"Trys metrai virš jūros lygio": Maršalo salų sostinės Madžūro portretas
Madžūras, Maršalo salų sostinė, atsiveria kaip kontrastų kupinas pasaulis. Pro lėktuvo iliuminatorių matomas rojaus kampelis, siaura 60 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės, netrukus pasitinka skurdas ir netvarka. Tarp žalutėlių palmių - išmesti jūriniai konteineriai, surūdiję automobilių kėbulai ir sulaukėjusių šunų gaujos. Šis atolas, esantis vos trimis metrais virš jūros lygio, atspindi ne tik gamtos grožį, bet ir istorijos bei kultūros iššūkius.
Kelionė į Madžūrą: "Salų šokliu"
Kelionė į Madžūrą prasideda Honolulu oro uoste, kur "Continental" (dabar - "United") avialinijų 957-asis reisas, pravardžiuojamas "Salų šokliu" ("Island hopper"), stoja piestu prieš šiuolaikinę aviacijos verslo sistemą. Šis lėktuvas neskrenda iš taško A tiesiai į tašką B. Pakeliui jis leidžiasi net penkis kartus ir tik po 14 valandų 25 minučių pasiekia septintąjį savo oro uostą, galutinį tikslą - Guamo salą netoli Azijos krantų. Šis skrydis, paliekantis Havajų sostinę ketvirtą nakties, yra tarsi vartai į kitokią žemę, kur laikas teka sava vaga.
Likusieji - daugiausiai skurdžių valstybėlių, per kurias “šokavo” CO 957, gyventojai, dirbantys turtinguosiuose Havajuose. Jie laukė su daugybe lagaminų, maisto pilnais kelioniniais šaldytuvais, iš gėlių supintais kryžiais, turbūt skirtais giminaičio laidotuvėms kokiame atokiame salyne.
Kontrastų miestas
Nusileidus Madžūre, kontrastas su JAV yra sunkiai suvokiamas. Vietoje daugybės tarptautinių autonuomos agentūrų - vienas langelis, kurio tarnautoja kažkam paskambinusi mums išlemeno, jog jų automobilis sugedo, ir, savąjį punktą čia pat uždariusi, išėjo namo. Vietoje visos ekologiško gyvenimo mados mikroautobusu vežami viešbutin regėjome senų automobilių kiuženas “išmestas” čia pat, greta vienintelio salos plento, jungiančio abu ilgojo atolo galus (sąvartyno ar laužyno Madžūre nėra). Oficiali valiuta - JAV doleris.
Dauguma madžūriečių gyvena miestelyje salos rytuose. Stambesnis verslas Maršalo salose - užsieniečių rankose. Viešbučiai - baltaodžių, restoranai ir turgaus tipo parduotuvėlės - kinų.
Taip pat skaitykite: „Trys metrai virš dangaus“: fenomenas ir įtaka
Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų, o vienintelį salos kelią kartkartėm aptaško bangos - kaip ir oro uosto pakilimo taką.
Istorija ir politika
Maršalo salos nėra tokios tolimos JAV kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iki 1986 metų tai buvo JAV kolonija, dar Antrojo pasaulinio karo metais atkariauta iš Japonijos.
- 1526 m. - pirmieji europiečiai pasiekia salas.
- 1788 m. - salas pradeda tyrinėti britų kapitonai Johnas Marshallas ir Thomas Gilbertas.
- 1859 m. - Ispanija pareiškia pretenzijas į salas.
- 1885 m. - Ispanija už pinigus galutinai atsisako teisių į salas Vokietijos naudai.
- 1886 m. - Vokietija paskelbia protektoratą.
- 1914 m. - Per Pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių perima Japonija.
- 1944 m. - Per Antrąjį pasaulinį karą iš japonų nukariauja JAV.
- 1947 m. - JAV administruoja salas pagal Jungtinių Tautų Globos sutartį.
- 1986 m. - Maršalo Salos tampa nepriklausoma valstybe, laisvai asocijuota su JAV.
- 1990 m. - JT panaikina Globos sutartį.
Užuot tapę visai nepriklausomais, maršaliečiai pasirinko “laisvai asocijuotos valstybės” statusą. Iš Amerikos jie gauna paramą, naudoja kaip valiutą JAV dolerį. Maršaliečiai gali laisvai dirbti JAV, o amerikiečiai - Maršalo salose, be to, salos savo krašto apsaugą patikėjusios JAV kariuomenei.
Lankytinos vietos
Per porą dienų galima spėti aplankyti svarbiausias salos vietas.
- Alele muziejus: įrengtas viename aptrūnijusio pastato kambaryje (kitame yra nacionalinė biblioteka).
- Kopros gamykla: autentiška vieta, kur galima pamatyti, kaip perdirbami kokosai.
Likusiu laiku galima keliauti po salą, mirkti Lauros paplūdimyje vakariniame jos gale. Išstovėti ant jūros dugno ten - be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Vakarais stebėti lagūną nuo suoliukų prie viešbučio. Saulėlydžio vaizdas būna užburiantis.
Taip pat skaitykite: Skirtingų pasaulių susidūrimas šiame filme
Alele muziejus
Alele muziejus, kurio rusvas interjeras ir stendai primena gūdų sovietmetį, įsikūręs mėlyname aplūžusiame name antrajame aukšte kartu su nacionaline biblioteka. Ten - seni atspausdinti lapai, negausūs eksponatai bei prižiūrėtoja, vis įkišanti nosį pažiūrėti, ar vieninteliai klientai dar neišėjo.
Kopros gamykla
Kopros fabrikas - visiškai autentiška vieta. Ne koks nors iščiustytas kampelis turistams, o vieta, kur kažin ar laikomasi darbų saugos bei higienos rekomendacijų, su kvapais.
Šiame pastatėlyje vienas kabinetų - turizmo informacija. Šiaip ne taip suvokėme, kad mūrinis vienaaukštis - ne kas kita, kaip šios vienintelės salų pramonės administracinis pastatas. Čia, biure apsilaupiusiomis sienomis, sutikome kelis darbuotojus, tarp jų inteligentiškesnį viršininką, kurio veide ryškėjo ir japoniški bruožai. Vos pasakėme, kad mes - iš Lietuvos - ir jis gestais imitavo kamuolio varymą bei metimą į krepšį.
Kopra - tai džiovinti kokosai. Didieji riešutai atvežami iš įvairių atolų ir čia perdirbami. Gamyklos darbuotojai, kelissyk “perleidinėję” mus vienas kitam, pagaliau atrado tokį, kuris ir pravedė per šį industrinį objektą, ir pasakojo tiek, kiek jam leido ribotos anglų kalbos žinios. Beje, darbininkas-gidas arbatpinigių atsisakė - supažindinimas su šiuo pramonės “paveldu” griežtai nemokamas.
Lauros paplūdimys
Pagaliau pasiekiama Laura, kuri tarpukariu ir buvo Madžūro centras, o dabar, palyginus su DRDu - tik palmėmis užaugęs kaimas. Čia, kaip ir aname gale, atolas išplatėja: vietoje vieno kelio driekiasi “net” dvi lygiagrečios gatvės. Susimokėjus paplūdimio prižiūrėtojams po vieną dolerį, galima mėgautis ramybe.
Taip pat skaitykite: "Trys metrai virš dangaus": brendimo drama
Virš vandenyno, iš trijų pusių apsupusio šią vietą, rymo pasvirusios palmės. Ties horizontu žiba baltos didžiųjų bangų keteros, mat jos dar ten, tolumoje, sudūžta į koralų rifus, antruoju žiedu supančius atolą. Žmonių - mažai, tik keli vaikučiai, vėliau mandagiai pasisveikinę ir tęsę savo žaidimus.
Plūduriuoti vietoje Ramiajame Vandenyne ties Laura neįmanoma. Mat srovė, kaip tie “prekybiniai vėjai”, kadaise smarkiai gelbėdavę burlaivių kapitonams, nuolat neša į šoną. Jei tik pakeli abi kojas šuoliui per bangą - nusileidi jau gerokai šiauriau. Keli tokie šuoliai ir gali apsižvalgęs suprasti, kad už nugaros nebėra salos - reikia nepamiršti vis žengtelėti kelis žingsnius prieš srovę. Neša nerimstanti srovė ir medžių šakas, ką ten šakas - ištisus kamienus, ir šiukšles - vienkartinius puodelius, gal išmestus jūron saliečių ar laivo įgulos.
Taikos parkas
Išlipama ir kitoje vietoje, atmenančioje sudėtingą salų istoriją: Taikos parke - betoniniame amfiteatre, japonų suręstame Antrojo pasaulinio karo aukoms. Mažutis jis lyginant su Honolulu Pančboulo baltaisiais memorialiniais monolitais.
Gyvenimas Madžūre
Išvykus iš DRD, daugumos iš 20 000 madžūriečių namų (skaičius tik iš pažiūros mažas, nes visose Maršalo salose žmonių tėra 60 000: mažiau, negu Alytuje), peizažas pasikeičia: vandenynas tebesupa, bet palaikius namelius keičia palmių giraitės. Gyvūnų kaimenės jose nelaigo: salos pernelyg atokios, kad čia būtų atkeliavę žvėrys.
Šalikelėse kur nekur boluoja antkapiai: kiekviena giminė čia turi savas kapinaites. Tokie mirusiųjų miesteliai, kur visut visutėliai paminklai - balti - statomi šeimos sklypuose, kurie jai neišmirus niekada neatiteks kitiems. Mat žemės sklypų šituose kraštuose negalima nei pirkti, nei parduoti, nei dovanoti ir beveik visi jie - privatūs, paveldimi pagal sudėtingus teisinius papročius.
Kultūriniai skirtumai
Vakarietišką ir vietinį supratimą apie tai, kas aktualu turistams, skiria mylios, gal šimtai mylių. Maršaliečiui, gimusiam ir visada gyvenusiam atole, mažesniame už Vilniaus centrą, juk nė į galvą nešaus, kad galima čia ko nors nerasti.
Verslai dažniausiai kinų rankose. Darbštieji imigrantai iš Azijos laiko ir daugumą kavinių, ir vietinius “Viskas po vieną eurą” atitikmenis. Į vakariečius besiorientuojantys viešbučiai čia valdomi baltaodžių: tas, kuriame apsistojome, priklausė Reimersų šeimai.
tags: #3 #metrai #virs #juros #lygio #filmas