Cepelinai ir bulviniai blynai: skirtumai ir panašumai
Nors kai kurie kalbininkai su tuo nesutinka, iš tiesų nėra lietuviškesnio žodžio už „blynai“. Kai kurių kalbininkų rusofiliška nuostata kildinti beveik kiekvieną lietuvišką žodį iš rusų kalbos yra suprantama, nes taip jie buvo mokyti ir jiems įdiegtas fanatiškas garbinimas visko, kas rusiška. Tačiau žinant rusų ir lietuvių kulinarijos istoriją, daugelis dalykų pasisuka visai kitu kampu ir daugelis rusų kalboje vartojamų žodžių atskleidžia savo tikrąją kilmę, būtent baltiškąją, o ne slaviškąją. Rusų tauta, kaip ir visi slavai, vėliausiai iš indoeuropiečių pradėjo auginti ne tik daržoves, bet ir javus, todėl ir ką nors gaminti iš šių žaliavų maistui ne patys išmoko, o perėmė iš kitų tautų, iš tų tautų, kurių žemėse įsikūrė arba šias tautas išstūmė. Net iki šių dienų išlikęs rusiškas duonos „хлеб“ pavadinimas (beje, ir lenkiškas „chleb“) jokiu būdu nereiškia keptos duonos lietuviškąja prasme, o srėbalą - miltsriubę. Rusiškas žodis „хлеб“ yra kilęs iš veiksmažodinės formos „хлебать“ - „srėbti“, nes duoną rusai išmoko gaminti ir kepti žymiai vėliau nei srėbti savo miltsriubę, kurią buvo galima gaminti įmaišant trintus arba maltus javų grūdus į šaltą vandenį arba verdant miltsriubes, košes. Net rusiška „каша“ yra tiesioginis skolinys iš lietuviškos „košės“. Taip yra ir su blynais. Rusai nemokėjo kepti blynų, nes ir negalėjo jų mokėti kepti iki tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. O toliau dar gražiau: blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ - ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas, atsineštas į Europą iš savo senosios protėvynės. Vieninteliai lietuviai tebemoka blendinį gaminti ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui. Kitos indoeuropiečių tautos, pavyzdžiui, anglai dar turi išlaikę žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ tiesiogiai naudoja rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „plinse“, angluose į „pancake“. Rusai, kaip ir visi slavai, blendinio darytis nemokėjo ir perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t. y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona, ragaišiai ir pyragai. Blynai kepami iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“. Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t. y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t. y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų.
Šiame straipsnyje aptarsime du populiarius lietuviškus patiekalus: cepelinus ir bulvinius blynus. Išnagrinėsime jų skirtumus, panašumus ir pateikimo būdus.
Kas yra blynai?
Senosiose lietuviškose kulinarinėse knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos dviem šimtais metų anksčiau nei Rusijoje, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip saulė, karštas kaip saulė". Kitaip sakant, blynai yra kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan. Iš senų senovės dar yra išlikę aukštaitiški blynai paliepsniai, kai keptuvė dedama krosnyje ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Ji kaista ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos, tad blynai paliepsniai kepa iškart iš abiejų pusių. Taip kepant blynus paliepsnius, krosnis reikia kurenti sausomis lapuočių malkomis, kad žarijos nesproginėtų į keptuvę. Blynai būtinų būtiniausiai valgomi su dažiniais. Lietuvos kaimuose nuo seniausių laikų blynus kepdavo krosnyse, ant stalo dėdavo atitinkamai paruoštą dažinį ir visa šeimyna imdavo rankomis blyną ir, pasidažydami dažinyje, jį valgydavo. Aišku, šiandien blynus galima valgyti ir kultūringiau, tačiau užsienio turistams tai būtų tikrai įdomi ir netikėta kulinarinė atrakcija.
Blynų įvairovė
Kiek yra blynų? Tai priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynams blendinys gaminamas iš trijų pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės ir rišamojo junginio, pagardinimui dedama druska, cukrus. Taigi blynų gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, - rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan. : avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių blynus. Taip pat priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą vandenį, šaltinio vandenį, gazuotą vandenį, grietinėlę, pieną, pasukas, rūgpienį, raugpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausias giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynų skonių ir aromatų įvairovę. Blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys - kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, - ir nuo to priklausys blynų skonis, išvaizda, apskrudimas. Šiandien daugiausia blynai visoje savo didybėje ir grožyje patiekiami kepti (nuo to ant ko kepama: lydyto ar šviežio sviesto, žąsinių ar kiaulinių taukų, alyvų, kanapių, rapsų, sėmenų arba saulėgrąžų aliejų priklauso blynų skonis ir aromatas). Senovėje, o ir dabar, kur yra išlikusios senovinės krosnys, blynai dar yra šutinami, t. y. sudedami vienas ant kito, pertepami sviestu arba grietine ir pašutinami blėstančioje krosnies kaitroje, nors šutinti galima ir konvekcinėse krosnelėse. Pagrindinis blynų skirtumas nuo blynelių arba sklindžių yra tas, kad jie privalo būti patiekiami su dažiniais. Vėlgi, blynų įvairovę ir skoninių savybių nenusakomą gausybę praplečia dažiniai. O jų lietuvių tauta žinojo begalę: tai eršketų juodieji, lašišų raudonieji, lydekų, sykų, stintų ikrai, grietinės sviestas, smetonos sviestas, sūdytas sviestas, šviežias sviestas, lydytas sviestas, vėžių sviestas, grietinė, grietinėlė, smetona, rūgpienis, raugpienis, varškė ir iš jų pagaminti dar įvairesni dažiniai, įvairiausi spirgai, rūkytų lašinių, rūkytų dešrų arba kumpių, paukštienos, paukštienos spirgų, žąsies taukų, rūkytos arba keptos žuvies, svogūnų, morkų, bulvių, grybų, įviriausių daržovių dažiniai, uogienės, uogų ir vaisių košės, šviežių uogų ir vaisių tyrės. Dažinių įvairovė priklauso nuo to, kokios maisto atsargos yra namuose arba kokį maistą priklausomai nuo tikybos privalu tuo metu valgyti. Na, o kas paragaus dzūkiškų grikinių blynų iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų pečiuje su grietine ir patiekiamų su džiovintų baravykų dažiniu, tas tikrai liežuvį prarys…
Bulviniai blynai
Ar gali būti bulviniai blynai? Taip, bet jie yra atsiradę žymiai vėliau ir tik Lietuvoje, kai lietuviai pradėjo auginti bulves ir pirmenybę čia reikia atiduoti kunigaikščių Radvilų dvarams Kėdainiuose. Kepant bulvinius blynus reikia griežtai laikyti blynų kepimo taisyklių, t. y. bulviniai blynai turi būti kepami per visą keptuvės dydį, būtinai turi būti „būti dideli, kaip saulė; apvalūs, kaip saulė; raudoni, kaip saulė, karšti kaip saulė". Bulviniai blynai privalo būti patiekiami su aukščiau minėtais dažinais, bet skaniausi yra bulviniai blynai su vištienos spirgais arba bruknių uogiene. (Tik jokiu būdu čia nereikia painioti bulvinių blynų su bulviniais sklindžais, kaip tai daro kulinarijoje nieko neišmaną įvairiausių žurnalų ir kulinarinių leidinių leidėjai).
Taip pat skaitykite: Tradiciniai bulviniai blynai
Blynelių įvairovė
Kas yra blyneliai? Blyneliai, kaip ir blynai, kepami iš blendinio, tik blynelių lietiniams blendinys yra žymiai skystesnės konsistencijos, nes pradžioje reikia išsikepti pusgaminius, - lietinius. Blendinys lietiniams samčiu pilamas ant įkaitintos, vos riebalais suvilgytos (dabar galima naudoti teflonines be riebalų) keptuvės ir pakaitinamas, kol susiformuoja lietinis ir lengvai atsiskiria nuo keptuvės dugno. Lietinių jokiu būdu negalima apskrudinti, nes tada iš jų nebus galima pagaminti blynelių. Blyneliai nuo blynų skiriasi tuo, kad ant lietinių dedami įvairūs įdarai (mėsos, paukštienos, žuvies, daržovių, grybų, saldūs), lietiniai įvairiai sulankstomi, susukami, sužnybiami ir tik po to apskrudinami. Lietuviški blyneliai skrudinami daugiausia svieste arba lydytame svieste arba sviesto ir kanapių ar sėmenų aliejaus mišinyje. Beje, tikri lietuviški blyneliai dažnai prieš skrudinant apvoliojami kiaušinio plakinyje, džiuvėsėliuose, saldieji - kapotuose riešutuose. Jeigu aš šiandien randu restorano arba kavinės valgiaraštyje parašytus lietinius, tai iš tokios maitinimo įmonės skubiai šaunu laukan, - nes čia dirba visiški nemokšos, kurie net blynelių iš lietinių nesugeba pagaminti, o man siūlo valgyti tik pusgaminį… Kavinių valgiaraščiuose, internetinėje svetainėje „Meniu" yra dar kvailesnių pasakymų, pavyzdžiui, lietiniai blyneliai, - nei trys, nei gegutė, nes juk ir mažam vaikeliui aišku, kad lietiniai yra tik pusgaminis (todėl nevalgomas), o iš lietinio kai pagamini blynelį, tai blynelį ir gauni, negi dar yra kokie nors piltiniai, daužytiniai ar trupinti blyneliai?…
Kiek gali būti blynelių? Čia, kaip ir su blynais, - viskas priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynelių lietiniams, kaip ir blynams, blendinys gaminamas iš trijų pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės ir rišamojo junginio, pagardinimui dedama druska, cukrus. Blynelių gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, - rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan. : avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių, netgi skirtingos išvaizdos blynelius, nuo blendinio priklauso kokius lietinius išsikepsite, nes jie gali gautis vientisi arba mezginiuoti, su skylutėmis, plonyčiai arba storesni, lygūs arba ruplėtesni ir pan. Priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą vandenį, šaltinio vandenį, gazuotą vandenį, pieną, pasukas, rūgpienį, raugpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausia giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynelių skonių ir aromatų įvairovę. Blynelių, kaip ir blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys - kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, - ir nuo to priklausys blynelių skonis, išvaizda, apskrudimas. Lietuviški blyneliai yra ne tik įdaryti, bet ir būtinų būtiniausiai patiekiami su padažais! Būtent padažai praplečia blynelių skoninių ir aromatinių savybių gausumą. Blyneliai patiekiami su grietinės, sviesto, varškės, kiaušinių, miltiniais, grybų, daržovių, mėsos, paukštienos, žuvies, rūgščiais, saldrūgščiais arba saldžiaisiais padažais, džemais, uogienėmis. Ne tik senovėje, bet ir dabar blyneliai yra apkepami, t. y. blyneliai sudedami į apkepo indus, priklausomai nuo įdaro pagaminamas jam tinkantis padažas, juo užpilami blyneliai ir apkepami orkaitėje. Archaiškiausias, pasilikęs nuo pagonybės laikų yra apeiginis aukštaičių valgis, gaminamas Žiemoverčio dienos progai - susuktiniai: iškepama daug iš bet kokių turimų miltų lietinių, jie dedami išilgai stalo taip, kad užeitų vienas ant kito, paskui susukami voleliu, ilgas volelis susukamas riestai spirališkai, tokie susuktiniai dedami skardon, užpilami tirpintu sviestu arba grietine, arba sviesto ir grietinės padažu, apibarstomi kapotais riešutais ir apkepami, klebonų šeimininkės susuktinius dar apibarstydavo ir cukrumi, - ar tik ne nuo tų susuktinių daugelis klebonų į karietas vos įtilpdavo?… Man skaniausi yra grietinėje apkepti grikinių ir kvietinių miltų blyneliai su gaidžio skiauterėlėmis, miežinių miltų blyneliai su vėžių kaklelių įdaru ir vėžių sviesto padažu, paprasti ruginių miltų blyneliai su troškintų raugintų kopūstų įdaru ir grietinėlės su gelsve padažu bei mezginiuoti kvietinių kruopmilčių blyneliai su karališkąja agrastų uogiene. Na, o jei norite nustebinti ir ypatingai pagerbti garbius svečius, žiūrint, kur esate: Aukštaitijoje - prie blynelių patiekite liepžiedžių arbatos su liepžiedžių medumi, Dzūkijoje - čiobrelių arbatos su viržių medumi, Suvalkijoje - ramunėlių arbatos su lauko gėlių medumi, Žemaitijoje - mėtų arbatos su miško medumi.
Kas yra sklindžiai?
Štai čia ir yra didžiausia painiava, ypač ji matosi moterims ir panelėms skirtuose žurnaluose bei Lietuvoje leidžiamuose kulinariniuose leidiniuose. Vertėjai arba žurnalistai, matyti, nelabai gaudosi kulinarijos terminijoje. Kai labiau išmanantis žmogus pavarto šiuos leidinius, tai tik juokas ima perskaičius kulinarijos skyrelius. Argi nejuokinga būtų, jei moterų žurnalai kvepalais rekomenduotų trinktis galvas, šampūnu valyti batus, lūpdažiais braukytis pažastis, o batų tepalu skaistinti skruostus? Na, bet grįžkime prie sklindžių. Jie visi yra delno dydžio, rusai išmokę iš aukštaičių keptis sklindžius taip juos ir vadino „оладьи", t. y atsiradę nuo rusiškų žodžių „ладони", „ладушки". Sklindžiams blendinys ruošiamas žymiai tirštesnis, labiau panašus į papločių tešlą, gana dažnai sklindžių blendinys yra kildinamas alumi arba mielėmis, - būtent taip yra kepami žymieji mieliniai užgavėnių sklindžiai. Sklindžiai yra vėlesni, tad ir labiau demokratiškesni kulinariniai gaminiai, - jų gamyboje leidžiama visapusiškai pasireikšti kulinarinei vaizduotei, įvairiausių netikėtų sumanymų įgyvendinimui. Čia reikia laikytis tik kelių pagrindinių taisyklių: tai turi būti keptuvėje kepti paskrudinti gaminiai. Net sklindžių dydis nėra ribojams, - jie gali būti mažuliukai, vidutiniai, delno dydžio (bet ne didesni), apvalūs, ovalūs, pailgi. Sklindžiams blendinys gali būti ne tik m…
Cepelinai: tradicinis lietuviškas patiekalas
Kai ruošiate cepelinus, paprastai pradedate trindami bulves ir maišydami jas su malta mėsa. Šie bulvių cepelinai, pavadinti pagal garsų orlaivį, yra sotus Lietuvos patiekalas, reikalaujantis precizijos ir įgūdžių. Kai cepelinai yra formuoti, juos virinate vandenyje, kol jie pakyla į paviršių, nurodydami, kad yra pasiruošę būti patiekti. Galutinis priebėga susideda iš viršelio su grietine ar skaniu kiaulienos padažu, pridedant skonių sluoksnius patiekalui. Cepelinų gaminimo procesas gali atrodyti varginantis, bet galutinis rezultatas yra patenkinantis ir skanus patiekalas, rodantis Lietuvos virtuvės esmę.
Regioniniai skirtumai ir patiekalų įvairovė
Tradicinė lietuvių virtuvė pasižymi įvairove ir spalvingumu, atsiradusiu per šimtmečius. Tai virtuvė, kuri ne tik atspindi lietuvių mitybos įpročius, bet ir pasakoja apie mūsų istoriją, regioninę kultūrą bei socialinius skirtumus.
Taip pat skaitykite: Naujas bulvinių blynų receptas
- Žemaičių virtuvė garsėja tokiais patiekalais kaip kastinys, kurio subtilus rūgščiai salstelėjęs skonis puikiai tinka su šiltomis bulvėmis. Jie taip pat gamina įvairias košes ir šiupinius - sočius ir maistingus patiekalus, kurie šildo ir suteikia energijos.
- Aukštaičiai, savo ruožtu, labiau linkę į lengvesnį maistą, pavyzdžiui, įvairių rūšių blynus - nuo paprastų miltinių iki bulvinių - bei varškės patiekalus, kurie yra ir sūrūs, ir saldūs.
- Dzūkai garsėja savo meile grikiams ir grybams, kurie dažnai dedami į gausybę skanių troškinių ir sriubų.
- Suvalkiečiai yra žinomi dėl savo rūkytų mėsos gaminių, tokių kaip dešros ar lašiniai, kurie yra neatsiejama jų virtuvės dalis.
Pagrindiniai produktai lietuviškoje virtuvėje
Lietuvių virtuvėje itin svarbūs pagrindiniai produktai - grūdai, mėsa, pieno produktai, miško gėrybės, vaisiai ir daržovės. Iš grūdų buvo gaminami maistingi ir paprasti lietuviški patiekalai, tokie kaip košės, rauginta duona ir blynai. Pieno produktai, tokie kaip sūris, sviestas ir rūgpienis, buvo neatsiejama kasdienio raciono dalis. Bulvės, kurios Lietuvoje atsirado XVII a., greitai tapo neatsiejama lietuvių virtuvės dalimi. Šis paprastas produktas pakeitė daugelio šeimų mitybą, nes iš jo galima pagaminti įvairiausių patiekalų - nuo paprastų virtų bulvių iki bulvinių blynų, kugelio ar vėdarų.
Sezoniškumas ir konservavimas
Lietuvių mitybos sezoninis pobūdis buvo nulemtas natūralių sąlygų ir gamtos ritmų. Žiemą, kai šviežių produktų pasirinkimas buvo ribotas, lietuviai pasitelkdavo įvairius konservavimo metodus, kad užtikrintų maisto atsargas iki pavasario.
- Pavasarį, kai gamta atgyja, mityboje atsiranda daugiau šviežių žalumynų, pirmųjų daržovių, tokių kaip ridikėliai ar svogūnų laiškai, ir laukinių augalų, kaip dilgėlės, rūgštynės bei garšvos, kurios dažnai būdavo naudojamos sriuboms ar salotoms gaminti.
- Vasarą lietuviai naudodavo daug šviežių daržovių, vaisių, uogų, kurie buvo valgyti švieži arba naudojami įvairiems patiekalams. Taip pat buvo ruošiamasi žiemai - uogos, vaisiai buvo konservuojami cukrumi, verdamos uogienės, o daržovės raugintos ar marinuotos.
- Ruduo buvo gausos metas, kai nuo laukų buvo nuimamas derlius. Tuo metu buvo ruošiami ilgo galiojimo produktai: bulvės, kopūstai, morkos, burokai - viskas, kas galėjo būti ilgai laikoma rūsyje arba sandėliukuose.
Konservavimo būdai, tokie kaip raugimas, marinavimas, sūdymas, džiovinimas ar rūkymas, buvo būtini norint išsaugoti maisto produktus. Žiemą virtuvėje vyravo sunkesni, sotesni patiekalai, kuriems buvo naudojami ilgai išsilaikantys produktai: rauginti kopūstai, džiovinti grybai, grūdinės kultūros bei riebesnė mėsa. Taip pat buvo populiarūs patiekalai iš sūdytos ir rūkytos kiaulienos, tokių kaip kumpiai, lašiniai ar dešros. Konservavimas riebaluose - vienas iš senųjų metodų, kai maisto produktai, pavyzdžiui, mėsa, buvo kepami ir užpilami lydytais kiaulienos taukais arba sviestu.
Bulvės lietuvių kultūroje ir mityboje
Bulvės jau daugelį metų yra trečias pagal populiarumą produktas pasaulyje po ryžių ir kviečių. Nors lietuvių mityboje bulvės nuo seno užima svarbią vietą, neretai apie jas girdėti ir ne pačių gražiausių žodžių. „Atsisakiau bulvių“, - mėgsta pareikšti nutarusieji atsikratyti svorio. Ar iš tiesų bulvių, kurias valgė mūsų protėviai, šių laikų žmogui patariama vengti?
Bulvių nauda sveikatai priklauso nuo paruošimo būdo, kiekio ir derinimo su kitais produktais. Bulvėse esantys vitaminai (B2, B6, B9, PP, K, E, C) ir mineralai gali padėti sergantiems širdies, kraujagyslių, inkstų ar net nervų ligomis. Išvirta bulvė su lupenomis turi net 5 kartus daugiau ląstelienos nei bananas ir 3 kartus daugiau vitamino C nei avokadas.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti bulvinius vaflius
Kaip geriausia apdoroti bulves?
Bulvės žievėje yra daugiau nei 50 proc. visų maistinių medžiagų. Terminis apdorojimas, kai bulvė supjaustoma ir nuskutama, mažina bulvės vitaminų ir mineralų skaičių, ypač kai naudojamas vanduo ar terminis apdorojimas atliekamas itin aukštoje temperatūroje. Tačiau termiškai apdorota bulvė su lupena savyje turi daugiau maistinių medžiagų ir skaidulų nei nulupta.
Apkepant bulves, ypatingai be odos ir gerokai jas apskrudinant, gaminasi akrilamidas. Akrilamidas susiformuoja iš natūraliai produkte esančių amino rūgščių (asparagino) ir gliukozės bei fruktozės, apdorojant juos aukštesnėje nei 120° temperatūroje.
Bulvių poveikis sveikatai
Bulvės glikeminį indeksą galima sumažinti bulvę atvėsinus, o produktai su žemesniu glikeminiu indeksu mažina diabeto, nutukimo tikimybę. Nors bulvė ir užtikrina sotumo jausmą, tačiau ji, kaip krakmolingas produktas, neturėtų būti vartojama gausiai.
Bulvė pati neskatina nutukimo, tačiau jos perteklius mityboje ir ypatingai bulvių ar jų patiekalų vartojimas su papildomais riebalais yra didžiausias svorio prieaugio kaltininkas. Mokslininkai teigia, kad bulves sudarančios maistinės medžiagos gali turėti palankų efektą kraujospūdžiui, sotumo jausmui ir žarnyno sveikatai. Tačiau, šiuo metu dar trūksta moksliškai pagrįstų įrodymų apie bulvių vartojimo įtaką nutukimo ar diabeto rizikai.
Bulvės ir pieno produktai
Bulvių ir pieno produktų derinys yra netinkamas. Tačiau, jei esate sveikas, virškinamasis traktas dirba puikiai, nėra padidėjusio rūgštingumo, galima nusižengti šiai maisto derinimo taisyklei ir kartais paskanauti bulvių su kefyru. Bet tik kartais.
Cepelinai: ar tikrai nepalankus patiekalas?
Jei žiūrėsim iš maisto derinimo pusės (nors maisto derinimas nėra moksliškai įrodytas), tai bulvės, mėsa ir riebus padažas - nesuderinami tarpusavyje. Palikime pačius cepelinus ramybėje, nes juos kaip ir galime laikyti nacionaliniu patiekalu, o ir lietuviai cepelinus labai mėgsta. Tačiau, svarbu pasirinkti ne tokį riebų padažą, prie kokio daugelis yra įpratę ir dar dabar vartoja.
Pastaruoju metu bulvė apskritai yra tapusi baubu. Tiesa ta, kad nesvarbu, ką valgome - bulvių plokštainį, blynus, cepelinus, pagalvokime, kuo gardiname šiuos patiekalus? Be abejo, kokiu nors riebiu padažu, tiesa? Kaip tik jis, o ne bulvių patiekalas, yra nuodėmė ir baubas. Žinoma, svarbu ir tai, kiek patiekalo suvalgome, kokį jo kiekį.
Dažnai kalbama ir apie tai, kad krakmolinga bulvė nedera su mėsa - baltymų turtingu produktu. Tačiau tokioms kalboms kol kas nėra mokslinių įrodymų. Apie tinkamą ar netinkamą derinimą kalba tik burtininkai. Trumpai tariant, jeigu mėgstate cepelinus, valgykite, bet gal geriau su kastiniu ar varškyte, o ne spirgučių ir grietinės padažu.
tags: #cepelinai #bulviniai #blynai #skirtumai