Duonos kelias Kybartuose: istorija, kultūra ir dabartis
Šiais metais Lietuvoje minint Piliakalnių metus, verta prisiminti, kad Lietuvos istorija ir kultūra slypi ne tik piliakalniuose, bet ir miesteliuose, kurių kiekvienas turi savo unikalų kelią. Vienas tokių - Kybartai, miestelis prie pat sienos su Rusija, turtingas istorinių įvykių, kultūros paveldo ir gamtos grožio. Šiame straipsnyje leisimės į kelionę po Kybartų istoriją, apžvelgsime svarbiausius įvykius, kultūros paminklus ir dabartinį gyvenimą.
Įžanga
Kybartai - miestas, įsikūręs prie pat Lietuvos ir Rusijos (Kaliningrado srities) sienos. Jo istorija glaudžiai susijusi su geležinkeliu, prekyba ir pasienio gyvenimu. Miestas patyrė pakilimų ir nuosmukių, buvo sugriautas per karus, tačiau visada atsitiesė ir išsaugojo savo unikalų identitetą. Šiandien Kybartai - svarbus pasienio punktas, turintis ką pasiūlyti turistams ir besidomintiems Lietuvos istorija.
Kybartų istorijos vingiai
Kybartų kaimą XVI a. pirmoje pusėje įkūrė karalienė Bona Sforza. Kryžkelėje, kurioje karalienė Bona Sforza 1547 m. įsakė Andriui Petrikauskui įkurti kaimą, sumani valdovė išnaudojo jai sutuoktinio užrašytas valdas, suprasdama pasienio miestų svarbą. Šis kaimas davė pradžią miesteliui, kuris pradėjo sparčiai augti XIX a. viduryje, nutiesus geležinkelį.
Po 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Kybartai atiteko Prūsijai, o 1815 m. - Rusijai. Miesto augimą paskatino 1861 m. baigtas tiesti Kauno-Virbalio geležinkelis, sujungęs Rusijos miestus su Prūsija. Prie Kybartų buvo pastatyta viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių, įkurta pasienio muitinė.
Nuo pat kūrimosi pradžios Virbalis buvo planuotas didžiausiu Užnemunės prekybos ir amatų centru. Čia kasmet vykdavo 4-6 prekymečiai. XVII-XIX a. Virbalis buvo svarbus religinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo centras.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Kybartai pradėjo plėstis 1861 m., kai buvo baigtas tiesti Kauno-Virbalio geležinkelis, jungiantis Rusijos miestus su Prūsija. Tiesa, prancūzų inžinierių projektas numatė geležinkelį per netolimą Virbalį, bet vėliau planus pakoregavo (nes, sakoma, Virbalis atsisakė duoti kyšį caro valdininkams) ir nukreipė Kybartų kryptimi, bet Virbalio kaip stoties pavadinimas buvo ilgai naudojamas.
Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai, gabenę lietuvišką spaudą į Lietuvą. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė. 1919 m. Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos.
Geležinkelio stotis - miesto vizitinė kortelė
Kybartų geležinkelio stotis - ne tik transporto mazgas, bet ir svarbus architektūros paminklas. Stoties pastatus jungė požeminiai tuneliai. Pasakojama, kad Rusijos caras labai bijojo priešo įsiveržimo traukiniais, todėl Rusijos geležinkelis buvo šiek tiek platesnis, nei įprasta. Carinės Rusijos vyriausybė 1851 m. nutarė tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva, atšaka su Kybartais pradėta tiesti 1859 m.
Traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Kybartus-Virbalį atidarytas 1861m. balandžio 11 d. Rusijos geležinkelis čia turėjo susijungti su Prūsijos geležinkeliu Eitkūnuose (Eydtkuhnen). Tiesti geležinkelį Lietuvos pusėje trukdė dažna statybinė kliūtis-pelkės, todėl Kybartuose atsirado smėlio karjeras (Pieskynas), iš kurio smėlis buvo vežamas pelkėms nugalėti.
Keleiviai Kybartuose pereidavo muitinės patikrą ir persėsdavo į Prūsijos traukinius. Rusijos caras ir Prūsijos kaizeris nuo žeminančios asmens kratos muitinėje buvo atleisti, jie galėjo ilsėtis specialiuose apartamentuose stotyje (neatsiginu minties, kad carienė ir kaizerienė po sijonais cigaretes ir odekoloną šmugeliavo, kas galėtų paneigti). Visa Sankt Peterburgo grietinėlė į Vakarų Europą vykdavo tik pro Kybartus-Virbalį.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Caro apartamentai pasižymėjo derama prabanga, juose stovėjo dramblio kaulo biliardo stalas, o vonios buvo įrengtos iš japoniško porceliano. Rusijos caro asmeninis traukinys buvo paliekamas specialiame depe Kybartuose. Reikia paminėti, kad caro atvykimas į Kybartus sukeldavo daug šumulio. Dėl saugumo, paprasti žmonės carą matydavo tik iš tolo. Visur buvo pilna caro apsaugos.
Kybartų geležinkelio stotis su caro apartamentais buvo labai moderniška ir unikali visoje šalyje, savo grožiu nusileidžianti tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai. Yra žinomi du tuneliai stoties teritorijoje, bet jie dar laukia savo tyrinėtojų.
Knygnešių kelias
Spaudos draudimo metais Kybartai tapo svarbiu knygnešių punktu. Iš Kybartų pasienio punkto spauda buvo gabenama traukiniais. Knygoms kelią į Didžiąją Lietuvą pastodavo caro valdžios užkardos: muitinė, pasienio sargyba ir akcizo tarnyba. 1898 m. sargybiniai gavo teisę šaudyti į sienos pažeidėjus. Dėl to keletas knygnešių žuvo, kiti buvo sužeisti. Vien 1889-1904 metais buvo atimta 234 tūkst. lietuviškų leidinių.
Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, mokyklos imtos rusinti, caro administracija siekė žmones palikti mažaraščiais. Tam priešinosi inteligentija, Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius sumanė lietuvišką spaudą leisti Prūsijoje ir organizavo daraktorių bei knygnešių veiklą. Kybartų rajone žinoma apie 350 knygnešių. Juos rėmė vietos gyventojai. Draudžiama spauda buvo gabenama įvairiai, netgi plukdoma Vištyčio ežeru. Tačiau draudžiama spauda buvo platinama tokiais kiekiais, kad 1904 m. panaikintas spaudos draudimas.
Kultūros paveldas ir lankytinos vietos
Kybartų miestą puošia neorenesansinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia ir jauki Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė bei Naujoji apaštalų bažnyčia. Mieste taip pat galima aplankyti paminklinį biustą garsiam tapytojui I. Levitanui, paminklą Kybartų krašto knygnešiams ir paminklą futbolininkui Vytautui Kochanauskui.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
- Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia: neorenesansinė bažnyčia, pastatyta XX a. pradžioje. Jos istorija siekia 1598-1609 m., kai valdovas Zigmantas Vaza Virbalio bažnyčiai užrašė Kybartų kaimą ar dalį jo.
- Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė: stačiatikių cerkvė, pastatyta XIX a. pabaigoje. Pasirodo, kad ši cerkvė buvo pirmoji cerkvė Užnemunėje kirtus nepravoslaviškos Europos sieną, o pagal stačiatikių papročius čia turėjo būti šarvojami užsienyje mirę ir repatrijuojami stačiatikiai, nes būtent pirmojoje stačiatikių cerkvėje reikėjo atlikti religines apeigas.
- Paminklas Isaakui Levitanui: žymus tapytojas ir peizažistas gimė Kybartuose ir čia praleido dešimt vaikystės metų.
- Paminklas Kybartų krašto knygnešiams: atminimo ženklas, skirtas pagerbti knygnešius, kurie per sieną gabeno lietuvišką spaudą.
- Paminklas Vytautui Kochanauskui: pirmasis paminklas futbolo žmogui Lietuvoje.
Taip pat verta aplankyti:
- Kybartų miesto parką
- Kybartų regioninį parką
- Šiaudiniškių dvarą
Gamtos grožis
Kybartų apylinkės pasižymi gražia gamta. Netoliese telkšo Vištyčio ežeras, driekiasi Vištyčio regioninis parkas, kuriame galima pasivaikščioti pėsčiųjų ir dviračių takais, pasigrožėti Suvalkijos kalvynu, ežerėliais, pelkėmis ir akmenų grupėmis.
Kybartai šiandien
Šiandien Kybartai - svarbus pasienio miestas, kuriame veikia pasienio kontrolės punktas, geležinkelio stotis ir muitinė. Miestas stengiasi išsaugoti savo istoriją ir kultūrą, pritraukti turistus ir sukurti patrauklią aplinką gyventi.
Visada įdomu sužinoti, kuo gyvena vietiniai žmonės, kokią spaudą turi, kokias knygas leidžia. Mano įsigytoje knygelėje yra vietos tarmės žodynėlis-nustebau, kiek žodžių aš tikrai vartoju net ir vilniete būdama! Va ką daro genai! Turiu keletą tokių Kybartų bendruomenės parengtų lankstukų apie Kybartus, jeigu kam reiktų.
Kybartai susiformavo prie istorinės Prūsijos ir LDK sienos, kuri nesikeitė nuo 1422 m.
Įdomiai čia vykdavo žvejyba tais laikais, kai siena buvo tik upelis-iš vienos ir iš kitos pusės sėdėdavo po žveją, ant meškerės kybartietis užsimeta prekę (sviesto, lašinių, dešros) ir meta "masalą" į kitą krantą, ten kitas žvejys nusikabina prekę, prikabina pinigėlį, ir "atmasaluoja" atgal.
Kybartų gatvės buvo apšviestos elektra 1900 m.-sakoma, kad po tokia lempa galėjai laikraštį skaityti. Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartus pasiekė anksčiausiai visoje Užnemunėje. Sakoma, kad XIX-XX a. sandūroje Kybartuose jau nebebuvo medinių namų, šiaudais ar skiedromis dengtų stogų, bet vertinga miestelio architektūra buvo sunaikinta karų metais, kai, įvairių valdžių metais trūkstant statybinių medžiagų, nukentėjusių nuo karo pastatų plytos buvo naudojamos statybai.
Tačiau stačiatikių bendruomenės Kybartuose beveik nėra- kas išmirė, kas emigravo, kas asimiliavosi ir pakeitė tikybą… Kauno stačiatikių dekanatas skyrė lėšų cerkvės atnaujinimui.
Kybartuose darbavosi mutinės pareigūnai ir kontrabandininkai, miestelyje veikė lošimų namai, per sieną iš Vokietijos plūsdavo naujos buities ir aprangos mados, netgi, sakoma, parduotuvių staktos buvo vokiško dizaino.
Gandralizdis
Šių metų balandį spaudoje pasirodė pranešimai apie Kybartuose vaikštinėjantį gandrą. Žmonės sunerimo dėl paukščio likimo, nes batonu ir šlapianke jį gi nešersi visą amžių. Kybartiečiai sukėlė ant kojų visas įmanomas institucijas, bet pagauti gandrą niekam nesisekė. Spėjama, kad gandras buvo kažkur priglaustas ir ištrūko į laisvę, todėl nebijo žmonių ir įprato elgetauti. Liepą spaudoje vėl pasirodė straipsniai, šį kartą titulavę gandrą "reketininku", mat gandras jau reikalauja maisto, o negavęs net kerta snapu.
Vilko vaikai
Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)- Kybartai-Kaunas-Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis - Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai.
Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą.
Pirmasis pasaulinis karas Kybartuose
Štai ką 1915 metais pamatė ir aprašė į Kybartus atvykęs įvykių liudininkas.„Nuskubėjau į patį karo lauką. Virbalis - Kybartai - Eitkūnai. Daugelis painioja Virbalį su Kybartais. Todėl, nes Kybartuose esanti geležinkelio stotis pavadinta Virbalio vardu. O pats Virbalio miestelis yra keli varstai nuo Kybartų. Vienas gyventojas, vos tik vokiečiai apleido Virbalį, nuvažiavo įvertinti padėtį. Rado sudegintas tik tris trobas. O karo metu tai yra tas pats, kaip nieko. Po vokiečių išėjimo Virbalyje viską rado kuo geriausioje tvarkoje.
Kybartai paskutiniame XIX a. dešimtmetyje augo kaip ant mielių. Netrukus vietovė turėjo virsti „diktoku“ ir gražiu miestu. Šiandien, 1915 m. pr., galiu pasakyti - Kybartai virto griuvėsių krūva. Ties Kybartais juk prasidėjo pirmieji mūšiai 1914 m. liepos 22, 23 dienomis. Vokiečiai pirmais metais Kybartuose išbuvo apie du mėnesius ir kontribucijos nedėjo. Atsimenu savo apsilankymą Kybartuose prieš penketą metų. Koks čia buvo judėjimas. Ant geležinkelio bėgių daugybė vagonų ir garvežių. Vieni traukiniai eina anapus sienos, kiti - grįžta šiapus. O dabar ramu. Nei žmonių, nei vagonų.
Štai stoties pradžioje stovėjo graži, mūrinė šešių aukštų „vandentraukė“. Dabar gi iš jos likusi sveika tik kepurė. Geležinkelio bėgiai daugelyje vietų išsprogdinti. Dešinėje geležinkelio pusėje ėjo kelias. Pakelėje - eilė namų. Dabar ten tik nuodėgulių krūvos. Tai daugiausiai buvo valdiški namai, kuriuose gyveno įvairūs tarnautojai. O kairėje geležinkelio pusėje stovėjo įvairios įstaigos. Dabar tik kelios likusios. Liko mašinų pašiūrė. Tik jos stogas ir sienos baisiai kulkų sugraužtos. Per stebuklą „vagzalo“ namai taip pat pasiliko. Žodžiu, stotis ir muitinė su sandėliais išliko, pasisekė. Gi eilė nuosavų gyventojų namų paplentėje beveik visi nušluoti. Sudegė apie šimtas namų. Pačios ugnies viduryje išlikusi stovi cerkvė.
Antrasis pasaulinis karas Kybartuose
Karo išvakarėse, 1941 m. birželio 18-ąją, pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova-Voronkova. Jos vyras tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai. Jaunoji moteris atvyko tikėdamasi susikurti asmeninę laimę. Bet po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo ir okupantų, ir lietuvių samdine, pigia darbo jėga. Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Atvykėlę nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis.
Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais, žieduose paskendusiais nameliais, švara. Po lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.
Vieną dieną Kybartuose kilo sumaištis. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai, pilni keleivių išsigandusiais veidais. Šios permainos stebino atvykėlę. Į miestą apsipirkti atvykusią Lidiją draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta nepuolimo sutartis. Vyras ją irgi guodė, aiškino, kad Vokietija už sienos rengia manevrus. Miestą paliko žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai su raginimais: „Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie kolchozus, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti.
Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. „Gal audra?“ - pamanė mergina ir vėl užsnūdo. Dundesys nesiliovė. Buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: „Ponia! Karas!
Pasipriešinimas okupacijai
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Suvalkijos miškai glaudė Lietuvos vaikus. kad tos pušys galėtų prabilti - kiek daug jos papasakotų! Deja, jos to negali… O žmonių atmintis trumpa. įžymius to meto įvykius, gaila, palengva blėsta… liks tik legendose, iš kartos į kartą einančiuose pasakojimuose ir archyvuose. arba viską neatpažįstamai iškraipydavo (to jie nevengia net ir dabar).
„Tauro" apygardą, partizanų žygius, kovas su okupantais. pergyveno ir matė, ką tikrai žino. Toks sumanymas buvo kilęs jau senokai. buvusi „Tauro" apygardos vado A. Čepaitytė-Simanaitienė (partizaninis slapyvardis „Undinė"). vargo metai" ir pluoštelis eilėraščių, sukurtų tais metais Suvalkijos miške… apygardos istorija. Įdomūs ir reikšmingi J. asmenybė. Taip pat pateikiamos J. ji pažinojo. J. raudonieji okupantai nužudė taikius niekuo nekaltus žmones. platus J. prisimena didesnes kautynes, kurių smulkmenos jau pamirštamos.. vyresniųjų ir jaunieji patriotai - Suvalkijas mokyklų moksleiviai. prikeliamas Pilviškių progimnazijoje 1946-1947 m. atminimas („Pirmasis Na-tangų būrys", „Natangai, rikiuoti"). Ir pagaliau nebuvo galima atsisakyti partizanų dainų. jau primirštos ir Lietuvos Rezistencijos poetų M. dauguma darytos Suvalkijos miške ir iki šiol niekur neskelbtos. kai kurių nuotraukų likimas. Pavyzdžiui, 1950 m., kai J. paslėpti. Ir taip jos ten liko ištisiems dešimtmečiams…
tags: #duonos #kelias #kybartai #istorija