Alberto kepiniai: skonis, istorija ir atsiliepimai
Saldumynai nuo seno užėmė svarbią vietą lietuvių virtuvėje. Nors senovėje saldumo paragauti tekdavo rečiau nei šiandien, mūsų protėviai ieškojo būdų, kaip pasisaldinti kasdienybę, naudodami medų, uogas ir vaisius. Šiandien kepiniai yra neatsiejama šventės dalis, o konditerijos gaminių pasirinkimas stebina įvairove. Šiame straipsnyje panagrinėsime Alberto kepinių atsiliepimus, lietuviškų saldumynų istoriją ir tai, kaip keičiasi pirkėjų įpročiai.
Saldumynų istorijos vingiai Lietuvoje
Rimvydas Laužikas, knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“ autorius, teigia, kad seniausi saldumynai siejami su medumi, uogomis ir vaisiais. Senovės lietuviai džiovindavo vaisius ir uogas, kad šie taptų saldesni. Archeologė Rimutė Rimantienė Nidos senovės gyvenvietėje atrado prieš 4000-5000 metų paslėptas džiovintų miškinių obuoliukų atsargas, o tai rodo, kad mūsų protėviai mėgo saldumynus.
Viduramžiais Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto puotose jau buvo galima paragauti saldžių bandelių, vaflių, sausų uogienių (panašių į dabartinį obuolių sūrį), sirupe virtų vaisių kompotų, saldžių sūrių, meduolių, saldaus Malvazijos vyno ir šviežių agurkų su medumi. Renesanso epochoje Lietuvos diduomenės stalą praturtino miltiniai kepiniai - tortai ir pyragai su saldžiais įdarais bei įvairūs sausainukai. Ledai ir šokoladas Lietuvoje paplito vėliausiai - tik XVIII a.
XVI-XVII a. ant Lietuvos didikų stalų būdavo galima rasti marcipanų, crème brûlée primenančių pieno ir grietinėlės desertų ar į morengus panašių kiaušinių baltymų kepinių. Taip pat buvo populiarūs varškės saldumynai - arkasai, pyragai-bobos arba skystieji konfitiūrai, gaminami vaisius ir uogas užpilant karštu sirupu.
Nuo XIX a. Vilniuje pradėtos leisti kulinarinės knygos, kuriose atsirado vokiškų baumkuchenų ar angliškos popiečio arbatėlės įkvėptų desertinių sausainių receptų. Šiandien vėl grįžtama prie natūralių saldiklių - konditeriniuose gaminiuose saldumui suteikti naudojami natūralūs sirupai, datulės ir džiovinti vaisiai. Populiarėja saldžiosios vaisių juostelės be pridėtinio cukraus, o Lietuvos gamintojai užkariauja užsienio rinkas liofilizuotomis uogomis.
Taip pat skaitykite: Receptai: salotų kepsnių pyragas
Senoviniai lietuviški desertai
Štai pora autentiškų senovinių lietuviškų desertų receptų:
- Arkasas: XVII-XIX a. desertas. Reikės 1,5 litro saldaus pieno, 0,5 litro rauginto pieno, 200 g grietinės, 4 kiaušinių, 60 g cukraus, 100 g razinų ir 200 g plakamos grietinėlės, šiek tiek cinamono ir rudojo cukraus. Raugintą pieną išplakite su kiaušiniais ir grietine, įmaišykite į saldų pieną, įdėkite cukraus, razinų ir išmaišykite. Gautą masę įkaitinkite, nuolat maišydami, kol atsiskirs varškė. Supilkite į skepetą ar koštuvą, kad masė nuvarvėtų ir atauštų. Prieš patiekiant, papuoškite plakta grietinėle, pabarstykite cinamonu ir ruduoju cukrumi.
- Alberto arbatiniai sausainiai: XIX-XX a. Reikės 300 g cukraus, 240 g smulkintų migdolų, 180 g kvietinių miltų, 12 kiaušinių trynių, 14 kiaušinių baltymų, 60 g smulkintų apelsinų žievelių cukatų, 1 arbatinio šaukštelio malto cinamono, 0,5 arbatinio šaukštelio maltų gvazdikėlių ir šiek tiek tarkuotos citrinos žievelės. Sumaišykite cukrų, migdolus, trynius bei du baltymus ir palaikykite 20 minučių. Praėjus šiam laikui, dėkite likusius 12 baltymų ir gerai išplakite, tuo pat metu į tešlą po truputį dedant miltus, karamelizuotas apelsinų žieveles ir prieskonius. Iš tešlos suformuokite sausainukus, išdėliokite juos sviestu pateptoje ar miltais pabarstytoje skardoje ir kepkite orkaitėje, kol šie sukietės.
"Meistro kokybė": atnaujinamas asortimentas ir kokybė
Pasak J. Banelytės, daugiau nei 25-erius metus gyvuojančio „Meistro kokybės“ prekės ženklo asortimentas atnaujinamas kiekvieną rudenį ir pavasarį, atsižvelgiant į rinkos tendencijas, šventinius periodus ir vartotojų poreikius. Pirkėjai vis dažniau perka vartojimui jau paruoštus maisto gaminius, kurių skonis artimas namuose paruoštam maistui.
Šiandien „Meistro kokybės“ asortimente yra virš 700 gaminių, tarp kurių - įvairūs patiekalai, švieži kepiniai bei konditerijos gaminiai. Atsižvelgiant į ekologiją, gyvūnų gerovę ir tvarios mitybos skatinimą, prekybos tinkle nebeliko akvariumų su gyva žuvimi, o pagamintoje produkcijoje nenaudojami narvuose laikomų vištų kiaušiniai ir maisto priedai. Iki 2025 metų planuojama visiškai atsisakyti narvuose auginamų vištų kiaušinių.
"Meistro kokybės" gaminiams renkamasi tik „laimingų vištų“ kiaušinius, ieškoma ir šį reikalavimą atitinkančių sudėtinių produktų. Nuolat peržiūrimos ir tobulinamos gaminių receptūros bei ingredientai, todėl prekybos tinkle pagaminti gaminiai maistine verte ir kokybe nenusileidžia maitinimo vietų patiekalams. Prioritetas teikiamas pakuotėms iš perdirbtų medžiagų, kurios nepažeidžia maisto kokybės standartų. Naudojamos lengvos, mažesnio tūrio pakuotės, išlaikančios gaminio šviežumą ir kokybę. Konditerijos gaminiams skirtos plastikinės pakuotės buvo pakeistos į popierines su plastikiniu langeliu, popieriniai maišeliai su plastiko langeliu - į visiškai popierinius, o likusios plastikinės pakuotės pakeistos į lengviau perdirbamas.
Bendradarbiavimas su "Maisto banku"
Pakuojant „Meistro kokybės“ gaminius, stengiamasi kuo optimaliau parinkti produkcijos kiekius, siekiant mažinti maisto švaistymą. Neparduotus maisto gaminius prekybos tinklas skiria "Maisto bankui". Kiekvieną mėnesį fondui skiriama įvairių maisto produktų - duonos gaminių, bakalėjos ir kitų būtinųjų prekių. Atnaujinus bendradarbiavimo sutartį, praplėstos labdarai skiriamų prekių kategorijos bei išplėstas socialinėje iniciatyvoje dalyvaujančių prekybos tinklo parduotuvių sąrašas.
Taip pat skaitykite: Gardus vištienos kepsnys
Valdžios įtaka kepinių rinkai: konkurencijos iškraipymai
Kartais valdžia mano, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių bus geriau, jei bandeles keps valstybinė įmonė, o ne privati. Tačiau tik puoselėjant sąžiningą konkurenciją rinkoje sukuriamos prekės ir paslaugos, kurios geriausiai atitinka vartotojo norus ir poreikius. Tai, kad ūkine veikla užsiima žmonės, privačios įmonės, o ne valdžia, yra vienas kertinių nepriklausomos Lietuvos laimėjimų. Valstybės ir savivaldybių valdomos įmonės yra išbandymas politikų sąžinėms, nes valdžiai sunku išlikti visiems lygiai teisinga, kai valdiška įmonė konkuruoja su privačiomis.
Klasikinis pavyzdys - valdiška įmonė žaidžia dvigubą žaidimą, t. y. VĮ „Kelių priežiūra“, kuri užsiima kelių priežiūra, taip pat teikia kelių tiesimo ir remonto darbus. Tačiau valdiška įmonė turi išskirtines sąlygas, nes ta pati technika, personalas, patalpos ir kiti ištekliai gali būti naudojami tiek kelių tiesimui, tiek kelių priežiūros darbams. Už dalį šių išteklių sumokama iš kelių priežiūros darbams skirtų lėšų, kurias VĮ „Kelių priežiūra“ gauna iš biudžeto be konkurencijos. Tai yra konkurencinis pranašumas, kuriuo VĮ „Kelių priežiūra“ gali naudotis konkuruojant kelių tiesimo ir remonto darbų rinkoje.
Panaši situacija yra ir AB Lietuvos pašto veikloje, kuri konkuruoja pašto paslaugų rinkoje, tačiau universaliąsias paslaugas įpareigotas teikti tik AB Lietuvos paštas. Tačiau tiek universaliosioms, tiek neuniversaliosioms pašto paslaugoms AB Lietuvos paštas naudoja tą pačią infrastruktūrą ir kitus išteklius. Taigi, dalis teikiamų pašto paslaugų sąnaudų padengiama iš universaliosios pašto paslaugos pajamų.
Savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigais kuria verslus, kurie tiesiogiai konkuruoja su privačiais asmenimis, kurie negali ateiti į savivaldybę ir paprašyti pinigų. Valdiškos įmonės veikla visada sudrumsčia tvarką rinkoje ir ne gerąja prasme. Valdžia turėtų siekti vienodų žaidimo taisyklių ir sąžiningos konkurencijos.
Senovės Prūsijos virtuvė: nuo varnų iki marcipanų
XIX a. viduryje Karaliaučiaus istorikas profesorius Johanesas Foitas pilies Slaptajame archyve aptiko manuskriptą - receptų rankraštį, viduramžiais parašytą Teutonų ordino valstybės teritorijoje. Rankraštį sudaro 12 lapų, tekstas surašytas vienu stulpeliu nuo 14 iki 18 eilučių. Daugiausiai receptų susiję su vištiena. Rankraštyje esama sistemos, pagal kurią receptai surikiuoti. Esama trijų receptūrų blokų: paukštienos patiekalai, valgiai iš duonos gaminių ir padažai. Padažų pagrindą sudaro vynas (baltas arba raudonas) arba actas, rečiau - obuolių sultys, kartais - žali kiaušiniai. Sprendžiant iš rankraščio, padažams ruošti vartotos įvairiausios daržovės ir prieskoniai.
Taip pat skaitykite: Legenda virtuvėje
Nuo XVI a. žinomas delikatesas buvo „flekas” - žarnokų sriuba (vok. Kuddelfleck), kurią virdavo iš gyvulio (dažniausiai jaučio) skrandžio gabalėlių ar žarnų bei prieskoninių daržovių.
1520 m. Naujųjų metų proga Karaliaučiuje buvo surengta pirmoji Ilgosios dešros šventė. 1583 m. dešros ilgis jau buvo 596 uolekčiai (per 400 m) ir ji jau svėrė 434 svarus - per 200 kg. Didžiausią apimtį dešra įgavo 1601 metais. Jos ilgis buvo 1005 uolekčiai, o tai jau beveik 700 metrų!
Apie varnų „medžioklę“ poemoje „Metai“ užsimena lietuvių literatūros klasikas poetas Kristijonas Donelaitis. Varnų mėsa Kuršių nerijoje buvo valgoma sūdyta, marinuota, rūkyta, kepta ir troškinta, gardinta grietine. Sūdydavo statinėse ir valgydavo žiemą.
Nedidelis miestas Vėluva (dabartinis Znamenskas, Kaliningrado sr.) XIX a. pabaigoje garsėjo arklių turgadieniais. Neatsiejama turgadienio dalimi tapo arklienos patiekalai.
Pilkalnio gyventojai toli garsėjo savitu degtinės vartojimu. Pillkaler - tai lituanizmas vokiečių rytprūsiečių šnektoje, kilęs iš lietuviško žodžio „Pilkalnis“. Tai stiklas degtinės, pagamintos Tepliavoje, su kepeninės dešros gabaliuku bei garstyčiomis.
Mažojoje Lietuvoje populiarus buvo „Įsruties dvigubas“ alus, kuris garsėjo savo stiprumu ir skoniu. Taip pat buvo gaminamas „meškinis” - medaus likeris, kurį skiesdavo degtine ar kitu stipriu gėrimu, dėdavo cinamono lazdelę ir citrinos žievelės.
Prūsijos karalius Frydrichas Didysis vertė kaimiečius auginti bulves pasitelkęs kariuomenę ir žiaurius grasinimus. Jis išleido net 15 „Kartoffelbefehl“ - specialių bulvių įsakymų.
Mažojoje Lietuvoje, visoje Vokietijoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse duonos parduotuvių bei kepyklų simbolis, emblema buvo vadinamasis krendelis (arba kringelis).
Marcipanai žinomi nuo XVI a. Vėliau Karaliaučiaus marcipanai (Konigsberger Marzipan) tapo kulinariniu miesto „veidu“ ir eksporto produktu Nr.
Lietuvininkų krašte buvo populiarūs ir kiti kepiniai: vofeliai ir krafai, štrudeliai bei štroizeliai, meduoliai ir anyžiniai sausainiai… Mėmelio štrudelio su vyšniomis bei riešutais XX a. pradžioje galėjai paskanauti ne tik Klaipėdos restoranuose - visoje Mažojoje Lietuvoje mokėti kepti tokius gardėsius buvo kiekvienos šeimininkės garbės reikalas.
tags: #alberto #kepiniai #atsiliepimai