Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“: meilės, vienišumo ir ilgesio labirintai
Haruki Murakami - vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Romane „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ autorius meistriškai supina meilės, vienišumo, ilgesio ir tapatybės paieškų temas, kurdamas jausmingą ir įtraukiančią istoriją. Ši knyga - tai kelionė į žmogaus vidų, kurioje susiduria realybė ir vaizduotė, praeitis ir dabartis, gyvenimas ir mirtis.
Pagrindinė siužeto linija
Knygos centre - Hadžime, kurio gyvenimas iš pirmo žvilgsnio atrodo sėkmingas: jis turi nuosavą barų verslą, mylinčią žmoną ir dvi dukras. Tačiau jo širdyje glūdi ilgesys, kurio negali numalšinti jokie materialūs dalykai. Šis ilgesys susijęs su jo vaikystės meile, bendraklase Šimamoto.
Dvylikos metų Hadžime įsimyli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos brolius. Jausdamiesi visuomenės paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Būdami kartu jie nėra vienturčiai. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Prabėgus daugybei metų, Šimamoto netikėtai vėl pasirodo Hadžime gyvenime, sujaukdama jo nusistovėjusį pasaulį.
Šimamoto - realybė ar fantazija?
Šimamoto personažas apgaubtas paslapties. Skaitytojui kyla klausimas, ar ji iš tikrųjų egzistuoja, ar tėra Hadžime vaizduotės vaisius, šmėkla iš praeities. Gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje - slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Jos pasirodymai yra efemeriški, dažnai lydimi lietaus ir džiazo muzikos, kurie sustiprina jos paslaptingumą ir efemeriškumą.
Meilės ir ilgesio temos
Romane „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ meilė vaizduojama kaip stipri ir sudėtinga jėga, galinti tiek įkvėpti, tiek sugriauti. Hadžime meilė Šimamoto yra idealizuota, ji simbolizuoja kažką prarasto ir nepasiekiamo. Net ir būdamas vedęs ir turėdamas šeimą, jis negali pamiršti Šimamoto ir jaučia nuolatinį ilgesį jai.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
- Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, - pasakiau. - Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa.
Ši citata puikiai atspindi Hadžime jausmus Šimamoto - ji jam yra tolima ir nepasiekiama, tačiau vis dar ryški ir svarbi jo gyvenime.
Vienišumas ir tapatybės paieškos
Vienišumas yra dar viena svarbi tema romane. Hadžime ir Šimamoto abu yra vienturčiai, jaučiasi vieniši ir nesuprasti. Būdami kartu jie randa paguodą ir supratimą, tačiau jų keliai išsiskiria, palikdami juos vėl vienus. Net ir sukūręs šeimą, Hadžime jaučia tuštumą ir vienišumą, kurį gali užpildyti tik Šimamoto.
Leisdamas skaitytojui sekti Hadžime istoriją, Murakamis stengiasi parodyti, kaip stipriai veikėją tolesniame gyvenime veikia įvykęs persiskyrimas su Šimamoto: net ir sukūręs šeimą veikėjas niekaip negali pamiršti Šimamoto.
Romane taip pat nagrinėjamos tapatybės paieškos. Hadžime bando suprasti, kas jis yra ir ko nori iš gyvenimo. Jis ieško atsakymų praeityje, prisiminimuose apie Šimamoto, tačiau supranta, kad praeities sugrąžinti neįmanoma. Jam tenka susitaikyti su savo dabartimi ir ieškoti prasmės joje.
Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs
Muzikos ir vandens simbolika
Haruki Murakami kūrybai būdingas muzikos ir vandens naudojimas kaip simbolių. Romane „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ džiazas atspindi Hadžime jausmus ir nuotaikas. Muzika padeda jam prisiminti praeitį ir išreikšti tai, ko negali pasakyti žodžiais.
Vanduo taip pat vaidina svarbų vaidmenį romane. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimai su Šimamoto taip pat visada įvyksta lietuje: ji ateina pas jį tik lyjant, o jis girdo ją sniego vandeniu; kartu jie keliauja prie upės, įtekančios į jūrą, išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo simbolizuoja emocijas, prisiminimus ir pasąmonę.
Literatūrinis stilius ir įtaka
Haruki Murakami rašymo stilius yra unikalus ir atpažįstamas. Jo kūryboje susipina realizmas ir fantastika, kasdienybė ir sapnai. Autorius meistriškai kuria atmosferą, naudoja metaforas ir simbolius, palikdamas vietos skaitytojo interpretacijai.
H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. Jo kūrybai didelę įtaką padarė vakarietiška literatūra ir muzika, ypač džiazas.
Skaitytojų nuomonės
Haruki Murakami knygos sulaukia įvairių atsiliepimų. Vieni skaitytojai žavisi jo rašymo stiliumi, originalumu ir gebėjimu sukurti įtraukiančią atmosferą. Kiti kritikuoja jo kūrybą už pasikartojančias temas, paviršutiniškumą ir pernelyg didelį dėmesį detalėms.
Taip pat skaitykite: Restoranai ir kavinės Trakuose
Vis dėlto, Haruki Murakami išlieka vienu populiariausių ir skaitomiausių šiuolaikinių rašytojų pasaulyje. Jo knygos verčiamos į daugybę kalbų ir sulaukia didelio susidomėjimo tarp skaitytojų.
tags: #i #pietus #nuo #sienos #i #vakarus