Lietuviai Pietų Amerikos kariuomenėse: Istorija ir dalyvavimas
Lietuvos istorija, paženklinta nuolatiniais iššūkiais ir kovomis už išlikimą, atsispindi ne tik pačios šalies teritorijoje, bet ir toli už jos ribų. Neturėdami nuosavos valstybės, lietuviai dažnai būdavo priversti tarnauti svetimųjų kariuomenėse, dalyvaudami įvairiuose kariniuose konfliktuose ir kampanijose. Šis straipsnis skirtas panagrinėti lietuvių dalyvavimą Pietų Amerikos kariuomenėse, atskleidžiant šio mažai žinomo istorijos aspekto bruožus.
Lietuvių tarnyba svetimose kariuomenėse: Bendras kontekstas
Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiu, būdami pajungti svetimųjų, lietuviai buvo priversti vilkėti svetimų šalių kariuomenių uniformas. Ilgiausiai tai tęsėsi po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, nuo 1795 m. iki pat Nepriklausomybės kovų pradžios 1918-aisiais. Tuo metu mes neturėjome savo kariuomenės. Panaši padėtis XIX a. buvo daugelyje Centrinės ir Pietryčių Europos šalių (nuo Suomijos iki Graikijos), nors galima išskirti daug ryškių specifinių bruožų.
Iki šiol tik epizodiškai, dažniausiai tyrinėjant kitas problemas, buvo minima lietuvių tarnyba svetimiesiems. Kaip galima pamatyti iš pateiktos literatūros - lietuviai, neturėdami savosios, buvo tikrai plačiai pasiskirstę kitų valstybių armijose ir svetimose kariuomenėse tarnaudami, jie buvo vertinami kaip geri, drausmingi, narsūs kariai, neretai lietuviai būdavo skiriami į rinktines, gvardijos dalis.
Lietuviai Napoleono armijoje
XIX a. pradžioje Napoleono žygis į Rusiją stipriai paveikė Lietuvą. 1812 m. Napoleonas užėmė Lietuvą, pro kurią ir ėjo pagrindinė žygio kryptis į Maskvą. Sulenkėjusi bajorija jo žygį priėmė entuziastingai, bet kaimas liko jam abejingas, nes jis nepanaikino baudžiavos. Napoleonas tuoj pradėjo organizuoti užimtą užnugarį, kuris turėjo duoti jo kariuomenei karių ir išteklių. Įvairiais laikotarpiais jo įsakymu buvo organizuojami 2 tautinės gvardijos batalionai Vilniuje, trečias gvardijos lengvosios kavalerijos ietininkų pulkas, penki pėstininkų pulkai ir keturi kavalerijos pulkai.
Organizuoti sekėsi labai sunkiai, nes nemaža vyrų jau buvo rusų kariuomenėje, kraštas buvo nualintas, stigo lėšų ir kitų išteklių. Tačiau įvairių šaltinių duomenimis remiantis, skaičiuojama, kad įvairių rūšių dalyse Napoleono kariuomenėje tarnavo apie 19.000 lietuvių, iš jų 14.000 rikiuotėje. Lietuvių vienetai veikė užfrontėje, saugodami kelius ir sandėlius nuo rusų puldinėjimų ir dengė didžiosios armijos atsitraukimą. Napoleonui pasitraukiant per Nemuną, pasitraukė ir lietuvių vienetų likučiai, apie 6.000 karių.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mėsos suvartojimo statistika
Lietuvių emigracija ir karinės organizacijos Amerikoje
XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo emigruoti į Ameriką, kur kūrėsi bendruomenės ir organizacijos. Jau pirmieji emigrantai JAV pradėjo jungtis į draugijas, kurios iš pradžių dažniausiai buvo sudaromos kartu su lenkais. Ne išimtis ir karinių draugijų kūrimas. Pirmoji žinoma mišri lietuvių ir lenkų karinė draugija, pavadinta “Gvardija Karaliaus Vladislovo Jagėlos”, susikūrė 1885 m. Po trejeto metų Pitstone, kur tuomet gyveno daugiau kaip 2000 lietuvių, susikūrė lietuviška “Šv. Jurgio gvardija”. Tai paskatino ir kituose miestuose kurti gvardijas ir divizijas, kurių nariai rengdavosi puošniomis uniformomis ir prisijuosę kardus ant samdytų arklių susėdę dalyvaudavo paraduose. JAV kariuomenėje per I Pasaulinį karą tarnavo daug lietuvių.
Lietuvių tarnyba Rusijos imperijos kariuomenėje
Po Napoleono žygio į Rusiją žlugimo dalis lietuvių, įstojusių į jo kariuomenę, pasitraukė į vakarus. Rusijos vėl okupuotoje Lietuvoje buvo įvestas rekrūtų ėmimas. Bet caras Aleksandras I, norėdamas pelnyti Lietuvos bajorijos palankumą, 1817 m. liepos 1 d. panaikino rekrūtų ėmimą. Rusijos kariuomenėje buvo įsigalėjęs smurtas ir despotizmas, ypač prieš kitų tautų karius, kuriais buvo nepasitikima. Labai suvaržytos ir karininkų katalikų teisės. Jiems, pavyzdžiui, neleista tarnauti pulkų ir aukštesniuose štabuose. Karininkai, ypač po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, kuriuose jie aktyviai dalyvavo, buvo sąmoningai siunčiami tarnauti į kitą imperijos pakraštį.
Lietuviais rusai ypač nepasitikėjo. Didelė jų dalis, atitarnavusi nustatytą laiką, pasilikdavo ten. Tik sulaukę pensijos, pavieniai asmenys sugrįždavo į Lietuvą. Tik retas, ir tai tik ne katalikas, buvo priimamas į karo mokyklą. Ir ši padėtis pradėjo keistis tik I Pasaulinio karo metu. Rusijos imperijos armija visą laiką didėjo. Daugėjo ir lietuvių šioje kariuomenėje. Carų valdžiai grįžus į Lietuvą, rekrūtai buvo imami kariuomenėn 25 metams. Nustatyti, kiek ir kada iš “lietuviškų gubernijų” būdavo paimama rekrūtų, sunku dėl to, kad gubernijų ribos būdavo keičiamos. Vėliau iš metinių ataskaitų galima sužinoti, kad iš Kauno ir Suvalkų gubernijų, kuriose lietuviai sudarė absoliučią daugumą, buvo paimami nuo 1904 m.
1914 m. liepos 31 d. Rusija paskelbė mobilizaciją iškėlusi šūkį ginti “tikėjimą, carą ir tėvynę Rusiją”, kuris daugeliui lietuvių skambėjo kaip pasityčiojimas, tačiau vis dėl to daugelis pakluso mobilizacijai ir į Rusijos kariuomenę buvo paimta 64-65 tūkst. lietuvių vyrų. Vėliau Rusijoje buvo leista organizuoti ir lietuviškus pulkus, šių organizavimų centras buvo Smolenskas (1917 m.), o Vitebske buvo suorganizuotas ir lietuvių batalionas. Anksčiau teko lietuviams dalyvauti ir žymiausiose imperijos vykdytose karinėse kampanijose. Dabar tik fragmentiškai užsimenama apie lietuvius, dalyvavusius užkariaujant Aziją, Kaukazo karuose, Krymo kare, kovose su Turkija, Balkanų ir Kaukazo frontuose. Vien 1877-1878 m. karo metu, kurio rezultatas - atsikūrusi Bulgarija, Rusijos armijoje buvo apie 60.000 šešių šaukimų lietuvių. Dar apie 13.000 atsarginių buvo vien iš Kauno ir Suvalkų gubernijų. Iš jų 20-25 tūkst. Daug Lietuvos vyrų dalyvavo Japonijos - Rusijos karo sūkuriuose. Neaplenkė jis ir lietuvių inteligentų. Todėl šis karas susilaukė itin daug Lietuvos visuomenės dėmesio.
Lietuvių dalyvavimas Antrajame pasauliniame kare
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nemaža ir mūsų kariuomenės vyrų buvo priversti kautis su vokiškuoju Wehrmachtu. Būta net ir tokių atvejų, kad priešinguose frontuose kovojo vienas prieš kitą: tikras kraujo brolis prieš brolį arba net sūnus prieš tėvą. Buvo atvejis, jog Klaipėdos fronte, raudoniesiems visiškai priartėjus prie Vokietijos sienų, rusų pusėj kovojo prieš vokiečius buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas - tėvas, kuris, sovietams okupavus Lietuvą, buvo išvežtas Maskvon “į kursus”, o vokiečių pusėje kovojo (prieš savąjį tėvą) jaunas sūnus, buvęs studentas, vokiečių sugautas ir prievarta įjungtas į Wehrmachtu. O kiek mūsiškių karių kovojo Vakarų alijantų pusėj prieš naciškosios Vokietijos karines jėgas - Britų ir Amerikiečių armijose? Čia prisimintinas ir karo aviacijos lakūnas, kpt. Romualdas Marcinkus, kuris kovėsi prieš vokiečius britų eskadrilėse, tačiau, pašovus jo lėktuvą, pakliuvęs į nacių nelaisvę, o vėliau su kitais anglų belaisviais mėginęs iš nelaisvės pabėgti, buvo sugautas ir 1944 m. sušaudytas.
Taip pat skaitykite: Duonos valgymo tendencijos ir sveikata
Lietuviai svetimšalių legione ir Korėjos kare
Ne tik Europoje, bet net Indokinijos džiunglėse, prancūzų svetimšalių legionierių eilėse, kovojo nemaža lietuvių. Jie tenai atsidūrė ne iš kokio nors karinio entuziazmo, tačiau žiaurios padėties priversti. Kada prancūzai pradėjo išdavinėti sovietams jų žinion pakliuvusius lietuvius belaisvius, kad išsigelbėtų iš raudonųjų pragaro, daugelis stojo į legionierių eiles. Lietuviai kariai JAV-bių armijos eilėse kovojo prieš raudonuosius ir Korėjos kare.
Lietuvių dalyvavimas Pietų Amerikos kariuomenėse: Istorijos fragmentai
Deja, konkrečių duomenų apie lietuvių tarnybą Pietų Amerikos kariuomenėse yra nedaug. Tačiau žinoma, kad lietuvių emigrantai, ieškodami geresnio gyvenimo, kėlėsi į įvairias Pietų Amerikos šalis, tokias kaip Argentina, Brazilija, Urugvajus ir kitas. Tikėtina, kad dalis jų, ypač jauni vyrai, įstojo į vietos kariuomenes dėl įvairių priežasčių: ekonominių, pilietinių ar ideologinių.
Norint išsamiau atskleisti šią temą, reikalingi papildomi tyrimai archyvuose, emigrantų bendruomenių dokumentuose, taip pat individualių istorijų rinkimas. Tikimasi, kad ateityje pavyks surasti daugiau konkrečių faktų ir papasakoti apie lietuvių, tarnavusių Pietų Amerikos kariuomenėse, likimus.
Išeivijos žurnalas "Karys" kaip informacijos šaltinis
Žurnalas, kurio originalai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, sistemoje epaveldas.lt paveikslėlių formatu patalpintas ir viešai prieinamas jau eilę metų, tačiau tik retas ieškodamas informacijos ir nesant jokios paieškos galimybės ryžtasi peržiūrėti šimtus numerių ir tūkstančius puslapių. Šio projekto esmė - padaryti išeivijos Karį labiau prieinamą, o jame esančią informaciją - lengviau randama. Parengėme visų numerių turinius, o leidinį peržiūrėti bei atsisiųsti galite PDF formatu. Leidinio puslapiai iš paveikslėlių paversti į raiškųjį tekstą, todėl ieškodami informacijos galėsite naudotis savo PDF žiūryklės paieška.
Husarai
Lenkams žinomi geriau Sparnuotieji husarai - elitinė buvusios bendros LDK-Lenkijos valstybės kavalerija, puikiai žinoma mūsų kaimynams lenkams. Juos galima sutikti daug kur - nuo įvairių istorinių filmų ir mokslinės literatūros iki atkuriamosios karybos husarų klubų. Lietuvoje šiek tiek kitaip - husarai nėra visai pamiršti, yra ir mokslinių monografijų šia tema, tačiau tiek dėmesio kaip pas kaimynus jiems istorinėje atmintyje nėra skiriama. Taip pat vis dar gaji nuomonė, kad LDK po Liublino unijos jau buvo visai nebe LDK, todėl to laikotarpio pažinti mums nebūtina, o mūsų stiprybė - viduramžių valstybėje. Taigi apie sparnuotuosius husarus yra girdėję daugelis, tačiau geriausiai jų praeitį žino senovės karyba besidomintys. O juk mūsų raiteliai puikiai triuškindavo keliskart gausesnes priešo kariuomenes, pelnė daug pergalių ir nors trumpam, tačiau 1610 metais buvo užėmę Maskvą.
Taip pat skaitykite: Lietuvių paveldas Pietų Karolinoje
Husarų pradžia LDK siejama su vengrų bei serbų samdiniais LDK kariuomenėje Livonijos karo metu. Šie raiteliai jau turėjo kovos su Osmanų imperija patirties, todėl formuojantis LDK-Lenkijos husarų daliniams nemažai įvaizdžio, aprangos ir ginkluotės elementų buvo nusižiūrėta iš vengrų, serbų ir turkų kavaleristų. 1567 m. Radvilų kariuomenėje iš 4800 didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai. Nors to meto Europoje husarų dalinius naudojo nemažai šalių, tačiau LDK-Lenkijos husarai buvo saviti ir ypatingi.
Po 1576 m. LDK-Lenkijos karaliaus Stepono Batoro vykdytos kavalerijos reformos husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą - tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus. Husarų daliniai išsiskyrė ne tik puošnia išvaizda, pabrėžusia aukštą raitelių socialinį statusą - plėšriųjų gyvūnų, kartais net leopardų kailiais, tačiau ir sparnais su plunksnomis. Jos puolimo metu turėjo skleisti garsą, gąsdinusį priešo žirgus, o sparnų konstrukcija taip pat, manoma, galėjo saugoti raitelį nuo kardo kirčio iš nugaros. Sparnuotieji husarai buvo puikiai ginkluoti ir turėjo išskirtinius į viršų ištęstus skydus, saugojusius raitelio kaklą nuo kardų kirčių. Dėvėjo gerus šarvus, o LDK husarų kirasas (krūtinės šarvus) puošė Aušros vartų Marijos emblema. Šie raiteliai į mūšio lauką vėl sugrąžino tiesioginio kavalerijos smūgio į priešo rikiuotę taktiką, naudotą sunkiai šarvuotų viduramžių riterių. Husarų aukso amžiuje Abiejų Tautų Respublikos priešų - Maskvos, totorių bei švedų - kavalerija buvo kur kas lengviau ginkluota, silpniau šarvuota ir kurį laiką tokios efektyvios smogiamosios kavalerijos neturėjo.
Pagrindinis šių XVI-XVII a. raitelių ginklas buvo ietis. Tik panaudojus ietį puolimo metu ir pralaužus tankią priešo rikiuotę buvo griebiamasi muškietų ir kardų. Reikia pastebėti, kad ietimis buvo ginkluoti tik pirmų dviejų eilių husarai, o kitos dvi eilės užnugaryje buvo ginkluotos lenktais kavalerijos kardais šablomis (lenk. szabla), duriamaisiais kardais končiarais (lenk. koncerz) ir palašais (lenk. Pałasz). Tuo tarpu Respublikos etmonai bei rotmistrai (kavalerijos karininkai) į mūšį ėjo be šalmų, apsiginklavę su buzdyganais. Tai buvo mėgstamiausias jų ginklas, grėsmingas galios simbolis, žymiai praktiškesnis už buožę.
LDK ir Lenkijos kariuomenėse husarų kavalerija naudojo bene ilgiausias ietis pasaulyje. Jų ilgis siekė net 4,50-6,20 m., kai, pavyzdžiui, caro husarai turėjo tik 4 m ilgio ietis. Kadangi karyba LDK buvo kilmingųjų privilegija, o valstybės iždo lėšomis surinkti daug samdinių taip pat nebuvo galima, husarams tekdavo kautis su žymiai gausesniu priešu. Vienam husarui tekdavo daugiau kaip po šešis priešus. Kadangi husarų dalinius sudarė turtingesni bajorai, jie patys susimokėdavo už šarvus ir ekipuotę, karius samdydavo iš smulkesnės bajorijos, o šie dar turėjo atsivesti ir numatytą skaičių raitų vyrų kurie husarui tarnavo kaip ginklanešiai. Pagal tradiciją išlaidos už ietis buvo apmokamos karaliaus lėšomis. Kitaip tariant, husarija buvo viduramžių riterių tradicijos tąsa.
Apie husariškų iečių gamybą šiandien informacijos išlikę nedaug, tačiau žinoma, kad dažniausiai ietys buvo daromos iš eglių, jaunų ir tiesių medelių. Ietys buvo gaminamos iš dviejų dalių ir tuomet klijuojamos. Ginkluotės meistrai drūtgalyje išgręždavo kiaurymes. Ietys buvo tuščiavidurės, kad būtų lengvesnės. Rankai apsaugoti meistrai išpjaudavo apskritą medinį rutulį ir jį užmaudavo ant ieties kaip skydelį, o ietis ir specialios formos husariškas skydas buvo puikiai pritaikyti naudoti kartu. Plieninis ietigalis suteikdavo dar didesnę žudomąją galą, o, kad nelūžtų smūgio metu, meistrai pačią ietį sutvirtindavo metalu ir apvyniodavo odiniais diržais. Dėl grožio kartais net paauksuodavo. Ant iečių raiteliai užsirašydavo vardus, inicialus. Legendinės ietys vis tiek lūždavo nepaisant įvairių būdų jas sutvirtinti ir dažnai antro mūšio nesulaukdavo, todėl ginklanešiai mūšio lauke turėdavo paruošę vežimus su naujomis ietimis. Pavyzdžiui po Vienos mūšio Jonas Sobieskis gyrėsi, kad 6000 lenkų husarų, ginkluotų ietimis puolė turkus, o po puolimo tik 12 iečių liko sveikos. Jei ietis nelūždavo susidūrimo metu, raiteliui atsirasdavo didelė tikimybė būti nusviestam nuo žirgo.
Husarai ataką pradėdavo jodami lėtai ir laisva forma, palaipsniui greitėdavo ir artėdavo vienas prie kito suformuodami glaustą rikiuotę, taip į priešą įsirėždami su didžiausia jėga, o puolimą paremdavo lengvosios kavalerijos, kazokų daliniai. XVI a. muškietos ir arkebuzos dar buvo silpnos ir husarų šarvus pramušdavo tik 20-50 metrų atstumu, taigi kartą iššovusi priešo rikiuotė daugiau nebespėdavo užsitaisyti - tam reikėjo kiek mažiau nei minutės. Dažnai pėstininkai savo šūviais husarų šarvų net nepramušdavo. Taip nutikdavo pėstininkų nervams neišlaikius. Tada jie iššaudavo per anksti ir vėl užsitaisyti nebespėdavo, nes husarai buvo jau per daug priartėję. Husarai tuo ir naudojosi - stengėsi pulti priešą tuomet, kai jo šaulių linijos keisdavosi. Nors priešas šauliams atsitraukus rikiuotės gale dar išstatydavo savo ietininkus, ant kurių turėjo pasismeigti puolantys husarai, tačiau LDK husarų ietys buvo kur kas ilgesnės, todėl sėkmingai triuškindavo pėstininkų rikiuotes. Atlikę ataką husarai persigrupuodavo ir vėl puldavo, kol galutinai sutriuškindavo priešą.
1605 m. Kircholmo (dab. Salaspilio) mūšio metu švedai tapo gudresni ir prieš LDK ir Kuršo karius jau naudojo olandiškojo pavyzdžio rikiuotes su keliomis pasikeičiančių muškietininkų eilėmis. Tačiau ir tai nepadėjo atsilaikyti prieš LDK kavaleriją - 300 husarų perskrodė Švedijos kariuomenės centrą ir padalino ją į dvi dalis. Švedų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta, o Ryga ir Livonija buvo išvaduota. XVII a. po Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo (1611-1632) kariuomenės reformos priešui išmokus nuo jų apsiginti bei pagerėjus šaunamųjų ginklų kokybei ir galiai husarų daliniai prarado reikšmę. Švedai pradėjo taikyti naują kovos su husarais taktiką - rikiuotėse sutelkė daugiau šautuvais ginkluotų pėstininkų, pradėta naudoti ir vadinamoji karė rikiuotė, kuomet nuo kavalerijos pėstininkai ginasi iš visų pusių, t.y. išsirikiavę kvadratu ir atsišaudo šaunamaisiais ginklais. Tačiau kovose su Maskva ir Turkija husarai ir toliau išliko svari jėga, o 1621 m. sunkiųjų raitelių skaičius ATR kariuomenėje buvo rekordinis - net 8000 husarų.
Tais pat metais prie Chotino (Ukraina) jungtinė ATR kariuomenė su maždaug 35 tūkstančių karių bei dar tiek pat Ukrainos kazokų vadovaujami LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus įsitvirtino prie Chotino tvirtovės, gynėsi nuo 220 tūkstančių Osmanų imperijos karių puolimo ir rengė husarų kavalerijos kontratakas. Priešui patyrus didelių nuostolių buvo sudaryta taika ir apsaugotos pietinės Respublikos sienos. Beveik visą Abiejų Tautų Respubliką išskyrus nedidelę teritoriją prie sienos su Osmanų imperija buvo okupavę Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Lietuvai ir Lenkijai tai buvo pats sunkiausias laikotarpis, kurį sekė nuolatinės kovos. Tačiau 1660 m. buvo pasirašyta Olivos taika su švedais, o Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Švedai jau buvo nusilpę ir buvo galima visą LDK-Lenkijos kariuomenę sutelkti kovai prieš rusus. Tuomet prasidėjo virtinė ATR pergalių. P.Sapiegos ir S.Čarneckio pakankamai sėkmingai vadovaujami ATR husarai triuškino caro karius rytuose, Baltarusijos-Ukrainos žemėse.
Persilaužimas įvyko tuomet, kai 1660 m. rusų kariai nesėkmingai bandė šturmuoti LDK tvirtovę Liachovičiuose, o birželio 28 d. netoliese vykusiame Polonkos mūšyje juos visiškai sutriuškino LDK - Lenkijos husarai. Šiame mūšyje pasiektas karybos rekordas - vienas iš husarų ietimi pervėrė net 6 priešus! Atsigavusi po dvigubos okupacijos Abiejų Tautų Respublika sugebėjo sustiprėti ir 1683 m. išgelbėjo Vieną iš Osmanų imperijos apgulties. Mūšis laimėtas lenkų husarų pagalba. Tiesa, dėl LDK etmonų nesutarimų su J.Sobieskiu lietuvių kariuomenė šiame mūšyje nedalyvavo, nors buvo netoliese.
Sunku pasakyti, kuris mūšis ATR husarams buvo paskutinis. Jie dar kovėsi keliuose ATR pilietinio karo mūšiuose Šiaurės karo metu (kova tarp Augusto II remiamo Rusijos ir Saksonijos bei Stanislovo Leščinskio remiamo švedų). Po 1702 m. Klišovo mūšio husarų skaičius ženkliai smarkiai sumažėjo, o tikriausiai paskutiniu husarų mūšiu galime laikyti 1706 m. spalio 29 d. kautynes prie Kališo, kai Augusto II vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos, rusų ir Saksonijos sąjungininkų armija sutriuškino jungtinę Stanislovo Leščinskio lenkų ir švedų kariuomenę. Vėliau, išaugus pėstininkų svarbai mūšio lauke, šie daliniai tapo nebereikalingi ir liko tik kaip rūmų ir paradų puošmenos, naudoti kilmingųjų bei valdovų ceremonijose, laidotuvėse. Taip buvo iki pat 1776 metų, kol husarus valstybiniu dekretu buvo nuspręsta pakeisti kovai labiau tinkamais ulonų daliniais.
tags: #lietuviai #Pietų #Amerikos #kariuomenėse #istorija