Akonkagva: Aukščiausia Pietų Amerikos viršukalnė
Akonkagva, iškilusi Anduose, Argentinoje, netoli Čilės sienos, yra aukščiausia Pietų Amerikos viršukalnė. Ši įspūdinga viršūnė traukia alpinistus iš viso pasaulio, norinčius išbandyti savo jėgas ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais.
Geografija ir Aukštis
Akonkagva priklauso Pagrindinei Kordiljerai ir yra Akonkagvos masyvo dalis. Šiaurinė viršūnė siekia 6960,8 m aukštį (2012 m. duomenimis), o pietinė - 6930 m. Akonkagvos masyvas driekiasi apie 60 km, o plotis siekia 20-30 km. Tai aukščiausia viršukalnė ne tik Pietų Amerikoje, bet ir visame Vakarų pusrutulyje, taip pat aukščiausia viršukalnė už Azijos ribų.
Susidarymas ir Geologija
Akonkagva susidarė iš granitų ir andezitų, užstumtų ant mezozojaus nuosėdinių uolienų. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai užgesęs ugnikalnis, tačiau dabar žinoma, kad kalnas iškilo mezozojuje-kainozojuje dėl Nazcos ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių kolizijos. Šis procesas lėmė Andų kalnų susiformavimą. Andai susiformavo destruktyviajame tektoninių plokščių pakraštyje, kuriame okeaninė Naskos plokštė ir Antarktidos plokštės fragmentas, nerdamos po žemynine Pietų Amerikos plokšte, kelia ją aukštyn. Pietiniame žemyno gale Andų kalnų grandinė panyra ir vėl iškyla Antarktidos pusiasalyje.
Klimatas ir Ledynai
Sniego riba pietiniuose Akonkagvos šlaituose yra apie 4500 m aukštyje, o šiauriniuose - apie 6000 m. Kalną dengia ledynai ir sniegynai, iš kurių didžiausi yra Horcones Inferioro, Las Vacaso, Relinchoso ir Lenkų (Glaciar de los Polacos). Pietiniame šlaite prasidedanti Akonkagvos upė teka į vakarus ir įteka į Ramųjį vandenyną 20 km.
Andai driekiasi per šešias klimatines zonas, todėl ir klimatas juose labai įvairus. Šiaurinėje dalyje dominuoja tropikų miškai, subtropiniuose Anduose - sausi subtropiniai miškai ir krūmynai, aukštikalnėse žaliuoja ekvatorinės pievos (páramo) ir sausos aukštikalnių stepės (chalka), o Čilės ir Peru teritorijose tarp Andų ir Ramiojo vandenyno plyti sausiausia Žemėje Atakamos dykuma.
Taip pat skaitykite: Pietų Uralo viršukalnė
Kopimo Maršrutai ir Istorija
Į Akonkagvą dažniausiai kopiama gruodžio-vasario mėnesiais, pasirenkant vieną iš kelių maršrutų. Techniškai pats lengviausias yra vadinamasis šiaurinis kelias. Antrasis tradicinis kopimas - per Glaciar de los Polacos.
Pirmasis bandymas įkopti į Akonkagvą buvo surengtas 1883 m. vokiečių geologo Paulo Güssfeldto vadovaujamos ekspedicijos, kuri pasiekė 6560 m aukštį. Pirmasis sėkmingas įkopimas įvyko 1897 m. sausio 14 d., kai Mattias Zurbriggenas (Šveicarija) pasiekė viršūnę.
Akonkagva ir Lietuva
Lietuvos alpinistai taip pat yra įkopę į Akonkagvą. 1996 m. vasario 25 d. alpinistas Vladas Vitkauskas iškėlė Lietuvos vėliavą Akonkagvos viršūnėje, taip užbaigdamas žygį „Lietuvos vėliava - pasaulio viršūnėse“. V. Vitkauskas prisiminė, kad prie Akonkagvos kalno jį privežė vasario 16 dieną. Iki viršūnės keliavo 9 dienas. Užlipęs iki viršaus, rado be jėgų gulintį ten užlipusį alpinistą. Teko juo pasirūpinti, nes buvo beprarandantis sąmonę. Reikėjo jį nugabenti į kalno apačią, bet dar ir pačiam gyvam nulipti. Alpinistas buvo vokietis iš Berlyno. Mums pasisekė abiem, pasiekėme stovyklą, kur mus pasitiko žmonės.
Kiti lietuviai taip pat sėkmingai įkopė į šią viršūnę: 1998 m. - Rūta Kripaitytė, 2002 m. - K. Baleišis, 2008 m. - Audrius Ražaitis ir Vytis Pijus Čiras, 2011 m. - Rimvydas Bardauskas, Vidas Kriaučiūnas, Mindaugas Varnas. 2018 m. vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio proga, viršūnę įveikė ir trispalvę iškėlė 6 alpinistai: Danguolė Bičkūnienė, Tadas Jeršovas, Mantas Klasavičius, Vakaris Mėdžius, Vytautas Samavičius, Jurgita Triponienė.
Ekspedijos į Akonkagvą
Šiuo metu yra organizuojamos ekspedicijos į Akonkagvą. Pavyzdžiui, patyręs keliautojas ir alpinistas Tadas Jeršovas vadovauja ekspedicijoms į šią viršūnę. Ekspedicijos dalyviai kops žiediniu maršrutu - False Polish Traverse - kils per Vacas slėnį ir Plaza de Argentina bazinę stovyklą, pasieks Colera stovyklą 6000 m aukštyje, iš ten bandys šturmuoti viršūnę ir leisis atgal į Colera stovyklą, iš jos leisis į kitą kalno pusę per Plaza de Mules stovyklą.
Taip pat skaitykite: Dakaro ralio maršrutai
Pasirengimas ekspedicijai apima kardio treniruotes, stiprinančias ištvermę (bėgimas, dviratis, tenisas, padelis, badmintonas ir kt.). Kuprinių svoris gali siekti 20-25 kg, priklausomai nuo turimos įrangos/aprangos.
Ekspedicijos metu numatytos trys rezervinės dienos blogiems orams ir dvi dienos poilsio Mendozoje. Kopimas nėra techninis, speciali įranga apsiriboja alpinistinėmis katėmis ir kirtikliu pasiremti statesnėse vietose netoli viršūnės. Orai gali būti labai įvairūs - nuo +30 C iki šalčiausios nakvynės 6000 m aukštyje.
Ekspedicijos organizatoriai užtikrina komfortišką aplinką bazinėse stovyklose - apšiltintą bendrą/valgymo palapinę, tualetus, dušus. Taip pat į kainą įskaičiuotos 3 nakvynės viešbučiuose Mendozoje su pusryčiais (1 prieš kopimą ir 2 po, dviviečiai kambariai), maistas ekspedicijos metu, vietinis gidas viršūnės šturmo metu iš Colera stovyklos.
Iššūkiai ir Patirtys
Kopimas į Akonkagvą yra didelis išbandymas žmogaus organizmui dėl nuolatinio deguonies trūkumo. Aukštis virš jūros lygio daro didelę įtaką savijautai, todėl aklimatizacija yra būtina. Alpinistai patiria didelį šaltį, vėją ir nuovargį.
Justas Narkevičius, įkopęs į Akonkagvą, pasakojo, kad visa kelionė truko keturiolika dienų. Per jas buvo visko - ir gerų orų, ir stingdančio šalčio. Kartais buvo galima eiti trumpomis rankovėmis, nes šviesdavo saulė, bet didžiąją kelionės dalį oras buvo tiesiog tragiškas. Kartais juntamoji temperatūra nukrisdavo iki -35°C ar net - 40°C. Viršūnė, kurią pasiekėme, yra beveik septynių kilometrų aukštyje ir kad ją pasiektume, teko įveikti apie 100 kilometrų. Skaičiavome, kad per dvi savaites nužingsniavome beveik 200 kilometrų.
Taip pat skaitykite: Kelionė į Gaizinkalną
Nepaisant sunkumų, jausmas pasiekus viršūnę yra neapsakomas. Vaizdas atperka visą sunkų darbą ir pastangas.
Kitos Aukštikalnės
Akonkagva nėra vienintelė aukšta viršukalnė pasaulyje. Kitos žymios viršukalnės:
- Everestas: aukščiausia pasaulyje Himalajų kalnų viršūnė (8848,86 m).
- Denalis (Makinlis): aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė (6190 m).
- Elbrusas: aukščiausias Kaukazo kalnų masyvas.
- Kilimandžaras: aukščiausia Afrikos viršūnė (5895 m).
- Kosciuškos kalnas: aukščiausia Australijos žemyno viršukalnė (2228 m).
- Monblanas: kalnų masyvas Vakarų Alpėse.
- Vinsono masyvas: aukščiausia Antarktidos viršūnė (4892 m).
tags: #auksciausia #Pietų #Amerikos #viršukalnė #informacija