Gaspadinė duona su sėklomis: receptai, tradicijos ir patarimai

Šiais laikais namuose kepta duona išgyvena renesansą. Tai ne tik sveikas pasirinkimas, bet ir puikus būdas atrasti naujus skonius bei išbandyti savo kulinarinius įgūdžius. Šiame straipsnyje panagrinėsime gaspadinės duonos su sėklomis receptus, duonos kepimo tradicijas Lietuvoje ir naudingus patarimus, kaip iškepti tobulą duoną.

Duonos kepimo tradicijos Lietuvoje

Nesenai "Kepėjai be stabdžių" buvo paskelbę iššūkį kepti duonai iš raugo. Dabar užėjo nauja, visai sveikuoliška, mada - kepti duoną namie. Tam reikia ne tik moderniškos duonkepės, miltų, bet ir, suprantama, raugo. Kai raugo nėra, prieš duoną jo galima pasigaminti. Imama 0,5 kg ruginių miltų, 50 g mielių, 1-1,5 šilto vandens. Viskas sumaišoma ir laikoma šiltai, kad įrūgtų. Maždaug po paros jis tinka duonai užraugti. Raugas nebūna vienodas, be to, kiekvieno raugo priklausomai nuo vyraujančių bakterijų skiriasi. Todėl kiekvienos šeimininkės duonos rūgštis kitokia.

Duonos kepimas Pasvalio krašte XX a. pradžioje

Pasvalio apylinkės valstiečių daugumas gyveno pasiturinčiai, žemės geros, priemoliai, gerai augo kviečiai, augino nemažai gyvulių, žemdirbystės lygis buvo palyginti aukštokas. Valakinis ūkininkas turėjo apie 21 deš. Kad daviniai būtų tikslūs, aprašysiu konkrečiai vienos šeimos iš Tetervinų kaimo vartotą maistą 1910-1915 m. laikotarpyje. Šeima susidėjo iš 9-10 asmenų. Ūkis valakinis su priedu pirktos žemės 15 deš. m., iš kurių 10 deš. buvo miškelis, krūmai bei pievos. Pirktinė žemė buvo per 3 km.

Pagrindinis žemdirbio maistas buvo juoda ruginė duona, kepama iš prastai malamų miltų, valgoma kasdien ir beveik visus tris kartus per dieną, neišskiriant nė didžiųjų švenčių, nes buvo įpratę mėsą valgyti tik su rugine duona. Rugiai paaugdavo gerai, tačiau būdavo daugiau ar mažiau dirsėti. Retkarčiais norėdama šeimininkė išsikepti geresnės kokybės duonos, prastai maltus miltus nusijodavo per sietą ir ašakas sušerdavo gyvuliams. Dalį rugių pitliuodavo ir iš tų miltų kepdavo baltą ruginę duoną, „duonele“ vadinamą. Paprastai duoną kepdavo vien iš ruginių miltų. Miežinių arba žirninių miltų primaišydavo retais atvejais, kada nepakakdavo ruginių. Bulvių yra primaišę tik karo metu. Kmynų dėdavo irgi retai. Dažniau paimdavo kmynų, sumaišydavo su druska ir ištrindavo duonkepės kraštus. Obuolių pridėdavo tik rudens sezono metu, vaikams prašant. Su žirnienių, visad pitliuotų miltų priemaiša iškepta duona būdavo baltesnė, kietesnė ir greičiau sužiedydavo.

Rugius maldavo to paties kaimo vėjiniuose malūnuose, tik karo metu 1915-1918 m. papildomai susimaldavo naminėmis girnomis, kurios tačiau būdavo kur nors paslėptos, nes vokiečiai draudė turėti girnas. Duoną paprastai įmaišydavo rytais drungname vandeny, visuomet toj pačioj rėčkoj, duonkepe vadinamoj. Ją pastatydavo gryčioje šalia lazankos prie pečiaus ant kryžiavonės, tuo būdu duonkepė būdavo pakelta nuo grindų per 30 cm. Kai įmaišyta duona parūgdavo, vakare pridėdavo papildomai miltų ir užminkydavo. Užminkyti nebuvo lengva, bet stengdavos gerai išminkyti, nes nuo to gero minkymo iš dalies priklausydavo duonios kokybė. Per naktį duona pasikeldavo.

Taip pat skaitykite: Lietuviški blynai

Pirma žarijas po pečium pasklaidydavo vienodai ant pado, kad įkaistų padas, po to jas su kačiarga sutraukdavo į priekinę pečiaus dalį, o padą iššluostydavo su beržine šluota, pritaisyta ant ilgo koto. Šluotos galas būdavo palenktas į koto pusę, kad būtų geriau į save šluoti pelenus. Dabar prasidėdavo kepalų taisymas. Pasideda lyžę taip, kad platesnis jos galas stovėtų ant duonkepės krašto, o po antru galu padeda „kraselę“. Ant lyžės pabarsto kvietinių sėlenų, retais atvejais uždėdavo džiovintų kopūstų lapų arba ajerų. Ima iš duonkepės tešlą ir uždėję ant lyžės su rankomis padaro kepalą, dydžio maždaug 40 x 25×12 cm. Rankas pavilgo vandeniu ir tada gražiai sulygina kepalo paviršių. Po to pirštu padaro ant kepalo viršaus kryžių ir iš abiejų šonų - po 3-4 brūkšnius. Seniau kartais vietoj kryžiaus įspausdavo į viršutinę kepalo dalį didelį raktą. Tada skaitosi kepalas baigtas. Paima už lyžės koto ir neša prie pečiaus pašauti ant pado. Pirma pašauna tolimesnę eilę iš trijų kepalų, o po to - dar tris kepalus antroj eilėj. Tada uždengia pečdengte (pegždengte).

Kai duona iškepa, tada kepalus iš pečiaus traukia su kačerga, suvilgo vandeniu ir išneša į kamarą, sudeda ant lentynos. „Duonelę“ kepdavo iš ruginių pitliuotų miltų ir būtinai plikytą. Ją įmaišo prieš 2-3 dienas iki kepimo, ir po to kelis kartus permaišo, ir paskutinį kartą jau užminko. Nepasisekusi duona būdavo tada, kai kepalas apdegdavo arba neiškepdavo pakankamai arba atšokdavusi viršutinė pluta nuo minkštimo. Duonkepėje visuomet palikdavo bandelę tešlos dėl raugo sekančiam kepimui, o duonkepės kraštus švariai su peiliu išgrandydavo.

Be duonos nemažai suvalgydavo kvietinio ir miežinio ragaišio. Ragaišis įmaišomas iš vakaro, pridedant naminių mielių, kurios nusistoja ant bačkos dugno nuo naminio alaus. Ragaišį minko iš ryto, duoda truputį pasikelti. Ragaišis valgomas su sviestu, su varške. Miežienis dažnai valgomas šiltas, tada dažomas su taukais.

Gaspadinės duonos su sėklomis receptai

Šiandieninėje virtuvėje gaspadinės duona su sėklomis gali būti kepama įvairiais būdais, naudojant skirtingus miltus ir sėklas. Pateikiame keletą populiariausių receptų:

Receptas Nr. 1: Tradicinė duona su sezamo sėklomis

Šis receptas yra paprastas ir greitas, puikiai tinkantis pradedantiesiems.

Taip pat skaitykite: Gaspadinės receptai: skonių harmonija

Ingredientai:

  • 2 arbatiniai šaukšteliai cukraus
  • Šiek tiek sezamo sėklų (sėklos)
  • Šiek tiek kvietinių miltų (3-4)
  • 2 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus
  • 1.5 stiklinės vandens (šiltas, arba pienas)
  • 2 arbatiniai šaukšteliai druskos
  • Šiek tiek aliejaus (patepti skardai)
  • 25 gramai mielių

Paruošimo būdas:

  1. Pusėje stiklinės šilto pieno ištirpiname mieles su cukrumi ir palaukiame 5 minutes.
  2. Į virtuvinį kombainą supilame miltus, druską, alyvuogių aliejų, ištirpintas mieles bei likusį pieną (arba vandenį) ir plakame viską apie 15 min., greitu režimu. Tešla gausis lipni - tokia ir turi būti.
  3. Gautą tešlą pridengiame rankšluosčiu ir pastatome šiltai 30 min., kad pakiltų (aš statau į pašildytą ir iki 25 laipsnių temperatūros atvėsusią orkaitę).
  4. Kepimo skardą patepame aliejumi, pabarstome miltais, sudedame tešlą ir pabarstome ją sezamo sėklomis.
  5. Kepame iki 230 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje 15-25 min.

Skanaus!

Autorius: Marija

Receptas Nr. 2: Duonelės su kukurūzų miltais ir sezamo sėklomis

Šis receptas suteiks duonai ypatingo skonio ir tekstūros.

Ingredientai:

  • 1 arbatinis šaukštelis cukraus
  • 1 valgomasis šaukštas sezamo sėklų (sėklos)
  • 1 vienetas kiaušinių (trynys aptepimui)
  • 300 gramų kvietinių miltų
  • 3 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus
  • 250 mililitrų vandens (šiltas)
  • 1 arbatinis šaukštelis druskos
  • 10 gramų mielių (sausos)
  • 200 gramų kukurūzų miltų

Paruošimo būdas:

  1. Sumaišome kvietinius miltus su kukurūzų miltais, druska, cukrumi, sausomis mielėmis, pilame alyvuogių aliejaus, vandens ir minkome tešlą. Vanduo pilamas palaipsniui, o ne visas iš karto!
  2. Suformuojame norimos formos duoneles, pabarstome sezamo sėklomis, aptepame išplaktu kiaušinio tryniu ir kepame įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai pagelsta.

Autorius: Lina

Patarimai, kaip iškepti tobulą gaspadinę duoną su sėklomis

  • Miltų pasirinkimas: Rinkitės kokybiškus miltus, geriausia - specialiai duonai skirtus. Galite eksperimentuoti su skirtingų rūšių miltais: ruginiais, kvietiniais, speltų ir kt.
  • Sėklų įvairovė: Nebijokite eksperimentuoti su sėklomis. Sezamo, saulėgrąžų, moliūgų, linų sėmenys - puikus būdas praturtinti duonos skonį ir maistinę vertę.
  • Raugas: Jei norite iškepti tikrą gaspadinę duoną, naudokite raugą. Taip duona bus aromatingesnė ir ilgiau išliks šviežia.
  • Tešlos minkymas: Minkykite tešlą kruopščiai, kol ji taps elastinga ir nelips prie rankų.
  • Kildinimas: Leiskite tešlai pakilti šiltoje vietoje, kol ji padvigubės.
  • Kepimas: Kepkite duoną gerai įkaitintoje orkaitėje, kol ji gražiai pagels ir iškeps.
  • Atvėsinimas: Prieš pjaustydami leiskite duonai visiškai atvėsti ant grotelių.

Valgiaraštis XX a. pradžioje

Norint geriau suprasti duonos svarbą lietuvių virtuvėje, verta panagrinėti XX a. pradžios valgiaraštį.

Taip pat skaitykite: Geriausias šaltienos receptas

Pusryčiai

Pusryčių valgiai būdavo patys įvairiausi. Visų pirma Pasvalio apylinkėse būdavo auginama daug žirnių. Žirnių prastai nemaldavo, tik pitliuodavo. Įmaišo apyskystę žirninių miltų tešlą, gerai išplaka, supila į „blėtę“, dydžio maždaug 50x30x4 cm., ir pakiša po karštu pečium. Ten kiek pasikelia ir iškepa minkštas blynas. Jį valgo šiltą, dažydami su taukais. Kiek rečiau kepdavo tokį blyną iš miežienių miltų. Tada tešlą darydavo tirštesnę ir kepdavo apskritas bandeles ant džiovintų kopūstų lapų. Tokį miežienį irgi valgydavo šiltą, dažydami su taukais arba su varške, priklausomai nuo to, ar diena būdavo „su mėsa“ (pvz., pirmadienis), ar „su pienu“ (trečiadienis, penktadienis, šeštadienis). Retais atvejais ant kopūsto lapo kepdavo ir žirninį blyną, bet jis būdavo daugiau sudžiūvęs ir ne toks skanus. Čia reikia pastebėti, kad kopūstų lapų rudenį pridžiovindavo visiems metams. Juos suklodavo klojime ant strėkio, kur būdavo sukrauti rugių pėdai.

Antra valgių rūšis pusryčiams ėjo įvairios košės: žirnienė, kruopienė, miežinė, bulvienė, rečiau kvietinių miltų, prastai maltų. Dažniausiai virdavo žirnienę košę, paprastai pirmadienį. Kitomis savaitės dienomis virdavo kitokią. Retkarčiais pasikartodavo vienokia iš eilės dvi dienas. Bulvienei košei pirma išvirdavo neskustas bulves, po to jas nulupdavo, sutrindavo ir dar kiek pavirdavo.

Skryliai taip pat būdavo dažnas pusryčių patiekalas. Juos virdavo iš puspitliai maltų miežienių miltų arba kvietienių. Pitliuotų kvietienių miltų skrylius virdavo tik svečiams. Skrylius dažydavo į taukus arba valgydavo su varške, rečiau dažydavo į pašildytą sviestą. Kartais išvirdavo skrylių iš rugienės tešlos, paėmę iš duonkepės, kada kepdavo duoną.

Sekmadienio pusryčiams labai dažnai virdavo virtienius. Dažniausiai būdavo mėsiniai, rečiau varškėčiai arba bulviniai. Užminko tešlą iš miežienių arba kvietinių miltų, sukočioja į апskritą volelį, tą gabaliukais. „Viduriams” dažniausiai ima plaučius: avių, karvių, kiaulių, kartais prideda širdies. Išvirtus iš anksto sukapoja kapone kokioj geldoj. Papjausto svogūno, kiek maltų pipirų pabarsto, permaišo. Iš tešlos gabaliukų išploja tarp pirštų „skrylelį“, su šaukštu deda ant jo „vidurių“, skrylelį sulenkia, kraštelius pirštais plonai suspaudžia ir užraito, kad verdant neišsiskėstų. Tada į verdantį puodą, kol tešla išverda. Tada graibo su skylėtu samčiu ir deda į dubenį. Valgo šiltus, pasidažydami į taukus.

Reikia paminėti keptus virtienius. Tešlai ima pitliuotų kvietinių miltų, o viduriams - lašinėlių. Tokių virtienių neraito, tik gerai užspaudžia kraštus. Sudeda visus į puodą, užvožia dubeniu, plyšius užklijuoja tešla, kiša į karštą pečių ir kepa. Prieš dedant į puodą, kiekvieną virtienį suvilgo taukais, kad nesusiklijuotų.

„Sūriukai“ - gerų kvietinių miltų tešla maišoma su varške, pridedama kiaušinio, supjaustoma storais, 2×4 cm ploto skryleliais ir išverdami. Po to lengvai pakepinami arba tik išvirti paduodami ant stalo.

Pagrindinė vėdaro sudėtis būdavo kraujas, miežienės kruopos, nelydyti, smulkiai supjaustyti taukai, svogūnai, pipirai. Tą masę supildavo į storąsias kiaulių žarnas ir kepdavo „blėkose“ karštam pečiuje. Vėdarus valgydavo šiltus.

Pusryčiams išvirdavo ir neskustų bulvių.

Sriubos

Sriubos būdavo mėsiškos ir pieniškos. Mėsiškos sriubos dažniausiai būdavo kruopienė, bulvienė, burokinė (barščiai), raugintų kopūstų, bulvienė su kruopomis. Kruopos paprastai miežinės, namuose pasidarytos: džiovintus miežius su girnomis sumala, persijoja, ir gaunasi švarios kruopos. Būdavo ir „grucės“ kruopų, sveikų miežinių grūdų, tik nuimta luoba.

Zacirka daroma kiek kitaip nei kleckai. Įpila į geldą žirnienių miltų ir kiek vandens. Tada maišo miltus su vandeniu ir trina tarp delnų. Trina tol, kol gaunasi kieti, maždaug vienodo dydžio rutuliukai, žinoma, apvalūs. Tada juos pila į verdantį puodą ir išverda.

Lapienę virdavo tada, kai atsirasdavo šviežių kopūstų.

Iš atsitiktinių sriubų galima paminėti juką.

„Lakštiniai“. Juos darydavo iš pitliuotų kvietinių miltų, pridėjus kiaušinio. Tešla būdavo iškočiojama plonais dideliais plociniais, kuriems leisdavo kokią dieną apdžiūti, po to suvyniodavo į vyniotinį ir supjaustydavo apyilgiais lakšteliais, kuriuos vadindavome lakštiniais (makaronais).

„Laistyniai kleckai“ būdavo verdami iš pitliuotų kvietienių arba žirnienių miltų. Padarydavo netirštą tešlą su kiaušiniu, išplakdavo, ir tada imdavo su šaukštu ir dėdavo į verdantį puodą.

Pietūs

Pietų valgiai būdavo gana vienodi. Dar ryto metą išvirti barščiai arba kopūstai, užbaldomi su grietine. Barščius virdavo arba iš raugintų burokų arba iš buroklapių, kai pradėdavo skinti lapus. Vasaros metu darydavo šaltibarščius. Antram patiekalui duodavo mėsos: kiaulienos, avienos arba jautienos. Vasarą per darbymečius daugiausiai valgydavo rūkytus lašinius.

Pusdieniai

Pusdienius pradėdavo duoti nuo balandžio pabaigos ligi rugsėjo mėn. pradžios. Dažniausiai pusdieniams eidavo varškė, rūgusis pienas, retkarčiais sviestas. Valgydavo su miežieniu arba kvietienių ragaišiu. Sekmadieniais pusdieniams paprastai iškepdavo blynelių - žirnienių arba kvietienių miltų. Išvirdavo priraškytų žirnių ankščių, kurias gliaudydavo ir valgydavo.

Vakarienė

Vakarienei išvirdavo kokios pieniškos sriubos, bulvienės arba kleckienės, arba valgydavo likusius nuo pietų barščius. Jei sriubos nevirdavo, tai duodavo rūgusio pieno. Kartais varškės, kartais saldaus pieno su pritupinta varške. Varškę šildydavo iš nugriebto rūgusio pieno, statydavo puodynę į šiltą pečių. Dalį sūrių apdžiovindavo iki kietumo ir padėdavo žiemai. Žiemos metu arba šiaip valgydavo sūrį, arba jį apvirdavo, kad suminkštėtų. Kartais sūrį išvirdavo aluje. Virtą alų užbaldydavo grietine ir vakarais gerdavo vietoj kavos.

Sviestą daugiausia atiduodavo vaikams su ragaišiu valgyt, svečiams arba per šventes. Tą dieną, kai sviestą mušdavo, tai po šaukštą apdalydavo visą šeimyną. Tą dieną būdavo sausas pasninkas. Iš ryto mažai ką aplamai valgydavo.

Kūčių patiekalai

Iš seno buvo žinomas Kūčių patiekalas avižienis kiseilius. Rupiai maltus avižienius miltus užraugdavo iš vakaro puodynėj, įmerkdavo duonos plutą ir pastatydavo priešpečky. Kisieliui rūgstant, buvo paprotys pašaukti kokį šeimos žmogų vardu. Jau temstant į puodynę papildydavo vandens, išmaišydavo ir nukošdavo per smulkų rėtį taip, kad ašakos pasilikdavo. Gautą skystimą supildavo į puodą ir virdavo ant „lazankos“, dabar sakytume - plytos, kol skystimas patirštėdavo. Taip išvirtą kisielių su visu puodu išnešdavo į kiemą, kad atšaltų. Šaldamas jis baigia sutirštėti. Tada supilsto į dubenis ir paduoda ant stalo. Jis valgomas su pasaldintu virtu atšaldytu vandeniu, cukrum ar medumi. Su saldžiu vandeniu valgo ir kitą Kūčių patiekalą - keptus kleckus, kurių tada šližikais pas mus niekas nevadindavo. Jie kepami iš kvietinių pitliuotų miltų, nieko daugiau nepridedant. Tešla kietai užminkoma, suvoliojama į pailgus volelius, supjaustoma gabaliukais, dedama ant miltais pabarstytos blėtos, ir kepami.

Be to, ant Kūčių stalo būdavo sirupo, medaus, silkių, aguoninio kibino (tešla pitliuotų miltų), grybų sriubos, kartais kopūstų su aliejum, rečiau - spalgenų ar kitų uogų kisieliaus, aguonų pieno, į kurį prisimerkia keptų kleckų, ir valgo. Sirupą pirkdavo Pasvaly. Jį valgydavo pasidažydami su pyragu. Neatskiriama Kūčių vakarienės dalis būdavo „plotkelės“, kurių parsiveždavo iš klebonijos tiek, kiek šeimynoje būdavo asmenų. Jos būdavo įvairių spalvų: baltos, ružavos, žalsvos, mėlynos. Turėdavo įspaustus kokius nors religinius inicialus. Plotkeles suvalgydavo pačioj vakarienės pradžioj.

Kalėdiniam stale vyraudavo mėsiniai patiekalai. Kruopienė sriuba, išvirta su dešromis ar kitokia mėsa. Arba kukulių sriuba: burokėliai ir joje iš liesos, smulkiai sukapotos mėsos padaryti apskriti rutuliukai - kukuliai. Per Kalėdas žąsis būdavo kepama su visa oda ir riebiu poodiniu sluoksniu, į vidų prikimšdavo raugintų kopūstų. Šiaip jau žąsų riebalus nuimdavo ir išlydydavo į taukus, o ispirgas suvalgydavo atskirai. Košelieną virdavo iš žąsų kojų, galvų, kaklų, skilvių, sparnų. Kalakutų kojų nevirdavo. „Bumbelekas“ būdavo kepamas iš žąsų kaklų odos, prikimštos sutrupinto pyrago, į kurį įdėdavo kiek žąsinių taukų arba sviesto, pipirų.

Pyragai ir bandelės

Pyragas būdavo kepamas iš pitliuotų, rečiau - valcuotų miltų. Jam užraugti mieles jau vartodavo pirktines. Pyragui pagerinti maišydavo miltus į saldų pieną, pridėdavo sviesto, kiaušinių, razinų, kartais - kiek cukraus. Sutaisytus raguolius dėdavo į blėtas, kurias ištepdavo sviestu arba pabarstydavo miltais, leisdavo kiek pasikelti, viršų aptepdavo kiaušinio tryniu, tad paviršius turėdavo gelsvą spalvą. Išplakdavo kiaušinį, paimdavo pluoštelį linų, pasidaro teptuką ir juo aptepa visą paviršių. Be aptepimo pyragas būtų pilkšvai baltas. Kartais į kiaušinio trynį įdeda kiek cukraus, tada paviršius gaunas kiek salstelėjęs. Velykoms kepdavo “senį“ ir „bobą“ . Tai pagerintas pyragas, su sviesto ir kiaušinių, cukraus priemaiša, dar kokių prieskonių. Ir būtinai kepdavo juos giliame variniame „rundulyje“.

Kibinai

Reikia atskirai paminėti „kibinus“. Tešlą jiems darydavo iš kvietienių miltų, prastai maltų arba pitliuotų. Būdavo lašininiai arba aguoniniai kibinai. Lašinukus smilkiai supjausto, prideda svogūno, maltų pipirų, Tešlą išploja ir ant jos uždeda plonu sluoksniu lašinukus ir suvynioja. Lašinukai tada persisluoksniuoja su tešla. O aguoniniam kibinui vietoj lašinukų deda aguonas, primaišius kiek cukraus. Tai pasninko meto kibinas.

„Piernikėliai“ ir bandutės tai įvairūs saldūs pyragaičiai, kuriuos kepdavo bet kokio baliaus proga: vestuvių, krikštynų, laidotuvių, vardinių ir kitokių. Žinojo ir medauninkus, kur vietoje cukraus dėdavo medų.

Pusiauryčiai

Pusiauryčiai būdavo valgomi tik tada, kai vėlyvo rudens metu ar žiemos pradžioje anksti keldavosi kokiam nors specialiams darbui: linams minti, kūliams krėsti, kulti. Tokiais atvejais pusryčiai kiek vėluodavo, dėl to duodavo užvalgyti pusiauryčių. Kadangi tuo laikotarpiu pjaudavo daug jauniklių avių, tai pusiauryčiams išvirdavo avienos mėsos, jaknų, žarnų, galvų, kojų, arba kiaulienos antraeilės mėsos, arba išvirdavo verstinių. Verstiniais vadino kruopines dešras. Paima miežienių kruopų, numirko, prideda lydytų taukų, prastesnės rūšies, dažniau nuimtų nuo žarnų, dar papjausto svogūno ir tą masę sukrečia į laibąsias avių ar kiaulių žarnas ir išverda tam pačiam puode, kuriame verdama pusryčiams sriuba. Bevirdamos kruopos išbaigia brinkti ir gaunasi apvalios dešros - verstiniai. Juos valgo šiltus. Kituos kiemuos virdavo verstinius iš tarkuotų bulvių, taip pat pridėjus riebalų.

tags: #gaspadine #duona #su #seklomis #receptas

Populiarūs įrašai: