Atstumas aplink Žemę nuo Šiaurės iki Pietų pusrutulio: Metų laikų kaita ir planetos judėjimas kosmose
Žemė - dinamiška planeta, kurios judėjimas kosmose ir ašies pasvirimas lemia metų laikų kaitą, gyvybės prisitaikymą ir netgi klimatą. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip Žemė juda aplink Saulę, kokie veiksniai lemia metų laikų kaitą, kaip gyvūnai ir augalai prisitaiko prie sezoniškumo ir kaip visa tai susiję su mūsų planetos padėtimi Visatoje.
Metų laikų kaita: ne tik dėl sukimosi
Metų laikai keičiasi ne dėl to, kad Žemė sukasi, o dėl to, kad yra „kreiva“. Mūsų planetos sukimosi ašis pasvirusi maždaug 23,5 laipsnio, taigi Šiaurės ir Pietų pusrutulius pasiekiančių tiesioginių saulės spindulių kiekis per metus svyruoja. Taip pat, priešingai populiariam įsitikinimui, atstumas tarp Žemės ir Saulės, kintantis dėl mūsų planetos eliptiškos orbitos, neturi jokio ryšio su nevienodu saulės šilumos kiekiu ir oro temperatūromis skirtingais metų laikais. Tačiau kartą per maždaug 100 000 metų Žemės orbita pasislenka ir jai pasiekus ekstremaliausią tašką Saulės radiacijos kiekis gali padidėti iki 30 procentų bei paveikti visos planetos klimatą.
Dauguma astronomų mano, kad apytiksliai prieš 4,5 mlrd. metų Marso dydžio dangaus kūnas rėžėsi į tuomet dar jaunutę Žemės planetą ir tai lėmė anksčiau minėtą jos ašies pasvyrimą. Tas, beje, irgi nėra pastovus - keičiasi kas maždaug 40 000 metų ir svyruoja nuo 22,1 iki 24,5 laipsnio. Ogi kuo didesnis Žemės ašies pasvyrimo kampas, tuo karštesnės būna vasaros ir šaltesnės žiemos. Sumažėjęs „nuolydis“ lemia mažiau ekstremalius oro temperatūrų svyravimus. Mokslininkai kol kas nežino, ar tokios planetos „svyruonėlės“, kaip mūsiškė, yra labai dažnas reiškinys visatoje. Tačiau Žemės sezoniškumas jiems gali padėti ieškoti gyvybės kituose pasauliuose.
Gyvybės paieška kituose pasauliuose: sezoniniai pokyčiai kaip ženklas
Šiuo metu gyvybės kosmose ieškoma analizuojant egzoplanetų, esančių už Saulės sistemos ribų, atmosferą. Tiriami deguonies, metano ir kitų dujų, būtinų gyviems organizmams egzistuoti arba jų išskiriamų, kiekiai. Bet vadinamosios biogeninės dujos nėra patikimas paieškų būdas, nes gali būti siejamos tik su gyviais, turinčiais panašų metabolizmą į Žemės gyvūnų. O kas, jeigu ateiviai nė iš tolio į mus nepanašūs? Daug patikimesniu gyvybės egzistavimo egzoplanetoje ženklu šiuolaikiniai tyrėjai linkę laikyti sezoninius atmosferos sudėties pokyčius: jie atspindi sąveikavimą tarp planetos ir gyvių, prisitaikiusių joje gyventi. Pavyzdžiui, Žemėje anglies dioksido lygis vasarą būna mažesnis dėl to, kad dauguma augalų jį aktyviai absorbuoja. Žiemą, kai augmenija sunyksta arba užmiega, jis vėl pakyla.
Gyvūnų prisitaikymas prie metų laikų: migracija ir estivacija
Skirtingai nei augalai, mūsų planetos gyvūnai turi daugiau būdų prisitaikyti prie besikeičiančių metų laikų. Populiariausia jų naudojama strategija yra migracija - gyvenamosios vietos aukščio, platumos ar net pusrutulio pakeitimas. O paukščiai - bene labiausiai įgudę šios sritie ekspertai. Pavyzdžiui, poliarinė žuvėdra iš tolimoje Šiaurėje, Arktyje, esančių vasarinių perėjimo vietų kasmet skrenda žiemoti į Antarktidą, paskui vėl grįžta atgal. Daugelis jūrinių gyvūnų taip pat migruoja - net jei geografiškai lieka lygiai tame pačiame taške, kaip visada. Tiesiog su metų laikais keičiasi ir deguonies kiekis vandenyje, dėl ko daug žuvų, vėžiagyvių ir moliuskų būna priversti iškilti arčiau paviršiaus arba, priešingai - nusileisti į didesnį gylį.
Taip pat skaitykite: Pietų Amerika ir Antarktida
Tik Afrikoje gyvenančios visos keturios dvikvėpių žuvų (galinčių kvėpuoti ir vandenyje, ir ore) rūšys nepasijudina iš vietos. Net ir užklupus sausrai, kai visi kiti gėlųjų vandenų gyventojai pražūna, jas gelbsti estivacija. Panašiai kaip hibernacija, leidžianti gyvūnams išlikti ilgalaikio atšalimo sąlygomis, estivacija yra nejudrumo būsena, kai metabolizmas sulėtėja kelias dešimtis kartų. Tačiau nutinka taip ne šaltuoju, o karštuoju arba sausuoju metų laiku. Priklausomai nuo rūšies, afrikietiškosios dvikvėpės žuvys arba įsirausia į dumblą, kol pasiekia nuolat drėgną jo sluoksnį, arba užsidaro pačiu pasigamintų gleivių kokone.
Sezoninės rūšys: bičių pavyzdys
Kai kurie vabzdžiai vykstant evoliucijai taip prisitaikė prie metų laikų kaitos, kad net susikūrė „sezonines“ savo pačių rūšis. Štai kad ir Apis mellifera - naminė bitė. Vidutinio klimato zonose pavasarį ir vasarą gimusios bitės darbininkės gyvena tik kelias savaites, kol renka žiedadulkes bei nektarą perams maitinti. Tačiau toje pačioje kolonijoje išsiritančios žieminės bitės darbininkės, atsirandančios rudenį, kai maisto šaltinių smarkiai sumažėja, gali išgyventi 6 mėnesius ir net daugiau. Didžiąją to laiko dalį jos praleidžia susispietusios aplink bitę motinėlę ir taip užtikrindamos šilumą. Tokie sezoniniai gyvenimo trukmės pokyčiai siejami su vitelogeninu - baltymu hemolimfoje, atitinkančioje bičių kraują. Žieminių bičių kūneliuose šio baltymo būna nepalyginamai daugiau - jis veikiausiai ir palaiko jų gyvybę.
Sezonų kaita žmogaus organizme ir klimato pokyčių įtaka
Metų laikai gali pakeisti ištisas mikrobų kolonijas, normaliomis aplinkybėmis tarpstančias didesniuose organizmuose - taip pat ir žmogaus. 2017 metais atliktas Tanzanijos medžioklių ir rinkėjų tyrimas atskleidė, kad ištisos bakterijų šeimos išsikrausto iš jų žarnyno ir vėl įsikrausto priklausomai nuo sezoninių mitybos pokyčių tropikuose sausuoju ir drėgnuoju metų laiku. Tačiau ne tik atogrąžose - visame pasaulyje klimato pokyčiai lemia ekstremalias permainas. Lapkričio mėnesį amerikiečiai ekspertai paskelbė, kad gaisrų laukinėje gamtoje sezonas Jungtinėse Amerikos Valstijose jau tapo ilgesnis, nei būdavo anksčiau - iš dalies dėl užsitęsusios sausros. Planetai šylant, gaisrų rizikos sezonas ilgėja ir kitose valstybėse. Pasaulinis ciklonų sezonas Atlanto vandenyne taip pat intensyvėja, panašių ženklų sulaukiama jau ir iš Ramiojo vandenyno.
Žemės judėjimas aplink Saulę: orbita ir greitis
Planetos skrieja aplink Saulę orbitomis, kurios yra elipsės su dviem židiniais; viename iš jų yra Saulė. Planetos orbitose skrieja savo greičiu. Kuo toliau planeta yra nuo Saulės, tuo lėčiau ji skrieja ir jos metai ilgesni. Antai Merkurijus skrieja 47,9 km/s greičiu ir visą orbitą apeina per ketvirtį Žemės metų; Venera skrieja 35,0 km/s, ir jos metai trunka 0,61 mūsų metų. Jupiteris skrieja 13,1 km/s greičiu ir orbitą apeina per 11,86 Žemės metų, Saturnas, skriedamas tik 9,6 km/s greičiu, aplink Saulę apsisuka per 29,46 mūsų metų. Žemė orbitoje skrieja 29,8 km/s greičiu. Skriedama elipsine orbita, ji čia priartėja, čia nutolsta nuo Saulės. Drauge kinta ir jos skriejimo greitis. Kai Žemė priartėja prie Saulės (perihelyje) ir atstumas tarp šių kosminių kūnų būna 147 mln. km, Žemė skrieja 30,27 km/s greičiu. Kai Žemė atitolsta (afelyje) ir nuotolis tarp jų pasiekia 152 mln. km, Žemė skrieja lėčiau.
Astronomai nustatė, kad ir Žemės orbitos pavidalas nėra pastovus. Orbita periodiškai kinta nuo elipsinės iki tobulos apskritiminės. Orbitos pavidalą nusako vadinamasis orbitos ekscentricitetas - elipsės židinio nuotolio iki elipsės centro santykis su ilgąja elipsės ašimi. Dabar Žemės orbitos ekscentricitetas lygus 0,017. Šiuo metu yra tokia padėtis: esant Žemei perihelyje, Šiaurės pusrutulyje būna žiema, o Pietų - vasara. Perihelyje planeta skrieja greičiau, todėl Šiaurės pusrutulyje šaltasis pusmetis yra aštuoniomis dienomis trumpesnis negu šiltasis. Šiaurės pusrutulyje žiema trunka 89 paras, o pavasaris - 93, vasara - 94, ruduo - 90 parų. Pietų pusrutulyje atvirkščiai - tiek pat parų ilgesnis šaltasis pusmetis.
Taip pat skaitykite: Šiaurės ir Pietų Italija
Precesija ir Mėnulio įtaka
Žemę veikia ne tik Saulės, bet ir Mėnulio traukos jėgos. Dėl Žemės ašies polinkio didžiausią traukos poveikį patiria į šviesulius atsukta rutulio pusė, nesutampanti su pusrutuliais išilgai meridianų. Dėl to visa planeta šiek tiek pasisuka, ir Žemės ašis pamažu keičia padėtį. Tai vadinamoji precesija, dėl kurios kas 26000 (tiksliau: 25725) metų mūsų planetos ašis apsuka kūgį. Ateityje dėl precesijos Šiaurės pusrutulis pereis į perihelį vasaros sąlygomis.
Žemės judėjimą aplink Saulę trikdo Mėnulis. Šis mūsų planetos palydovas yra toks didelis, kad, žvelgiant iš Visatos, Žemė atrodo kaip dviguba planeta. Ir iš tikrųjų abu šie kaimyniniai kosminiai kūnai turi bendrą masių centrą (baricentrą), esantį mūsų planetos viduje, netoli Ramiojo vandenyno dugno.
Žemės padėtis Saulės sistemoje ir Visatoje
Žemė yra trečioji iš devynių Saulės sistemos planetų. Visoje Saulės sistemoje jai nėra lygių pagal tankį (vidutinis tankis - 5,515 g/cm3). Ji yra sunkiausia tarp kietųjų planetų (milžiniškas dujinis Jupiteris vis dėlto sunkesnis). Žemė nutolusi nuo Saulės vidutiniškai 150 mln. km. Iš toli žiūrint, Žemė - pats įdomiausias Saulės sistemos objektas. Ją puošia nuolat kintantis debesų raštas, pro kurį matyti gražus jūrų ir žemynų piešinys. Žemė daug ryškesnė už Mėnulį, nes atspindi apie 40 % į ją krintančios šviesos, o Mėnulis - tik 7 %.
Be Žemės ir kitų planetų Saulės sistemai priklauso 43 planetų palydovai, (neskaitant dirbtinių), daugiau kaip 1700 mažųjų planetų - asteroidų (planetoidų), tūkstančiai kometų ir nesuskaitoma daugybė smulkių kosminių kūnų, kurie, susidurdami ir trindamiesi, nuolat papildo kosminių dulkių išteklius. Sukantis visam žvaigždžių sūkuriui, kartu aplink Galaktikos centrą maždaug 250 km/s greičiu skrieja ir Saulė su savo planetomis, apeidama Galaktikos orbitą per 200-220 milijonų metų. Be šito judėjimo, Saulė dar savarankiškai skrieja - atsiduria čia toliau arčiau, čia toliau nuo Galaktikos branduolio.
Žemės kilmė ir raida
Ilgą laiką astronomijos atradimai skatino žmogaus vaizduotę. Ypač sunku buvo atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio ir patikėti, kad ji - rutulys, kurį galima apiplaukti. Mintis, kad Žemė nėra Visatos centras, ypač jaudino žmonių protus XVI-XVIII a. Jau Aristotelis IV amžiuje prieš mūsų erą ir K. Ptolemėjas II amžiuje tvirtino, kad Žemė yra dangaus kūnų sistemos centras. Kai prieš 500 metų M. Kopernikas įrodė, jog Žemė skrieja aplink Saulę, M. Liuteris pareiškė: “Šitas kvailys nori visą astronomijos mokslą apversti aukštyn kojomis. Bet, kaip skelbia Biblija, kaip tik Saulei, o ne Žemei Jėzus liepė sustoti”.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos kultūra
XVIII amžiaus viduryje jau buvo žinomi spirališki kosminiai dulkių ūkai. Karaliaučiaus filosofas Imanuelis Kantas spėjo, kad kitados kosminės dulkės buvo vienodai pasklidusios visoje Visatoje, bet dėl gravitacijos formavosi paskiri dulkių telkiniai, kurie buvo ūkų pradžia. Jie sukosi aplink centrinį telkinį. Ilgainiui iš centrinio telkinio susidarė Saulė, o iš šalutinių ją supančios planetos. 1796 metais, praėjus 40 metų po I. Kanto hipotezės paskelbimo, prie panašių išvadų priėjo matematikas P. S. Laplasas, irgi teigęs, kad Saulę kitados gaubė lėtai sukęsis kosminių dujų ūkas. Dėl Saulės traukos jis susislėgė, pagreitėjo jo sukimasis. I. Kanto ir P. S. Laplaso nebuliarinė hipotezė, padėjusi pagrindus dialektiniam pasaulėvaizdžiui, ištvėrė beveik šimtmetį.
XX amžiaus pirmojoje pusėje Žemės ir kitų planetų kilmė vis dar buvo aiškinama modifikuotomis senomis pažiūromis. K. T. Čamberlinas ir F. R. Moultonas 1902 metais iškėlė hipotezę, kad planetos susidarė iš Saulės materijos telkinio, kurį išplėšė, susidūrus su Saule kita žvaigždė. 1943 metais visiškai kitokią planetų kilmės hipotezę paskelbė tarybinis mokslininkas O. Šmitas, aiškinęs, kad planetos užsimezgė, susitelkus į gniužulus tarpžvaigždiniam dujų ir dulkių debesiui, kurį pagavo Saulė, skriedama Galaktikos orbita.
Aptikus radioaktyvumą, rastas geologinis laikrodis, pagal kurį galima tiksliai datuoti Žemės plutos sluoksnius. Pasirodė, kad radioaktyvieji elementai (uranas, toris, kalis ir kiti) spontaniškai skyla, virsdami antriniais lengvesniais elementais ir kartu išskirdami daug energijos. Žinant elementų (urano, torio, kalio ir kitų) atskirų izotopų skilimo greitį, iš aptinkamos antrinės medžiagos kiekio nesunku apskaičiuoti skilimo pradžią, taigi radioaktyviųjų medžiagų turinčios uolienos amžių. Pasirodė, kad seniausių uolienų senumo amžius yra 3,5-3,8 ir net 4,3 milijardo metų. Ištyrus tais pačiais metodais meteoritus, pasirodė, kad jų amžius yra 4,4 - 4,6 milijardo metų.
Planetų formavimasis ir Žemės cheminė sudėtis
Anksčiau buvo manoma, kad dalelių telkimosi ir planetų augimo procesas vyko tik dėl gravitacijos. Žemė ir kitos artimosios Saulės planetos (Merkurijus, Venera, Marsas) geocheminiu požiūriu sudaro ryškią Visatos anomaliją. Saulė (kaip ir kitos smarkiai spinduliuojančios geltonos žvaigždės) yra sudaryta iš 75 % vandenilio, 23 % helio, o visiems sunkesniems elementams tenka tik 2 % masės. Tuo tarpu Žemės grupės planetose vaizdas atvirkščias. Žemėje net 30 % planetos sudaro geležis. Merkurijaus masė turbūt net 60 % sudėta iš geležies, Marso - 25 %. Likusią šių sunkių planetų masės dalį sudaro metalų ir silicio junginiai, o vandenilio, helio, taip pat inertinių dujų labai maža.
Manoma, kad pirmykščiame, iš Saulės gelmių ištryškusiame plazmos debesyje sunkiujų elementų koncentracija dar nebuvo tokia didelė kaip dabar Žemėje, bet vis dėlto didesnė už vidutinį Saulėje esantį jų kiekį. Tas jau iš pat pradžių labai įvairios sudėties medžiagos žiedas netrukus ėmė sluoksniuotis; sunkiosios medžiagos atsidūrė žiedo ekvatorinėje plokštumoje, o lengvosios - jo išorinėse dalyse. Bet iš Saulės sklindantys protonų srautai (Saulės vėjas) per trumpą laiką suspėjo iš artimų saulei sričių nupūsti vandenilį ir helį, kurie didesniais kiekiais susitelkė debesies periferijose. Todėl arčiau Saulės susidarė nedidelės, bet sunkios planetos (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas), o toli nuo jos didelės (Jupiteris ir Saturnas).
Meteoritų įtaka Žemės raidai
Planetų užuomazgos, pritraukdamos mažesnius kūnus, didėjo. Nesiliaujantis meteoritų kritimas panašiai ugdė ir Žemę, didino jos tūrį. Apskaičiuota, kad planetų užuomazgos spėjo pritraukti savo traukos zonos daleles per 0,1 milijardo metų. Taigi Žemė per palyginti trumpą laiką išaugo iki 98 % dabartinės masės. Apskaičiuota, kad Žemės atmosferoje nuolat yra apie 1 - 2 milijonai tonų kosminių dulkių. Iš jų apie 40 000 tonų kasmet (maždaug 100 tonų per parą) nusėda ant planetos paviršiaus. Kosminės dulkės dengia Antarktidos, Grenlandijos ir kalnų ledynus, sudaro nemažą giliausių vandenyno dugno nuosėdų (vadinamųjų raudonųjų dumblių) dalį. Į planetas krito ir stambių meteoritų. Jų smūgiai sudarė kraterius. Didelė smūgių energijos dalis kaupėsi kaip vidinis karštis. Be abejo, ir Žemėje labai aukštų temperatūrų židinius pirmiausia sudarė kosminiai smūgiai.
Žemės judėjimas kosmose: detalus žvilgsnis
Lengviausiai pastebimas Žemės judėjimas yra sukimasis aplink savo ašį. Dėl jo sukasi dangaus skliautas ir kiekvieną parą jame esanti Saulė, Mėnulis bei žvaigždės apsuka vieną ratą. Žemės pusiaujas dėl sukimosi juda maždaug 460 metrų per sekundę greičiu, Lietuva, esanti 55 laipsnių šiaurės platumoje, - apie 260 metrų per sekundę. Greičiai labai dideli, palyginami su garso greičiu ore (330 metrų per sekundę įprastomis sąlygomis), bet jų nejaučiame, nes kartu su mumis juda visa aplinka, įskaitant atmosferą.
Žemės sukimosi greitis nėra visiškai pastovus. Jis nuolatos truputį kinta dėl žemės drebėjimų, tektoninių plokščių judėjimo ir kitų procesų. Šie pokyčiai yra menki, nesiekiantys vienos sekundės per metus. Ilgesniu laikotarpiu Žemė po truputį lėtėja dėl Mėnulio keliamų potvynių. Mėnulis po truputį tolsta nuo Žemės, taip „išsinešdamas“ dalį Žemės sukimosi energijos.
Vieną kartą Žemė apsisuka per 23 valandas, 56 minutes ir keturias sekundes. Šis periodas vadinamas siderine, arba žvaigždine, para ir nurodo, per kiek laiko vieną ratą apsuka žvaigždės dangaus skliaute. Dar tris minutes ir 56 sekundes Žemei užtrunka pasisukti tiek, kad vieną pilną ratą apsuktų Saulė, kuri žvaigždžių atžvilgiu dangaus skliaute nuolatos juda. Taigi 24 valandos - saulinė para - yra laiko tarpas tarp dviejų vidurdienių.
Grubiai tariant, Žemė skrieja aplink Saulę apskritimu, kurio spindulys siekia apie 150 milijonų kilometrų, o judėjimo greitis - apie 30 kilometrų per sekundę. Šnekant tiksliau, Žemė ir Saulė juda aplink bendrą masės centrą, o Žemės orbita yra elipsinė. Žemės didysis pusašis yra 149,6 milijono kilometrų, arba tiksliai vienas astronominis vienetas - tai yra šio vieneto apibrėžimas. Elipsiškumas yra bedimensinis dydis, nurodantis, kiek „suplota“ yra orbita: nulinis elipsiškumas žymi tiksliai apskritiminę orbitą, vienetinis - parabolinę. Žemės orbitos elipsiškumas yra 0,0167, tačiau per tūkstančius metų šiek tiek kinta, nuo beveik tiksliai nulio iki 0,06.
Artimiausias Saulei taškas - perihelis arba periapsė - pasiekiamas sausio pradžioje, tolimiausias - afelis arba apoapsė - liepos pradžioje. Būdama arčiausiai Saulės, Žemė gauna maždaug 7% daugiau Saulės šviesos, nei būdama toliausiai.
Žemės ašies precesija ir kiti judėjimai
Panašiai, kaip pasukto vilkelio sukimosi ašies galas brėžia apskritimą, taip ir Žemės ašis, virtualiai pratęsta į dangų, brėžia apskritimą, kurio skersmuo yra apie 50 laipsnių. Kitaip tariant, laikui bėgant dangaus šiaurės ašigalis po truputį juda. Šie pokyčiai vyksta lėtai - vieną ratą ašis apsuka per 26 tūkstančius metų.
Kitas pokytis, vykstantis dėl precesijos, yra pavasario lygiadienio taško judėjimas. Šis taškas - tai vieta dangaus skliaute, kuriame Saulė būna per šiaurės pusrutulio pavasario lygiadienį. Maždaug apie nulinius mūsų eros metus pavasario lygiadienis perėjo į Žuvų žvaigždyną. Dabar jis vis dar yra Žuvyse, bet po keleto šimtmečių pereis į Vandenio žvaigždyną.
Šie trys judėjimai - sukimasis aplink ašį, orbita aplink Saulę ir sukimosi ašies precesija - sudaro Žemės judėjimo kosmose pagrindą. Yra ir daugiau judėjimo komponenčių, bet visos jos daug menkesnės už šias tris. Tarp jų yra ir jau minėtas sukimosi lėtėjimas dėl potvynių, ir sukimosi ašies svyravimas, vadinamas nutacija, kylantis dėl Mėnulio traukos, ir orbitos elipsiškumo kitimas dėl kitų planetų gravitacinių perturbacijų. Dar Žemės sukimosi ašis juda planetos paviršiaus atžvilgiu. Tai vyksta dėl ledynų tirpimo ir masės persiskirstymo, žemynų kilimo dėl pranykusio ledynų svorio bei konvekcijos Žemės mantijoje.
Perihelis ir afelis: artimiausias ir tolimiausias taškai nuo Saulės
2021 m. sausio 2 d., Žemė pasiekė savo orbitos tašką, kuris yra arčiausiai Saulės, t. y. perihelyje. Tuo metu atstumas nuo Saulės centro iki Žemės centro yra 147 093 163 km. Afelis (tolimiausias atstumas nuo Saulės) bus liepos 5 d. Esant periheliui, Žemės greitis orbitoje aplink Saulę yra didesnis nei afelyje (apie 30 287 km/s, palyginti su 29 291 km/s). Šį skirtumą lemia Žemės orbitos ekscentriškumas. Datos, kai Žemė pasiekia kraštutinius savo orbitos taškus (apsidus), nėra nustatytos dėl jos orbitos ekscentriškumo pokyčių, todėl trumpuoju laikotarpiu datos gali skirtis iki 2 dienų kiekvienais metais.
tags: #atstumas #aplink #Žemę #nuo #Šiaurės #iki