Virtiniai blynai: istorija, tradicijos ir lietuviškas paveldas

Blynai, ypač virtiniai, yra neatsiejama lietuvių kulinarinio paveldo dalis. Šiame straipsnyje panagrinėsime jų istoriją, tradicijas ir vietą lietuvių virtuvėje.

Užgavėnės ir aukojimo ritualai

Etnologijos mokslų daktarė Asta Venskienė teigia, kad kalendorinių švenčių, tokių kaip Užgavėnės, valgiai ir jų simbolinės prasmės atkeliavo iš aukojimo ritualų seniesiems dievams. Tuomet būdavo gausiai aukojamas maistas, tikint, kad dievai už tai atsilygins gausiu derliumi. Žmonės taip pat laikydavosi papročio vaišinti užklydusius pakeleivius, persirengėlius, siedami šį gražų gestą su Anapusybe, mirusiais protėviais, garantuojama derliaus gausa bei skalsa visus metus. Valgymas šventiniu laikotarpiu visuomet turėdavo apeiginę, maginę prasmę.

Valgymo apeigos

„Valgymas šventiniu laikotarpiu visuomet turėdavo apeiginę, maginę prasmę. Reikėdavo valgyti kuo daugiau kartų per dieną - septynis, devynis ar net dvylika. Per Užgavėnes protėviai būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų, o jis, net jei būdavo sotus, vis tiek privalėdavo paragauti kiekvieno valgio bent po truputį“, - aiškina A.Venskienė.

Užgavėnių patiekalai

Pagrindinis Užgavėnių dienos mitybos akcentas buvo riebus maistas. Mėsos patiekalai tuomet būdavo patiekiami net keletą kartų per dieną, o tai nebuvo įprasta nešventinėmis dienomis. Seniausiu šios šventės patiekalu laikomas šiupinys - riebus patiekalas, kurio pagrindinės sudedamosios dalys buvo žirniai, pupelės, kruopos, bulvės, miltai, kiaulės galva, kojos bei uodega, rečiau dėdavo lašinių.

Kiti tradiciniai patiekalai

„Ant lietuvių stalų per Užgavėnes taip pat puikuodavosi kruopomis kimšti žąsų kaklai, virtiniai, troškinti kopūstai su kiauliena ar dešromis. Vakarienei dažniausiai būdavo patiekiamas lengvesnis maistas, toks kaip pieniška sriuba ar blynai. Kai kuriose vietovėse mūsų protėviai krosnyje ant kopūstų lapų kepdavo ir žirninius blynus, vadinamus bandomis. Daug kur būdavo ruošiama kiunkė, dar žinoma kaip šutienė, kepamos spurgos, gaminama šaltiena, taukuose verdami grūdai, valgomi lakštiniai arba įvairiai ruoštos kruopos“, - Užgavėnių patiekalus aptaria etnologė.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai bulviniai blynai

Blynai Užgavėnių tradicijose

A.Venskienė pabrėžia, kad blynai Užgavėnių dieną nebūdavo pamirštami ir tuomet, tačiau juos protėviai dažniau ragaudavo vakarop. Blynais būdavo vaišinami svečiai bei persirengėliai. Lietuviai tuomet kepdavo miltinius blynus, tačiau ne visuomet jų recepte atsirasdavo kiaušinių. Kiek rečiau buvo ruošiami ir tarkuotų bulvių ar rūgštūs blynai, kepami iš mielinės, apie parą raugintos, tešlos.

Simbolinė reikšmė

„Nors šiandien blynai dažnai siejami su pavasario šaukimu, saule, anuometinėse tradicijose blynai simbolizuodavo auką, per kurią sustiprinamas ryšys su Anapilin išėjusiais protėviais, kitu, nežemišku pasauliu“, - priduria etnologė.

Modernūs blynų receptai

Kintant mitybos įpročiams, atrandant naujus receptus, lietuviai vis dažniau žvalgosi būdų tradicinius blynų receptus paįvairinti įdomiais ingredientais, pagardinti sodriais, išskirtinio skonio padažais.

„Kuchmistrų“ virtuvės šefo blynų su kefyru receptas

Gurmaniškąsias Lietuvos tradicijas puoselėjančio bei didikų virtuvę su modernumu sujungiančio restorano „Kuchmistrai“ virtuvės šefas-kuchmistras Užgavėnių proga siūlo išbandyti blynų receptą, priminsiantį apie senąsias šalies tradicijas.

Ingredientai:

Taip pat skaitykite: Naujas bulvinių blynų receptas

  • 3 kiaušiniai
  • 900 ml kefyro arba rūgusio pieno
  • 200 g cukraus
  • 2 valg. šaukšt. ištirpinto sviesto
  • 1 arbat. šaukšt.

Gaminimas:

  1. Kiaušinius išplakame su cukrumi, pilame sviestą, druską, kefyrą. Kepimo miltelius išsijojame su miltais ir išplakame viską iki vientisos masės. Paliekame tešlą pastovėti apie 15 minučių.
  2. Įkaitiname keptuvę iki vidutinio karščio, dedame šiek tiek sviesto ir pilame paruoštos tešlos formuodami blynelius. Kepame iš abiejų pusių, kol jie gražiai apskrus ir iškils. Blyneliai turi būti dideli, beveik kaip lietiniai.
  3. Dvaro tradicijas menančiam stalui blynus dera patiekti su priedais, kuriuos ragautojai gali laisvai rinktis: skystu medumi, vyšnių uogiene, apelsinų džemu ar cinamonu.

Kulinarinio paveldo erdvė

Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių kulinarinio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Ši tradicija akivaizdžiai nyksta. Paskutiniai XX a. Maisto ir valgymo kultūra bei apskritai kasdienybės istorija istoriniame pažinime ilgą laiką buvo podukros vietoje. Todėl neretai teigiama, kad nacionalinis kulinarinis paveldas apskritai neegzistuoja, nes dauguma Lietuvos virtuvei priskiriamų patiekalų yra paplitę ir kituose Europos kraštuose. Tačiau iš tiesų, kulinarijos paveldo erdvė yra išaugusi iš etninės aplinkos, susimaišiusi su visos Europos krikščioniškąja tradicija, dėl istorinių aplinkybių patyrusi kitų tautų kultūrinį poveikį. Patiekalai, kurie gali atrodyti labai lietuviški, pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, yra gaminami visoje Europoje. Cepelinai gaminami Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Šiaurinėje Lenkijos dalyje, Lietuvoje. O kitas sluoksnis - importas - tad tarsi vėl ne vietinis.

Vietiniai ir importuoti produktai

Kiekvienos šalies virtuvę sudaro du sluoksniai. Pirmasis - vietinis. Antrasis sluoksnis - importuoti produktai, kitaip tariant, užsienio įtakos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visada buvo labai atvira ir tolerantiška valstybė, priimanti idėjas iš kitų kraštų. Didieji miestai, kaimyninės tautos ir kultūros, skirtingos religijos, žmonių migracija taip pat formavo kulinarinį paveldą. Žemaitijos, buvusios tarp dviejų vokiškų erdvių - Livonijos ir Mažosios Lietuvos - virtuvei įtaką darė vokiška kultūra.

Socialiniai sluoksniai ir kulinarinis paveldas

Nors valstiečiai ir sudarė didžiausią istorinės visuomenės dalį, bet valdovų, didikų, bajorų, miestiečių ir net kitataučių, gyvenusių Lietuvoje, valgyti patiekalai jau yra lietuviški tradiciniai. Viduramžiais ir vėlesniais laikais pirmiausia užsienio įtakas perimdavo, inovacijų laidininkas buvo valdovo dvaras, diduomenė, kurie galėjo sau leisti priimti naujoves, arba jų statusas reikalavo laikytis kulinarinių madų. Vėliau - ir žemesni sluoksniai. Per kelis šimtus metų kai kurie patiekalai pasiekdavo net valstiečių gryčias.

Gotikinės virtuvės tradicija

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, kulinarinio paveldo tyrinėtojas dr. Rimvydas Laužikas lietuvių valstiečių patiekalus įvardija kaip tradicinę virtuvę. Tačiau pažymi, kad tikrasis kulinarinis paveldas yra saugomas ne tik kaimuose. Gotikinės virtuvės tradicija (ją tęsė ir barokas) - gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvėje, kas ją skyrė nuo valstietiškos.

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti bulvinius vaflius

Viduržemio jūros įtaka

Lietuva yra ta šiauriausia erdvė, kurioje labai didelę įtaką turėjo Viduržemio jūros virtuvė. Tai įvairūs patiekalai, Renesanso epochoje atkeliavę iš bizantinės kultūros, pasiskolinti iš totorių ar karalienės Bonos Sforcos atnešti iš Italijos. Pavyzdžiui, liaudiškas patiekalas skryliai, kai kuriuose Lietuvos regionuose tarmiškai vadinami „lazankėmis“. Greičiausiai tai - tolimas lazanijų atgarsis, kurios į Lietuvą atkeliavo Bonos Sforcos dėka. Itališkos virtuvės įtaka - daugiausia miltiniai patiekalai, taip pat ir desertai, pradedami kepti tortai. Ryšiai su Šventąja Romos imperija į lietuvišką racioną pridėjo daug daržovių. Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai. Labai barokinis - riebus, gausus, perteklinis - patiekalas yra didžkukuliai. Barokinis maistas būdingas tradicinei LDK virtuvei. Didžkukuliai yra ganėtinai naujas patiekalas, greičiausiai atkeliavęs iš Šiaurės Vokietijos kartu su Lietuvos žydais, aškenaziais ir išplitę kaime, jų valdomose karčemose. Žydų bulvinių patiekalų istorija senesnė negu bulvių: kugelis savo šaknimis siekia viduramžius, kai iš ropių rutulio pavidalo puode buvo kepamas šventinis žydų valgis, kuris tik XIX a.

Socialinių sluoksnių rodiklis

Importiniai produktai taip pat vertintini kaip skirtingų socialinių sluoksnių rodiklis. Pavyzdžiui, XVIII a. vyno vartojimas skyrė valstietį nuo bajoro. Jeigu vartoji vyną, vadinasi, esi bajoras. Diduomenę nuo bajorų skyrė šampanas: geri šampaną, vadinasi, esi ne šiaip bajoras, bet priklausai diduomenei. Nagrinėjant istoriją pastebima bendra tendencija: senesnė XV-XVI a. didikų virtuvė buvo paprastesnė, o XVIII-XIX a. ji tampa prašmatnesnė, ypač dėl prancūzų įtakos. Kasdienis maistas buvo kur kas paprastesnis negu puotų, iš esmės tai - dvi skirtingos virtuvės.

Maitinimosi būdas ir gyvenimo būdas

Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu - čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. Jeigu žmogus sunkiai fiziškai dirbo, - jis valgė sunkų maistą. Tradicinėje kaimo kultūroje žmonės keldavosi labai anksti ir pirmiausia ne sėsdavo prie stalo, o kibdavo į darbus. XXI a. karta ir gyvena visai kitaip - nedirba daug sunkių fizinių darbų. Kaimo virtuvė konservatyvesnė negu miesto, nes nuo seno miestą pasiekdavo daugiau maitinimosi naujovių.

Produktų dominavimas

Maisto produktų dominavimas virtuvėje labai priklausė ir nuo žemės derlingumo. Vietinės virtuvės produktų turtingumo skalėje svarbiausia yra mėsa, antrieji pagal vertę - pieno, tretieji - grūdų produktai, paskutinėje pakopoje yra tai, kas auga ir gyvena gamtoje - grybai, uogos, žuvys. Kuo laikotarpis arčiau mūsų dienų ir kuo derlingesnė žemė regione, tuo daugiau žmonės valgydavo aukštesnio lygmens produktų.

Sezoniškumas

Lietuvių mitybos režimas praeityje labai priklausė nuo sezono, kai įvairiais metų laikais buvo vartojami skirtingi maisto produktai. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą - pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų. Lietuviai visada mėgo gerai, skaniai ir sočiai pavalgyti. Šie pomėgiai išlikę iki šių dienų. Lietuviška virtuvė keitėsi ir formavosi veikiama įvairių istorinių aplinkybių.

Regioniniai skirtumai

Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija neįsivaizduojama be kastinio su virtomis neluptomis bulvėmis. Žemaičiai - košių valgymo pirmūnai. Populiarus gėrimas Žemaitijoje - gira. Kulinarijos specialistai priskaičiuoja net 100 giros receptų. Jos darytos ne tik iš javų salyklo, duonos, burokų, bet ir iš pieno, medaus, vaisių, uogų, žiedlapių, pumpurų, pyragų, sėklų ir net iš kadagio uogų. Žemaitijos kulinarinio paveldo patiekalų - kastinio, cibulynės, spirgynės - gaminimo tradicija tebėra aktyviai praktikuojama ir saugoma Kretingos rajono Nasrėnų, Šalyno, Tintelių kaimuose. Senąją gaminimo tradiciją saugo ir perduoda jaunimui Nasrėnų kaimo gyventoja Regina Simonaitienė (gim. 1957-04-12). Ji gimė ir užaugo Nasrėnuose ir šių patiekalų gaminimo tradiciją perėmė iš savo mamos ir senelės. R. Simonaitienės pagamintos cibulynės, spirgynės ragauja vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojai, renginių svečiai ir dalyviai. Ji supažindina lankytojus su šių produktų gamybos metodais. R. Simonaitienė nuo vaikystės prisimena, kaip šiuos patiekalus ruošė jos mama Emilija Viskontienė (1917-1997). Su žemaitiško kastinio sukimo tradicija Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojus ir svečius supažindina Violeta Čėsnienė (gim. 1962-11-15). Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus savo veikla užtikrina kulinarinio paveldo tradicijų perėmimą, išsaugojimą ir tęstinumą. Atnaujinus muziejaus viralinę, joje galima rengti tradicinių patiekalų gaminimo edukacijas jaunimui ir suaugusiesiems.

Tautinis paveldas

2022 m. Natūralią ruginę juodą duoną įmonėje „Kartenos naminė duona“ Kiauleikiuose kartu su vyru Dariumi Gaučiumi kepanti Asta Gaučienė žinias apie duonos maišymą, minkymą ir kepimą perėmė iš Dariaus mamos. Per beveik tris dešimtmečius naminės duonos receptas nepakito - kepama pagal senąsias tradicijas. Juoda ruginė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu, kuris suteiktas ir dar trims UAB „Kartenos naminė duona“ gaminiams: juodai ruginei duonai su lašinukais, pyragui be razinų ir baltai duonai. A. Gaučienės tik iš lietuviškų rugių pagal autentišką receptą kepama Kartenos naminė duona ir puošiama būtent lietuviškai - rugiais, o iš kviečių kepami pyragai papuošti „kasomis“. Kauno Mičiūrino žemės ūkio technikume bitininkystę studijavusi, Vydmantų agroprekybiniame tarybiniame ūkyje bitininke dirbusi Violeta Šedienė kartu su vyru nuo 1991 m. plėtoja savo verslą - „gaminti“ medų Vydmantuose. Bitininkė turi 117 bičių šeimų. Kretingos dvaro vandens malūne, priklausančiame Kretingos muziejaus kompleksui, Justė Norvaišaitė įkūrė saldainių dirbtuves-kavinę „Dvaro saldaininė“. Kartu su vyru Luku ir edukatore rankų darbo senovinius saldainius gaminanti ir juos pasigaminti edukacijose išmokanti J. Norvaišaitė yra ketvirtos kartos saldainių gamintoja: per mamą ir senelę ją pasiekė dar prosenelės gamintų saldėsių receptas. Tęsiama ne tik giminės moterų puoselėta tradicija: čia, Kretingos dvare, buvo grafų Tiškevičių cukraus sirupo, medaus ir aliejaus dirbtuvės „Šatrija“. Prisimindami ir lankytojams primindami istoriją „Dvaro saldaininės“ įkūrėjai pagal XVIII a. dienoraščiuose rastą grafienės Sofijos Tiškevičienės receptą gamina autentišką grafienės šokoladą su kava ir cikorija. Norėdami išsaugoti šeimos tradiciją, kretingiškiai Daiva Malakauskienė kartu su vyru Arūnu 2008 m. Kretingoje įkūrė įmonę „Kretingos šakočiai“. Šeimoje šakočiai kepami daugiau negu 50 metų - tai Daivos tėvų Onos ir Julijono Kumpių palikimas. Vaikystėje kepimo procese visi šeši vaikai dalyvaudavo ne kaip stebėtojai, o kaip pagalbininkai. Daivos mama dukrai perdavė tikrą, autentišką naminio šakočio receptą, Arūnas pagal Daivos tėvo patarimus pats išmūrijo kepimo krosnį ir pasirūpino reikalingais įrankiais. 2012 m. gavę Tautinio paveldo produktų sertifikatą, šakočių kepimo čempionatuose dalyvaujantys D. ir A. 1995 m. Vilija ir Vladas Baltuoniai Kalniškiuose įkurtame ūkyje pradėjo auginti mėsinius kalakutus. 1996 m. Salantuose nuosavą kepyklą „Salantų pyragas“ atidarė verslininkė, maisto technologė Rūta Šiaulienė. Jos pagal ypatingą atkurtą ir išlaikytą receptūrą kepamas mielinis Salantų pyragas įvertintas tautinio paveldo sertifikatu. Darbėnų miestelyje su šeima įsikūrusi tekstilininkė Daiva Dūdėnienė atidarė kavinę „Spilgutė“, kurioje šeimininkaujanti tautinius amatus puoselėjančios D. Dūdėnienės dukra Ernesta taip pat laikosi tautinių tradicijų. 2001 m. Šių Kretingos rajono amatininkų gaminiai ar paslaugos pripažinti tautinio kulinarinio paveldo produktais (sertifikuotais tradiciniais gaminiais).

Kulinarinio paveldo kaita

Kulinarinis paveldas yra ypač gyvas paveldas, jis nuolat keičiasi. Naujaisiais laikais daugelis turi galimybę siekti naujovių. Kaita vyksta, bet tai nėra nei tragedija, nei išnykimas, nes per visą kulinarinio paveldo istoriją vieni patiekalai išnykdavo, atsirasdavo nauji.

Lietuviška virtuvė

Tai Lietuvoje ir lietuvių tarpe paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją. Iš esmės lietuvišką virtuvę galima skaidyti į dvi atskiras ir beveik nesusijusias tradicijas. Tai yra lietuvių bajorų (arba senoji lietuviška) virtuvė (formavosi ir klestėjo XV-XVIII a.) ir lietuvių valstiečių (arba naujoji lietuviška) virtuvė (įsigalėjo XIX-XX a.)

Bajorų ir valstiečių virtuvės

Lietuvių bajorų virtuvė kokybiškai skyrėsi nuo kitų Baltijos šalių virtuvių tiek savo patiekalais, tiek produktais, tiek jų derinimu. Buvo gausus žvėrienos ir medaus vartojimas. Lietuva buvo vienintelė Europos šalis, kur šiais produktais buvo galima mokėti duoklę. Tuometiniai Lietuvos ponai valgydavo keptas gulbes, rūkytas meškos nugarines ir kitokius įmantrius patiekalus. XIX a. Lietuvos bajorų virtuvė nunyko, Lietuvai prarandant bajorijos sluoksnį. Bajorų kulinarinis paveldas didele dalimi išliko Lenkų virtuvėje, tuo tarpu Lietuvoje tėra aptinkami tik jo fragmentai. Valstietiška virtuvė iki pat XIX a. liko primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškaja virtuve, ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Pirmiausia čia buvo gausus rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems laiko gamybai. Lietuvoje paplitę daugiau prieskonių nei kitose Baltijos šalių virtuvėse: gausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas. Nuo seno vienintelis saldiklis buvo medus.

Išlikę patiekalai

Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai. Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai - didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt. Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV-XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai - koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt. Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai) - bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų. Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos. Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą.

Viena ar daug lietuviškų virtuvių?

Pristatydami tradicinę lietuvišką virtuvę svečiams iš kitų kraštų ar diskutuodami tarpusavy, dažnai ją suvokiame kaip vienalytę. Tačiau dera prisiminti, kad tradicinė lietuviška virtuvė keitėsi bėgant amžiams, skirtingų socialinių sluoksnių atstovai taip pat maitinosi labai skirtingu maistu, pagaliau ir seniau, ir dabar skirtinguose Lietuvos regionuose apstu savitų patiekalų ir įvairuojančių to paties patiekalo ruošimo būdų. Pastarąjį dalyką kuo puikiausiai išnaudoja tie, kas užsiima kaimo turizmo verslu - juk tradiciniai lietuviški regioniniai patiekalai gali tapti puikiu masalu, pritraukiančiu ir senovinių valgių pasiilgusių tautiečių, ir autentiškumą vertinančių užsieniečių.

Ką valgė Lietuvos didieji kunigaikščiai

Neretai guodžiamės, kad lietuviai - žemdirbių tauta, nuo pat senovės besimaitinusi sunkiais ir gana neįmantriais valgiais. Tačiau užtenka žvilgtelti į senųjų Lietuvos valdovų virtuves, ir mitas apie skurdų lietuvių maisto racioną akimirksniu išgaruoja. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose galima rasti daugybę pasakojimų apie kunigaikščių rengtas prabangias puotas, kuriose „upėmis liejosi midus“, o „stalai lūžo nuo gausybės valgių“. Ir tai nėra tik gražūs pasakymai. Lietuvos didieji kunigaikščiai bei kiti aukštakilmiai asmenys giminiavosi ir bendravo su garsiausiomis Europos imperatoriškomis šeimomis, tad ir Lietuvos valdovų valgyti patiekalai taip pat buvo karališki. Ypatingu virtuvės turtingumu garsėjo Radvilų giminė. Kunigaikščių virtuvių sandėliuose netrūko nei savų, nei atsivežtinių produktų. Valgyta įvairiausių kruopų (ryžių, grikių), daržovių (kopūstų, morkų, burokų, svogūnų, ropių), itin mėgstami buvo įvairiai paruošti grybai, iš svečių šalių atkeliaudavo tokių egzotiškų prieskonių kaip cinamonas ar imbieras. Prieš kelis šimtus metų būdavo kepami taurai, elniai ir stirnos, šernai ir kiškiai, žąsys, karveliai ir strazdai bei daugybė kitokių gyvūnų ir paukščių. Upės knibždėjo žuvų, tad jų valgyta daugybė rūšių ir kuo įmantriausiai paruoštų. Valdovai gėrė puikius atsivežtus vynus, mėgavosi egzotiškais vaisiais ir įvairiais retais delikatesais.

Paprastumas - svarbi lietuviškos virtuvės nuostata

Eilinių kaimo ar miesto žmonių virtuvė, žinoma, negalėjo lygiuotis su tuo, ką valgė kilmingieji. Daugelis kaimo ir miesto žmonių valgė gana paprastus valgius, o retesnių produktų - nebent per šventes. Beje, tradicinių lietuviškų patiekalų paprastumas nebuvo sąlygotas vien tik nepritekliaus, atvirkščiai, valgių paprastumą galima įvardyti kaip vieną svarbiausių tradicinės lietuviškos nuostatų. Lietuviai nuo senų laikų valgė daug iš grūdų gaminamų valgių: iš rugių buvo kepama duona, populiarios buvo miežinės kruopos ir miltai (tik per šventes buvo kepami kvietinių miltų pyragai), grikius augino daugiausiai dzūkai. Populiariausia mėsa buvo kiauliena, kiek retesnė - aviena. Paukštiena ir kiaušiniai nebuvo kasdienis maistas, dažniausiai tai buvo parduoti skirti produktai. Vartota itin daug pieno produktų - saldaus ir rauginto pieno, varškės, sūrio, grietinės. Populiariausios daržovės buvo kopūstai, ropės (iki paplintant bulvėms), burokai. Beje, bulvės į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš 200-250 metų, o plačiau paplito maždaug prieš 100. Agurkai, porai, salotos dažniausiai auginti dvaruose, o pomidorai Lietuvoje išpopuliarėjo tik po I-ojo pasaulinio karo. Cukrus atsirado tik XIX a., bet paprastų žmonių buvo vartojamas retokai. Jį pakeisdavo medus, buvęs taip pat šventinis, nekasdienis produktas. Ilgainiui pamiršus lietuviško midaus gaminimo paslaptis, tarp paprastų žmonių itin išpopuliarėjo alus - jis buvo gaminamas visoje Lietuvoje, o intensyviausiai - Vidurio ir Šiaurės Rytų dalyje. Buvo geriama beržų ir klevų sula (šviežia ir rauginta), gira. Arbata ir kava gertos rečiau; pirmoji būdavo iš žolelių, o kavą gamindavo iš skrudintų gilių, miežių, kviečių, kitokių grūdų.

tags: #virtiniai #blynai #istorija #lietuvių #tradicijos

Populiarūs įrašai: