Didžiausias Polinezijos atstumas šiaurės-pietų kryptimi ir Naujosios Meksikos įvairialypumas
Esame įpratę manyti, kad JAV neturi gilios istorijos, bet Naujojoje Meksikoje šį požiūrį tenka keisti. Ši valstija, kupina istorijos ir kultūros įvairovės, gali nustebinti net ir patyrusius keliautojus. Nuo senovinių indėnų pueblų iki modernių ekologinių gyvenviečių, Naujoji Meksika siūlo unikalų patirties derinį.
Naujoji Meksika: istorijos ir kultūrų katilas
Čia iš prabėgusių šimtmečių - moliniai namai bei bažnyčios, valstijos sostinė Santa Fe, o taip pat indėnų kaimai, vadinami pueblais. Ir žodis “Meksika” valstijos pavadinime - ne atsitiktinis. Net 45% jos gyventojų - lotynų amerikiečiai. Ne vien imigrantai - Naujoji Meksika iki 1848 m. Teksaso karo priklausė Meksikai ir kai kurių vietinių šeimų genealoginiai medžiai tebesiekia anuos laikus. Prie senųjų gyventojų ilgainiui prisijungė įvairūs “keistuoliai” - nuo ateivių ieškotojų iki radikalių ekologų.
Jau pirmas Naujosios Meksikos miestelis į kurį nukeliavau - Taosas - atspindėjo visą valstiją. Kompaktiškas iš molio drėbtas centras. Ir, aišku molinės katalikų bažnytėlės į išorę prasišaunančiomis medinėmis sijomis, laikančiomis stogą. Tokias turi daugybė miestelių ir kaimų - miesionieriai jas statė indėnams dar tada, kai čia buvo Meksika.
Pueblai: indėnų savivalda ir turizmas
Dalyje Naujosios Meksikos kaimų ligi šiol gyvena beveik vien indėnai. Vadinami pueblais, jie turi tokią savivaldą, kaip rezervatai, tik mažiau žemės. Pasisekė tiems, kurių pakraščių sklypus valdžia išpirko automagistralėms statyti: ne dėl sumokėtos kainos, bet todėl, kad dabar jų lošimo namus lanko pakeleiviai. Turizmas - dar vienas jų verslas, bet į Acoma pueblą išgirdę kainą (40 dolerių žmogui) nėjome. O į žymųjį pueblą Taoso pašonėje neįleido. Vietinis policininkas nepakėlė šlagbaumo - kasmetis ramybės periodas.
"Keistuoliai" ir alternatyvios bendruomenės
Be ispanakalbių metisų Naujoji Meksika pritraukė ir gerą būrį žmonių, kuriuos kitur vadintų keistuoliais: Vandenio eros šauklių, fanatiškų “žaliųjų”, hipių, NSO stebėtojų ar pirmojo privataus kosmodromo statytojų. Atstumai dideli, tad Rosvelo (kur 1947 m. esą sudužo ateivių laivas) nelankėme. Tik antrojoje kelionėje pravažiavome ir Truth or Consequences miestelį, kur neva susikerta galingos geomagnetinės žemės linijos ir kurio pavadinimas, reiškiantis “Tiesa arba Pasekmės” yra sukurtas pagal radijo laidą - mat pastarosios didžėjus pažadėjo sekančią transliaciją iš pirmojo JAV miesto, kuris šitaip pasivadins.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Prie Taoso užsukome į “žemėlaivių” (“earthships”) kaimą. Gamtosaugos fanatikai šių namų laikančiąsias sienas stato iš panaudotų padangų, vidines pertvaras - iš tuščių skardinių. Vanduo čia panaudojamas keturis kartus (buičiai, vidaus gėlėms, tualetui, lauko gėlėms). Idėjos kūrėjas ir “apaštalas” Maiklas Reinoldsas savo projektus reklamuoja konferencijose visame pasaulyje, o vietinis aktyvistas išsamiai viską pasakoja, rodo filmus. Pasirodo, tokių gyvenviečių valstijoje - jau ne viena, o Naujoji Meksika pasirinkta dėl klimato ir todėl, kad įstatymai čia leidžia statyti iš atliekų. Pasekėjai aplink patys “mūrija” pikapais atvežtas padangas.
Beje, Taosas garsėja ir paranormaliu reiškiniu. Dalis miestelio gyventojų teigia girdintys keistą, nepaaiškinamą garsą, pramintą “Hum”, nuo kurio niekaip negali pabėgti. “Hum” vadinasi net vietinio žurnalo skiltis.
Santa Fe: molio miestas ir istorinė sostinė
Naujosios Meksikos sostinė Santa Fe (67 947 gyv.) mus pasitiko netikėtomis krentančiomis snaigėmis (balandžio mėn.). Platuma čia - lyg Afrikos, bet aukštis - 2 km ir dienos-nakties temperatūros skiriasi beveik 20 laipsnių. Tai - išblizgintas molio miestas. Čia pilna meno galerijų, o viešbutyje pasiteiravęs, kur galima rasti “McDonald’s” ar “Subway” likau nesuprastas. Dėl nuo namo vertės priklausančių turto mokesčių seniesiems gyventojams teko kraustytis lauk. Molis patiko pasiturintiems amerikiečiams: nauji individualių namų rajonai priemiesčiuose statomi tokiais pat fasadais. Istorija tikrai verta pagarbos: Santa Fe ispanai įkūrė 1607 m.
“McDonald’s” radome kiek už centro. Viduje sėdėjo, regis, nuo narkotikų apsvaigęs storas juodaodis ir dainavo. Lotynui padavėjui priėjus jo išprašyti “dainininkas” išsiplūdo visais hiphopo dainose girdėtais keiksmais. Vaizdas priminė filmus apie gatvės gaujas, rodėsi, tuoj jau ginklą išsitrauks. Bet ne - išėjo, pagrasinęs pardavėją vis tiek užmušti. Bežengiant lauk kelnės nusmuko visiškai. Po sekundės netoliese sėdėjusi atsitiktinė baltaodė senutė juokdamasi ėmė mūsų klausinėti, ar matėme tą vaizdą. Gatvės banditai ir ekstravertai.
Albukerkė: didžiausias miestas ir lotynų kultūra
Vilniaus dydžio Albukerkė - didžiausias Naujosios Meksikos miestas, bet kartu ir mažiausiai autentiškas. Centre - nuobodūs XX a. vidurio daugiaaukščiai, tik mažytis senamiestis saugo “molio eros” unikalumą. Centrinė aikštė čia primena Taosą ar Santa Fe, su tradicine bažnytėle. Albukerkė didžiuojasi lotyniška kultūra. Juk čia ji yra sava, o ne atvežta nelegalių migrantų. Nacionalinis lotynų kultūros centras, tiesa, apsiriboja vietinės reikšmės meno kūriniais. Išskyrus Torreoną: šio bokštelio vidų vietos menininkas Frederikas Vigilas ištisą dešimtmetį tapė 4000 kv. m ploto freska, kuria atskleidė JAV lotynų istoriją.
Taip pat skaitykite: Stalo dekoras šventėms
O vakare prie viešbučio netikėtai išvydau eilinių čikanų (JAV meksikiečių) hobį: lauraiderių (lowrider) subkultūrą. Vyrai ir ryškiai prisidažiusios merginos, pasikeitę savo automobilių ratus į kuo mažesnius, ilga kolona iš lėto važinėja gatvėmis - pirmyn, apsisuka, atgal, vėl iš naujo… Turėtų jaustis panašiai, kaip stovėdami kamščiuose. Kai kurių važiuoklės perdarytos rimčiau: mašinos šokinėja pagal melodiją, vyksta jų “šokių konkursai”.
Į Albukerkę paskui sugrįžau dar sykį: spalio pradžioje, kuomet mieste vyksta Oro balionų fiesta - didžiausia pasaulyje oreivių šventė. Visą savaitę kas rytą oran pakyla šimtai ar net 1000 balionų, kai kurie keisčiausių formų, svečiai gali vaikščioti tarp jų ir džiaugtis pakilimais, tarsi muzikos festivalyje pilna laikinų kavinių, parduotuvių, kitų pramogų.
66 kelias: Amerikos legenda ir praeities atspindys
Kas yra negirdėjęs 66 kelio? Jis apdainuotas ir filmuotas, net cigaretės taip vadinasi. Šiandien sunku suprasti, kodėl būtent šis toks garsus, pravardžiuojamas “Pagrindine Amerikos gatve” ar “Keliu-motina”. 66 kelias, kertantis Albukerkę ir visą Naująją Meksiką atrodo labai ilgas (4000 km nuo Čikagos iki Los Andželo). Tik kad… iš tikro jo net nėra. Tai šimtų kelių ir keliukų rinkinys. Dar viena Amerikos vieta, kur prieš keliaudamas tiesiog privalai peržiūrėti senus atvirukus.
XX a. pradžioje asfaltuotų kelių JAV buvo mažai; tokie projektai, kaip 66-asis, pagaliau sujungė naciją į visumą, atvėrė šalį tūkstančiams miestelių, kaimų ir kaubojų fermų. Automobilizacija, pagimdžiusi 66 kelio legendą, ją ir nužudė: mašinų vis gausėjant, dviejų juostų plentas, besidriekiantis per šimtus gyvenviečių, pasirodė lėtas ir nepatogus. Prezidento Eizenhauerio laikais (~1960 m.) JAV išvagojo greitkeliai, palikdami 66-ąjį tik vietiniam susisiekimui ir romantikams. 1985 m.
Žinodamas šią praeitį plačioje Galupo [Gallup] pagrindinėje gatvėje palei geležinkelį galėjau įsivaizduoti 1950 m. Ševroletus, Fordus ir Kraislerius. Bet šiandien miesto šlovė jau praeityje, nedaug mašinų čia važiuoja, jį garsinančias freskas mažai kas pasižiūri. Galupo barus užplūdę ne pakeleiviai, o nusigėrinėjantys navahų rezervato indėnai (rezervate - prohibicija, alkoholis draudžiamas). Blogai tik iš pirmo žvilgsnio: kiti 66 kelio pakelės kaimai išvis apleisti.
Taip pat skaitykite: Didžiausias vandenyno gylis
Baltieji smėlynai ir lietuviškas akcentas
66 kelias kerta Albukerke iš rytų į vakarus, bet daug įdomiau laiką galime praleisti pasukus 25 magistrale į pietus. ~400 km į pietus ten plyti Baltieji smėlynai. Smėliukas ten tikrai baltas baltas, o ne gelsvas. Tos baltos kopos - iki horizonto. Beje, ta pačia pietų kryptimi ne per toliausiai nuo smėlynų yra ir Rinkono kaimas, kuriame stovi paminklas Šiluvos Marijai (“Our Lady of Šiluva, Lithuania”). Jį ten pastatė kunigas Justinas Klumbis - lietuvis, pasitraukęs į JAV nuo sovietų okupacijos, po Antrojo pasaulinio karo buvęs savotišku misionieriumi tame tuo metu dar labai atokiame JAV regione, klebonavęs vienoje tų senų “misijinių” bažnyčių.
tags: #didziausias #Polinezijos #atstumas #šiaurės #pietų #kryptimi