Duonos reikšmė Apšvietos epochoje ir vėliau
Duona, kaip maisto produktas ir kultūrinis simbolis, turi gilias šaknis žmonijos istorijoje. Jos reikšmė itin išryškėjo Apšvietos epochoje, kai keitėsi visuomenės vertybės, o gamta ir žmogaus darbas tapo svarbiais filosofijos ir meno objektais. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos reikšmę Apšvietos kontekste, remdamiesi Kristijono Donelaičio kūryba ir kitais istoriniais šaltiniais.
Duona K. Donelaičio "Metuose": gamtos ir protestantiškų vertybių jungtis
Kristijonas Donelaitis, XVIII a. lietuvių literatūros klasikas, savo poemoje „Metai“ vaizduoja valstiečių gyvenimą, kuriame duona užima svarbią vietą. „Metai“ yra klasikinė gamtos filosofijos ir protestantiškųjų vertybių poetinė jungtis, atskleista kasdienio valstiečių gyvenimo vaizdais. Donelaitis buvo įsitikinęs liuteronas, o jo pasaulėžiūrai didelę įtaką darė pietizmas - liuteronų bažnyčios judėjimas, kuris ugdė glaudžiai su etika susietas bendruomeninio ir individualaus pamaldumo formas.
Darbas kaip religinė vertybė
Remiantis apaštalo Pauliaus tekstais, XVI a. protestantizmo tėvų suformuotas mokymas apie išganymą ne dėl darbų, o per tikėjimą, radikaliai pakeitė Europos socialinį veidą ir etiką. Protestantizmas, atsisakydamas idėjos apie išganymą kaip užmokestį už atliktus darbus, paradoksaliai paskatino darbo kaip religinės vertybės suvokimą. Darbas, profesija, praktinė veikla buvo asmens išrinktumo žemiškuoju liudijimu: ne varginančia pareiga, bet pašaukimu. Todėl ir „Metų“ herojų padalijimas į viežlybuosius ir nenaudėlius - natūrali ir tradicinė liuteroniškojo pasaulio tvarka, kurioje vieni tobulai vykdo savo pašaukimą, o kiti yra pasmerkti pražūčiai ir „peklai“.
Maistas ir valgymo paradigma
Viena ryškiausių vertės liudijimo formų „Metuose“ yra maisto ir valgymo paradigma. Valstiečio gyvenime tai itin svarbi paradigma - nes jis yra maisto kūrėjas ir gamintojas, su maisto parūpinimu yra susiję ne tik pagrindiniai jo asmeniniai, bet ir bendruomeniniai žemiškojo pašaukimo įpareigojimai. Vaizduodamas valstiečių gyvenimą, K. Donelaitis pateikė daug iškalbingų XVIII a. valstiečių kasdienės aplinkos, susijusios su valgymo paradigma, poetinių liudijimų.
Stalo įrankiai ir valgymo įpročiai
Matyti, kad K. Donelaičio laikais valstiečių aplinkoje buvo žinomi du stalo įrankiai: šaukštas ir peilis. Abu jie ne kartą minimi „Metuose“, tai seniausi ir tradiciniai stalo įrankiai civilizacijos istorijoje. Nors šakutė Europos kultūroje atsirado jau viduramžių Italijoje, šis stalo įrankis iki pat XIX-XX a. išliko išskirtinis ir retai naudojamas. Ne tik K. Donelaičio „Metų“ valstiečiai, bet ir didelė dalis miestiečių ir diduomenės XVIII a. dar valgė be šakučių. Mėsa gabaliukais buvo atpjaunama peiliu ir rankomis dedama į burną. Apskritai galima manyti, kad mėsos valgymas tinkamai naudojantis peiliu būrams jau buvo įprastas, bet, kaip nurodo K. Donelaitis, tai dar buvo laikoma ponišku papročiu, todėl į didelį būrį susibūrę, o tuo labiau jau girti („brangvynių prisisiurbę“) būrai pamiršdavo stalo įpročius ir mėsą valgydavo ją dalindami tik rankomis.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Mandagumas ir gyvuliškumas
„Metų“ epizodas apie etiką prie stalo rodo, kad K. Donelaičio „Metų“ valgymo paradigma gali būti „mandagi“ („valgo“) ir gyvuliška („ėda“), taigi teisinga ir ydinga. „Metai“ yra kasdienio krikščioniškojo gyvenimo vertes įteisinantis kūrinys. Mėgaujamasi vardijant daržoves ir grūdines kultūras. Tai pastarnokai, morkos, ropės, repukai (griežčiai, sėtiniai), burokai, rauginti kopūstai (lapienė), pupos, bulvės ir įvairūs grūdų patiekalai, kepiniai ir papločiai.
Saiko dorybė
Užaugintą maistą reikia protingai paskirstyti („O kad čėrauji, reik su razumu čėraut“, RG 395). Todėl „Metai“ yra ne tik darbu uždirbto maisto pašlovinimas, bet mokymas apie saiko dorybę. K. Donelaitis pažymi, kad toks sotus ir linksmas valgymas ir mėgavimasis savo darbo vaisiais yra nekasdienis uždarbis. Pozityvias reikšmes „Metuose“ turi tik pačių žmonių pagaminamas, kultivuojamas ar užauginamas maistas: naminių gyvulių mėsa, grūdinės kultūros ir daržovės - tipiški ir tradiciniai kaimo valgiai. Jie reiškia natūralų, padorų, teisingą ir krikščionišką žmogaus gyvenimą, kai maistas užsitarnaujamas darbu. Tokį maistą „Metuose“ valgo lietuviai būrai. K. Donelaitis jų - nuo amžių šią žemę dirbančių vietinių žmonių - gyvenimo būdu matuoja etines ir krikščioniškąsias vertes.
Neužtarnautas maistas
Iš gamtos paimti laukinės prigimties maisto šaltiniai, kuriems užauginti nebuvo įdėta žmogaus darbo, „Metuose“ turi aiškiai neigiamą konotaciją. Mėgavimasis darbu neužtarnautu, iš gyvosios gamtos (skirtos Dievo pašlovinimui) paimtu maistu „Metuose“ laikomas bedievišku dalyku. Žemdirbiai būrai tuo nesinaudoja (kaip išskirtinis atvejis „Metuose“ aprašytas epizodas apie maistui skirtų varnų šaudymą), neužsitarnautų gamtos gėrybių gviešiasi tik ponai. Todėl ponų maitinimosi būdas, kai „ryjama“ arba į „pilvą košiama“ be darbo, be „Dievo ir dangaus paminėjimo“ („Rudenio gėrybės“, 319), yra smerkiamas ir užtraukiantis nuodėmę ir net grasinimą.
Laukiniai ir naminiai gyvūnai
Skirtingos vertės „Metuose“ suteikiamos laukiniams bei naminiams gyvūnams ir paukščiams. Laukinė gyvybė neskirta žmogui maitintis, tai Dievą garbinantys jo tvariniai, jų funkcija reprezentacinė, šlovinanti kūrėją. Ypač ryškiai tokią tvarinijos funkciją reprezentuoja „Pavasario linksmybių“ pradžioje aprašomi paukščiai. Žmogui valia naudotis tik savo darbo rezultatais - paties išaugintais naminiais paukščiais ir gyvuliais. Darbu užtarnautas, o ne iš gamtos savo naudai paimtas maistas yra teisingas, liudijantis krikščioniškojo žemdirbio pašaukimo realizavimą.
Mėšlas kaip teisingo gyvenimo emblema
Kaip tik šiame vertybiniame kontekste pozityvią reikšmę įgauna ne tik malonūs darbo rezultatai (skanus, riebus iš gyvulių ir iš daržo gėrybių paruoštas maistas), bet ir visa, kas susiję su maisto pagaminimu nuolatos dirbant. Aiškiausiai tai liudija neliteratūriniai, žemosios retorikos ženklai - „mėšlas“, „mėžinys“, „šūdas“, kurie poemoje tarnauja ne kaip obsceniška retorika, bet kaip teisingo, savo darbu maistą pelnančio žemdirbio gyvenimo emblemos. „Metų“ vertybinėje sistemoje „mėšlas“ ir „pyragai“ priklauso tai pačiai paradigmai, tai yra retorinis apatinis ir viršutinis vertikalės dėmuo. Taigi valgymas ir maistas „Metuose“ yra K. Donelaičio gamtos filosofijos ir protestantizmo tradicijos suformuotų vertybių kodai - gero (dirbančio ir taip pašaukimą atliekančio) ir ydingo (Dievo kūriniją išnaudojančio) gyvenimo rodikliai. Tvartas ir mėšlas yra teisumo, o kaviar (ikrai) ir rupūžės (austrės) - nedorumo ženklai. Dorai gyvenantis žmogus valgo tik savo darbu uždirbtą maistą.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Duona lietuvių kultūroje: nuo pagoniškų šaknų iki šių dienų
Duona lietuvių kultūroje visada užėmė ypatingą vietą. Vasario 5-ąją minime Šv. Agotos, duonos globėjos, dieną. Tikima, kad šiandien bažnyčioje pašventinta duona gali apsaugoti nuo gaisro ir ligų, įvairių negandų. Kai kur dar išlikusios tradicijos laikyti pašventintos duonos gabalėlį namuose kaip apsaugą nuo bėdų, tačiau ši praktika jau nėra taip plačiai paplitusi, kaip anksčiau.
Pagoniškos tradicijos
Vasario 5-ąją duona būdavo pagerbiama dar pagoniškais laikais. Anuomet šventė buvo siejama su ugnies deive Gabija. Po krikšto Lietuvai tapus krikščioniška valstybe, kai kurios pagoniškos šventės, taip pat ir duonos diena, tapo krikščioniškomis. Duonos dienai buvo suteiktas Šv. Agotos vardas. Pasak legendos, Agota, priėmusi krikščionišką tikėjimą, nusprendė gyventi nekaltybėje. Atsisakiusi tekėti mergina buvo pradėta persekioti, kankinama, o galiausiai sudeginta ant laužo. Netrukus po Agotos mirties Sicilijoje, iš kur ji buvo kilusi, įvyko stebuklas - ugnikalnio išsiveržimas sustojo, kai žmonės meldėsi ir Agotos vardu šaukėsi pagalbos.
Šv. Agotos duona
Vasario 5-ąją bažnyčioje šventinama duona laikoma Šv. Agotos globėjišku apsaugos simboliu. Tikima, kad namo parsineštas gabalėlis šventintos duonos suteikia ypatingą apsaugą, o labiausiai - nuo ugnies. Sakoma, kad šventintą duoną reikia įkišti tarp rąstų palubėje arba visus metus laikyti garbingiausioje namų vietoje, norint išvengti gaisro. Tokios duonos gabaliuką siūloma padėti ant krosnies, kad ugnis neišeitų iš namų ir neišplistų. Kepimo metu įplyšęs duonos kepalas senoliams simbolizavo negandas.
Apsauga nuo negandų
Tikima, kad šventinta duona apsaugo ne tik nuo gaisrų. Anksčiau moterys išleisdamos sūnus į kariuomenę ar tolimą kelionę gabalėlį Šv. Agotos duonelės užsiūdavo marškinių kamputyje. Senolių įsitikinimu, šventinta duona bitininkams priviliodavo bičių spiečius ir net nuo blogos akies saugodavo. Šiuolaikinėje visuomenėje vienas geriausiai žinomų papročių yra šventintą duoną vežiotis automobilyje.
Duona kaip gyvybės simbolis
Duona lietuvių kultūroje buvo laikoma ne tik maistu, bet ir gyvybės, namų jaukumo, gerovės simboliu. Išmesti duonos trupinius prilygo didžiulei nuodėmei. Duonos nebuvo galima mėtyti ar palikti ant žemės, o nukritusią reikėdavo pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Prieš pjaunant pirmąją riekę, kai kuriose šeimose buvo įprasta ją peržegnoti. Duona nuo seno laikoma bendrystės ir svetingumo simboliu - su duona būdavo pasitinkami svečiai, jaunavedžiai per vestuves. Raugo duona ne tik skani ir palanki sveikatai, bet ir graži.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Duona šiandien
Šiuolaikinėje visuomenėje duona nebėra apipinta tokia gausybe mitų ir prietarų. Nepaisant to, ji išlieka svarbia lietuvių kultūros dalimi. Duona simbolizuoja ne tik praeitį, bet ir tautinį identitetą, tradicijų tęstinumą. Kepti duoną namuose netgi tampa madinga. Pandemijos metu marijampolietė Laura Buzienė drįso pabandyti išsikepti šiuo metu itin populiarią raugo duoną (angl. sourdough). Procesas moterį taip įtraukė, kad ji keptis duonos nesiliauja ligi šiol. Laura sako, kad natūraliais fermentais praturtinta duona prisideda prie geresnės savijautos ir sujungia šeimą.
Duona ant Kūčių stalo
Ypač didelę reikšmę duona turėjo ant šventinio Kūčių ir šv. Kalėdų stalo - ji buvo ne tik priedas prie kitų valgių, bet ir pagrindinis, garbingiausioje stalo vietoje patiekiamas valgis. Etnografė A. Baltutienė pabrėžia, kad duona - būtinas Kūčių stalo patiekalas. „Mano močiutė sakydavo - jei turi duonos, gyvensi. Tačiau duona turi kur kas didesnę reikšmę - seniau per įvairias šventes ir apeigas duona buvo aukojama dievams. Prieš pradėdami valgyti duoną, lietuviai pirmą kąsnį mesdavo į ugnį - ugnies deivei, namų dievybėms, prie ugniakuro gyvenančioms protėvių vėlėms. Duona buvo aukojama ir vandeniui, jame gyvenusioms dievybėms. Pagarba duonai atsispindėjo kiekviename veiksme: imant ją iš krosnies, dedant ant stalo, valgant. Garbingiausioje stalo vietoje visuomet sėsdavo šeimininkas, kuriam ir tekdavo svarbiausia užduotis - suraikyti duoną. Anot etnografės, anuomet šventinį stalą dažniausiai puošdavo ruginė, taip pat šviesi duona. Dabar duona nebėra pagrindinis stalo valgis, dažniau ji naudojama kaip priedas prie pagrindinių patiekalų. Tačiau šventinis laikotarpis yra puiki galimybė prisiminti senuosius lietuviškus papročius ir duonos reikšmę.
Maca: išėjimo iš Egipto simbolis
Pesach - tai šventė, simbolizuojanti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės ir laisvės atgavimą. Pesach švenčiama pavasarį gamtos atgimimo metu, todėl ji yra įvardijama ir kaip pavasario pradžią simbolizuojanti šventė. Toroje Pesach šventė vadinama chag gamacot - „macų šventė“. Maca turi ir dar vieną pavadinimą lechem oni - „praradimų duona“. Tai kieta, sausa duona, valgoma vergų, vietoje šviežios ir minkštos duonos, kurią valgo laisvas žmogus. Bet maca vadinama dar ir lechem cherut - „laisvės duona“. Tokią duoną kepė žydai, kuomet ruošėsi skubiam išėjimui iš Egipto, nes jie neturėjo laiko laukti, kol mielinė tešla bus tinkama duonos kepimui.
Istorija
Žydų protėvis Jakovas ir jo žmona Rachelė susilaukė sūnaus Josifo. Jakovas turėjo ir kitų sūnų, tačiau Josifą mylėjo labiausiai. Tai sąlygojo brolių pavydą ir priešiškumą jo atžvilgiu. Dar didesnio brolių priešiškumo Josifas susilaukė papasakojęs jiems savo sapną, kuriame regėjo, kaip broliai jam lenkiasi. Tuomet jie nusprendė nužudyti Josifą. Taigi Josifas buvo nupirktas ir išgabentas Egiptą, o broliai pasakė tėvui, kad jį sudraskė žvėrys. Egipte Josifą nupirko aukštas pareigūnas Putifaras ir paskyrė jį rūmų prievaizdu. Putifaro žmona apkaltino Josifą, kad jis norėjęs ją išžaginti Dėl šio kaltinimo Josifas buvo įkalintas. Kalėjime jis sugebėjo išaiškinti vyriausiajam Egipto faraono taurininkui ir kepėjui jų sapnus. Praėjus dvejiems metams faraonas susapnavo sapną, tačiau niekaip negalėjo suprasti jo reikšmės. Sapno nesugebėję išaiškinti ir faraono žyniai. Taurininkas prisiminė Josifą, ir faraonas liepė pakviesti jį į rūmus. Josifas pasakė, kad Egipto laukia septyneri derliaus metai, po kurių seks septyneri bado metai ir patarė paskirti Egiptui sumanų valdytoją. Juo faraonas paskyrė Josifą ir pavedė jam ruošti maisto atsargas. Josifo sumaniai paskirstytos maisto atsargos padėjo egiptiečiams išgyventi nederliaus laikotarpį. Kilus badui Kanaano žemėje Jakovas pasiuntė sūnus į Egiptą nupirkti grūdų. Ten jie sutiko Josifą, tačiau jis apsimetė jų nepažįstantis. Josifas pasakė, kad juos laiko šnipais ir liepė atvesti jauniausią jų brolį Benjaminą, kas šis patvirtintų jų žodžius. Paskui jis dar išbandė brolius, norėdamas sužinoti, ar jie bus tokie pat žiaurūs Benjaminui, kokie buvo jam. Pamatęs, kad jie nuoširdžiai rūpinasi broliu pasakė, kas esąs, ir pakvietė tėvą, savo brolius bei jų šeimas apsigyventi Egipte. Tai reiškė geresnės žemės ir maisto turėjimą. Taip pat pagarbos bei saugumo užtikrinimą, nežiūrinti į tai, kad jie bus svetimšaliai.
Žydų pavertimas vergais
Praėjus keliems šimtmečiams po Josifo mirties, žydų padėtis Egipte darėsi vis sudėtingesnė. Faraonas laikė juos svetimšaliais ir nevertais jokios pagarbos, todėl žydai buvo paversti vergais. Gyvendami priespaudoje ir kančioje žydai buvo praradę bet kokią geresnio gyvenimo viltį. Viltį sugrąžino ypatingas įvykis. Dievas vienam iš žydų vyrų - Mozei nurodė, pasipriešinti faraonui ir užstoti nelaimingus vergus. Tačiau jo misija neapsiribojo tik tuo. Mozė turėjo apjungti nusivylusius vergus ir išvesti juos iš Egipto į laisvę. Jis turėjo vesti žydus į žemę, kuri buvo pažadėta jų protėviui Abraomui. Tuomet Mozė kreipėsi į faraoną, kad šis leistų žydams išeiti iš Egipto, tačiau faraonas nesutiko. Dėl šio faraono poelgio Dievas nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių.
Dešimt bausmių
Tora sako, kad Aukščiausiasis nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių už faraono atsisakymą paleisti Izraelio sūnus. Paskutinė iš bausmių buvo netikėta egiptiečių pirmagimių mirtis. Pagrindinis šventės pavadinimas Pesach yra verčiamas „praėjo pro šalį“ ir primena dešimtąją egiptiečiams skirtą bausmę, kai buvo išžudyti Egipto pirmagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto.
Pesach tradicijos
Pesach šventės metu ne tik draudžiama valgyti gaminius iš mielinių galinių, bet ir apskritai turėti jų namuose. Ypatingas dėmesys skiriamas indams. Šventės metu negalima naudoti indų, iš kurių valgoma ištisus metus, nes manoma, kad net ir išplautuose induose vis tiek lieka raugintų gaminių pėdsakų. Todėl beveik visi turi atskirus indus, skirtus Pesach šventei. Jeigu kartais neturima atskirų indų, tuomet galima naudoti ir tuos, kurie naudojami kasdien, tačiau jie turi būti išplauti tinkamu būdu. Vienas iš būdų - išplauti indus verdančiame vandenyje.
Šventės trukmė
Pesach švenčiama septynias dienas. Gyvenantys diasporoje švenčia aštuonias dienas. Pirmą ir paskutinę šventės dieną draudžiama dirbti ir kur nors važiuoti, tačiau leidžiama virti valgį ant ugnies, uždegtos šventės pradžioje. Penkios dienos, skiriančios pirmą ir paskutinę šventės dienas, vadinasi chol gamoed - „kasdienės šventės dienos“. Šiomis dienomis leidžiama dirbti, tačiau dirbti tik tuos darbus, kurie būtini šventės ritualo išpildymui.
Sederis
Pesach - tai šeimos šventė, kuri pradedama švęsti vakare. Šventinis stalas padengiamas balta ar kita puošnia staltiese. Prieš kiekvieną šventės dalyvį pastatoma taurė vynui, nes kiekvienas suaugęs šeimos narys šventinio vakaro metu privalo išgerti keturias taures vyno. Suaugusieji geria saldų raudoną vyną, vaikai geria vynuogių sultis. Taip pat pastatoma didelė taurė vyno pranašui Eljahu, nes manoma, kad šventinę naktį jis apsilanko kiekvienoje žydų šeimoje. Taip pat ant stalo padedama keara - ypatingos formos lėkštė, ant kurios dedamas įvairaus pobūdžio maistas, simbolizuojantis žydų gyvenimą Egipte, bei išėjimą iš jo.
Keara
Zroa - keptas avienos arba vištienos gabalėlis su kaulu, primenantis auką, kuri buvo aukojama Šventykloje.
Beica (kietai virtas kiaušinis) - ši auka Šventykloje buvo aukojama Pesach, Šavuot ir Sukot švenčių metu. Tai simbolizuoja žydų tautą, kuri po kiekvienos nelaimės darosi vis tvirtesnė ir ištvermingesnė. Kietai virtas kiaušinis primena žydams vieną skaudžiausių įvykių - Šventyklos sugriovimą.
Maror - kokia nors valgoma karti žolė.
Charoset - trinta masė, kuri pagaminta iš riešutų ir obuolių.
Karpas - tai įvairios daržovės, pavyzdžiui, virta bulvė, ridikėlis, morka.
Chazeret - trinti krienai (galiama dėti ir netrintus), kurie taip primena žydų vargus egiptiečių vergovėje. Chazeretas valgomas kartu su maca.
Po kearos arba šalia jos padedami trys macos paplotėliai, šalia jų servetėlė, kurioje vėliau bus paslėptas afikomanas (macos gabalėlis). Šie trys macos paplotėliai vadinami kohen, levi ir israel.
Sederio tvarka
Šventės tvarką prižiūri ir veda šeimos galva. Šventės pradžioje jis atlieka kiduša (pilant į taurę vyną yra perpilama per kraštus, kas simbolizuoja palaiminimo perteklių). Tai pirma vyno taurė iš keturių, kurias būtina išgerti. Po to jis pakelia keara ir macą bei su visais šventės dalyviais sako: „Štai vargo duona kurią valgė mūsų tėvai egiptiečių vergovėje. Kiekvienas, kuris alkanas tegul ateina ir valgo; kiekvienas, kuris turi poreikį tegul ateina ir švenčia Pesach“. Atlikus kiduša visi šventės dalyviai eina nusiplauti rankų. Prie stalo lieka sėdėti tik šeimos galva, kuriam atnešamas vanduo, kad jis taip pat galėtų nusiplauti rankas. Nusiplovus rankas visi dalyvaujantys šventėje mirko karpasa sūriame vandenyje arba charosete. Po karpaso šeimos galva paima vidurinį macos paplotėlį, perlaužia jį į dvi nelygias dalis. Didesnę dalį jis susuka į servetėlę ir paslepia. Ši dalis skirta afikomanui. Mažesnė dalis yra padedama atgal tarp dviejų macos paplotėlių. Prieš pradėdamas skaityti jis sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir papasakoti apie išėjimą iš Egipto.“ Perskaitęs istoriją apie žydų išėjimą iš Egipto, šeimos galva atneša vandenį, kad šventės dalyviai dar kartą nusiplautų rankas. Plaunant rankas ištariami šie žodžiai : „Dieve Palaimintojau mūsų. Tu apšvietei mus Savo įstatymais ir liepei mums plauti rankas.“ Nusiplovus rankas šventės vedantysis pakelia tris macos paplotėlius ir sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti macą. Po šių žodžių šeimos galva paima viršutinį macos paplotėlį ir dalį likusio vidurinio bei sako šiuos žodžius: „Visagali Dieve Palaimintojau mūsų, Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti maca.“ Po macos valgymo šventės vedantysis paima marora mirko jį charosete sakydamas: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti marora. Suvalgius marora imamas apatinis trečias macos paplotėlis. Kiekvienas nuo macos paplotėlio atsilaužia po du gabalėlius. Ant vieno tepamas chazeretas, kitu gabalėliu uždengiama bei tariami šie žodžiai: „Šventyklos prisiminimui, kaip darė Hilelis. Po to valgomas kietai virtas kiaušinis, pamirkant jį sūriame vandenyje. Suvalgius kiaušinį, geriamas vynas. Tuomet šeimos galva paima afikomana, kurį jis paslėpė šventės pradžioje, padalina jį į dalis ir sako: „Štai aš galiu išpildyti priesaką ir valgyti afikomaną.“ Afikomanas valgomas prieš tai, kai bus pradėta skaityti „Birkat amazon“. Pripildoma trečia vyno taurė ir pradedama skaityti „Birkat amazon“.
tags: #duonos #apšvietos #reikšmė