Egzotiški augalai su ovalo formos žiedais: Šaltalankiai ir dar daugiau

Nors dažnai mūsų soduose pastebimi svetimšaliai augalai, egzotiškų augalų pasaulis yra nepaprastai platus ir įvairus. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių egzotinių augalų, pradedant šaltalankiais ir baigiant kitomis įdomybėmis, kurios gali papuošti jūsų sodą ar namus.

Šaltalankiai: nuo Himalajų iki Lietuvos

Šaltalankiai (Hippophae) nėra vietiniai Lietuvos augalai. Teigiama, kad jie kilę iš Himalajų regiono. Laukuose artėjant žiemai, ant šaltalankių krūmų vis dar galima pamatyti oranžinių uogų. Šaltalankiai pasižymi atsparumu žemai temperatūrai (iki -43 °C), didelio rūgštingumo dirvožemiui (pH iki 8,0) ir sūriam dirvožemiui, ypač pajūryje.

Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos viceprezidentas dr. Gediminas Radzevičius pažymi, kad nors dauguma šaltalankių veislių prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, vėlyvosios veislės (dažniausiai laukinės) vaisius subrandina spalio viduryje. Uogos tvirtai laikosi ant šakelių ir dažnai sulaukia žiemos šalčių. Prasidėjus šalnoms, sunokusios uogos tampa paukščių ir laukinių gyvūnų maistu.

Šaltalankių paplitimas ir augimo sąlygos

Iš Himalajų kilę dygliuotieji šaltalankiai (Hippophae rhamnoides) išplito į kitas vietoves. Jie savaime auga Baltijos jūros pakrantėse, Dunojaus deltoje, Karpatuose, Viduržemio jūros pakrantėse, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Sibire ir Kinijoje. Šaltalankiai mėgsta upių slėnius, smėlėtus arba žvirgždo dirvožemius, kuriuose gausu potvynio vandens sunešto dumblo. Jie gali augti atvirose, skurdžiose vietose, dykynėse ir uolynuose. Lietuvoje šie augalai auga panašios sudėties saulėtuose plotuose: upių ir ežerų pakrantėse, pakelėse, šlaituose.

Šaltalankiai mėgsta šviesą ir nepakenčia pavėsio. Jie leidžia daug ūglių, todėl gali formuoti kolonijas ir plėstis į gretimus plotus. Smėlingame dirvožemyje šaltalankiai formuoja horizontalią šaknų sistemą, kuri išsidėsto 0,1-0,5 m gylyje. Ši savybė svarbi dirvožemio erozijos kontrolei, nes šaknų sistema padeda augalams išsilaikyti šlaituose ir nuokalnėse. Šaknimis šaltalankiai greitai plinta - per 2-3 metus jais gali apaugti gretimi plotai.

Taip pat skaitykite: Kulinarinė kelionė

Šaltalankio išvaizda ir dauginimas

Šaltalankiai - vedantys vaisius krūmai arba medžiai. Dažniausiai jie užauga iki 2-4 m, nors Kinijoje gali siekti net 18 m, o kai kurie būna ne aukštesni nei 50 cm. Šiems augalams būdinga šiurkšti ruda arba juoda žievė ir pilkšvai žalių lapų vainikas. Žiedai vos pastebimi ir atsiveria prieš lapus. Spygliai yra neatsiejama šaltalankių charakteristikos dalis. Jie gali būti įvairaus tankumo, formos, ilgio ir aštrumo. Dygliuotųjų šaltalankių vaisiai - geltonos, oranžinės arba tamsiai raudonos spalvos, maždaug 6-9 mm skersmens kaulavaisiai, panašūs į uogas. Jie būna įvairių formų: apskriti, ovalo, kiaušinio, cilindro, ropės formos.

Šaltalankiai yra dviejų lyčių: moteriški ir vyriški. Skiriasi šių žiedų forma ir paskirtis. Sodinukų lyties neįmanoma sužinoti, kol nėra pumpurų (tai paaiškėja tik 3-4 augalo vegetacijos metais). Žiedai formuojasi dažniausiai ant antramečių šakų (žemiau trečio lapo). Moteriškos giminės augalai pradeda brandinti vaisius 4-6 metais po sėjimo.

Dygliuotuosius šaltalankius galima dauginti sėklomis, žaliais ir sumedėjusiais auginiais, šakninėmis atžalomis. Tačiau reikia nepamiršti, kad užauginti iš sėklų šaltalankiai neišsaugo motininio augalo savybių. Dauginant vegetatyviniu būdu, augalai būna panašūs ir genetiškai identiški augalui, iš kurio išvedami. Į nuolatinę vietą sodinama pavasarį, prieš sulapojimą, arba rudenį. Svarbu tinkamai susodinti vyriškus ir moteriškus augalus, kad būtų užtikrintas normalus apvaisinimo procesas.

Šaltalankiai Lietuvoje

Lietuvoje šaltalankiai pradėti plačiau auginti nuo 1985 m. Iš pradžių jie buvo naudojami žvyro karjerų rekultivacijai ir kelių šlaitams tvirtinti. Ūkininkai auginti šaltalankius savo ūkiuose pradėjo nuo 1995-1998 m. Dėl ypatingų šių uogų savybių ir augančios paklausos Europos ir pasaulio maisto, farmacijos, kosmetikos ir chemijos pramonėje per pastaruosius 10 metų šaltalankių auginama vis daugiau. 2014 m. Lietuvoje jų augino daugiau nei 250 ūkininkų, o uogynų plotai siekė daugiau nei 2 tūkst. ha. Per metus Lietuvos gamintojai pateikė rinkai daugiau kaip 200-300 t šių vertingų uogų.

Surinkti šio augalo vaisius yra sudėtinga: dygliuotos šakos bado rankas, o uogos stipriai laikosi ant kotelių, todėl skinamos susitraiško. Tai paskatino plėtoti dygliuotojo šaltalankio veislių tyrimus ir naujų veislių paiešką. Jau išvesta nedygliuotų arba mažai dygliuotų šaltalankių veislių. Lietuvoje daugiausia paplitusios jūriniam klimatui geriausiai tinkančios Maskvos valstybinio universiteto ir Sankt Peterburgo mokslų akademijos botanikos soduose išvestos veislės, perėmusios geriausias Sibiro kultūrinių ir Baltijos jūros regione augusių laukinių šaltalankių savybes: ‘Avgustinka’, ‘Botaničeskaja’, ‘Botabičiskaja aromatnaja’, ‘Botaničeskaja lučistaja’, ‘Botaničeskaja liubitelskaja’, ‘Masličnaja’, ‘Podarok sadu’, ‘Trofimovskaja’.

Taip pat skaitykite: Endeminiai Pietų Amerikos augalai

Savo sode rekomenduojama sodinti tik kultūrines veisles. Galima pasirinkti šaltalankių veislę pagal uogų spalvą, dygliuotumą, dydį, skonį ir pan. Įveisiant savą sodą nepatariama naudoti miškuose ar rekultivuotuose žvyro karjeruose atkirstų šaltalankio šakninių atžalų, nes pasisodinsite neaiškios kokybės augalą, kurio savybės išryškės tik 3-4 augimo metais. Labai tikėtina, kad imdami augalą iš neaiškios augimvietės parsigabensite ir visą puokštę augalo ligų, dėl kurių jis gali per 2-3 metus sunykti ar užkrėsti kitus sodo augalus.

Šaltalankių nauda

Šaltalankiai gali būti naudojami įvairiems tikslams, dėl to jie ekonomiškai labai naudingi. Priklausomai nuo veislės ir sodinimo tankio hektare, jie gali duoti 0,75-3,5 t/ha vaisių. Šaltalankių uogos - polivitaminų ir kitų vertingų biologiškai aktyvių junginių šaltinis. Jose yra daug vitamino C, kuris gerai išsilaiko perdirbtuose vaisių produktuose, nes nėra jį skaidančių fermentų, taip pat vitaminų P, B1, B2, K, E, folinės rūgšties, karoteno, cholino. Iš viso dygliuotųjų šaltalankių vaisiuose suskaičiuojama iki 200 žmogui naudingų medžiagų. Sušaldytose ir sutrintose uogose vitaminai ir kitos naudingos medžiagos išlieka iki pavasario.

Šaltalankių uogose esantys biologiškai aktyvūs junginiai veikia riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterolio perteklių, stabdo aterosklerozę (tai ypač svarbu vyresniems žmonėms), skatina virškinamojo trakto liaukų sekreciją. Šaltalankių uogų aliejus padeda regeneruotis audiniams, greitina epitelizaciją, grūdėtojo audinio augimą pažeistose odos ir gleivinės vietose. Šiuo aliejumi gydomi nudegimai, nušalimai, gerklės ligos, pragulos, spinduliniai odos pažeidimai, o kaip vidinis vaistas vartojamas sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, stemplės vėžiu. Šaltalankiai plačiai naudojami kosmetikoje. Uogų nuoviras stiprina plaukus, o sutrintų uogų košelė maitina ir atjaunina odą.

Kiti įdomūs egzotiniai augalai

Be šaltalankių, yra daugybė kitų egzotinių augalų, kurie gali būti auginami Lietuvoje arba auginami kaip kambariniai augalai. Štai keletas pavyzdžių:

Abrikosai

Abrikosai - vertingiausi iš Lietuvoje auginamų kaulavaisių, turintys geriausią skaidulų ir cukrų santykį. Jie turtingi flavonoidų, antioksidantų, fosforo, kalio ir beta-karotenoidų (vit. A). Lietuvoje abrikosai auginami ne vieną dešimtmetį, o šylant klimatui jie pritaikomi vis įvairesnėmis auginimo sąlygomis.

Taip pat skaitykite: Kaip auginti kiškio kopūstus?

Sodinant abrikosą, svarbu atsižvelgti į keletą taisyklių:

  1. Sodinkite abrikosą toje vietoje, kur nėra didelių temperatūros svyravimų.
  2. Neriškite nieko prie kamieno, nes abrikosų žievė jautresnė iššutimui.
  3. Sodinkite abrikosus tik užuovėjose nuo sausų rytų ir šiaurės krypčių vėjų.
  4. Nesodinkite abrikoso sunkiame dirvožemyje.
  5. Parinkite vietą „antkalniu“.

Visi šiuolaikiniai abrikosai yra savidulkiai, todėl derės net ir vienas medis nedidelame sode.

Aronijos

Juodavaisė aronija yra vertingesnė už šilauoges. Ji atspari šalčiams, jos nepuola kenkėjai, nebijo oro užterštumo, nereikia rūgštinti ar kaip nors specialiai ruošti dirvos. Nuskinti vaisiai gali būti saugomi vėsiai iki 2 mėnesių, o geriausiai laikosi drėgnesniame rūsyje ar uždengtame inde šaldytuve. Tinka šaldyti. Palaikyti ar pašalę vaisiai skanesni už šviežiai nuskintus, saldesni, turi mažiau taninų.

Aronijose gausu vitaminų, mikroelementų, fosforo ir geležies, askorbo rūgšties, vitaminų K, E, o P vitamino turi rekordiškai daug. Uogų arbata tinka peršalimo ligoms gydyti. Tyrimais patvirtinta, kad antioksidantų aronijos turi tiek pat kiek šilauogės ir gervuogės, arba 1,5 karto daugiau už serbentus ar spanguoles.

Eukaliptai

Eukaliptai (Eucalyptus) priklauso krūmais ir medžiais augančių augalų genčiai, mirtinių (Myrtaceae) šeimai. Eukaliptų tėvynė - Australija ir Tasmanijos sala, tačiau dėl daugybės naudingų savybių juos pradėta auginti daugelyje šalių. Eukaliptai į aplinką išskiria fitoncidus, kurie naikina patogenines bakterijas ir virusus, grybus, jų lapuose yra daug eterinio aliejaus, kuris nesunkiai išgaunamas ir plačiai naudojamas.

Optimali temperatūra eukaliptams augti yra 20-25 °C, žiemą ji neturėtų nukristi žemiau 10 °C, nors augalai gali atlaikyti ir nedideles šalnas. Eukaliptai mėgsta gryno oro srautus, todėl patalpa, kurioje jie auga, turi būti reguliariai vėdinama vengiant skersvėjų. Šie augalai mėgsta gerą apšvietimą, todėl eukalipto vazoną patariama statyti prie pietinio lango, pamažu pratinant prie tiesioginių saulės spindulių.

Pasifloros

Pasifloros - atogrąžų vaisiai, kurie yra ne tik skanūs, bet ir labai maistingi. Dėl unikalios išvaizdos ir intensyvaus skonio jos dažnai vadinamos „aistros vaisiumi“. Pasiflorų vaisiai auga ant vijoklinių pasiflorų vynmedžių tropiniuose kraštuose, pavyzdžiui, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Havajuose. Pasiflorų vaisius yra mažas, kiaušinio formos, su geltona arba violetine odele.

Pasiflorose gausu vitamino C, vitamino A, skaidulų, kalcio, magnio, fosforo, kalio ir folio rūgšties.

LOTS OF TIASHASI rožė

Tai krūminė rožė iš Japonijos. Iš baltų, kiaušinio formos pailgų pumpurų skleidžiasi balti žiedai, kurie vėliau tampa šviesiai gelsvos spalvos, puodelio formos, pilnaviduriai, 30-50 žiedlapių. Žiedo skersmuo 6-8 cm, lengvo, tačiau juntamo, aromato. Žydi ilgai, gausiai, pakartotinai, kekėmis po 3-5 žiedus. Krūmas augus, siekia 120-140 cm aukštį ir 100 cm plotį, tamsžaliais blizgiais vidutinio dydžio lapais. Atsparumas visoms ligoms (rūdims, dėmėtligėms, miltligėms) - labai aukštas. Geras atsparumas šalčiui.

Madagaskaro augalija

Madagaskaras, dėl savo ilgos izoliacijos nuo Afrikos žemyno, laikomas viena turtingiausių ekologiniu požiūriu pasaulio šalių. Čia auga ypač senų augmenijos ir gyvūnijos rūšių reliktiniai bei endeminiai atstovai, kurie auga ir gyvena būtent Madagaskaro saloje - izoliuotoje teritorijoje. Madagaskaro augalija ir gyvūnija - tai 250 tūkst. gyvūnų ir augalų rūšių įvairovė, kurių 75 proc. niekur daugiau negyvena. Iš 8 pasaulyje esamų baobabų rūšių net 6 auga šioje saloje. Galima pamatyti daugiau nei 1200 orchidėjų rūšių.

Vakarinėje salos dalyje auga atogrąžų sausieji, lapus metantieji miškai su 6 rūšių baobabais ir puikiomis jų alėjomis. Baobabai prisitaikę kamiene kaupti vandenį, labai atsparūs. Centrinėje dalyje plyti raudonųjų uolienų kalnai, plokščiakalniai iki 800-1880 m aukščio virš jūros lygio, savanos, pasidabinusios palmėmis ir tapijų miškais, dovanojančiais nuostabius tapijų vaisius. Rytinėje Madagaskaro pakrantėje auga bananų plantacijos, žemuoginiai arbutai (Arbutus unedo), aukštos plunksniškos palmės (Raffia Ruffia).

tags: #egzotiniai #augalai #su #kiaušinio #formos #žiedais

Populiarūs įrašai: