Kazio Bradūno poezija: Svetimosios duonos analizė
Duona lietuvių kultūroje užima ypatingą vietą - nuo seniausių laikų ji buvo ne tik maistas, bet ir simbolis, įgavęs įvairių kultūrinių reikšmių. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti duonos įvaizdžio prasmes ir jų kaitą lietuvių literatūroje, ypač Kazio Bradūno kūryboje, kontekste. Retrospektyviai pristatoma duonos samprata baltų kultūrose, aptariamos pirmosios duonos įvaizdžio implikacijos K. Donelaičio „Metuose“ ir toliau gyvybinga duonos įprasminimo tradicija lietuvių literatūroje.
Duona lietuvių kultūroje: nuo senovės iki šių dienų
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Negerbiama duona, nesirūpinimas jos turėjimu per kartų kartas sulaukdavo negatyvaus moralinio žmogaus vertinimo, buvo siejamas su tinginyste ir aplaidumu. Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, - su vargu ir sunkiu darbu.
Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms. Pasak tyrinėtojos, kaip ir Žemyna, žemės vaisiais, javais, augalija rūpinosi ir Žemėpatis, dar laikomas namų ir sodybos dievu. Atėjusi į namus marti, prieš pradėdama šeimininkauti (valdyti namus), jam turėdavo paaukoti duonos kepalą ir rankšluostį. Duona ypač garbinta žiemos saulėgrįžos, Kūčių, Užgavėnių, Jurginių, Joninių kalendorinių apeigų metu. Javų duona aukota prašant gero derliaus, nuimant derlių, prieš pradedant kulti rugius ir pan. Pasak P. Dundulienės, „apskrita kepalėlių forma galėjo vaizduoti Saulę ir būti magiška priemone jai sugrąžinti“. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią.
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną. Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas. Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“. Apie tai liudija ir 1900 m. gimusios pateikėjos Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas“. 1904 m. gimusi Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo - tai didelė nuodėmė“. Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, duona - tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas. Autorės teigimu, „atėjus krikščionybei duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaizmo papročių. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę, vietą. Švenčiausiasis yra eucharistinė duona. Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą - gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus - logos - sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu. Štai kodėl ji yra balta (Švenčiausiasis, komunijos paplotėliai, kalėdaičiai yra baltos spalvos). Šventos duonos valgymas, komunijos priėmimas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra meilės laidininkė. Pasak Rose Williamson, duonos simbolizacija glaudžiai susijusi su visuomenės epistemologinėmis struktūromis, su simboliniais visuomenės socioistoriniais konstruktais. Duona, kaip ypatinga lietuvių kultūros realija, tapo ir itin svarbiu lietuvių literatūros įvaizdžiu. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją.
Duonos įvaizdis Kristijono Donelaičio „Metuose“
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną:
Taip pat skaitykite: Apie Kazio Bradūno kūrybą
Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, / Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, / Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo / Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė.
Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona:
Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, / Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan / Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.
Donelaičio spalvingai tapomuose kolektyviniuose Vyžlaukio būrų gyvenimo vaizduose atsiveria jų buitis ir papročiai, darbai visais metų laikais. Eik, žioply! Ai! Donelaičio „Metuose“ ryški ir tradicinėms pasakoms, ir krikščioniškai savimonei būdinga nuostata, pagal kurią duona (paplotėlis) ir vanduo yra pagrindinis maistas, pakankamas egzistencijai. „Pavasario linksmybėse“ poetas kreipiasi į lakštingalą ir, pagirdamas jos kuklumą, sako, kad ji nemėgsta pyragų neigi ragaišių, o pasisotinus prastai, tik vandenio trokšta. Paprastas ir kuklus maistas, anot poeto, yra Dievo malonė; laikydamasis saikingumo, žmogus išlieka sveikas, žvalus ir darbštus, neserga ligomis, kurios kankina persivalgiusius ponus. Tačiau švenčių metu būtina gardžiai pasisotinti ir pasilinksminti - „Rudenio gėrybėse“, vaizduodamas būrų vestuves, poetas gėrisi valgių gausumu ir įvairumu, lietuvių linksmumu. Donelaičio „Metuose“ įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Literatūros raidos kontekste jis įvairavo, įgavo vis naujų prasmių. Literatūros tyrinėtojas M. Spieringas duoną, ir apskritai maistą, jo reprezentacijas žodiniame mene linkęs sieti su kultūrinės ir etninės identifikacijos paieškomis. Tokios paieškos, atveriančios vis naujas lietuvių prigimtinės kultūros reikšmes, įspūdingai skleidėsi ne tik minėtų poetų, bet ir prozininkų - B. Baltrušaitytės, J. Kundroto - kūryboje. XX a. pabaigos lietuvių literatūroje atsirado ir naujos tendencijos - tautos kelio demitologizacijos, desakralizacijos. Šių meninių krypčių kontekste išryškėjo naujos kultūrinių įvaizdžių, tarp jų ir duonos, reikšmių variacijos.
Duonos sakralizavimas lietuvių literatūroje
Duonos šventumo jutimas, jos sakralizavimas, ypatinga pagarba jai į lietuvių literatūrą neabejotinai ateina iš senosios baltų žemdirbiškos kultūros gelmių. Duona, rugiai, jų sėja, pjovimas, grūdų malimas, maišymas, kepimas, kepalo raikymas - poetinių prasmių laukas, kuris tiesiogiai susijęs su žemės kultūra ir žemdirbio savimone, atspindi jo jausenas. Kaip teigia profesorė V. Daujotytė, „pagrindinės lietuvių jausenos, tradicijos suformuotos žemdirbių kultūros. Pirminė kultūra - žemės, namų, sodybų. Anot profesorės V. Daujotytės, ir lietuvių lyrikos tradicijoje galima skirti dangaus ir žemės poetines kryptis, kūrybos ontologijos požiūriu realizuojančias pačią bendriausią opoziciją, būtinos įtampos šaltinį. Pasak tyrinėtojos, J. Baltrušaičio, Maironio, V. Mykolaičio-Putino lyrinio vyksmo energija yra nukreipta į aukštąjį, dvasingąjį polių - į dangų; kitiems poetams būdingesnė žemės-motinos, žemės-mylimosios trauka, kuri yra nenugalima - ją pradėjo K. Donelaitis, o toliau tęsė K. Bradūnas, Just. Marcinkevičius. Ši pasaulėjauta neatskiriama nuo žemės, laukų, rugių, sodybos, žemdirbio kasdienybės ir darbų adoracijos, nuo visos supančios prigimtinės aplinkos - upės, kalno, klonio, pamiškės šventumo suvokimo.
Taip pat skaitykite: Ruginės duonos receptai namuose
Kazio Bradūno poezija: žemdirbio pasaulėjauta ir duonos sakralumas
Žemininko Kazio Bradūno poezijoje duona yra vienas svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijusių su etniniu identitetu. Poeto kūrybos lyrinio vyksmo vieta - sodyba, V. Daujotytės žodžiais tariant, prigimtinės lietuvių kultūros centras, susijęs su sodinimu, sėdėjimu, gimtimi, neturintis ribų - tai ir „laukas, pieva, kelias, upelis, miškas, dauba ir beribis dangus virš viso, visame“, bei namai. Sodyba ir namai - tai erdvės, kuriose vykstantys kasdieniški darbai įgyja amžinumo matmenį, veiksmai ir įvykiai lydimi tam tikrų senovinių ritualų ir apeigų. K. Bradūno poezijoje duona yra bene svarbiausias žemdirbiškos būties apeigų elementas: visa, kas tik susiję su jos prasmėmis - laukais, sėja, rugiapjūte, tešlos minkymu, kepalo pašovimu į duonkepę - yra paženklinta šventumo pajautos, įgyja sakralumo dimensiją. Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną. Duona, laiminama Lietuvos kaimo laukuose, brandinama senosiose klėtyse ir savo kvapu apglėbianti gimtųjų namų pastogę, K. Poeto lyriniame pasaulėvaizdyje justi senajai baltiškai kultūrai būdinga gamtojauta, suponuojanti ypatingą supančios prigimtinės aplinkos - žemės, laukų, visos gamtos - šventumo jutimą, formuojanti itin glaudų aš ir pasaulis jausmą. Maldos būsenoje patiriamas žmogiškos būties ir Viseto susiliejimas. Duona metaforizuojama kaip nutiesianti žmogaus giluminį ryšį su laukais, gimtinės dirvomis, priglaudžianti jį prie senosios žemdirbių tautos tradicijos - žemės darbų, nuskaidrinanti jo sielą. Per šią žemės ir duonos sąsają driekiasi ir žmogų bei pasaulį žadinanti galia, kyla kūrybiniai jo impulsai - krikščioniškoji nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo akimirka; eilėraštyje susilieja archajiškos pasaulėvokos ir krikščioniškosios savivokos prasmės. K. Bradūno eilėraštyje „Duona“ regima šventa duonos dalijimo apeiga - sakralų gyvybės / gyvenimo duonos raikymo aktą lydi ypatingos individo susikaupimo, jo dvasinės atverties akimirka - maldos situacija, sukelianti katarsį:
Kai tu atneši duoną ant stalo / Ir kai aš po maldos ją riekiu, / Matau lygumas bąlant, / Bėga saulė varpom rugių.
Poetinėje kūrinio plotmėje atsiverianti senųjų namų pasaulio architektonika žymi vertybinę hierarchiją: M. Eliadės įvardytas pasaulio centras - sakralią erdvę ženklinantis stalas, prie kurio vyksta šventas ritualas, tarsi kartojama pasaulio kosmogonija - susirenka šeima, tada meldžiamasi ir riekiama šviežiai iškepta duona. Šis lyrinis vyksmas tarsi įgyja pasikartojančios gyvenimo pradžių pradžios, būties pirmapradiškumo atspalvį, kuriuo nušviečiama ir makroerdvė - sakralus pasaulio kūrimosi aktas, transformuojantis reiškinius, vyksta ir gimtinės laukuose, kur per rugių varpas bėga saulė. Stalas, duona ir saulė susilieja į vieną reikšminę paralelę: ovalo formos elementai implikuoja kosmogoninį - pasaulio pradžios, atgimimo, naujos būties - vyksmą, apimantį dangaus ir žemės sferas. Lyrinis subjektas, džiaugsmingai ir su meile tariantis žemės vardą, tiesiogiai grindžia savo, kaip žemdirbių kultūros ir pasaulėjautos vaiko, identitetą. K. Bradūno poezijos rinkinio „Apie žemę ir dangų“ eilėraštyje „Žemės nuraminimas“ taip pat ryškus sakralią prasmę turintis kosmogoninis pasaulio kūrimosi / atgimimo momentas - poetinėje plotmėje iškyla žemės apvalymo - pasaulinio tvano, nuplaunančio žemę, ją nudeginančios ugnies ir Kryžiumi žemę laiminančio žmogaus - aktas.
Kazys Bradūnas: tremtis ir svetimos duonos skonis
Kaziui Bradūnui (1917-2009) teko patirti tremtį, kuri paliko gilų pėdsaką jo kūryboje. Karui baigiantis, K. Bradūnas su šeima pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Vokietijoje, o nuo 1949 m. įsikūrė JAV. K. Bradūnas - lietuvių kraujo, žemės ir mito poetas, turintis žemės šventumo jausmą. Jo žodynas nesudėtingas, jam primityvi aplinka įgyja kosmines dimensijas. Dar iš vaikystės K. Bradūnui visam gyvenimui išlieka jausmas - supratimas, kad viskas yra čia pat, kur tu gyveni, tavo žemėje. Po tavo kojomis - žemė. Bet ne šiaip sau žemė, o gimtoji, šventoji, pats žmogaus žmogiškumo pamatas. Kazio Bradūno žodis žemininkų tarpe skambėjo itin reikšmingai. Niekas kitas nėra taip giliai išreiškęs švento žmogaus ryšio su savąja žeme. Dvi pirmosios K. Bradūno poezijos knygos išėjo dar Lietuvoje karo metais. Jau Vokietijoje pasirodė „Svetimoji duona“, „Maras“, „Apeigos“. Jo kūryboje atsiveria ir universalios kultūrinės, istorinės sąsajos, tačiau žemės akcentas yra svarbiausias. Taip išreiškiamas žemininko įsipareigojimas gyvenimo prasmę susieti su prasme gyventi savo žemėje. K. Bradūno poezijos liūdną nuotaiką lemia atsiskyrimas nuo žemės, gyvenimas svetur. „Svetimoj duonoj“ (1945) jam įvairiausiais pavidalais vaidenosi tušti paliktieji namai, iš po kojų išslydusi gimtoji žemė. Pagrindinis emocinis išgyvenimas šiame rinkinyje yra intymus prarastos buities atpažinimas svetimo krašto detalėse, kurios užuot paguodusios, dar giliau žeidžia savo aiškiu ir galutiniu įrodymu, kad poetas tikrai tėviškės neteko, kad jis jau neatšaukiamai tremtinys.
Ir akyse vis vakaro vaizdas - / Saulė leidžias… sodyba …kerčia…
Taip pat skaitykite: Edukacinė pasaka apie vilką
Netekęs savo žemės, žmogus yra svetimos duonos valgytojas. Svetimas kąsnis sunkiai nuryjamas, nes jis netikras. Tikra duona - tai duona iš žemės, iš savo gimtosios žemės. Duona, kaip rašo poetas, - tai šventa alga. Bradūno poezijoj kova, darbas, malda - yra trys pagrindinės to sakramento apeigos, ir žemė jam, kaip liturginis indas, surenka mūsų kraują ir prakaitą, augindama duoną, kurios valgymas, kaip mišiose, yra aukos simbolis ir tuo pačiu aukščiausia maldos forma - Dievo išsidalijimas. Tuo būdu žmogaus auka ir Dievo auka susijungia viename simboliškame duonos pavidale. Bradūnas tačiau nepriima svetimos duonos - jis mąsto ir jaučia tik savo žemę, savo Lietuvą nuo pat senų senovės.
… Ir akyse vis vakaro vaizdas - / Saulė leidžias.. sodyba .. kerčia..
Tai artėjančių sutemų, neišsakomybės nuojauta, baisiosios ir tragiškosios būties gelmės pajutimas. Saulė tarsi nusileidžia ant sodybos, kerčios. Gimtųjų namų, artojiškos žemės, vienybės su žeme ilgesys poeto vizijose iškyla atskirais fragmentais, labiausiai primenančiais gimtųjų namų jaukumą ir šilumą: besislaidantys palube krosnies dūmai, tik ką iškeptos duonos kvapas - tai aukščiausio jutimo akimirkos, žmogaus dvasinė būsena pakylėjama iki amžinybės ribų. Šis ilgesys - tai Dievo, vienybės su Kristumi ilgesys, nes jausdamas šiltą, tik ištrauktos iš krosnies, duonos kvapą, giliausiai jauti tą šventą Dievo auką. Duona - tai absoliučios žmogaus santarvės su aukščiausiuoju simbolis. Šiame pavidale - ir gimtosios žemės kvapas, ir žmogaus sielvarto ašaros (senovėj žmonės, kai jiems būdavo sunku, bėgdavo į laukus, ir parkritę ant žemės raudodavo, jai guosdavosi), ir artojų prakaitas, ir visa dvasinė bei istorinė tautos patirtis - į žemę palaidotųjų kūnas ir kraujas.
Kazio Bradūno kūrybos bruožai ir reikšmė
K. Bradūnas - ryškiausias žemininkų ideologijos poetas, redaktorius, išeivijos kultūros organizatorius, aktyvaus santykio su tauta, jos istorija ir likimu poetas. Tėvynė jo poezijoje regima ne tik per milžinišką erdvę, plačiąja būties prasme, bet sutapusi su asmeniškiausiais žmogaus dvasios pasireiškimais, su kiekviena esaties ląstele.
Literatūros tyrinėtojai pabrėžia K. Bradūno poezijos sąsajas su sakytinio žodžio tradicijomis, jo gebėjimą perteikti pačius skaudžiausius Lietuvos istorijos momentus. Jo kūryboje jaučiamos benamio nuotaikos, ypač eilėraščių knygoje „Svetimoji duona“. Bradūno poezija remiasi ne vakarų kultūra. K. Bradūnas - puikus meistras, žodį tariantis lėtai.
K. Bradūnas redagavo antologiją „Žemė“, V. Mačernio „Poeziją“, yra vienas iš „Lietuvių egzodo literatūros 1945-1990“ redaktorių. Svarbus K. Bradūno vaidmuo ir „Literatūros lankuose“. Bradūną laikome žemės poetu. Būdu jam prisegama regionalinės poezijos etiketė. Poezijos kivirčas su tautybe. Sukurtas širdies reginys, t.y. kontakto keliu patirta žemė.
Duona kaip jungtis tarp kartų ir kultūrų
Duona Kazio Bradūno kūryboje tampa ne tik maistu ar žemdirbiškos kultūros simboliu, bet ir jungtimi tarp kartų, tremtyje išsaugančia tautinę tapatybę ir primenančia apie prarastąją tėvynę. Tai šventas valgis, kurio skonis persmelktas ilgesio, atminties ir vilties.
tags: #bradūno #poezija #svetimoji #duona #analizė