Garsūs lietuviai Pietų Amerikoje: istorija, paveldas ir dabartis
Lotynų Amerika, nutolusi nuo Lietuvos tūkstančiais kilometrų, vis dėlto yra svarbi lietuvių diasporos dalis. Skirtingi šaltiniai nurodo labai įvairų Lotynų Amerikos lietuvių skaičių - nuo 60 tūkst. iki milijono. Šiame straipsnyje apžvelgsime lietuvių įsikūrimo istoriją Pietų Amerikoje, jų kultūrinį paveldą ir žymius žmones, prisidėjusius prie lietuvybės išsaugojimo šiame regione.
Emigracijos istorija ir priežastys
Lietuvių emigracija į Pietų Ameriką prasidėjo XX amžiaus pradžioje. Po to, kai 1908 m. imigraciją apribojo JAV, lietuvių emigrantai pasuko į Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją ir Urugvajų. Apie 60% visų tarpukario Lietuvos emigrantų išvyko gyventi į šias šalis (maždaug 60 000). Argentina ir Urugvajus anuomet buvo tokios turtingos, kaip Europos valstybės ir nedaug atsiliko nuo JAV. Brazilai gyveno skurdžiau, bet tos šalies žemės ūkyje darbo vietų netrūko. XX a. pradžios Lotynų Amerikoje milžiniškos teritorijos, plotu prilygstančios penktadaliui Europos, dar buvo tik pradedamos apgyvendinti.
Naujų miestų kūrimas ir lietuvybės išsaugojimas
Lietuviai dalyvavo ir naujų miestų kūrime: Ižui (Ijui) Brazilijoje, Eskelis (Esquel) ir Sarmientas (Sarmiento) Argentinoje. Tačiau savo įkurtuose miestuose jie greitai nebesudarė daugumos. Lietuvybė labiau išsilaikė didmiesčiuose, kur liko lietuvių parapijos, šokių kolektyvai, klubai. San Paulyje (Brazilija) susiformavo lietuvių rajonas Vila Zelina - ten yra lietuvių bažnyčia, restoranai. Lietuvos ambasada visam žemynui iki 2013 m.
Paskutinė lietuvių imigracija į Pietų Ameriką įvyko pokariu - Kolumbijoje ir Venesueloje įsikūrė pabėgėliai nuo sovietų režimo. Šios bendruomenės nedidelės (pvz., Kolumbijoje lietuvių niekad nebuvo daugiau nei 1500), bet įtakingos, nes į Vakarus daugiausiai traukėsi elitas (menininkai, mokslininkai ir kt.), kurių šeimas sovietai būtų trėmę ir žudę. Tuo pat metu J. Stalinas propagandos tikslais pakvietė grįžti Lietuvon tarpukario migrantus. Susivilioję pažadais kai kurie parvyko į okupuotą Lietuvą, bet čia bemat teko nusivilti.
Šiandien Lotynų Amerikos šalys skurdesnės už Lietuvą, tad po 1990 m. emigracija ten nevyko.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mėsos suvartojimo statistika
Argentinos lietuvių bendruomenė
Į Argentiną lietuviai pradėjo emigruoti prieškariu (~5 000), bet pagrindinis srautas (iki 30 000) atvyko tarpukariu, kuomet JAV apribojo imigraciją, didžioji dalis pasaulio buvo nusiaubta Pirmojo pasaulinio karo, o nekariavusi Argentina klestėjo. Pagrindiniai jų tikslai buvo Buenos Airės, Berisas, Rosarijas, Kordoba, maždaug šia tvarka.
Lietuviškas paveldas Patagonijoje
Unikalaus lietuviško paveldo galima rasti ir piečiausioje gyvenamoje planetos žemėje Patagonijoje, kur dar XIX a. Nors tada jau įsitvirtinusi Argentinos lietuvių bendruomenė pasirūpino, kad į Argentiną po Antrojo pasaulinio karo galėtų atvykti ~3500 lietuvių pabėgėlių (dipukų), daugelis jų atsiradus dėl prastėjančios Argentinos ekonomikos atsiradus galimybei persikėlė į Šiaurės Ameriką. Lietuvai tapus nepriklausoma ~1990 m. Argentinos ekonomika jau buvo tokia bloga, kad lietuviai čia nebeemigravo.
Buenos Airių lietuvių židiniai
Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe. Šis didmiestis buvo tarpinė ar galutinė stotelė imigrantams. Jame ir priemiesčiuose yra net trys didžiuliai lietuvių židiniai: Lietuvių centras, Susivienijimas lietuvių Argentinoje ir Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia. Kiekvienas jų - ne tik pastatas, bet ir ištisas įvairių patalpų kompleksas. "Pasaulietiniai" lietuvių klubai veikia šeštadieniais, viduje yra barai, bibliotekos, lietuviškų daiktų parodos, renginių salės lietuvių šokiams ir chorams, veikla - iš esmės vien susijusi su Lietuva. Be to, Buenos Airėse yra net 5 Lietuvos gatvės, ilgiausia kurių apie 4 km ilgio. Tai daugiausia Lietuvos gatvių iš visų pasaulio aglomeracijų.
Beriso miestelis: lietuviškos tradicijos
Nedidukas (~100 000 gyventojų) Beriso miestelis yra unikalus visoje Argentinoje tuo, kad beveik visi jo gyventojai - imigrantų palikuonys, ir savo kilmę jie vertina turbūt labiau nei kur kitur pasaulyje. Tikrai svarbu berisiečiams priklausyti tautiniam klubui, dalyvauti kasmetėse imigrantų šventėse. Yra net du lietuvių klubai "Mindaugas" ir "Nemunas" su savo nedideliais - bet tautiškai įrengtais - klubų štabais, išdabintais lietuviškais bareljefais. Šie klubai ne tik vykdo lietuvišką veiklą, bet ir kuria naujus lietuviško paveldo objektus - pvz. Rosarijas turi lietuvių klubą ir lietuvių bažnyčios kompleksą su mokykla, darželiu. Bendruomenė buvo mažesnė, tad pastatai paprastesni, nei Buenos Airėse. Kordoboje būta net dviejų lietuvių klubų pastatų, deja, jie neišsilaikė, apie 1980-1990 m. buvo parduoti (pastatai tebestovi).
Šlapelių šeima Patagonijoje
Patagonijos lietuvybės istorija visai kitokia, nei miestų. Čia lietuviai atvyko dar prieškariu, kai Patagonijoje nebuvo miestų, o juos atvedė daugiausiai viena Šlapelių šeima, čia įsikūrusi pirmiausia. Šlapeliai, ne vienas kurių, atrodo, buvo, ekscentrikas, paliko gilų įrėžį Patagonijoje, ypač Sarmiento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo. Antra Patagonijos lietuviška širdis - Eskelis ir tenykštė lietuvių sodyba-muziejus, kur labai lietuviškoje aplinkoje Andų papėdėje galima ir apsistoti, ir aplankyti tiek lietuviui, tiek argentiniečiui įdomų lietuvių muziejų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos indėlis Pietų Amerikoje
"Laisva Lietuva" Tandilyje
Viena unikaliausių lietuvių organizacijų pasaulyje yra Tandilio miesto "Laisva Lietuva" - unikali todėl, kad lietuviai į šį miestą niekada neimigravo, jie persikėlė iš kitų Argentinos miestų, o organizaciją įkūrė Argentinoje gimę lietuvių palikuonys (paprastai lietuvių organizacijas įkuria imigrantai iš Lietuvos, o kita karta nebent išlaiko, jei nenutautėja). Tarp tarpukario imigrantų iš Lietuvos būdavo populiaru steigti savo viešbučius, kurie tapdavo savotiškais lietuvybės centrais, ten atostogaudavo lietuviai iš didmiesčių, ypač ~1940-1970 m. ko dar buvo gyvi daugelis Lietuvoje gimusių Argentinos lietuvių. Kai kurie tokie viešbučiai pavadinti Lietuvos garbei. Pvz.
Kitos lietuvių organizacijos Argentinoje
Anksčiau lietuvių organizacijų būta dar keliuose miestuose, ypač Buenos Airių aglomeracijoje. Iki pat XXI a. Bernalyje savo pastatą turėjo komunistinis lietuvių klubas "Circulo Lituano". Oficiali lietuvių bendruomenė turėjo skyrius (be pastatų) Temeprlyje (nuo 1952 m.), Palomare-Harlingame (1952-~1963), Berise, Vila Lugano (1954), Avelanedoje (1954).
Brazilijos lietuvių bendruomenė
Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslūs jų skaičiai nežinomi. Čia lietuvių emigrantai masiškai pasuko tarpukariu: Brazilijon išvyko kas trečias Smetoninės Lietuvos emigrantas (35%), iš viso nuo 25 000 iki 50 000. Brazilija buvo skurdi, o lietuvius ten viliojo darbas ir pažadai apie pigią žemę.
Vila Zelina: lietuviškas rajonas San Paule
Būtent Brazilijos San Paule yra Vila Zelina - toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas. Prie San Paulo stūkso Lituanika - lietuviškas kaimas. Didžiausias Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos miestas San Paulas (22 mln. gyv.) turi ir vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną Vila Zelina. Jis kūrėsi ~1934 m. kuomet ir vyko didžioji lietuvių imigracija į Braziliją. Rajono centre - Lietuvos Respublikos aikštė (Praca Republica Lituania), taip pavadinta 1976 m. spalio 31 d. Joje - 1985 m. gruodžio 14 d. pastatytas paminklas Laisvei (kauniškio, tuo metu sovietų nugriauto, kopija) su iškaltais Gedimino stulpais bei lietuviškais dainos žodžiais "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt".
Į Lietuvos Respublikos aikštę sueina 7 gatvės, tarp jų - Monsinjoro Pijaus Ragažinsko gatvė (Pio Ragazinskas, 1907-1988), lietuvio kunigo, kuris įkūrė nuo 1948 m. sausio iki 2016 m. Aikštėje stovi ir gana kukli lietuviška Šv. Juozapo bažnyčia, 1936 m. pastatyta kunigo Benedikto Suginto iniciatyva ir parėmus JAV lietuviams, prie bažnyčios - lietuviškas medinis kryžius (1949 m.), parapijos namuose veikia viena trijų didžiųjų San Paulo lietuvių organizacijų - Šv. Juozapo lietuvių katalikų bendrija. Jos patalpose - įvairios lietuviškos detalės, paveikslai. Šv. Juozapo parapija (bendruomenė) įkurta 1931 m. Būtent bažnyčios atsiradimas ir lėmė, kad Vila Zelina taps lietuvių rajonu. Rajoną vystęs žemės savininkas padovanojo žemės plotą lietuvių katalikų bendrijai (įkurtai 1928 m.) per du metus pastatyti bažnyčiai. Bažnyčios viduje - daug lietuviškų ženklų. Netoli įėjimo - atminimo lenta bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui (lietuviška ir portugališka, kartu su biustu), kunigui Juozui Šeškevičiui (tik portugališka, įrengta 1998 m.), nuo 1954 m. Aplink altorių - Šv. Kazimiero (su Gedimino pilimi), Aušros Vartų Marijos paveikslai. Taip pat yra ir Dievo gailestingumo paveikslas. Priekyje dešinėje yra vitražas su Aušros Vartais, Šv. Kazimieru.
Taip pat skaitykite: Duonos valgymo tendencijos ir sveikata
Kadangi imigracija vyko tarpukariu dauguma Vila Zelina (juokais pravardžiuojamos "vazelina") lietuvių jau gimę Brazilijoje, bet dalis, ypač vyresniųjų, dar kalba lietuviškai. Kiek populiaresnė kita lietuviška veikla: veikia keli tautinių šokių kolektyvai („Nemunas“, „Rambynas“), parapijos choras (veikia nuo 1936 m.). Visa tai vyksta parapijos namuose už bažnyčios, kurių statybas organizavo kunigas Juozas Šeškevičius (1921-2008 m.), taip pat ~1960-1970 m. Lietuviškų motyvų daug ir gretimame "Bar do Vito" bare (Avenida Zelina 851), kurio simbolis - stilizuotas Vytis - atvaizduotas iškaboje, langinėse ir kitur. Viduje yra lietuviškų dainų ir šokių švenčių plakatų, lietuviškų pinigų ir kito. Barą sudaro dvi salės iš kurių vienoje vyksta renginiai, koncertai (už scenos irgi - stilizuotas Vytis). Tai - tiek lietuviškai kalbančių, tiek ir nekalbančių lietuvių susitikimo vieta. Bar do Vito yra įkurtas dar 1942 m.
Nuo Lietuvos Respublikos aikštės besidriekiančiame Vila Zelina prospekte ("Avenida Zelina") yra daugiau lietuviškų pavadinimų, net nebūtinai susijusių su Lietuva ar lietuviais: tiesiog, kadangi tas rajonas žinomas kaip lietuviškas, ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika "Lituania", nekilnojamojo turto agentūros "Lituania" ir "Kaunas". Daugiabutis Kaunas (dešinėje), kaip įprasta Brazilijoje, aptvertas elektrifikuota tvora dėl saugumo (pastato papėdė kairėje).
Bėgant metams, lietuvių bendruomenė ir toliau veikė bei siūlė paminėti Lietuvai svarbius įvykius bei žmones.
Rusų įtaka Vila Zelinoje
Tiesa, Vila Zelinos lietuviškumas, pagarba Lietuvos nepriklausomybei, kelia kai kurių San Paulo rusų pyktį. Jie siekia ištrinti lietuvišką rajono istoriją ragindami panaikinti lietuviškus pavadinimus. Jie pasodino medį, užgožiantį Lietuvos Laisvės paminklą ir dalino atsišaukimus vietos parduotuvėm neprekiauti lietuviškas patiekalais su antrašte "Lietuvių virtuvė - nacių virtuvė". Jie mėgina keisti istorijos naratyvą pristatydami Vila Zeliną kaip "rytų europiečių rajoną" ir pasiekė, kad viena rajono aikščių būtų pavadinta Puškino vardu.
Lietuviškos mokyklos San Paule
Viena jų, Vytauto Didžiojo lietuviška mokykla buvo specialiai pastatytame 1930 m. pastate, su Vytauto Didžiojo bareljefu (Rua Santo Amasio 327, Vila Bela rajone ~1 km nuo Vila Zelinos). Kitą mokyklą - Šv. Mykolo arkangelo - pačioje Vila Zelinoje 1938 m. įkūrė Pijaus Ragažinsko kvietimu atvykusios lietuvės vienuolės pranciškietės iš Pitsburgo (JAV). Mokykla veikia iki šiol, tiesa ją lanko įvairiataučiai vaikai. Visgi, lietuviškų pavardžių moksleivių sąrašuose yra nemažai, nes daug mokinių yra iš aplinkinio lietuviško rajono. Mokykla taip pat liko svarbiu lietuvių bendruomenės centru: būtent jos salėje kasmet vyksta Vila Zelinos vasario 16 d.
Mokykloje mokosi ~1000 mokinių, joje yra ir darželis, ir pradinės mokyklos, ir vidurinės mokyklos, ir gimnazijos klasės. Mokyklos viduje yra nuotraukų, atmenančių ir lietuvišką jos istoriją, o kieme stovi stulpas, linkintis pasauliui taikos keturiomis kalbomis, tarp jų - lietuvių kalba. Mokyklos komplekse yra ir seselių Pranciškiečių vienuolynas, kur gyvena mokyklą prižiūrinčios seselės.
Pats lietuvių pranciškiečių ordinas bėgant metams pasikeitė panašiai, kaip ir mokykla. Jis įkurtas 1922 m. Pitsburge: lietuvės vienuolės rūpinosi lietuvių emigrantų į JAV švietimu ir gydymu, nes Amerikoje tai buvo mokama ir brangu, turėjo kelias ligonines, daug mokyklų. Kai lietuviai pradėjo plūsti į Braziliją, tokios pagalbos reikėjo ir Brazilijoje, todėl ordinas atsiuntė lietuvių vienuolių iš JAV čia. Ilgainiui JAV švietimas pasidarė nemokamu, tad vienuolių savanorišku darbo nereikėjo, be to, mažėjo katalikų religingumas, tad ordinas ten nunyko, 2017 m. net nugriautas ordino štabas Pitsburge. Bet religingesnėje Brazilijoje į ordiną pradėjo stoti ne tik lietuvės, o ir brazilės, ir jis čia gyvuoja toliau - nors lietuvių jame beveik nebėra, bet lietuviška istorija gerbiama.
Nors Vila Zelinoje ir apylinkėse rečiau nei anksčiau išgirsi lietuvių kalbą, ženkli dalis gyventojų ten tebėra lietuvių palikuonys. Priešingai nei JAV, Brazilijoje nėra įprasta dažnai persikelti gyventi į kitą rajoną ar miestą, todėl Vila Zelinoje tebegyvena tūkstančiai tų, kurių protėviai čia atvyko tarpukariu iš Lietuvos. Apylinkėse dažnai pamatysi lietuviškas pavardes ant smulkaus verslo įstaigų durų (pvz. NT agentūra 'Lietuva' Vila Zelinos rajone. Daugiausiai lietuviškų pavardžių vienoje vietoje tikriausiai - São Caetano do Sul priemiesčio kapinėse Cemiterio Ceramica. Tai nėra vien lietuvių kapinės, tačiau ten buvo laidojami Vila Zelinos ir apylinkių žmonės, todėl žymi dalis kapų - lietuvių. Kapinės braziliškai ištaigingos, su koplytėlėmis, kurios statomos ne vien turtingiausioms šeimoms.
Brazilijos lietuvių sąjunga
Čia veikia antroji iš didžiųjų Braziljijos lietuvių organizacijų - Brazilijos lietuvių sąjunga (nuo 1931 m.). Ji turi dviaukštį pastatą su stilizuotu Vyčiu, o gatvė, kurioje tas pastatas stovi, vadinama Lietuvos gatve (pastato adresas Rua Lituania 67). Tai - didesnioji iš dviejų Lietuvos gatvių San Paulo aglomeracijoje. Pastate yra biblioteka ir archyvas su įvairia medžiaga ir lietuviškais daiktais tiek iš Brazilijos lietuvių, tiek iš tarpukario Lietuvos, salėje rengiamos šventės. Praeityje tame pastate veikė Dr. Mokoje taip pat veikė Lietuvių Jėzuitų namai. Ten gyveno lietuviai vienuoliai Jėzuitai, rūsyje jie laikydavo mišias ir tai 1968-1978 m. skaitėsi kaip antroji San Paulo lietuvių parapija - Šv. Kazimiero parapija. Priešingai nei Vila Zelinos Šv. Juozapo parapija, Šv. Kazimiero parapija aptarnavo ne savo rajoną, bet „visus Brazilijos lietuvius, išskyrus tuos, kurie gyvena Vila Zelinoje“. Tai buvo itin svarbu, kol dar ne visi Brazilijos lietuviai mokėjo portugališkai, bet, tai kartai išmirštant, poreikis mažėjo, parapija uždaryta. Nuo 1965 m. Netoli Mokos rajono yra Cuarta Parada kapinės, kur laidoti ir to rajono lietuviai.
Lietuviai San Paule gausiau kūrėsi ir bent dar trijuose rajonuose. Deja, San Paulo lietuvių mokyklos gyvavo labai trumpai: Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, dingo Lietuvos palaikymas ar iš Lietuvos siunčiami mokytojai. O Antrojo pasaulinio karo metais jau Brazilijos valdžia uždarė visas mokyklas, kurioje dėstomoji kalba buvo ne portugalų: išsigando savų mažumų, kad jos neveiktų prieš Brazilijos vienybę, kaip atsitiko Europoje, kur daugybėje šalių tautinės mažumos kolaboravo su okupantais ar destabilizavo valstybes. Tautų parko (Parque das Nações) rajone veikė Maironio mokykla, parduota po…
Žymūs lietuviai Pietų Amerikoje
Pietų Amerikoje gyveno ir kūrė daug žymių lietuvių, prisidėjusių prie mokslo, kultūros ir visuomenės gyvenimo. Vienas iš tokių - Matas Šalčius.
#
tags: #garsūs #lietuviai #Pietų #Amerikoje