Druskos Ieškodamas ir Duoną Prarasi: Gyvenimo Prioritetai ir Tautinė Savimonė
Posakis "Druskos ieškodamas ir duoną prarasi" įkūnija paradoksą, kai pernelyg didelis dėmesys smulkmenoms ar antraeiliams dalykams atitraukia nuo to, kas iš tiesų svarbu. Šiame straipsnyje gilinamasi į šią sentenciją, analizuojant jos prasmę įvairiais aspektais - nuo literatūros ir kalbos iki kasdienio gyvenimo.
Herojinio Epo Atmintis ir Kūrybinga Sąmonė
Herojinio epo atmintis glūdi išskirtinėse ir kūrybingose sąmonėse. Kūrybingumas atsiskleidžia per gebėjimą įsiklausyti į giliai slypinčius balsus ir į juos atsiliepti. Herojinė, pasionarinė būsena, nors ir kilusi iš praeities, nuolat pasikartoja. Atskiram žmogui toks pakilimas gali atrodyti nepasiekiamas, tačiau tai yra perimta ir atsišaukta į balsą, kuris kitiems negirdimas. Pavyzdžiui, skinant avietę, netikėtai pasigirsta Maironis, aiškiai ir įsakmiai raginantis: "Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!"
Literatūros ir Gyvenimo Sąsajos
Literatūra pranoksta individualius patyrimus. Net ir menkiausiuose pasakojimuose, iš nedaug žodžių, slypi literatūros galimybės ir pati literatūra. Susitikimas su savo pradžia kiekvienam prieinamas tik per pasakojimą - ir kaip pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų. Svarbu sužadinti savyje tam tikrą būseną ir į ją nugrimzti, pasikliaujant akimis, ranka, judesiu, kūnu. Kalbėti tarsi ne apie save. Profesorė dažnai kalba apie kitus, o ne apie save, net ir pokalbyje, kai prašoma papasakoti apie savo gyvenimą. Savityra yra svarbi, tačiau reikia bandyti kalbėti apie save kaip apie kitą, priartėjant ir atsitraukiant nuo savęs vienu metu.
Kalba ir Tautinė Savimonė
Ištarus "lietuvių literatūra", neišvengiamai prisimenama Viktorija Daujotytė. Tai tapo savaime suprantama, tačiau galėjo būti ir kitaip. Galėjome turėti Viktoriją Daujotytę ūkininkę, "aptiekorienę" ar vienuolę. Ištarus "Viktorija Daujotytė", natūraliai pasigirsta "lietuvių literatūra". Buvo akcentuojama tik tai, kas lietuviška ir "patriotiška": didieji kunigaikščiai, ypač Vytautas, jo motina Birutė, Palangos Lurdas, kur ji palaidota. Mamos literatūra - Jurgis Zauerveinas, Vincas Kudirka, Maironis. "Lietuviais esame mes gimę…", ypač Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio "Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…". Mažiausias, asmeniškiausias mitas laikosi pakartojimu.
Prigimtinės Patirtys ir Literatūros Žodis
Literatūra gali prasidėti lyg iš nieko. Ten, kur nėra įprasto meno, daugiau to, kas žmogų pasiekia iš nežmogiškosios erdvės, iš gyvūnų, augalų, iš dangaus ir žemės. Kaip Vido Morkūno atveju, kažkokioje Naujojoje Akmenėje, kažkokiame kaime. Prigimtinės patirtys yra tirštesnės, natūralesnės, todėl lengviau perduodamos.
Taip pat skaitykite: Idėjos druskos tešlos papuošalams
Gyvenimo Kelias ir Pasirinkimai
Gyvenimas pakreipia ten, kur ir turėjai būti. Svarbu, kaip tampama žmogumi, kuris apibrėžiamas ne profesija ir ne titulais, o misija ir bekompromisiu pasišventimu jai. Galbūt buvo akimirka, kai nebe asmeninis likimas tapo svarbiausias, o kažkas didesnio už jį? Geras gimtosios kalbos kūrinys yra iš to paties branduolio kaip ir pasaulinė literatūra. Lituanistika pirmiausia yra kelias į tai, kas sukurta lietuvių kalba; toliau tik atsišakojimai. Kai lietuvių kalbos lyrika pasiekė savo brandą su Maironiu, atsivėrė keliai ir į pasaulio lyrikos suvokimą.
Šiandienos Kontekstas ir Prioritetų Svarba
Šiandien, nuolat skubant ir siekiant vis daugiau, prisiminti posakį "Ieškodamas pyrago, duonos neteksi" yra itin svarbu. Tai priminimas, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamybių ir nepamiršti pagrindinių vertybių.
Kunigo Juozo Zdebskio Pamokslai: Žodžio Gyvybė ir Dievo Meilė
Kunigo Juozo Zdebskio pamokslai, kuriuos prisimena daugybė amžininkų, buvo ne tik moralizavimas, bet ir Šventojo Rašto paaiškinimas, pritaikytas kasdieniam gyvenimui. Jo pamokslai, kuriuos Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius apibūdino kaip "eglutę", nukrypdavo į įvairius epizodus, bet visada grįždavo prie pagrindinės temos. Kunigas Juozas stengėsi nuoširdžiai perteikti savo parapijiečiams tai, ką pats atrado mąstymuose ir maldoje. Apaštalavimo sėkmės paslaptis yra žodžio gyvybė, kai lūpos kalba iš Dievo pripildytos širdies gausumo. Tai yra pasidalijimas, atsklindantis per paties skelbėjo Dievo ir žmonių meilės patirtį, per jo kasdien išgyvenamą tikėjimą ir viltį.
Mintys Kasdienai: Debesys ir Vaivorykštė
Žmonės skiriasi tuo, kaip jie mato pasaulį - šviesiomis ar tamsiomis spalvomis. Dauguma žmonių vienodai kenčia, tačiau ne visi moka matyti tai, kas gera, už ką reikia jausti dėkingumą. Dėkingumas siejasi su pagarba, meile Davėjui ir gyvenimo džiaugsmu. Žmonės, kurie mato tik tamsą, negali mylėti. Meilė visa verčia matyti aukso spalvomis, o neapykanta - juodai. Neapykanta verčia juodai vertinti net ir tai, kas nėra bloga, ir skirti daug dėmesio tam, kas nėra gera. Reikia susidomėti savo laimės kūryba. Kaip graži vaivorykštė vasarą! Bet kai kas mato tik juodą debesį ir nepastebi vaivorykštės.
Trejopas Žvilgsnis į Žmogų
Istorija skiria trejopus žmonių santykius:
Taip pat skaitykite: Kaip virti šoninę su druska?
- Į žmogų žiūrima kaip į priešą, pagal dėsnį: žmogus žmogui vilkas. Gyvenimo formas nustato akla fizinė jėga. Didžiausios vertybės - nauda, materialinis malonumas. Tai pasaulis prieš Kristų ir po Kristaus ten, kur iš gyvenimo Kristus išvejamas.
- Į žmogų bandoma žvelgti kaip į žmogų, o ne kaip į gyvulį. Taip pasiūlė kai kurie pagonių filosofai. Bet tai fantazija: juk praktiškai tai reiškia kitą žmogų laikyti lygiu sau. Bet ar reikia taip elgtis, jei anas silpnesnis, neturtingesnis, negražus? Tai mėginimas įgyvendinti meilę žemėje be pagarbos aukštesnei už žmogų Būtybei.
- Žmoguje įžvelgiami Kristaus bruožai - potencijoje (jei žmogus nekrikštytas) arba aktualiai (per Krikštą ir Komunijos vienybę). Gyvenimą tvarko ne šaltas teisingumas, bet teisingumas ir meilė. Saitas teisingumas, kuriame nėra nė lašo meilės, įskaudina ir išskiria širdis. Į žmogų žiūrima kaip į aukštesnį dėl jo vienybės su Kristumi. Kas jaučia pagarbą Dievui, savaime jaus pagarbą ir meilę tiems, kuriuos Dievas myli, kurie savyje turi paslaptingąjį panašumą į Dievą.
Dievas yra Teisingas Atlygintojas už Gera ir Bloga
Žemės gyvenimas yra vieta ir laikas, kur žmogus turi galimybę parodyti, kuo jis nori būti amžinai, toje būklėje, kuri, pagal Dievo Kūrėjo planą, bus tikrasis žmogaus gyvenimas. Žemės gyvenimas žmogui yra galimybė parodyti savo valios laisvę ir apsispręsti už Dievą ar prieš. Mirties valandą tiksliai pasirodo, kas aš iš tikrųjų esu Dievo atžvilgiu ir šito fakto amžinas užfiksavimas. Jei mirties akimirką manyje bus meilės Dievui, toji meilė tęsis amžinai, mane darys be galo ir tobuliausiai laimingą. Jei mirties akimirką manyje bus neapykanta Dievui, toji neapykanta išliks amžinai. Neapykanta - nepagarba Dievui - netikėjimo esmė.
Jėzaus Gimimas Mūsų Širdyse
Jam gimstant vieni degė neapykanta (Erodas), kiti miegojo (dauguma), kiti Jį pagarbino (piemenys - žmonės, kurių širdyse nėra puikybės). Jei su kuo nesinori būti kartu, vadinasi, nėra meilės. Jei su Jėzumi nesinori būti kartu, vadinasi, mažai Jį pažįstame.
Kuris Tikrai Didis, Laiko Save Žemiausiu
Taip moko nemirštamas mūsų Atpirkėjo pavyzdys. Tik šiuo pagrindu tvarkant žmonių tarpusavio santykius yra įmanomas sugyvenimas ten, kur susiduria gyvenime bent du žmonės. Visur, kur tik kyla koks nesutarimas, mes paprastai kaltiname ką nors kitą. Nesutarimų niekada nebūtų, jei pirmiausia bandytume apkaltinti patys save.
Pareiga Naudotis Protu
Žmogus turi galią suprasti, numatyti priežastis ir pasekmes, turi galią kurti, tvarkyti, valdyti save ir kitus. Ši galia jį nuostabiai išskiria, išaukština, bet kartu ir įpareigoja tinkamai ja naudotis ir ja reikštis. Ne kaip būtybė, turinti protą, žmogus pasireiškia tada, kai jis dega pykčiu. Tada, kai žmogus leidžia savo gyvenimą tvarkyti norui valgyti, netvarkydamas šio noro protu, jis taip pat save pažemina, pakenkia sveikatai.
Kaip Tinka Pradėti Dieną
Kiekvienas mes privalome patys nusitiesti tuos bėgius, kuriais norėtume, kad riedėtų mūsų gyvenimas. Didžiausia dalimi žmogus pats privalo sau nustatyti gyvenimo kryptį. Jei žmogus pats šito nepadaro, tai jam gyvenimo kryptį nustato kas nors kitas, paprastai pati gyvenimo aplinka, jo nuotaikos, kūniški jausmai, demono vilionės. Prieš ką nors svarbaus planuojama, apskaičiuojama. Tad kada gi turi būti tas žmogaus planavimas, apsigalvojimas? - Visuomet! Yra žmonių, kurie kiekvieną darbą pabaigę, kiekvieną dienos tarpą praleidę, save paklausia: kaip aš pasielgiau? Čia visada turi bendradarbiauti dvejopas žvilgsnis: kontrolė ir planavimas. Kontrolė po darbo, po dienos. Planavimas, savaime suprantama, pradedant. Kontrolė, arba, krikščioniškai pavadinus, sąžinės tyrimas, leidžia mums suprasti, kur mes daugiau…
Taip pat skaitykite: Gourmet vakarienė su makaronais
tags: #druskos #ieškodamas #ir #duoną #prarasi #reikšmė