Fantazijos Menas Kiaušinis: Velykų Margučių Tradicijos ir Kūrybiškumas

Velykos - kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį sekmadienį po pavasarinio (kovo) mėnulio pilnaties (ne anksčiau nei kovo 21 d.). Ši šventė, turinti gilias tradicijas ir simbolinę reikšmę, neatsiejama nuo margučių - spalvingų kiaušinių, kurie simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimo paslaptį bei džiaugsmą. Prieš Velykas būna Gavėnia, Verbų sekmadienis su savo draudimais ir apeigomis. Įdomu į šią šventę pasižiūrėti iš bendražmogiškosios, moralinės pusės.

Pavasario Laukimas ir Gamta

„Išvijęs“ per Užgavėnes žiemą, su kovo pradžia žmogus ima laukti pavasario. Vieversio (vasario 24), gandro (kovo 25) dieną valstietis tikėjosi pamatyti sugrįžtančius paukščius. Pavasariop dienos ilgėja, saulės vis daugiau, o medžiai ir krūmai ruošiasi sprogdinti pribrinkusį pumpurą. Žmogus - dalelė gamtos, todėl pavasario atėjimas jam taip pat svarbus. Verbų sekmadienį, prieš Velykas, visi jau turi išsprogdintų gluosnių, žilvičių, beržų šakelių. Medis, ypač anksti sužaliuojantis gluosnis, simbolizuoja gyvybę, augimo jėgą. Žalios Verbų sekmadienio šakelės - medžių garbinimo liekana. Senovės lietuviai tikėjo medžiuose gyvenant gerąsias ar piktąsias dvasias (šermukšnio šaka nubaidanti velnią, ąžuole perkūnijos metu velnias slepiasi). Verbų sekmadienį, prieš Velykas, kiekvienas stengdavosi pakilti iš patalo pirmas, pritykinti prie miegančiojo namiškio ir išplakti jį verba. - Ne aš plaku, verba plaka. Plaks tol, kol suluš. Plakamasis pasižadėdavo duoti. Šio papročio esmė - ne naudos išprašymas. Čia galima įžiūrėti moralinį valstiečio kodeksą - raginimą anksti keltis, netingėti. Gerbdavo ir vertindavo ne tik tą žmogų, kuris anksčiau atsikėlęs kitą „išplakdavo“, bet ir tą ūkininką, kuris Velykų dieną pirmiausia iš bažnyčios grįždavo, pirmas į laukus pavasarį išeidavo.

Kiaušinis - Gyvybės ir Prisikėlimo Simbolis

Velykų margučiai - džiaugsmas ir dideliam, ir mažam. Kiaušinis nuo senų senovės simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimo paslaptį. Daugelio tautų mitai aiškina, kad iš mitologinio kiaušinio atsiradęs pasaulis. Tikėta magiška margučio galia nukreipti ligą, atitolinti nelaimę, apsaugoti nuo blogų akių.

Dažyti kiaušinius - senas paprotys, kurį, etnografo Petro Galaunės teigimu, žinojo beveik visos senojo pasaulio tautos. Tai patvirtina archeologinės iškasenos, siekiančios III tūkstantmetį prieš Kristų. Lietuvoje rastas XIII a. akmeninis margutis.

Senovėje kiaušinius dažydavo natūraliais dažais: ąžuolo, juodalksnio žievės, svogūnų lukštų, rugių želmenų, samanų nuovirais, balų rūda. Nuo XIX a. pabaigos atsirado ir cheminių dažų. Vyravo juoda (žemės), raudona (gyvybės, gyvenimo), geltona (saulės), ruda (javų), mėlyna (dangaus) spalvos. Margučius išskutinėja arba išrašo vašku šakelėmis, saulytėmis, žvaigždutėmis, žiedeliais, žalčiukais ir kitokiais ornamentais. Čia reikia įgudimo ir fantazijos. Seni žmonės sako, kad kartais ir dviejų valandų neužtenka, kol vieną kiaušinį gražiai numargini.

Taip pat skaitykite: Virtas kiaušinis: baltymų šaltinis

Margutis - Mažas Meno Kūrinys ir Pagarbos Ženklas

Kiekvienas su rūpesčiu ir meile padarytas kūrinys yra brangus ir vertingas tam, kas jį padarė, įdėdamas į darbą dalelę savęs paties. Staliui brangi jo daryta kraičio skrynia, dailininkui - paveikslas, poetui - eilėraštis, sodininkui - išaugintas vaisių duodantis medis. Išmargintas velykinis kiaušinis, nelyginant mažas meno kūrinys, tampa margintojo, dažytojo savastimi. Tokį jį malonu dovanoti artimam žmogui, kaip malonu vaišinti paties keptu pyragu, apjuosti svečią savo austu rankšluosčiu, juosta. Dovanotas velykinis kiaušinis nešdavo laimę, gėrį, sveikatą. Tai buvo ypatingas pagarbos ir meilės ženklas.

Margučių dovanojimo paprotys parodo žmogiškųjų santykių grožį, gerumą, meilę vaikams. Mažieji eidavo kiaušiniauti pas kūmas ir kūminus. - Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis. Kepurę laikau, kiaušinių prašau. Eidavo kiaušiniauti ir suaugę vyrai. Su dainom, su muzika. Sveikindavo šeimininkus, linkėdavo merginoms šiais metais ištekėti. Gavę margučių, vaikai juos ridendavo, dauždavo drūtgaliais, žiūrėdami, kurio stipresnis. Vieni išlošdavo kiaušinį, kiti pralošdavo. Bet nusiminti per Velykas nederėjo. Reikėjo linksmintis, juoktis, kad visus metus linksmas ir smagus būtum.

Velykos - Kristaus prisikėlimo šventė - turi daug senovės reliktų. Ši pavasario šventė - tai ne tik emocinė iškrova, džiaugsmas, suteikiantis atgaivą žmogaus sielai. Kiaušinis - Velykų, gamtos prisikėlimo, vaisingumo, klestėjimo simbolis, jam priskiriama magiška galia.

Tautodailininkės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės Kūryba

Daug autorinių ir bendrų tautodailininkų parodų (vien šį pavasarį kelių dienų skirtumu jos atidarytos Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose), dalyvavimas regioninėse parodose „Aukso vainikas“, plati edukacinė veikla - V. Žukauskaitės-Kazancevienės kūrybos pasaulyje nėra atoslūgių. „Šie metai bene intensyviausi. Susirgusi onkologine liga supratau, kad gyvenimas trapus, negalima gaišti laiko - savo patyrimu, įgūdžiais skutinėjant margučius, išmone noriu pasidalyti su kuo daugiau žmonių“, - sako tautodailininkė.

Jos skutinėtų margučių su kitų autorių darbais nesupainiosi: tamsiai rudas, raudonas, violetinis, žalias ar juodas kiaušinio lukštas išrašytas smulkiais raštais, jie skleidžiasi nuo galų į vidurį, it koks vijok­lis vejasi aplink visą kiaušinį. Grafinių, geometrinių raštų nėriniai pinasi su tautiniais simboliais, audimo raštų elementais, tarp jų neretai įsiraizgo lakoniškų augalų motyvų, o kartais atliuoksi koks kiškelis ar nutupia viščiukas. „Kiškučiai, viščiukai - retenybė, juos dažniausiai skutinėju vaikams. Gražiai piešti nemoku, todėl renkuosi grafiką. Kuo daugiau ažūro, trapumo, tuo margučiai dailesni“, - šypsosi Virginija.

Taip pat skaitykite: Žalias kiaušinis balsui: privalumai ir trūkumai

Savo įgūdžius tautodailininkė kaupė kant­riai ir pamažu, niekas nepadėjo ir už rankos nevedžiojo: pati atrado patogius skutinėti įrankius, gilinosi į liaudies tradicijas, ieškojo įkvėpimo, formavo išskirtinį braižą. „Pasiklioviau savo galva ir gebėjimais, todėl nežinau, gerai ar blogai ką nors darau. Apie pasiekimus galiu spręsti tik iš atsiliepimų ir darbų įvertinimo“, - kukliai šypteli Virginija, kurios margučiai iškeliavo ne tik į kaimynines šalis, bet ir į Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Norvegiją, JAV, margučių kolekcija saugoma Ru­si­jos liau­dies me­no mu­zie­ju­je Sankt Peterbur­ge.

Moteris pasakoja, kad Velykų simbolio raštai ją viliojo nuo vaikystės. Jos mama mėgo grožį: puoselėjo namus, dailiai siuvinėjo, spėdavo apmegzti aštuonis vaikus. Velykoms šeima margindavo bent 100 kiaušinių: mamai rūpėjo Velykų stalas, todėl taupydama laiką kiaušinius sumesdavo į svogūnų lukštus, o vyresnioji Virginijos sesuo juos dažė vašku. „Man buvo labai smalsu, bet sesė vijo šalin - bijojo, kad nusideginsiu. - Iš nuostabos išsižiojau, lūpa atvipo - neįsivaizdavau, kaip galima tokį grožį sukurti.“ Regėtus margučius Virginija prisiminė sukūrusi šeimą - norėjo, kad šventinis stalas būtų gražus. Nelengvai sekėsi: ir raštai nesidėliojo, ir lukštai skildavo. Bet, kaip tikina pašnekovė, užsispyrus viską galima pasiekti.

Po penkerių įgūdžių lavinimo metų kelis labiausiai pavykusius margučius Velykų proga nutarė padovanoti draugėms. Šios ją nutempė į Zarasų kultūros centrą, kuriame vyko margučių paroda. Joje Virginijos skutinėti margučiai pelnė trečiąją vietą. „Atsirado įkvėpimas, stimulas. Kūrėjos įkvėpimo šaltiniai: tautinė simbolika, vašku margintų margučių, audimo raštai, verpsčių puošybos detalės, gamta. Įvairiai jungdama šiuos raštus ir motyvus Virginija kuria vis kitus, nepakartojamus margučių ažūro „nėrinius“.

„Nesu išskutinėjusi dviejų vienodų kiaušinių. Jei labai gražų margutį kam padovanoju, stengiuosi padaryti tokį patį savo kolekcijai. Deja, nepavyksta: tai kita spalva nusidažo lukštas, tai raštai kitaip sugula, - atvirauja V. Žukauskaitė-Kazancevienė, prieš darbą negaištanti laiko eskizams. - Kam? Sumanymas visada skiriasi nuo rezultato!“

Margučių skutinėjimas šiai moteriai - ne verslas ir ne gyvenimo būdas, be kurio būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę. Skutinėti ji imasi tik esant tam tikrai nuotaikai: kartais - gerai, pakiliai, kartais - pajutusi ant širdies sunkumą. „Prieš kelerius metus išvykau padirbėti į Vokietiją. Iš graužaties, kad namuose palikau sūnų, ėmiau skutinėti margučius. Nepatikėsite: kūrybinės mintys liejosi nenutrūkstamu srautu net naktimis, todėl ant stalelio turėjau sąsiuvinį, kuriame vos prabudusi piešiau sapnuose regėtus raštus. Šeimininkai ne tik stebėjosi mano skutinėjimo technika, bet ir pirko kiaušinių, dažų. Per tuos dvejus metus išskutinėjau aibę originalių margučių, deja, daugelį padovanojau, parsivežiau vos šimtą, - pasakoja pašnekovė ir patylėjusi priduria. - Kartais pradėjusi skutinėti negaliu sustoti: taip įsijaučiu, kad pasaulis tarsi ištirpsta, o kar­tais mėnesiais neimu į rankas kiaušinio - galvoje nėra jokių minčių.

Taip pat skaitykite: Kūrybiški pusryčiai su kiaušiniu puodelyje

V. Žukauskaitė-Kazancevienė kurdama išbandė ne tik vištų, bet ir žąsų, ančių, kalakučių, stručių kiaušinių lukštus. Moteris pasakoja, kad kalakučių kiaušiniai prastai nusidažo, ypač jei dažai ne cheminiai, o augaliniai. Žąsų kiaušiniai - didesni, jų lukštas kiek kietesnis nei vištų, todėl skutinėti sunkiau, darbas trunka kelias dienas. O štai stručio kiaušinio lukštas - ypač kietas, kanceliarinis peiliukas jo paviršiumi čiuožia it stiklu, be to, viena ranka jo nesuimsi. Vis dėlto tautodailininkė smulkiais raštais išrašė net šešis stručio kiaušinius. „Liūdna darosi matant lipdukais apklijuotus kiaušinius. Yra įvairių marginimo būdų - tereikia nebijoti eksperimentuoti“, - primena tautodailininkė, ant kurios Velykų stalo vienspalvių margučių nebūna: kraitelėn gula ne tik skutinėti, bet ir dažyti žolynais ir svogūnų lukštais, vašku ar kitaip marginti kiaušiniai. Į jos vedamus seminarus ir mokymus susirinkę žmonės atranda labai paprastus marginimo svogūnų lukštais būdus. „Labiausiai man patinka dirbti su vaikais: jie imlūs, juos lengva sudominti. Brangiausia diena metuose, visuomet ruošia tinginį

Dailininkės Eglės Rūtos Požiūris į Velykas ir Margučių Kūrimą

„Velykos man yra labai brangi, pati švenčiausia šventė metuose, be pompastikos, be įbruktos komercijos kaip Šv. Kalėdos, kurios jau seniai su tomis visomis dovanomis tokios tapo. Nekalbu apie pagoniškus laikus, bet apie sovietmenį, kuomet augome. O Velykos yra visiškai kitokios, man jos - iš pumpuro pražydusios. Manau, kad meilė Velykoms atėjo iš mamos. Ji buvo nepataisoma romantikė. Įdomu tai, kad nuoširdžiai tikėdama Jėzumi, ji niekad neužsimindavo, jog Velykos yra jo prisikėlimas. Mamai Velykos buvo šventas žemės prabudimas, tad joje glūdėjo užslėpta pagonybė. Ji mėgo laukti. O Velykos juk ir yra laukimas. Visad sakydavo, kaip gera laukti pražystant medžių, ir kaip liūdna, jiems pražydėjus. Velykos man ir liko tokios - su laukimo gėriu susijusios“, - sako Eglė.

Paklausus, kaip šiai šventei puošia savo namus ir kaip švenčia, dailininkė atsako, kad neturi laiko užsiimti įmantriais papuošimais, bet parsineša iš kiemo beržo šakelę, pražydusias gėles. O štai per pačias Velykas jų namai ištuštėja. „Niekada namuose Velykų nešvenčiame ir kiaušinių nedaužome. Turime nuostabią uošviją, tėvelius, kur kasmet vykstame, ten susirenka ir giminaičiai, tai visi kartu ir švenčiame. Antrą Velykų dieną važiuojame į Klaipėdą, kur gyvena žento mama, ten vėlgi visi susirenkame, tokia tradicija. Beje, žento mama be proto skaniai gamina, tad aš su savo patiekalais netrukdau, bet per Velykas pagal senovinį receptą kepu tinginį, kuris irgi labai skanus. Gaila tik, kad jau ingridientų nebėra tokių gerų, kaip anksčiau kad būdavo. Tų pačių sausainių „Gaidelis“ anuomet ir dabar niekaip nesulyginsi. Tad tinginio skonis, kurį atsimenu iš vaikystės neprimena dabartinio, nors viską darau taip pat. Nors ir neprimena, bet vistiek būna labai skanu“, - juokiasi Eglė.

Akriliniai Dažai - Tinginių Dažas

„Kiaušinius marginau nuo mokyklos - ir vašku, ir drožinėjau. Buvo įkyru, nuobodu ir nepatiko. Tada, o tai buvo prieš devynerius metus, pagalvojau apie išpieštus narcizus ant kiaušinių. Mąsčiau, kuo galiu tai padaryti. Tuomet ir atradau nuostabią dažymo techniką paprasčiausiu akrilu. Piešiau ir žiūriu, kad visai gerai gavosi. Tepi ir jis čia pat išdžiūna, rankų netepa, tad neišsmurzini. Tai yra tinginių dažas, nes aliejus laukia džiuvimo, akvarelė įkvėpimo ir staigaus potėpio, o akrilas… ant jo gali brūžinti ką nori, gali sluoksniuoti, jei padarei ir nepatiko, netiko spalva, paėmei ir pakeitei, kas yra fantastiškas dalykas. Po to jau pradėjau „mandravoti“ ir eiti į geras parduotuves, kur yra nuostabių ir pačių įvairiausių akrilinių dažų, storų, plonų markerių, matinių ar blizgių, ko tik nori, tik rinkis ir pinigų turėk“, - šypsosi Eglė.

Menininkė priduria, kad renkantis reikia ir patyrimo, nes jei tiesiog nueisi į parduotuvę, ten rasi tokio dydžio pasiūlą, kad pasimesi ir prisipirksi ne to, tad reikia žinoti, ko tiksliai nori, kas ateina su patirtimi. „Aš ir pati išleidžiu tam kalną pinigų, nes, pavyzdžiui, vienas matinės gražios spalvos akrilinis markeris kainuoja apie 5 eurus. Jo ilgam neužtenka, nes greit išsipaišo. Štai dabar keliolikai kiaušinių numarginti pirkau dažų už 50 eurų, manau, kad jų dar liks, nes sodybą dar planuoju pagražinti. Viską galiu išpiešti, tik duokite man vietos“, - juokiasi Eglė Rūta.

Vienas Margutis - Kelių Valandų Stropaus Darbo Kūrinys

Į klausimą, kiek kiaušinių per Velykas primargina, Eglė atsako, kad paskačiuoja, ką matys, kam aktualu ir margina tiek, kiek leidžia galimybės, nes darbas yra sudėtingas ir ilgas. „Nėra taip, kad įmetei kiaušinius į lukštus ir jie jau gražūs. Per dieną kruopščiai išmarginu tris kiaušinius. O kai reikia jų kokių 10-12, tad dažymas atima nemažai laiko. Vienam kiaušiniui reikia kelių valandų stropaus darbo, ir tai čia jeigu gerai piešinys išsidėsto, jei pavyksta. Išgauti ant apvalios formos geometrinį tikslumą yra sudėtinga. Bet aš jau kai prisėdu, tai jau iki galo ir padarau, anksti ryte pradedu, labai vėlai vakare pabaigiu, todėl ir akys, ir užpakalis genda (juokiasi, aut. pastaba). Gerai, kad turiu nuostabų vyrą, kuris suteikia galimybes atitrūkti tuo metu nuo buities“, - džiaugiasi Eglė.

Gyvenimo Medis ant Margučių

Į klausimą, kas pirmiausiai kyla prieš marginant kiaušinius - idėja, turima iš anksto ar spontaniškas sprendimas jau paėmus kiaušinį į rankas, Eglė atsako, kad būna ir taip, ir taip, bet dažniau iš anksto pasirenka, ką nori piešti: „Temos būna visokios - gamtos motyvai, jūros, miesto. Mėgstu pagoniškus ženklus. Šiais metais galvojau, kokia tema galėtų būti, ir kadangi pradėjau dėlioti Gyvenimo medžius mitologijoje, o man Gyvenimo medis yra labai svarbu ir tikrai iš visos dūšios juos kuriu, tai ir pagalvojau, kad šių metų margučiai bus taip pat su juo susiję. Kiaušinio viršuje bus saulė, apačioje žemė su savo kirmėliukais, o vidury - gyvenimas“.

Į klausimą, ar lengva tokius kiaušinius padaryti, Eglė atsako, kad jei ranka nedreba, netrūksta fantazijos, yra laisvo laiko ir begalinės kantrybės, tuomet lengva. Be to, tai yra puikiausia meditacija. „Žinoma, paimi kiaušinį ir vienaip matai, tuomet pradedi daryti, tada gaunasi kitaip, žiūri geometriją ir daug kitų dalykų. Esu labai pedantė linijai, jeigu ji eina kiek į šoną, iškart nervuojuosi, nors gyvenime aš visiškai nesu pedantiška ir tokia preciziška, manęs tikrai nevargina paliktos vidury kambario šlepetės, o štai dirbant viskas kitaip. Su šokėjais ant margučių buvp lengviau, nes jie nereikalauja geometrijos, taip pat višteles, karves ilgom kojom, tai pakankamai greit galiu padaryti, bet toks kaip Gyvenimo medis reiklauja tikslumo, tad čia sunkiau. Padedu lapelį vienoje vietoje, kitoje, o kai suvedi visą juostą, tai paskutinis lapelis nukrypsta. Tuomet darai iš naujo. Tad ovali forma nors ir įdomi, bet būna ir sudėtinga“, - pastebi menininkė.

Margučiai Dovanoms

„Daug kas klausia kaip galima daužyti tuos kiaušinius, kuriuos marginu. Atsakau, kad niekaip, nes jie nedaužomi, jie skirti džiovinimui“, - šypsosi menininkė. Eglė sako, kad visus margučius išdovanoja, apkritai labai mėgstanti dovanoti: „Aš tiesiog kaifuoju nuo dovanojimo, tad ir čia - primarginu ir išdalinu. Anksčiau perspėdavau, kad jei norite džiovinti, tai reikia tai daryti iki galo, nes jei neišdžiuvę kiaušiniai nukris ant žemės, tai smarvę reikės 3 dienas iš namų vaikyt, taip jau buvo nutikę. Tam, kad pilnai išdžiovinti kiaušinį reikia 5-6 metų. O jeigu tik džiovinimo pradžia, tai yra kokie 2-3 metai, tad reikia labai atsargiai su jais elgtis, nes supuvusio kiaušinio kvapas yra siaubingas. Dabar jau pilnavidurių kiaušinių nemarginu, dažau išpūstus kiaušinius, nors tai sunkiau, bet gailiu žmonių ir jų namų kvapų [juokiasi, aut. pastaba]. Praduriu dvi skylutes abiejuose galuose. Tada stora adata arba kulinariniu švirkštu pučiu. Per ploną skylutę išpūsti kiaušinio vidų yra tikra plaučių mankšta. Būna, kad padarau ir didesnes skylutes, taip lengviau išpučiu ir nesureikšminu, toje vietoje sukuriu dekoraciją ir net nesuprasi, kad ten kažkas yra“.

Pasak menininkės, išpūsto kiaušinio dažymas yra toks pats, kaip ir paprasto, tik jis lengvesnis. Aišku, nereikia jo maigyti, nes tai yra trapus dalykas. Į klausimą, ar turi savo margučių kolekciją, menininkė šypsosi, kad ne, nes jų niekad nelieka, bet jau pagalvoja apie tokią: „Galbūt jau ir reiktų tai padaryti, anksčiau nebuvo intereso, dabar jau pradeda atsirasti, tik reikia susilaikyti visų neišdovanojus, o čia jau sudetingesnis reikalas“.

tags: #fantazijos #menas #kiaušinis

Populiarūs įrašai: