Gėlės Pietų Amerikoje: įvairovė, reikšmė ir auginimo ypatumai
Gėlės yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, puošiančios aplinką ir suteikiančios džiaugsmo. Tačiau kai kuriuose pasaulio regionuose, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, gėlės yra daug daugiau nei tik dekoratyvinis elementas - jos yra svarbi ekonomikos ir kultūros dalis. Pietų Amerika išsiskiria ypatingai šiltu klimatu, kuris yra didelis privalumas gėlių auginimui šiame regione klestėti.
Šiame straipsnyje apžvelgsime gėlių auginimo ypatumus Pietų Amerikoje, aptarsime populiariausias gėlių rūšis, jų ekonominę ir kultūrinę reikšmę bei auginimo ypatumus.
Gėlių auginimas Pietų Amerikoje: privalumai ir iššūkiai
Pietų Amerika, pasižyminti didžiule geografine ir klimato įvairove, yra namai vienai turtingiausių pasaulio florų. Šiame žemyne auga daugiau nei 83 000 induočių augalų rūšių, priklausančių apie 4200 genčių. Daugiau nei pusė šių rūšių yra endeminės, o tai reiškia, kad jos natūraliai paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse.
Vakarų Europa yra neabejotina pasaulinės gėlių rinkos lyderė bei regionas, kuriame gėlių auginimas yra labiausiai išvystytas ne tik Europoje, tačiau ir visame pasaulyje. Pirmiausia, taip neabejotinai yra dėl gilių gėlių auginimo tradicijų, vystomų šimtmečiais, kas leidžia garantuoti aukščiausios kokybės rezultatus. Azija išsiskiria ypatingai palankiu klimatu gėlių augimui.
Pietų Amerikos klimatas yra palankus įvairių rūšių gėlėms auginti, tačiau gėlių auginimas šiame regione susiduria ir su tam tikrais iššūkiais, tokiais kaip:
Taip pat skaitykite: Grožis ir skonis: valgomos gėlės
- Infrastruktūros trūkumas: kai kuriuose Pietų Amerikos regionuose trūksta tinkamos infrastruktūros, tokios kaip keliai, transportas ir šaldymo įranga, kuri yra būtina gėlių auginimui ir eksportui.
- Politinis nestabilumas: politinis nestabilumas ir korupcija kai kuriose šalyse gali trukdyti verslui ir investicijoms į gėlių auginimo sektorių.
- Konkurencija: Pietų Amerikos gėlių augintojai konkuruoja su kitais dideliais gėlių auginimo regionais, tokiais kaip Vakarų Europa ir Afrika.
Nepaisant šių iššūkių, gėlių auginimas Pietų Amerikoje turi didelį potencialą augti ir klestėti.
Populiariausios gėlių rūšys Pietų Amerikoje
Pietų Amerikoje auginama daugybė įvairių gėlių rūšių, tačiau kai kurios iš jų yra ypač populiarios. Štai keletas iš jų:
- Rožės: Rožės yra vienos populiariausių gėlių pasaulyje, o Pietų Amerika yra svarbus rožių auginimo regionas. Kolumbija ir Ekvadoras yra vieni didžiausių rožių eksportuotojų pasaulyje.
- Gvazdikai: Gvazdikai yra dar viena populiari gėlių rūšis, auginama Pietų Amerikoje. Kolumbija yra viena didžiausių gvazdikų eksportuotojų pasaulyje.
- Lelijos: Lelijos yra elegantiškos ir gražios gėlės, auginamos Pietų Amerikoje. Brazilija yra svarbus lelijų auginimo regionas.
- Orchidėjos: Orchidėjos yra egzotiškos ir įspūdingos gėlės, auginamos Pietų Amerikoje. Kolumbija ir Ekvadoras yra vieni didžiausių orchidėjų eksportuotojų pasaulyje.
- Alstromerijos: Iš subtropinių Pietų Amerikos kraštų kilusios alstromerijos tokiu vardu pavadintos išreiškiant pagarbą švedų botanikui ir keliautojui Claes von Alstromer, kuris dar XVIII amžiuje jų sėklų atgabeno į Europą. Ispanų botanikams ėmusis laukines alstromerijas kryžminti su kitais augalais, oranžerijose pražydo kultūrinės alstromerijos. Ačiū ispanams, kad skintų gėlių pasaulį praturtino tokiais romantiką, švelnumą, gležnumą spinduliuojančiais žiedais. Alstromerijų žiedeliai yra maždaug 5 cm diametro, panašūs į orchidėjų, lelijų ar azalijų žiedus. Šių gėlių yra įvairių spalvų: alyvinių, žalsvai gelsvų, rausvų su smėlio ir baltų su aukso tonais, besirpstančios vyšnios atspalvio. Vazoje skintos alstromerijos žydi iki dviejų-trijų savaičių, skleisdamos žiedą po žiedo. Alstromerijas merkite giliau į nusistovėjusį kambario temperatūros vandenį - jos geria per stiebą. Vandenį vazoje keiskite kas dvi dienas, nuskabykite nužydėjusius žiedelius. Floristai su alstromerijomis kuria originalias puokštes, kompozicijas įvairioms progoms. Šios gėlės populiarios tarp puokščių nuotakoms, pamergėms, ypač šiltuoju metų laiku, nes labai dera su lengvute vėjyje plazdančia šventine apranga. Trapumo jausmą spinduliuojančios alstromerijos - moteriškos gėlės. Visgi jų galima įpinti ir į vyrišką puokštę.
Gėlių ekonominė ir kultūrinė reikšmė Pietų Amerikoje
Gėlės vaidina svarbų vaidmenį Pietų Amerikos ekonomikoje ir kultūroje. Gėlių auginimas yra svarbi žemės ūkio šaka, kuri suteikia darbo vietas ir pajamas daugeliui žmonių. Be to, gėlės yra svarbi Pietų Amerikos kultūros dalis, naudojamos įvairioms progoms, tokioms kaip vestuvės, gimtadieniai ir laidotuvės.
Turizmas: Vienas svarbiausių daugelio Pietų Amerikos šalių pajamų šaltinių - turizmas. Unikalūs augalai ir kraštovaizdžiai pritraukia turistus iš viso pasaulio.
Vaistiniai augalai: Nuo seniausių laikų Pietų Amerikos gyventojai naudojo vietinius augalus medicinos tikslams. Šios žinios perduodamos iš kartos į kartą ir yra svarbi kultūros paveldo dalis.
Taip pat skaitykite: Verslo dovanų etiketas
Pietų Amerikos flora išsiskiria ne tik rūšių gausa, bet ir dideliu endemizmu. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, Patagonijoje - 30 %. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Pavyzdžiui, Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų.Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė.
Serenčiai Pietų Amerikoje
Serenčiai savaime auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Iš tiesų tai žolinis augalas, pasaulyje labiau paplitęs kaip dekoratyvus. Serenčiai skirstomi į dvi grupes: didžiažiedžius ir gvazdikinius. Pastarieji dar skirstomi į žydinčius smulkiais ir vidutinio dydžio žiedais. Serenčiai nėra tik gėlynų puošmena. Iš jų gaminami eteriniai aliejai, naudojami parfumerijai ir kosmetikai. Šie augalai taip pat populiarūs Lotynų Amerikos ir kai kurių Europos šalių virtuvėje. Augalai žydi nuo birželio iki rugsėjo. Šias gėles auginti lengva. Joms nereikia ypatingų auginimo sąlygų, o svarbiausia - drėgmės. Norint išauginti serenčius, rekomenduojama parinkti šiltą ir saulėtą vietą. Daigams sėjami kovą arbą balandį, o tiesiai į dirvą - gegužės pabaigoje, birželį. Svarbu paminėti, kad serenčiai yra nematocidiniai augalai, todėl juos rekomenduojama sodinti bulvių ir pomidorų lysvėse, siekiant apsaugoti nuo kenkėjų.
Begonijos Pietų Amerikoje
Begonijos - vienos iš populiariausių sodų ir balkonų gėlių. Šios vienmetės gėlės yra kilusios iš Pietų Amerikos (Peru, Bolivijos). Klimatas ten nuolat drėgnas ir vyrauja 7-20°C laipsnių temperatūra, todėl begonijos geriausiai auga būtent tokiomis sąlygomis, o Lietuvoje šios sąlygos dažniausiai panašios, dėl to šios pavasarinės gėlės yra tokios populiarios tarp visų, norinčių pasipuošti sodą ir balkoną. Begonijų auginimas nereikalauja ypatingos priežiūros, tačiau prieš renkantis šią gėlę reikia apsvarstyti, kur ji bus sodinama, nes nuo to priklauso ir veislės pasirinkimas. Vienos begonijų rūšys labiau mėgsta gerai saulės apšviestą augimo vietą, kitos - geriau auga šešėlyje. Todėl vienos, atitinkamai, geriau žydės karštesnėmis vasaros dienomis, o kitos - žydėjimo piką pasieks ankstyvą rudenį. Tačiau reikia žinoti pagrindinę begonijų auginimo taisyklę - jos visos mėgsta drėgmę, todėl svarbu sausros metu jas laistyti kas dieną arba kas dvi dienas, pagal poreikį, kad būtų palaikoma nuolatinė drėgmė. Begonijų jokiu būdu negalima purkšti, nes atsiras dėmių ir augalas žus. Sodinti begonijas geriausia vasarį-gegužę, o žydi jos liepą-spalį. Priklausomai nuo veislės augalas užauga iki 20-50 cm aukščio, todėl pagal poreikį aukštesniems augalams galima parūpinti atramą. Begonijoms tinkamas bet kokios rūšies gruntas, tačiau jis turėtų būti ne per daug drėgnas, įmirkęs, esant reikalui, galima pridėti humuso. Pasodinus begonijas iš karto reikia palaistyti ir nuolat palaikyti drėgmės lygį. Begonijų svogūnėliai sodinami 5 cm gylyje, atitinkamai, nuo planuojamo begonijos aukščio - 20-25 cm atstumu vienas nuo kito. Rudenį prasidedant šalnoms begonijų gumbai iškasami, apdžiovinami ir sudedami į dėžutes eilėmis su sausu smėliu arba durpėmis ir laikomi per žiemą 4-5°C temperatūroje. Begonijų pasirinkimas labai platus: pradedant spalvomis nuo baltų, švelniai rausvų ir gelsvų iki sodrių geltonų ir raudonų, taip pat įvairių spalvų mišiniu, baigiant žiedų forma, dydžiu ir žiedlapių gausa - begonijos gali būti pilnavidurės, tuščiavidurės, lygiais lapeliais, iškarpytais lapeliais ir panašiai.
Pietų Amerikos augalijos regionai
Pietų Amerikos augalija skiriasi priklausomai nuo regiono klimato, geografijos ir aukščio virš jūros lygio. Štai keletas pagrindinių regionų ir jų būdingos augalijos:
- Amazonės atogrąžų miškai: Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto. Užliejamieji atogrąžų miškai: Paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų - Brazilijoje.
- Sausieji atogrąžų miškai: Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto.
- Vidutinio klimato miškai: Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30 ° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje.
- Žolynai ir krūmynai: Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus. Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug - Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje. Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų.
- Stepių augalija: Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto.
- Dykumos: Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos.
Pietų Amerikos kraštovaizdis ir klimatas
Paviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių. Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas. Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis); jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku - nuo archėjaus iki ankstyvojo paleozojaus; vietomis jis atsidengia Žemės paviršiuje ir sudaro Gvianos (šiaurėje), Atlanto (Pietų Brazilijos; rytinėje dalyje) skydus bei Brazilijos skydą (centrinėje dalyje), kurį sudaro proterozojaus granitoidai ir pegmatitų intruzijos. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias - jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje-paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro-devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos. Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos; permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai). Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus-ankstyvojo mezozojaus uolienos. Iš vakarų platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai). Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo). Vakarinės Andų (Kordiljerų) raukšlėkalnių juostos geologinį pjūvį sudaro mezozojaus-kainozojaus klastinės ir karbonatinės susiraukšlėjusios nuosėdos, nedeformuoti vulkanitai, rytinė juosta susidariusi iš paleozojaus juodųjų ir žaliųjų skalūnų, pelitų, kvarcitų, prekambro gneisų. Centrinėje Andų dalyje šias raukšlėtąsias juostas skiria Altiplano įduba, susidariusi iš didžiulės paleogeno-neogeno molasų storymės. Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru-Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje - subdukcijos zonoje. Iki triaso-juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną - Pangėją. Plioceno laikotarpyje Pietų Amerika susijungė su Šiaurės Amerika. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Dabartinis subdukcijos greitis - 70-120 mm per metus. Andų kalnodara tebevyksta.
Taip pat skaitykite: Mėlynių tortas
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus). Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas; būdinga sausos žiemos. Tropinis sausas žemyninis klimatas apima Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis tarp apie 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos ir dėl šaltosios Peru srovės įtakos yra sausiausias žemyne (Atacamos dykumoje iškrinta apie 10 mm kritulių per metus), tačiau dažni jūriniai rūkai. Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas, panašus į ekvatorinį) klimatas, Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis su vėsia žiema (iki 0 °C). La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto, todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara, Tarpupyje ir Pampos rytuose - drėgnas subtropinis su šilta žiema ir karšta vasara. Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje, todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje - vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas (daugiau kaip 3000 mm kritulių per metus). Patagonijoje vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas (žiemą iki -25, vasarą iki 34 °C, iškrinta kritulių mažiau kaip 30 mm per metus).
Vandenys Pietų Amerikoje
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Ilgiausios upės pateiktos 3 lentelėje. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą - Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 kilometrų). Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės (vandeningos ištisus metus), subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės (patvinstančios vasarą) ir Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Trumpesnės subtropinių ir vidutinių platumų žemyno gilumoje tekančios upės žiemą dažnai visai arba iš dalies išdžiūsta. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos. Ilgosios upės, tekančios per kelias klimato juostas ir jų atmainas, yra mišraus tipo. Pietų Amerikos pietinės dalies vakaruose teka trumpos Viduržemio jūros regiono tipo upės, patvinstančios žiemą (Aconcagua), ir ypač drėgno vidutinio klimato upės, vandeningos ištisus metus (Pascua), Patagonijoje - nevandeningos pusdykumių upės giliuose slėniuose (Chico, Gallegosas). Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys. Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentino ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė. Yra didelių artezinių baseinų (Guarani, Pietų Amerikos pietrytinėje dalyje, plotas 1,2 mln. km2).
Dirvožemiai Pietų Amerikoje
Jų įvairovei t. p. daro įtaką Ramiojo vandenyno pakrantės šiltosios srovės ir šaltosios srovės išilgai Patagonijos pakrantės poveikis, senos feralitinės plutos dūlėjimas atogrąžų ir paatogrąžių srityse, aliuvinių lygumų išplitimas. Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai (juose auga drėgnieji atogrąžų miškai), žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai, kalciažemiai. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais.
tags: #Geles #Pietų #Amerikoje