Titikakos ežeras: kelionė po didžiausią Pietų Amerikos ežerą
Titikakos ežeras, esantis Peru ir Bolivijos teritorijose, yra didžiausias Pietų Amerikos ežeras. Jis taip pat yra aukščiausiai virš jūros lygio esantis ežeras, kuris yra 3821 m aukštyje virš jūros lygio. Šis ežeras, apsuptas Andų kalnų, yra ne tik gamtos stebuklas, bet ir svarbus istorinis bei kultūrinis centras. Apylinkėse klimatas atšiaurus, pasižymintis dideliais dienos ir nakties temperatūrų skirtumais. Lankantis prie ežero būtina užsukti ir į keletą salų, kurios garsios dėl savo tautiniais drabužiais pasipuošusių gyventojų, nendrinių namukų ir nuostabių vaizdų.
Pirmieji įspūdžiai Peru
Atvykus į Peru iš kaimyninės Bolivijos, pirmasis įspūdis buvo stebėtinai panašus: chaosas gatvėse, nedailūs plytiniai namai, ožkos, avys ir lamos laukuose, apkūnios moterys su spalvingomis skaromis ir sijonais, prekiaujančios pakelėse, indėniškų bruožų veidai. Tačiau vėliau atsiskleidė ir Peru unikalumas.
Puno - vartai į Titikaką
Pirmasis sustojimas Peru pusėje buvo Puno miestas, įsikūręs ant Titikakos ežero kranto. Iš Kusko gan greitai autobusu pasiekėme Puno - triukšmingą miestelį Titikakos pakrantėje. Dauguma keliautojų čia atvyksta tik kaip į tarpinę stotelę Titikakos salų link. Pirmiausia susiradome pigų viešbutuką centre ir išsiruošėme pasižvalgyti į prieplauką. Prieplauka virte virė - pilna prekiautojų ir mažų užkandinių, su tradicinių dirbinių turgumi ir daugybe savo paslaugas besiūlančių kapitonų. Susitarėme su vienu iš kapitonų kitą dieną plaukti į Uros salas.
Titikakos ežero ypatybės
Titikaka yra didžiausias Pietų Amerikoje ir aukščiausias pasaulyje ežeras, naudojamas laivybai. Tai gilus, šaltas ir akimi neaprėpiamas vandens telkinys, tyvuliuojantis daugiau kaip 3800 m aukštyje.
Uros salos - plaukiojantys nendriniai kaimai
Visai šalia Puno Titikakos ežere esama unikalių lankytinų objektų, kurie traukia keliautojus ir tikrai nusipelnė dėmesio. Tai - plūduriuojančios Uros salos, labai įdomios kultūriniu bei inžinieriniu požiūriu. Norėdami apsisaugoti nuo užpuolikų, vietiniai gyventojai pradėjo rišti iš nendrių salas, taip, atėjus pavojui, galėjo greitai nuplukdyti savo namus į kitą ežero vietą. Nors neretai, papūtus stipresniam vėjui, ir nenorėdami pernakt nuplaukdavo kelis ar keliasdešimt kilometrų.
Taip pat skaitykite: Kelionė prie Titikakos ežero
Statybos technologija
Visi salose esantys namai statomi iš nendrių, o tarp salų žmonės keliauja valtimis. Salos būna įvairaus dydžio, jose gali būti nuo kelių iki keliasdešimties nendrinių namelių. Atpjaunamos ilgos užpelkėjusių nendrynų juostos ir nuplukdomos į reikiamą vietą. Ten kelios dešimtys tokių juostų sujungiamos ir sutvirtinamos tarpusavyje. Taip suformuojama dviejų šimtų kvadratinių metrų sala. Ant suformuoto pagrindo klojami keli nendrių sluoksniai, permaišant juos su dumblu. Tai ir yra sala, ant kurios statomi namai, paukščių aptvarai, žuvų saugyklos ir net ligoninės. Puno įlankoje pasklidę pusšimtis plaukiojančių salų, kurias urai susiriša tik jiems vieniems žinomu būdu iš ežere augančių patvarių ir vandeniui nepralaidžių totoros nendrių (lot. Scirpus totora). Nuo 1 iki 3 metrų storio sala virš vandens kyšo apie 40 cm. Giliausia Titikakos vieta siekia 281 m, bet urai neplaukioja, kur labai gilu. Apatiniams nendrių sluoksniams pūvant, iš viršaus vis pridedama naujų. Dalį ryšulių reikia pakeisti kas šešis mėnesius, kad išmirkę ir apsunkę nenugramzdintų salos. Savo salose urai iš totorų pasistato pastoges ir nusipina reikalingus baldus.
Gyvenimo būdas Uros salose
Saliečiai žvejojo ir medžiojo paukščius, iš nendrių rišo vis naujas salas, tvirtindavo jas kuolais prie ežero dugno, nendrinėmis valtimis (totoromis) keliaudavo vieni pas kitus į svečius. Tačiau šiandien, guodėsi pasakotojas, jau nebėra tiek žuvų nei paukščių, ir Uros gyventojai nebeišgyvena iš tradicinių verslų. Šiandien Uros duona - turizmas. Salų bendruomenė gauna dalį pinigų už turistų bilietus kelionei valtimi, bei ima mažą mokestį už įėjimą į salą. Turistams už nedidelę kainą siūloma nendrine totora nuplaukti į kaimynines saleles, pirkti Uros tradicinius dirbinius bei užkąsti vietiniame restorane. Prašoma taip primygtinai ir graudžiai, iš anksto padėkojant „mieliems ir visada laukiamiems svečiams” už Uros bendruomenės išlaikymą, kad tiesiog nepadoru atsisakyti.
Nendriniai laivai
Tačiau savo grožiu viską nukonkuruoja papirusiniai laivai. Būtent laivai, nes valtimis juos vadinti man neapsiverčia liežuvis. Tai tiesiog meno šedevrai, panašūs į milžiniškus drakonus. Lengvi lyg pienės pūkas, paprastai valdomi, jie grakščiai slysta ežero paviršiumi. Gaila, kad laivai labai neilgaamžiai. Retas kuris tarnauja ilgiau nei metus. Tačiau plaukti jais yra vienas malonumas ir jautiesi lyg popieriniame laivelyje. Nendrinei valčiai pastatyti reikia maždaug mėnesio, tad laisvu nuo svečių laiku urai pluša pasiraitę rankoves. Šis darbas atliekamas etapais. saulėje, tada lengvos gurgždančios nendrės surišamos į įvairaus ilgio ryšulius. Valties korpusą sudaro 4 cigarų pavidalo ryšuliai. Apatiniai - stori, viršutiniai - plonesni. Laivų priekyje kaip skiriamąjį ženklą urai iš nendrių supina gyvūnų galvas. vyriškos. Nendrinės urų valtys, varomos vienu irklu, gali plaukti neįtikėtinai greitai. Pučiant stipriam vėjui, įdarbinamos ir drobines burės. Tokiais laivais ežere plaukiota dar 2500 m.
Turizmas Uros salose
Dažniausiai svečiai atplukdomi į didžiausią Huacavacani salą, kurioje gyvena kelios šeimos, stovi Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir misionieriška mokykla. krikščionybei, o jų vaikai lanko šią mokyklą. Lankytojai laukiami ne visose salose. Dalis urų laikosi atokiau nuo civilizacijos ir iki šiol nenori nei bendrauti, nei fotografuotis, nei įsileisti neprašytų svečių. Už tam tikrą mokestį, vadinamą „bendradarbiavimu“, urai savo laiveliais plukdo svečius. vienetas). „Bendradarbiaujantiems“ leidžiama užeiti į nendrinius urų namelius bei pasivaišinti totorų žiedų arbata. Salose galima užkrimsti balto, ilgo ir plono totoros stiebo. Kramsnoti tinka tik prie šaknų esanti apatinė augalo dalis, skoniu šiek tiek primenanti ajero šaknį. Mėgstantys „bendradarbiauti“ salų gyventojai turistams pristato animuotas dainų programas bent dešimčia kalbų.
Takilė sala
Dar neatsigavus nuo patirtų įspūdžių greitaeigiu kateriu pasiekiame Takile salą. Kitoje ežero pusėje jau matosi Bolivijos krantai. Mums lemta pėstiems pakilti 600 metrų aukštyn į salos viršūnėje esantį miestelį. Lipu ir į šuns dienas keikiu save ko čia atsitrenkiau. Tai kelionėse kartojasi jau ne pirmą kartą. Matyt, valios manyje yra per mažai. Tuo tarpu optimizmo jokio, nes bijau, kad spurdanti širdis neiššoktų iš krūtinės. Labai jau dažni ir greiti yra pakilimai ir nusileidimai, kuriuos patiriu šioje kelionėje. Tuo tarpu aukštyn ir žemyn zuja miestelio vaikai ir siūlo man kažkokias žoles. Veju juos šalin, o jie žiūri savo nustebusiomis ir užuojautos pilnomis akutėmis į kvailą svetimšalį. Galiausiai suvokiu, jog jie siūlo pauostyti žolės. Taigi uostau ir „eurika“ - kvėpuoti tampa lengviau ir nuovargis mažėja. Taigi pakišu žoleles sau po nosimi ir lipu toliau. Kai jėgų praktiškai nelieka, pasiekiame pagrindinę salos aikštę.
Taip pat skaitykite: Svarbiausi Pietų Amerikos ežerai
Gyventojai nors ir kalba kečua dialektu, etniniu požiūriu visai nepanašūs į indėnus. Čia neveikia jokie Peru įstatymai(jei iš viso jie kur nors veikia). Bendruomenė, kurią sudaro du tūkstančiai žmonių, gyvena uždarą gyvenimą. Sala turi savo merą ir šešis vicemerus, kuriuos gali atpažinti pagal juodas plačiabryles skrybėles. Valdžios privilegija yra parinkti jaunikiams nuotakas, nes esant mažai bendruomenei ir laikantis senų papročių, reglamentuojančių santuokas tik tarp salos gyventojų, egzistuoja rimta kraujomaišos problema.
Saloje visi vyrai mezga. Įdomiausia, jog mezga sau kepures, pagal kurių spalvą galima spręsti jaunikis jis, ar solidus vedęs vyras. Įdomus dar vienas faktas, kad saloje nebūna jokių nusikaltimų.
Amantani sala
Kitą dieną išsiruošėme į ilgesnę kelionę ir į rimtesnę salą - Amantani. Penkias ilgas valandas valtyje saulė kaitino ir degino odą, o atšiaurus vėjas skverbėsi į kaulus. Nepaisant to, kelionė praėjo gan smagiai, prisižiūrėjome į gražų Titikakos peizažą ir susipažinome su kitais jaunais keliauninkais. Amantani gyventojai taip pat laukia turistų. Jų bendruomenė griežtai reguliuoja, kad kiekvienai šeimai iš eilės tektų po keletą svečių. Už gan nedidelį mokestį šeimos apgyvendina atvykėlius ir juos maitina tris kartus per dieną. Artėdami prie salos išvydome daug vyrų ir moterų, laukiančių prieplaukoje, ir dar daugiau smalsaujančių vaikų. Greitai visi buvome „išsidalinti“ ir skubiai raginami sekti paskui naujosios šeimos narius.
Amantani - nemaža sala su šešiais kaimeliais, besiverčiančiais žemdirbyste. Paklaidžiojome po mūsiškį kaimelį, kalbindami vaikus ir ožkas, mat pirmieji nebuvo itin kalbūs, tik greitai ištiesdavo delną. Aplankėme centrinę aikštę su keliomis mažomis parduotuvėlėmis ir vietiniu bariuku, lėtai užkopėme į salos kalną. Čia atsivėrė graži Titikakos ežero panorama su koketiškomis snieguotomis Andų viršukalnėmis Bolivijos pusėje.
Patarimai keliautojams
Jeigu ketinate aplankyti Uros nendrių salas arba Taquile bei Amantaní salas, pravartu pasirinkti ekskursiją su vietiniu gidu - jis ne tik papasakos salų istoriją, bet ir atskleis vietinių papročių, aprangos ypatumų bei kasdienio gyvenimo subtilybes. Kad kelionė būtų patogi, verta turėti striukę nuo vėjo, kremą nuo saulės ir skrybėlę - saulė aukštai kalnuose gali būti itin intensyvi, net jei oras atrodo vėsus. Nepamirškite su savimi turėti grynųjų pinigų mažesnėms salų bendruomenėms paremti - už rankų darbo suvenyrus, pietus ar simbolinį mokestį už salos lankymą. Vietiniai gyventojai dažnai siūlo ir trumpas kultūrines programas - šokius, dainas ar audimo demonstracijas, kurios nepalieka abejingų.
Taip pat skaitykite: Kelionės su vaikais Zarasuose
Jei Titikakos ežerą pasiekiate nuomotu automobiliu, Puno miestas - dažniausias atspirties taškas kelionėms po ežerą - siūlo kelias patogias stovėjimo vietas netoli uosto ir miesto centro. Parkavimo kainos čia svyruoja nuo 1,5 iki 4 EUR už valandą (6-16 PEN), priklausomai nuo vietos, sezono ir ar stovėjimo aikštelė yra dengta.
Maistas Titikakos apylinkėse
Apylinkėse maisto mėgėjai ras tikrą skonio įvairovę, ypač Puno mieste, kuris yra pagrindinis išvykimo taškas į Titikakos ežerą. Viena iš populiariausių vietų yra Mojsės restoranas, garsėjantis autentiška perujietiška virtuve ir jaukia atmosfera, čia galite paragauti ceviche, troškintų bulvių patiekalų bei įvairių žuvies rūšių.
Suvenyrai
Titikakos ežero apylinkėse gausu vietinių amatininkų dirbinių ir suvenyrų, kurie atspindi Andų regiono kultūrą ir tradicijas.
tags: #ezeras #tinikaka #informacija