Atstumas nuo Antarktidos iki Pietų Amerikos: tolimiausių žemių panorama
Įsivaizduokite, kad mitinė būtybė jus akimirksniu perkelia į atokiausią planetos tašką. Ar tai būtų dykuma, negyvenama sala ar Šiaurės ašigalis? Iš tikrųjų, atsidurtumėte Nemo taške, esančiame Ramiajame vandenyne, tarp Antarktidos, Pietų Amerikos ir Tasmanijos. Tai tolimiausias atstumas nuo sausumos, koordinatės - 48°52.6′ pietų platumos ir 123°23.6′ vakarų ilgumos. Nuo artimiausių salų Nemo taškas nutolęs net 2 688 km. Šis atstumas yra didelis, palyginimui, šiauriausia gyvenvietė nuo Šiaurės ašigalio tėra nutolusi per 817 kilometrų.
Nemo taško vienatvė
Nemo taškas yra nepaprastai vienišas. Dėl šio taško geografinės padėties valstybių atžvilgiu, laivai čia praplaukia itin retai. Tiesą sakant, jei ta mitinė būtybė jus ten perkeltų, tikėtina, kad artimiausi žmonės būtų ne kur nors vandenyne, o ore, tačiau lėktuvai ten skraido taip pat gana retai.
Kosminių laivų kapinės
Tas nuošalumas kartais yra ir privalumas. Būtent į Nemo tašką dažnai nukreipiami į Žemę sugrįžtantys erdvėlaiviai ir palydovai. Jei yra tikimybė, kad didesnės jų dalys pasieks planetos paviršių, jau geriau, kad jos nukristų ten, kur niekam netrukdys ir nieko nesužeis. Ir tikrai nėra geresnės vietos, nei Nemo taškas - taikinys išties didelis.
Gamtos nuskriausta vieta
Vandenynų srovės Nemo taško nemėgsta. Tai reiškia, kad ten atnešama nedaug naudingųjų medžiagų ir augalams nėra kuo misti. Nėra augalų, nėra ir gyvūnų.
Tolimos, bet įdomios vietos
Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri - karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa - kad gyventojams tenka pristaikyti. Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios ("tikrai taip negyvenčiau"), kitiems - labai romantiškos. Man jas aplankyti buvo labai įdomu.
Taip pat skaitykite: Pietų Amerika ir Antarktida
Australijos autbekas
Australija milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) - beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse - mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten - nežmoniški, be to dienomis pilna (kaip niekad tinka tas žodis) musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių - paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti.
Autbeko miestelyje Kuber Pedyje vengdami klimato ekscesų daug žmonių gyvena po žeme. Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais "kelių traukiniais". Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites - su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti "apgauti gamtą". Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis.
Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie - artimiausias "metropolis" pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių "bernams ir mergoms", dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Autbeko moksleivius "didžiausiose pasaulio klasėse" (iki 1 000 000 kv. km) moko "eterio mokyklos". Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows "lange" moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas - moksleivius. Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. "Greitoji pagalba" Autbeke - Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalinamos "vaisų dėžutės" su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams - daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis. Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių - tarp Telšių ir Visagino. Bet pripratus prie Autbeko ir tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės.
Svalbardas - šiauriausias pasaulio taškas
Svalbardas - dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše "Šiauriausi pasaulyje". Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne - šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas - jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos. Epitetas "šiauriausias" nėra tik žodis. Tai - ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės. Svalbardas - Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų - Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes.
Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene. Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja - įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius - ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva - šiauriau karštųjų Egipto kurortų.
Taip pat skaitykite: Šiaurės ir Pietų Italija
Lėktuvas gruodžio 26 d. vidurdienį blaškomas vėjo leidžiasi Trumsėje, kur išlaipins daugumą keleivių prieš tęsdamas skrydį į Svalbardą. Trumsėje - irgi poliarinė naktis, bet daug šviesesnė. Longjyrbiene gyventojų - maždaug 2000. Iš viso Svalbarde - 2600. O salyno plotas - kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai - jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai. Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti "privačią kasybos gyvenvietę" tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Žmogus nusiauna viešbučio prieangyje. Iki pat 1920 m. Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai - ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. Vienas iš 44 vienodų Longjyrbieno kapinačių kryžių, apšviestas mano žibintuvėliu. Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme.
Čia - paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas - nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos.
Patagonijos vėjai
Kalėdoms papuošta apie 12 val. Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas. Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno - tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė "riaumojančiomis" (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs - "tūžmingomis" (be Patagonijos ten - tik menkos salelės). Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra - vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas - piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14.
Andų aukštumos
Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną - aukščiausią Alpių viršūnę. Susivokti, kokiame aukštyje atsidūriau, buvo sunku, mat ten - plynaukštė plati. Plačios lygios pievos, aplinkui - bukos "kalvos", iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Dar ekstremaliau buvo keliauti po Boliviją - kur 11 dienų gyvenome aukščiausiame pasaulio didmiestyje La Paze, kurio skirtingų rajonų aukštis varijuoja nuo ~3200 m iki ~4100 m ir temperatūra tuo pat metu juose skiriasi 6 laipsniais.
Tokiuose aukščiuose kalnų liga - beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas - paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti - atrodė, kad dūstu. Miego apnėja - nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m - taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo - ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Aklimatizacija (aukščio - ypač nakvynės - kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos kultūra
Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje - inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui "atlaikyti" gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria.
Sacharos dykumos miestai
Vienas garsiausių prekybinių miestų - Šingetis, 523 km nuo Mauritanijos sostinės Nuakšoto. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Dar 125 km nuo Šingečio - Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais - kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo "tarpmiestinis traukinys", o asilas - miesto automobilis. Uadano miestelio vartai. Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. "Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom - tik keli" - mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą - jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų - bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius.
Ir Uadanas - dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo - Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs. Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Uadanas. Aukštai - šiuolaikinis miestelis, kairėje - griuvėsiai. "Ar šios vėžės per dykumą vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?" - klausiau. Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau tų kaimų - klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten - vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia - ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis "emigrantas į civilizaciją" iš tenai.
Venecijos potvyniai
Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ - praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis - skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis - ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Žvilgteliu per langą - mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. Galvoju - gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ - teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės - dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Pot…
Ramusis vandenynas: tarp Antarktidos ir Pietų Amerikos
Ramùsis vandenýnas, Didysis vandenýnas, Pasaulinio vandenyno dalis, esanti tarp Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Antarktidos. Beringo sąsiauriu šiaurėje jungiasi su Arkties vandenynu, Panamos kanalu rytuose, Drake’o sąsiauriu ir Magelano sąsiauriu pietryčiuose - su Atlantu. Ramiojo vandenyno plotas: su jūromis 178,7 mln. km2 (49,5 % Pasaulinio vandenyno ploto, 35 % Žemės paviršiaus ploto), be jūrų 147,0 mln. km2. Vandens tūris: su jūromis 710,4 mln. km3 (53 % Pasaulinio vandenyno tūrio), be jūrų 637,2 mln. km3. Vidutinis gylis 3957 m, didžiausias 11 022 m (Marianų lovyje; kitais duomenimis, 11 034 metrai).
Krantai
Ramiojo vandenyno vakarinės dalies šiaurėje dažnos štorminės bangos formuoja abrazinius denudacinius krantus. Upėmis plukdoma terigeninė medžiaga (2,5-3,5 mlrd. t per metus) ir aukšti potvyniai plataus šelfo zonose sudaro smėlio baras, vatus bei formuoja akumuliacinius krantus. Rytiniai Ramiojo vandenyno (Šiaurės ir Pietų Amerikos) krantai dėl stiprių bangų, sklindančių iš pietvakarių yra abraziniai akumuliaciniai. Vertikalūs žemės plutos judesiai čia formuoja terasas.
Jūros ir įlankos
Vandenyno pakraščiuose yra gilios pakraštinės jūros (Bellingshauseno jūra, Beringo jūra, Filipinų, Japonų, Koralų jūra, Ochotsko jūra, Pietų Kinijos jūra ir Rytų Kinijos jūra, Rosso jūra, Tasmano jūra) ir įlankos (Aliaskos įlanka, Kalifornijos įlanka) bei negilios šelfinės jūros (Amundseno jūra, Geltonoji jūra, Javos jūra). Vakarinėje dalyje daug tarpsalinių dažniausiai gilių jūrų (Bali jūra, Bandos jūra, Halmaheros jūra, Fidžio jūra, Floreso jūra, Molukų jūra, Naujosios Gvinėjos jūra, Saliamono, Sawu jūra, Seramo jūra, Sulawesi, Sulu jūra), nuo vandenyno atskirtų salomis, sąsiauriais ar povandeniniais gūbriais.
Salos
Vandenyne daugiau kaip 10 tūkstančių salų (Okeanija). Visų plotas apie 3,6 mln. km2.
Geologija ir dugnas
Ramiojo vandenyno geologinį pagrindą sudaro iš vandenyninės Žemės plutos susiformavusios Ramiojo vandenyno (didžiausia), Juano de Fucos, Kokosų, Nazcos litosferos plokštės bei Australijos ir Antarktidos litosferos plokščių pakraščiai su vandenynine pluta. Jų sandūroje vyksta aktyvūs endogeniniai geodinaminiai procesai, kurie lemia vandenyno dugno reljefo įvairovę. Šių plokščių išsiskyrimo (divergencijos) zonose formuojasi povandeniniai kalnagūbriai ir pakilumos, suartėjimo (konvergencijos) - giliavandenės loviai, dubumos, salų lankai (pvz., Aleutų, Japonijos, Marianų salos), lygiagretaus slinkimo - transforminiai lūžiai. Ramiojo vandenyno pakraščiai pasižymi didžiausiu seisminiu (įvyksta 90 % pasaulio žemės drebėjimų, stiprūs sukelia cunamius) ir vulkaniniu aktyvumu (apie 81 % ugnikalnių išsiveržimų) pasaulyje ir formuoja Ramiojo vandenyno Ugnies žiedą. Ryškiausi Ramiojo vandenyno dugno struktūros elementai yra vandenyno guolis, vandenyno vidurio kalnagūbrių sistema (povandeniniai kalnagūbriai, arba jūrgūbriai, pakilumos) ir (ypač) pereinamosios zonos - salų lankai.
Ramiojo vandenyno šiaurinių ir vakarinių pakraščių šelfe (plotis iki 800 km) yra Geltonoji, Javos, dalis Beringo, Pietų ir Rytų Kinijos, Ochotsko jūrų, kurių dugne daug apsemtų upių slėnių, erozijos reliktų. Žemyninis šlaitas dažniausiai status laiptuotas, neretai suskaidytas kanjonų. Pereinamoji zona ištisiniu lanku (išskyrus Ramiojo vandenyno pietinę dalį) apjuosia šelfo sritį. Šios zonos vakarinei daliai būdingi salų lankai tarp vidinių vandenyno dalių ir Eurazijos žemyno, rytinei daliai (bei išilgai lankų rytinės dalies - Ramiojo vandenyno vakaruose) - povandeniniai loviai. Šių lovių kiekis (daugiau kaip 30) yra didžiausias Pasauliniame vandenyne. Vandenyno guolis susidaręs iš tipinės vandenyninės plutos. Reljefas įvairus. Tarp dubumų yra pakilumų (Rytų, Pietų) ir kalnagūbrių - Carnegie, Cocoso, Macquarie, Imperatoriaus, Line’o, Havajų, Karolinų, Maršalo, Čilės. Daug platuminės tįsos tektoninių lūžių (Mendocino, Murray, Molokai, Clariono, Clipertono, Galapagų). Nuosėdų sluoksnio didžiausias storis (500-600 m) yra povandeninėse pakilumose, 100-200 m vandenyno guolyje. Šelfo srityje vyrauja terigeninės nuosėdos su gausiu kriauklių, koralų ir dumblių detritu. Palei krantus kaupiasi stambios (žvyras, smėlis, aleuritas), giliau - smulkios (aleuritinis pelitinis ir pelitinis dumblas) nuosėdos. Dubumų dugne raudonasis giliavandenis molis, iki 4,5 km gylio - kokolitinis foraminiferinis dumblas (ypač Pietų pusrutulyje). Aplink vulkanines salas nuosėdos su vulkaninėmis (efuzinėmis) medžiagomis.
Klimatas
Ramusis vandenynas ištįsęs per visas Šiaurės ir Pietų pusrutulių klimato juostas, išskyrus arktinę. Tropinėje juostoje (apie 10-35° šiaurės ir pietų platumos) vyrauja tropinės oro masės, rytų vėjai (pučia pasatai Ramiojo vandenyno rytinėje dalyje), sezoninė temperatūros kaita, kritulių daugiau iškrinta negu išgaruoja, formuojasi anticiklonai. Vandens druskingumas 36,5 ‰ - didžiausias Ramiajame vandenyne. Subtropinėje juostoje (apie 35-45° šiaurės ir pietų platumos) vasarą vyrauja tropinės, žiemą - vidutinių platumų oro masės, vakarų vėjai (dažnos audros ir ciklonai), sezoninė temperatūros kaita, kritulių daugiau iškrinta negu išgaruoja, vandens druskingumas 35,5 ‰. Vasarą formuojasi anticiklonai, dažni musoniniai vėjai ir taifūnai. Žiemą intensyvūs ciklonai, dažnos audros, sniegas ir dreifuojantys ledkalniai. Pietų pusrutulyje šioje juostoje yra antarktinės ir subtropinės konvergencijos zonos. Subarktinėje (subantarktinėje) juostoje (apie 55-65° šiaurės ir pietų platumos) vasarą vyrauja vidutinių platumų, žiemą - arktinės (antarktinės) oro masės. Vyraujantys vėjai - vakarų (vasarą), rytų (žiemą). Didelė sezoninė temperatūros kaita, dažnos audros, krituliai negausūs, dreifuojantys ledkalniai.
#
tags: #atstumas #nuo #antarktidos #iki #pietų #amerikos