Šiaurės ašigalio svarba ir iššūkiai XXI amžiuje
Įvadas
Šiaurės ašigalis, ilgą laiką buvęs atšiaurus ir sunkiai pasiekiamas regionas, šiandien tampa vis svarbesnis pasaulio politikos, ekonomikos ir aplinkosaugos kontekste. Klimato kaita, lydima ledynų tirpimo, atveria naujas galimybes išgauti gamtos išteklius, plėtoti laivybą ir žvejybą, tačiau kartu kelia didžiulius iššūkius aplinkai ir Arkties regione gyvenančioms tautoms.
Šiaurės ašigalio geopolitinė reikšmė
Rusija paliko mažai abejonių dėl savo planų Arktyje, įsmeigdama Rusijos vėliavą 2007 m. jūros dugne Šiaurės ašigalyje. Tai gyvybiškai svarbu, nes rodo didėjantį susidomėjimą šiuo regionu. Šis įvykis tapo vienu iš ženklų, bylojančių apie ekonominį susidomėjimą šiuo regionu.
Islandijos stojimas į Europos Sąjungą reiškia, kad Europa žengia Šiaurės ašigalio link, ir tai turės didelį teigiamą poveikį politikos, ekonomikos, aplinkosaugos ir mokslo sritims.
Energijos išteklių potencialas
Atsižvelgiant į augantį Europos poreikį energijai, nepanaudoti Šiaurės ašigalio regione esantys energijos ištekliai gali prisidėti prie Europos energijos tiekimo saugumo. Tačiau svarbu pažymėti, kad Šiaurės ašigalio regione esančių išteklių naudojimas atliks tik papildomą vaidmenį Europai apsirūpinant energijos ištekliais.
Klimato kaita ir aplinkosaugos iššūkiai
Visuotinis atšilimas ir Šiaurės ašigalio ledo „kepurės“ tirpimas tikrai atveria naujų galimybių, susijusių su gamtos ištekliais, naftos gavyba, žvejyba, laivyba ir pan. Tačiau klimato atšilimą aiškiai byloja tai, kad ledas aplink Šiaurės ašigalį vasaros metu vis labiau tirpsta. Vien per pastaruosius šešerius metus Šiaurės ašigalio ledo sluoksnis suplonėjo perpus, ir galbūt jau pasiekė vadinamąjį „lūžio tašką“. Ilgalaikiu laikotarpiu ši veikla tik dar labiau paskatintų ledynų ir Šiaurės ašigalio ledo sluoksnio irimą, šitaip sukeldama negrįžtamą pavojų ekologinėms sistemoms regione ir Arkties regiono gyventojams. Todėl ledynų apsauga ir Šiaurės ašigalio ledo sluoksnio apsauga nuo nekontroliuojamos žmogaus veiklos privaloma.
Taip pat skaitykite: Atogrąžų juosta: apibrėžimas ir vieta
ES vaidmuo Arkties regione
Būsimų išorės veiksmų, regioninio ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų (pvz., Šiaurės periferijos programos) geografinė taikymo sritis ir prioritetai galėtų būti išplėsti, kad būtų galima glaudžiau bendradarbiauti sprendžiant su ašigaliu susijusius klausimus ir užtikrinti, kad ES kuo labiau prisidėtų prie Arkties regiono vystymosi. Siekiant sudaryti sąlygas sklandžiau ir veiksmingiau bendradarbiauti mokslinių tyrimų ir plėtros srityse taip pat būtų svarbu sukurti bendrą finansavimo ir programų rengimo ašigalio srityje mechanizmą, kuriame dalyvautų visos tolimosios šiaurės partnerės.
Vietinių tautų įtraukimas
Nors pripažįstame, kad mūsų dialogas su visomis ašigalio srityje gyvenančiomis vietinėmis tautomis galėtų būti pagerintas, 2010 m. buvo laikomi vaisingo ir platesnio tarpusavio bendravimo, kurį tikrai tęsime ir ateityje, pradžia.
Jūrų ribos ir jurisdikcija
Svarbu paminėti vandenis, apribotus linijomis, nubrėžtomis nuo geografinio Šiaurės ašigalio tam tikrais dienovidiniais ir lygiagretėmis, kurios nustato įvairių šalių jurisdikciją ir interesus regione. Pavyzdžiui, vienas iš apibrėžimų nurodo vandenis, apribotus linija, pradedama brėžti iš geografinio Šiaurės ašigalio išilgai 40° 00′ vakarų ilgumos dienovidinio iki Grenlandijos šiaurinės pakrantės; iš ten į rytus ir į pietus išilgai Grenlandijos pakrantės iki taško, esančio 44° 00′ vakarų ilgumos; iš ten tiesiai į pietus iki 59° 00′ šiaurės platumos; iš ten tiesiai į rytus iki 27° 00′ vakarų ilgumos; iš ten tiesiai į šiaurę iki 68° 00′ šiaurės platumos; iš ten tiesiai į rytus iki 11° 00′ vakarų ilgumos; iš ten tiesiai į šiaurę iki geografinio Šiaurės ašigalio. Kitas apibrėžimas nurodo vandenis, apribotus linija nuo geografinio Šiaurės ašigalio išilgai dienovidinio 30° 00′ rytų ilgumos iki 72° 00′ šiaurės platumos; iš čia tiesiai į vakarus iki 26° 00′ rytų ilgumos; iš čia tiesiai į pietus iki Norvegijos pakrantės; iš čia į rytus išilgai Norvegijos ir Rusijos pakrantės iki Kabarovo; iš čia per vakarines Jugorskij Šaro sąsiaurio žiotis; iš čia į vakarus ir šiaurę išilgai Vaigačo salos pakrantės; iš čia per vakarines sąsiaurio Karskije Vorota žiotis; iš čia į vakarus ir šiaurę išilgai Naujosios Žemės salyno Pietų salos pakrantės; iš čia per vakarines Matočkin Šaro sąsiaurio žiotis; iš čia išilgai Naujosios Žemės salyno Šiaurės salos vakarinės pakrantės iki taško 68° 30′ rytų ilgumos; iš čia tiesiai į šiaurę iki geografinio Šiaurės ašigalio.
Dangaus sfera ir orientacija
Vakare, kai sutemsta, dangus sužaižaruoja, sakytum, nesuskaičiuojama daugybe žvaigždžių. Stebėtojas pasijunta tarsi būtų po milžinišku kupolu. Įspūdis labai stiprus, ir visiškai natūralu, kad kadaise manyta, jog iš tikrųjų Žemę gaubia reali žvaigždžių nusagstyta sfera. Dabar gerai žinoma: žvaigždės − tai tolimos saulės, nutolusios nuo Žemės įìvairiausiais atstumais. Virš horizonto paprasta akimi matyti ne daugiau kaip 3000 žvaigždžių. Žvaigždės juda erdvėje, bet dėl didelių atstumų daugumos jų danguje regimos tarpusavio padėtys kinta nepaprastai lėtai. Praktiškai mes matome tokį pat žvaigždėtą dangų, kokį jį matė žmonės, gyvenę prieš kelis tūkstančius metų. Tada žvaigždės padėjo žmonėms sekti laiką, numatyti sezoninių darbų pradžią, orientuotis tolimose kelionėse. Senovės astronomai jungdavo šviesesnes paslaptingojo dangaus žvaigždes į atskiras grupes − žvaigždynus ir juos pavadino gyvūnų, įvairių daiktų ir mitinių būtybių vardais. Daugelis senovinių žvaigždynų pavadinimų išliko iki šių dienų (Andromeda, Liūtas, Orionas, Persėjas, Strėlė ir t.t.). Kai kurioms labiau įsidėmėtinoms žvaigždžių konfigūracijoms lietuviai turėjo savo pavadinimus. Štai keletas geriausiai žinomų: Didieji ir Mažieji Grìįžulo Ratai (Didžioji ir Mažoji Lokė), Šienpjoviai (Orionas), Darželis (Šiaurės Vainikas), Jukštandis (Kasiopėja). Dabar žvaigždyno sąvoka yra pasikeitusi: tai ne šviesesnių žvaigždžių grupė, o tiesiog dangaus sklypas su viskuo, kas jame yra. 1922 m. Tarptautinė astronomų sąjunga patikslino žvaigždynų ribas ir pavadinimus. Dabar visas dangus padalytas į 88 žvaigždynus. Visos plika akimi matomos žvaigždės ir daug pro teleskopus stebimų žvaigždžių įrašyta į katalogus ir sužymėta žvaigždėlapiuose. Blyškesnės žvaigždės ir vadinamos tais numeriais, kuriais jos pažymėtos plačiau paplitusiuose kataloguose. Šviesiausios kiekvieno atskiro žvaigždyno žvaigždės paženklintos dar ir graikų abėcėlės raidėmis. Nuo senų laikų per šimtą didelio spindesio žvaigždžių turi savo tikrinius vardus. Štai keletas pavyzdžių: Altairas (Erelio ), Kastoras (Dvynių ), Rigelis (Oriono ), Sirijus (Didžiojo Šuns ), Vega (Lyros ) ir t.t. Kai kurias žvaigždes lietuviai vadino savaip. Kai kurie šviesuliai nepaklūsta nusistovėjusiai žvaigždžių išsidėstymo tvarkai ir slankioja iš vieno žvaigždyno į kitą. Tai − Saulė, Mėnulis, planetos, kometos, dirbtiniai Žemés palydovai, meteorai. Per naktį, praleistą po atviru dangumi, galima įsitikinti, jog žvaigždėtasis dangus lėtai sukasi iš rytų į vakarus. Atidžiai apsižvalgius, galima nustatyti ir įsivaizduojamos sukimosi ašies, einančios per stebėtojo akį, kryptį. Šiaurės pusėje gerokai virš horizonto (jei stebėtojas yra, pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje) yra vieta, kur žvaigždės labai mažai tejuda. Aukščiau šios įsidėmėtinos vietos žvaigždės sukasi iš dešinės į kairę (kai stebėtojas stovi veidu į šiaurę), o žemiau - iš kairės į dešinę. Aišku, kažkur ties ta vieta reikia įsivaizduoti tašką, žymintį dangaus skliauto sukimosi ašies kryptį (smulkiau žr. Žvaigždėto dangaus parinis sukimasis (apsisuka per parą) yra tik iliuzija. Ji kyla dėl to, kad Žemė (kartu ir stebėtojas) sukasi iš vakarų ì rytus. Žvaigždėtojo dangaus vaizdas priklauso nuo stebėtojo vietos Žemės paviršiuje. Geografinė ilguma λ − tai dvisienis kampas tarp pradinio (Grinvičo) dienovidinio ir tam tikro Žemės paviršiaus taško dienovidinio plokštumų. Ji matuojama nuo pradinio dienovidinio nuo 0° iki 360°, arba nuo 0h iki 24h. Geografinė platuma φ yra kampas tarp Žemės pusiaujo plokštumos ir vertikaliosios (einančios sunkio jėgos kryptimi) linijos, išvestos per tam tikrą Žemės paviršiaus tašką. Ji skaičiuojama nuo pusiaujo nuo 0° iki ±90° (teigiama − Šiaurės ašigalio kryptimi, neigiama − Pietų ašigalio kryptimi). Taip apibrėžta geografinė platuma nustatoma pagal astronominius stebėjimus, todėl ji kartais vadinama astronomine platuma*. Žemės paplokštumas ir masių pasiskirstymo joje netolygumai nėra dideli, todėl astronomijoje Žemė dažnai laikoma tiesiog vienalyčiu rutuliu. Tada tam tikro Žemės paviršiaus taško geografinę ilgumą galima matuoti pusiaujo lanku nuo pradinio dienovidinio iki to taško dienovidinio, o geografinę platumą − šio dienovidinio lanku nuo pusiaujo iki pasirinktojo taško. 1.1 pav. Stebėtojas apibūdina dangaus šviesulius visų pirma kryptimis, kuriomis jis tuos šviesulius mato. Kampai tarp tų krypčių nusako šviesulių tarpusavio padėtis. Praktikoje patogiau kryptis pakeisti taškais - šviesulių projekcijomis į regėjimo įspūdžio sukurtą sferinį paviršių. Tada šviesulių tarpusavio padėtį galima nusakyti didžiųjų apskritimų (jų plokštumos eina per sferos centrą), jungiančių jų projekcijas, lankais. Sferos spindulys čia neturi reikšmės. Trumpai tariant, dangaus sfera − tai įsivaizduojama neriboto spindulio sfera, kurios centras gali būti bet kuriame erdvės taške. Šioje sferoje dangaus šviesuliai vaizduojami taip, kaip jie matomi iš to taško − sferos centro. Toliau dangaus sferos centrą susiesime su realaus stebėtojo, esančio Žemės paviršiuje, akimi. Matavimai dangaus sferoje atliekami tiktai lanko arba kampo matais. Konkrečios šviesulių padėtys nusakomos tam tikrų įsivaizduojamų dangaus sferos taškų bei apskritimų atžvilgiu. Pagrindiniai dangaus sferos elementai yra parodyti 1.1 pav. Čia sferos centras (stebėtojas) yra Žemės paviršiaus taške O. Vertikalioji linija, išvesta per šį tašką, kerta dangaus sferą dviejuose diametraliai priešinguose taškuose: zenite Z ir nadyre Z' (arab. nadir − esantis priešais). Zenitas yra tiesiai virš galvos, o nadyrą užstoja Žemės rutulys. Didysis dangaus sferos apskritimas SWNE, kurio plokštuma yra statmena vertikaliajai linijai, vadinamas matematiniu, arba tikruoju horizontu. Matematinio horizonto negalima tapatinti su regimuoju, arba fiziniu horizontu, t.y. linija, kuria, kaip mums atrodo, dangus liečiasi su Žemės paviršiaus dariniais. Linija PP', apie kurią sukasi dangaus sfera, vadinama dangaus ašimi. Taškai, kuriuose ši ašis kerta dangaus sferą, vadinami dangaus poliais. Polius, nuo kurio žvelgiant dangaus sukimosi kryptis sutampa su laikrodžio rodyklių sukimosi kryptimi, laikomas šiauriniu dangaus poliumi P, priešingas (mums nematomas) − pietiniu dangaus poliumi P'. Mūsų laikais šiaurinis dangaus polius yra maždaug 1° atstumu nuo šviesios Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždės. Dėl savo išskirtinės padėties ši žvaigždė ir vadinama Šiaurine. Žemės rutulys yra be galo mažas palyginti su atstumais iki žvaigždžių, todėl ta pati žvaigždė (dangaus sferos taškas) iš visų Žemės paviršiaus vietų yra matoma lygiagrečiomis kryptimis. Lygiai tą patį galima pasakyti apie visas kryptis į dangaus polių: dangaus ašis, kad ir kurį Žemės tašką bepasirinktume dangaus sferos centru, visada yra lygiagreti Žemės sukimosi ašiai pp'. Didysis dangaus sferos apskritimas QWQ'E, kurio plokštuma yra statmena dangaus ašiai (lygiagreti Žemės pusiaujo qq' plokštumai), vadinamas dangaus pusiauju. Dangaus pusiaujas dalija dangų į dvi lygias dalis: šiaurinę ir pietinę. Mažieji dangaus sferos apskritimai (pvz., ab), kurių plokštumos yra lygiagrečios dangaus pusiaujo plokštumai, vadinami dangaus, arba parinėmis lygiagretėmis. Didysis dangaus sferos apskritimas PZQSP'Z'Q'N, kurio plokštuma eina per vertikaliąją liniją ir dangaus ašį, vadinamas dangaus dienovidiniu. Jo ir matematinio horizonto plokštumų susikirtimo linija vadinama vidurdienio linija. Ji rodo stebėtojo vietos Žemės dienovidinio kryptį ir kerta matematinį horizontą šiaurės taške N ir pietų taške S. Dangaus ašis dalija dangaus dienovidinį pusiau. Šviesulys, slinkdamas dangaus lygiagrete, du kartus per parą kerta dangaus dienovidinį. Šviesulio perėjimas per dangaus dienovidinį vadinamas jo kulminacija. Skiriama viršutinė kulminacija, kai šviesulys pereina viršutinę dangaus dienovidinio dalį, ir apatinė kulminacija, kai šviesulys pereina apatinę dangaus dienovidinio dalį (1.1 pav. Ekliptika. Žvaigždės pateka ir nusileidžia visada tose pačiose horizonto vietose (jei stebima iš to paties taško), kulminuoja visada vienodame aukštyje, t. y. jos visą laiką sukasi tomis pačiomis dangaus lygiagretėmis. O Saulės patekėjimo ir nusileidimo vietos, taip pat jos aukštis vidurdienį nuolatos kinta. Vadinasi, nuolat kinta ir Saulės padėtis žvaigždžių atžvilgiu. Tikslesnį vaizdą apie Saulės judėjimą žvaigždžių fone galima susidaryti per visus metus stebint žvaigždėtą dangų vienu ir tuo pačiu nakties laiku. Jau po savaitės kitos aiškėja, kad dangaus sfera lėtai sukasi iš rytų į vakarus (tai ne parinis sukimasis!): virš rytų horizonto pasirodo nauji žvaigždynai (pirmasis žvaigždės pasirodymas ryto aušroje vadinamas heliakaliniu patekėjimu), o anksčiau aukštai spindėję žvaigždynai palaipsniui slepiasi už vakarų horizonto. Po metų žvaigždynai vėl užima tą pačią padėtį, kaip pirmąją stebėjimų naktį. Aišku, taip yra todėl, kad Saulė (nuo jos padėties priklauso paros metas) juda žvaigždžių atžvilgiu iš vakarų į rytus ir visą ratą padaro per vienerius metus, t. y. per parą paslenka maždaug 1°. Saulės skritulio centras juda didžiuoju dangaus sferos apskritimu, vadinamu ekliptika (gr. ekleipsis - užtemimas). Linija ΠΠ' (1.2 pav.), statmena ekliptikos EE' plokštumai ir einanti per dangaus sferos centrą, vadinama ekliptikos ašimi, o jos susikirtimo su dangaus sfera taškai - ekliptikos poliais: šiauriniame danguje yra šiaurinis ekliptikos polius Π, o pietiniame - pietinis ekliptikos polius Π'. Ekliptikos ir dangaus pusiaujo susikirtimo taškai vadinami lygiadienių, arba ekvinokcijų (lot. aequus - lygus + nox - naktis) taškais. Viename jų, pavasario lygiadienio taške ♈, Saulė pereina iš pietinio dangaus į šiaurinį (1.2 pav. rodyklė prie Saulės ženklo rodo jos regimojo metinio judėjimo kryptį), o priešingame, rudens lygiadienio taške ♎, iš šiaurinio į pietinį. Ekliptikos taškai, nutolę 90º nuo lygiadienių taškų, vadinami saulėgrįžų, arba solsticijų (lot. Lygiadienių ir saulėgrįžų taškai ir dabar žymimi tais pačiais ženklais, kaip maždaug prieš 2000 metų, t.y. žvaigždynų, kuriuose tais laikais buvo šie taškai, ženklais: ženklai ♈, ♋, ♎ ir ♑ reiškia atitinkamai Avino, Vėžio, Svarstyklių ir Ožiaragio žvaigždynus. Dabar pavasario lygiadienio taškas ♈ yra Žuvų žvaigždyne, vasaros saulėgrįžos taškas ♋ - Tauro žvaigždyne, rudens lygiadienio taškas ♎ - Mergelės žvaigždyne ir žiemos saulėgrįžos taškas ♑ - Šaulio žvaigždyne. Apie šių taškų judėjimo priežastis žr. Ekliptika kerta 13 žvaigždynų: pavasarį Saulė slenka Žuvų, Avino ir Tauro žvaigždynais, vasarą - Dvynių, Vėžio ir Liūto žvaigždynais, rudenį - Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono ir Gyvatnešio žvaigždynais, žiemą - Šaulio, Ožiaragio ir Vandenio žvaigždynais. Dangaus sferos juosta, kurios viduriu eina ekliptika, jau nuo seno traukė dėmesį, nes čia, be Saulės, dar juda Mėnulis, klaidžioja planetos. Beveik visų čia esančių žvaigždynų pavadinimai susieti su tikromis ar išgalvotomis gyvomis būtybėmis. Neatsitiktinai ši maždaug 16° pločio juosta buvo pavadinta Zodiaku (gr. zoon - gyvūnas). Istoriškai Zodiakui priskiriama 12 žvaigždynų (pagal metų mėnesių skaičių); į jų tarpą nepatenka Gyvatnešis. Metinis Saulės judėjimas ekliptika tėra tiktai regimasis reiškinys, tikrojo Žemės skriejimo aplink Saulę atspindys. Ekliptika - tai visuma dangaus sferos taškų, į kuriuos skriejantis Žemės orbita stebėtojas projektuoja Saulės skritulio centrą. Kitais žodžiais tariant, ekliptika yra linija, kuria dangaus sfera kertasi su Žemės orbitos plokštuma. Visiems, o ypač vidutinių platumų gyventojams gerai pažįstamas periodiškai pasikartojantis šilumos režimo kitimas, t.y. metų laikų kaita. Metų laikai seka metinį kulminuojančios Saulės aukščio kitimą, susietą su ekliptikos posvyriu į dangaus pusiaują. O tikrosios metų laikų kitimo priežastys yra trys: Žemės skriejimas aplink Saulę, Žemės pusiaujo plokštumos arba Žemės sukimosi ašies posvyris į jos orbitos plokštumą (atitinkamai kampu ε arba 90° - ) ir Žemės sukimosi ašies orientacijos erdvėje pastovumas (mažą jos pokytį galima pastebėti tik po daugelio metų (žr. Kai Saulė būna lygiadienių taškuose, plokštuma, skirianti apšviestą Žemės pusę nuo neapšviestos, eina per Žemės sukimosi ašį: šiaurinis ir pietinis Žemės pusrutuliai gauna vienodai šilumos. Abiejų pusrutulių apšvietos sąlygos labiausiai skiriasi Saulei esant saulėgrįžų taškuose, tuomet viename pusrutulyje Saulė yra maksimaliame aukštyje, o kitame - minimaliame. Šiauriniame Žemės pusrutulyje rudens - žiemos sezonas trunka 179 paras, o pavasario - vasaros sezonas ilgiau - 186 paras. Vadinasi, ekliptikos dalį, esančią pietiniame danguje, Saulė pereina greičiau negu dalį, priklausančią šiauriniam dangui. Tai rodo, jog Saulės slinkimo greitis įvairiose ekliptikos vietose yra nevienodas. Savo ruožtu tai yra atspindys netolygaus Žemės skriejimo aplink Saulę, nes jos orbita yra ne apskritimas, o elipsė. Žemė būna arčiausiai Saulės ir skrieja didžiausiu greičiu sausio pradžioje, o jos didžiausias atstumas ir mažiausias greitis būna liepos pradžioje. Saulės atstumo kitimas (lygus 5 mln. km) tiktai šiek tiek mažina mūsų žiemų speigus ir vasarų kaitrą. Pietiniame Žemės pusrutulyje šis faktorius veikia atvirkščiai - šiek tiek sustiprina kontrastą tarp žiemos ir vasaros. * Tai suapvalinta kampo ε reikšmė. 2000 m. (kampas dabar mažėja 0",47 per metus (žr. Dangaus šviesulių (dangaus sferos taškų) padėtys nusakomos dviem sferinėmis koordinatėmis, t.y. dviem didžiųjų dangaus sferos apskritimų lankais, atskaitomais nuo pasirinktų pagrindinių dangaus sferos elementų. Šioje sistemoje šviesulių padėtis nustatoma matematinio horizonto ir dangaus dienovidinio atžvilgiu. Horizontinėje sistemoje koordinačių tinklą sudaro vertikalai, arba aukščio apskritimai, ir almukantarai (arab. al muqantar - skliautuotas), arba vienodo aukščio apskritimai. Vertikalais vadinami didieji dangaus sferos pusapskritimiai, nubrėžti nuo zenito iki nadyro, o almukantarais - mažieji dangaus sferos apskritimai, kurių plokštumos yra lygiagrečios su matematinio horizonto plokštuma (1.3 pav. cd). Horizontinėje koordinačių sistemoje šviesulio M (1.3 pav.) padėtį nusako aukštis h ir azimutas A (arab. as sumut - kryptys). Aukščiu h vadinamas vertikalo ZMmZ', išvesto per šviesulį, lankas mM nuo matematinio horizonto iki šviesulio, o azimutu A - matematinio horizonto lankas Sm nuo pietų taško S iki šviesulio vertikalo ir horizonto susikirtimo taško m. Dažnai vietoje aukščio h naudojama kita koordinatė - zenitinis nuotolis z, t.y. Aukštis h matuojamas į abi puses nuo matematinio horizonto nuo 0° iki ±90°: virš horizonto , o po horizontu . Zenitinis nuotolis matuojamas nuo zenito nadyro link nuo 0º iki 180°. Visada = 90° - . Azimutas A matuojamas nuo pietų taško S į vakarus nuo 0° iki 360°. Kartais azimutas matuojamas nuo pietų taško į vakarus nuo 0° iki +180° ir į rytus nuo 0° iki -180°. Šviesulio azimutas ir zenitinis nuotolis (rečiau aukštis) išmatuojami tiesiogiai su specialiais kampų matavimo prietaisais, panašiais į geodeodeziniams darbams naudojamą prietaisą - teodolitą. Dėl parinio dangaus sferos sukimosi šviesulių horizontinės…
Taip pat skaitykite: Šulinio aukštis virš žemės: svarbu žinoti
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti žemės riešutų sviesto pyragą?
tags: #žemės #pietų #ašigalio #šiaurės #platumos #lygiagretė