Turkų virtuvė: skonių ir tradicijų kelionė
Dažnas europietis galvoja, kad turkai valgo tik kebabus, tačiau turkiška virtuvė yra kur kas turtingesnė ir įvairesnė. Tai tikra skonių ir patiekalų įvairovė, kur kiekvienas turi savo istoriją ir atspindi gilias tautos tradicijas. Turkijos gastronominė tradicija yra viena turtingiausių pasaulyje, savo svarba prilyginama tik Prancūzijos ir Kinijos virtuvėms. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką valgo turkai, kokie jų mitybos įpročiai ir kokie patiekalai yra populiariausi.
Turkijos virtuvės įvairovė
Turkų virtuvė - tai įvairių kultūrų katilas. Kadaise šeimininkavę milžiniškoje Osmanų imperijoje, turkai perėmė daugybę skirtingų kulinarinių tradicijų iš kitų tautų. Taip atsirado labai įdomus ir savitas Centrinės Azijos, Artimųjų Rytų ir Balkanų virtuvių mišinys. Kaip ir šalies kultūra, Turkijos maistas yra labai spalvingas ir turi daugybę skirtingų įtakų bei skonių.
Skirtinguose Turkijos regionuose vyraujantys specifiniai maisto auginimo ypatumai lemia šalies virtuvės kompleksiškumą. Įvairių produktų prieinamumas kai kuriuose regionuose padėjo suformuoti tam regionui būdingus patiekalus. Pavyzdžiui, rytiniame Juodosios jūros regione dėl gausių kritulių neįmanoma auginti kviečių, todėl gyventojai sukūrė patiekalus, kuriuose daugiausia naudojami kukurūzai ir kukurūzų miltai. Panašiai Pietryčių Anatolijos regionas garsėja kebabais, nes jame gausu gyvulių.
Mitybos įpročiai
Sunku apibūdinti bendrus visos tautos mitybos įpročius, jie priklauso nuo geografinės padėties. Vidurio Turkijoje ir pietinėje jos dalyje žmonės maitinasi visiškai skirtingai. Turkijos maisto kultūra ypatinga tuo, kad čia sutiksite daugybę skirtingų skonių ir įpročių iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių.
Turkų virtuvėje yra trys pagrindiniai valgymai: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Valgymas - svarbus aspektas Turkijoje. Šalyje nepriimtina valgyti „pakeliui“ ar greitai užbėgti užkąsti nedidelėje kavinukėje, kai kiti namiškiai valgo namuose. Papročiai reikalauja, kad reikia visiems kartu prie stalo susėsti tris kartus per dieną.
Taip pat skaitykite: Individualūs mitybos poreikiai darželyje
- Pusryčiai (Kahvalti): Turkams pusryčiai yra pats svarbiausias dienos maistas. Visa tai patiekiama vienu metu atskirose lėkštutėse. Pusryčiai arba „kahvalti” (žodis verčiamas kaip „pagrindas kavai“) susideda iš duonos, feta sūrio, juodųjų alyvuogių ir arbatos. Be abejo, kasdien negalime praleisti poros valandų prie gausaus pusryčių stalo, bet savaitgaliais visuomet tuo mėgaujamės.
- Pietūs: Dažniausiai turkai pietauja kavinėse arba valgyklose. Į darbą neštis namuose gamintą maistą nėra įprasta. Per pietus dažniausiai valgoma sriuba (populiariausios - trinta pomidorų, lęšių ir vištienos), ryžiai, salotos ir desertas. Baltos duonos sumuštinis su vištiena, vadinamas Chicken doner, - pats populiariausias pietaujančiųjų greitasis maistas Turkijoje.
- Vakarienė: Vakarienė turi gan griežtas taisykles - ją privalu valgyti namie su šeima. Jei šeimos narys negali dalyvauti vakarienėje, tam visada būna rimta priežastis. Manoma, jog vakarienės stalas suburia visą šeimą, kuomet artimieji dalijasi džiaugsmais, nuotykiais ar rūpesčiais.
Pagrindiniai patiekalai ir produktai
Turkų virtuvė yra turtinga įvairiais patiekalais, kuriuose naudojami švieži ingredientai ir tradiciniai gaminimo būdai. Štai keletas populiariausių:
- Kebabas: Tai tradicinis turkų mėgstamas patiekalas, kuris taip pat tapo žinomas daugelyje Vakarų šalių. Vienas žinomiausių turkiškos virtuvės patiekalų yra kebap - ant iešmo užmauta ir virš medžio anglių ugnies lėtai kepta ėriena, jautiena arba vištiena. Tai, ką mes Lietuvoje vadiname kebabais, Turkijoje ir kitur pasaulyje yra žinoma kaip Döner arba Döner kebap. Šis patiekalas - tai ant iešmo lėtai kepta mėsa, kartu su daržovėmis, prieskoniais ir padažu patiekiama bandelėje, pitoje arba lavaše. Döner kebabai yra taip išpopuliarėję pasaulyje, kad kiekvienoje šalyje galima atrasti įvairių vietinių variacijų. Supresuotas avienos ir jautienos derinys lėtai kepamas ant atviros liepsnos vertikaliai besisukančioje keptuvėje. Mėsai iškepus ji lėtai pjaustoma labai plonais griežinėliais ilgu peiliu.
- Dolma ir Sarma: Tai vynuogių lapai įdaryti ryžiais, daržovėmis ir kartais mėsa. Vienas mėgstamiausių zeytin yağlı patiekalų yra Dolma. Tai įvairios daržovės - dažniausiai paprikos, pomidorai, cukinijos ar baklažanai - pripildytos ryžių ir prieskonių įdaro. Kimštos daržovės kepamos alyvuogių aliejuje, o įdarui gardinti dažnai naudojami svogūnai, mėtos, pipirai ir net saldesni ingredientai - serbentai, razinos bei cinamonas. Tiek Dolma ir Yaprak Sarma, tiek kiti šalti daržovių patiekalai Turkijoje dažnai valgomi kaip meze dalis. Suktinukai pagardinami prieskoninėmis žolelėmis, pavyzdžiui, krapais ir mėtomis.
- Meze: Tai maži užkandžiai, patiekiami prie alkoholinių gėrimų arba kaip aperityvas prieš pagrindinį patiekalą. Jie yra labai svarbūs turkiškoje virtuvėje. Meze - tai Artimuosiuose Rytuose ir Balkanų šalyse be galo populiarus valgymo būdas, kuomet mažyčiuose indeliuose patiekiama daugybė skirtingų užkandžių: salotų, keptų ir raugintų daržovių, alyvuogių, sūrio ir jogurto užtepėlių. Įprasti meze yra humusas, muhammara (aštri graikinių riešutų ir pipirų pasta) ir dolma (įdaryti vynuogių lapai).
- Lahmacun: Daugelyje Turkijos restoranų patiekiamas patiekalas lahmacun (arba lehmeyun), kuris dažnai vadinamas „turkiška pica“. Šis patiekalas iš tiesų primena klasikinę itališką picą, tačiau yra keletas svarbių skirtumų. Pirmasis - lahmacun nėra mocarelos (ar kito sūrio). Antrasis - ant tešlos viršaus esanti malta mėsa yra kepama su svogūnais, petražolėmis, pipirais ir įvairiais prieskoniais.
- Borekas: Taip vadinamas pyragas, pagamintas iš filo tešlos, į kurį dedamas baltas turkiškas sūris arba feta, malta mėsa (arba vegetariška alternatyva) ir daržovės. Patiekalas taip pat vadinamas „boreca“ arba „bureca“.
- Manti: Klasikinis Anatolijos patiekalas su mažyčiais koldūnais ir malta mėsa (dažniausiai ėriena), užpilta tirštu jogurto padažu. Mantı - savotiški koldūnai, gaminami su maltos jautienos arba ėrienos įdaru ir valgomi su turkų pamėgtu jogurtu.
- Köfte (arba kofta): Mėsos kukuliai, paprastai gaminami iš jautienos arba avienos, sumaišyti su svogūnais ir pagardinti įvairiais turkiškais prieskoniais. Štai Köfte vadinami maltos ėrienos arba avienos kukuliai, gardinami džiūvėsėliais, svogūnais ir įvairiais prieskoniais.
- Menemen: Taip vadinasi turkiškas klasikinis plaktos kiaušinienės patiekalas, kuriuo pusryčiams mėgaujamasi visame pasaulyje.
- Baklava: Baklava yra vienas iš tipiškiausių turkų virtuvės saldumynų. Vienas populiariausių - baklava, tai sluoksniuotos tešlos ir smulkintų riešutų pyragėlis, apšlakstytas cukraus sirupu ar medumi. Nepaisant to, šie kepiniai nėra išimtinai Turkijos gaminys - jų galima rasti beveik visame Magrebo regione.
- Lokum (turkiškas saldainis): Tai kompaktiški marmelado gabalėliai su džiovintais vaisiais bei riešutais, padengti cukrumi arba kokoso drožlėmis. Estetiniu požiūriu jie labai gražūs dėl spalvų ir tekstūrų kontrasto. Iš ožkos sūrio ir tešlos gaminamas, pistacijų drožlėmis gardinamas kitas saldumynas, künefe, patiks kiekvienam smaližiui. Na o lauktuvėms puikiai tiks lokum, dar vadinamas „Turkish delight“ (liet.
- Simit (turkiška riestainė): Vienas iš paprasčiausių turkiškos virtuvės patiekalų - riestainio formos duonelė, apibarstyta sezamo sėklomis. Simit galima lengvai rasti Turkijoje, o dažniausiai ji parduodama gatvėse, nedideliuose dengtuose vežimėliuose ar stenduose.
Gėrimai
- Arbata: Mūsų arbata nepaprasta: ji išsiskiria ypatingu paruošimo būdu, yra geriama iš specialių mažų stiklinių puodelių. Neretai šeimos į stovyklavietes atsiveža dviaukščius arbatinukus, šildomus ant mažos dujinės viryklės turkiškai arbatai gaminti. Apatiniame arbatinuke verdamas vanduo, o viršutiniame - koncentruotas juodosios arbatos nuoviras. Kai vanduo užverda, į mažą tulpės formos stiklinaitę įpilamas arbatos nuoviras ir atskiedžiamas su verdančiu vandeniu - štai jums ir turkiška arbata.
- Turkiška kava: Prie deserto verta išgerti puodelį stiprios turkiškos kavos, kurią patys turkai tiesiog dievina. Osmanų imperijos sostinėje Stambule XVI a. atsiradusi, šiandien turkiška kava (kahve) yra neatskiriama šalies kultūros dalis. Turkiškai kavai naudojamos labai smulkiai sumaltos kavos pupelės - tuomet kartu su vandeniu ir (dažniausiai) cukrumi viskas verdama specialiame puodelyje, vadinamame cezve.
- Raki: Turkijos nacionalinis gėrimas raki yra stiprus anyžių skonio alkoholis, panašus į ouzo.
Tradicinis turkų grilis
Turistai, atvykę į Turkiją, visada pasidomi: „o kaip turkai leidžia laisvalaikį?“ - juk įdomu sužinoti, kaip atrodo vietinių gyvenimas už didelių viešbučių teritorijos ribų, kuris dažniausiai lieka nematomas. Viena populiariausių turkų laisvalaikio praleidimų veiklų - grilio kepimas.
Aikštelėms skiriamos itin gražios vietos - parkai ar pajūrio teritorijos. Pasiruošimas grilio vakarienei lauke vyksta labai paprastai. Į automobilį įsimetama nedidelę šašlykinę, kaip dabar jau žinome - mangalą, groteles ir iešmus. Mėsinėje nusiperkama mėsos kepimui. Įdomu tai, kad turkai mėsa vadina jautieną arba ėrieną, tačiau pastarąją jie valgo švenčių metu, nes ji kainuoja nepigiai. Grilinimui įprastai perkama jautienos dešreles, kurios jau būna supreskoniuotos ir vištieną.
Užsipirkę mėsos pagal kiekvieno religines pažiūras ir skonio supratimą, važiuojama į kepyklą pirkti duonos. Kaip žinia, Pietų šalyse gaminama tik balta duona, kurią mes, lietuviai, vadiname batonu. Na ir trečias sustojimas - daržovės, užkandžiai ir gaivieji gėrimai. Daržovės gali būti naudojamos salotoms arba kepti ant laužo, kaip, pavyzdžiui, paprikos, baklažanai ar pomidorai. Rinkdamiesi užkandžius sutinkame visi - imam saulėgrąžas. Mat tiek mums, ko gero iš ‘90-tųjų atėjusi tradicija lukštenti saulėgrąžas, tiek turkams jų gliaudymas yra širdžiai mielas dalykas.
Atvykus į aikštelę, užsiimama patogi vieta, pageidautina su tiesioginiu vaizdu į jūrą ir prasideda darbų pasiskirstymas. Pats atsakingiausias darbas yra šašlykinės kūrenimas ir mėsos kepimas. Atliekantis šias pareigas asmuo toliau paskirsto darbus kitiems - kas eis į miškelį malkų rinkti, kas pjaustys mėsą ir kas padengs stalą. Kai jau ugnis įsismarkavusi kūrenasi, o žarijų dar nėra, į liepsnas pirmos pasiunčiamos daržovės, kaip šiuo atveju - paprikos. Netrukus jos apanglėja - reiškia metas traukti. Toliau vyr. kepėjas paliepia atnešti mėsą kepimui, kuri iš anksto jau paruošta laukia savo eilės. Tai atsakingas momentas, kadangi kepantysis turi reguliuoti kaitrą - jei jos per mažai, su specialia vėduoklę turi vėduoti žarijas, ugniai paduodamas daugiau deguonies. Kepimo trukmė, žinoma, priklauso nuo mėsos rūšies. Svarbus momentas yra jautienos nuėmimas nuo ugnies.
Taip pat skaitykite: Kaip maitinasi garsenybės?
Dar mėsai beskrundant šašlykinėje, ant jos uždedama per pusę išilgai perpjauta duona, tam kad sugertų riebalus, mėsos ir dūmo kvapą į save. O pati mėsa nuo iešmo nuveriama į delne laikomą šią duonos išklotinę. Ant likusių žarijų dar uždedami pomidorai, kad jie bent kiek apskrustų - tuomet pradedama vakarieniauti. Valgoma išties paprastai: atsiplėšiama kvapais ir skoniais įsigėrusios duonos, į ją įdedama mėsa, gaunasi panašiai kaip sumuštinis. Galima pagardinti padažais ir užkąsti paruoštomis daržovėmis. Žinoma, šis maistas yra gan sausas, tad troškulys malšinamas užsigeriant ayranu, arbata ar kitais gaiviaisiais gėrimais.
Galiausiai visiems pasistiprinus, kol paskutinės žarijos teberusena, į jas įdedami angliukai kaljano rūkymui.
Taip pat skaitykite: Ar Marija Antuanetė tikrai sakė "Tegul jie valgo pyragus"?