Atlanto vandenynas žemėlapyje: susidarymas, ypatybės ir reikšmė
Atlantas, arba Atlanto vandenynas (lot. Mare Atlanticum, Oceanus Occidentalis, gr. Atlantis), yra Pasaulinio vandenyno dalis, įsiterpusi tarp Europos ir Afrikos rytuose, Šiaurės ir Pietų Amerikos vakaruose ir Antarktidos pietuose. Tai antras pagal dydį vandenynas pasaulyje po Ramiojo vandenyno. Jo plotas su jūromis siekia 91,7 mln. km², o be jūrų - 78,4 mln. km². Atlantas tęsiasi iš šiaurės į pietus apie 15 000 kilometrų.
Atlanto vandenyno geografija ir gylis
Vidutinis Atlanto vandenyno gylis (be jūrų) yra 3597 m. Didžiausias gylis Šiaurės Atlante siekia 8742 m (povandeniniame Puerto Riko lovyje, kitais duomenimis - 9219 m), o Pietų Atlante - 8248 m (Pietų Sandwicho lovyje).
Atlanto rytiniai ir vakariniai krantai yra beveik lygiagretūs, o Šiaurės Atlanto krantai labiau raižyti nei Pietų Atlanto. Čia yra beveik visos Atlanto jūros ir įlankos: Šiaurės jūra, Baltijos jūra, Biskajos įlanka, Viduržemio jūra (su Atlantu ją jungia Gibraltaro sąsiauris) ir jos šakos - Ligūrijos jūra, Tirėnų jūra, Jonijos jūra, Adrijos jūra, Egėjo jūra, Marmuro jūra, Juodoji jūra ir Azovo jūra. Prie Amerikos krantų yra Labradoro jūra, Karibų jūra, Šventojo Lauryno įlanka ir Meksikos įlanka. Didžiausios salos Atlante yra Didžioji Britanija, Niufaundlandas, Kuba, Islandija, Airija ir Haitis.
Atlanto vandenyno susidarymas ir geologinė raida
Atlanto vandenyno susidarymas ir geologinė raida apima visą mezozojų ir kainozojų. Atlanto pagrindinė dalis pradėjo formuotis juros periodo pradžioje, kai Pangėjos superžemynas suskilo į 2 žemynus: šiaurinį - Lauraziją (Šiaurės Amerika ir Eurazija) ir pietinį - Gondvaną (Pietų Amerika, Afrika, Indija, Australija, Antarktida).
Kreidos periodo pradžioje sudėtinga riftų sistema suskaldė Gondvaną į kelis (dabartinius) žemynus. Pietų Amerika atskilo ir pradėjo tolti nuo Afrikos, dėl to susidarė Atlanto pietinė dalis, kuri nuolat platėjo ir dabar tebeplatėja vidutiniškai 4 cm per metus. Atlanto ruožas tarp Kanados ir Grenlandijos ir šiaurinė dalis tarp Grenlandijos ir Britų salų atsivėrė baigiantis kreidos periodui. Grenlandija pradėjo tolti nuo Skandinavijos tik paleogeno pradžioje ir tolsta 1,7 cm per metus greičiu.
Taip pat skaitykite: Kultūriniai skirtumai
Šiaurėje Vidurio Atlanto kalnagūbrio tęsinys yra Arkties vandenyno Gakelio kalnagūbris, o pietuose - Afrikos-Antarktidos kalnagūbris, kuris jungiasi su Indijos vandenyno kalnagūbriais. Visas Vidurio Atlanto kalnagūbris suskaldytas į atskirus skirtingo ilgio fragmentus, kurie vienas kito atžvilgiu perstumti transforminių lūžių (Gibbso, Atlančio, Barracudos, Gvinėjos, Romanche’o, Falklando), kertančių vandenyno dugną per visą jo plotį. Kalnagūbrio fragmentus jungiantys transforminių lūžių ruožai yra seismiškai aktyvūs ir sudaro dabartinę Atlanto seisminę juostą.
Vidurio Atlanto kalnagūbrio aukštis virš vandenyno baseinų dugno yra apie 3000 metrų. Vandenyno gylis virš kalnagūbrio Šiaurės pusrutulyje siekia iki 3,5 km, o Pietų pusrutulyje - iki 2,5 kilometrų. Išilgai Atlanto vidurio kalnagūbrio eina riftas - siauras ilgas grabenas, kurio plotis iki 10-20 km, o gylis apie 2000 metrų. Tai litosferos plokščių spredingo zona, kurioje abi plokštės atsitraukia viena nuo kitos, o susidarančius tarp jų atvirus plyšius užpildo kylanti iš astenosferos bazaltinė lava. Rifto zonoje susidaro naujas Žemės paviršius, dar nenuklotas šiuolaikinėmis dugno nuosėdomis. Rifto bazaltinė Žemės pluta (jos storis 4 km) tiesiogiai dengia astenosferą. Litosferos storis ir tankis laipsniškai didėja tolstant nuo rifto zonos, ji sunkėja ir vis labiau grimzta į astenosferą, vandenyno dugnas smunka žemyn.
Atlanto vakaruose, ties Haičio, Puerto Riko ir Mažųjų Antilų salomis, ir pietuose, ties Pietų Sandwicho salomis, vyksta vandenyno dugno subdukcija, kur viena litosferos plokštė grimzta po kita. Atlante yra povandeninių vulkaninių kalnų ir jų grandinių, kurių kilmė susijusi su giluminiais, vadinamaisiais karštaisiais taškais, generuojančiais didelius magmos kiekius. Kylanti nuo karštųjų taškų magma prasiveržia pro slenkančias virš jų litosferos plokštes; jų paviršiuje susidaro vulkaniniai kalnai ir jų grandinės (pvz., Rio Grandės, Banginių).
Atlanto vandenyno dugnas ir nuosėdos
Atlanto šelfo plotis svyruoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų kilometrų (plačiausias Šiaurės jūroje, į pietus nuo Niufaundlando salos, ir palei Argentinos krantus), o gylis ties kontinentiniu šlaitu siekia 100-500 metrų. Kontinentinį šlaitą daug kur vagoja turbidinių srovių išrausti povandeniniai kanjonai (Vidurio, Bermudų, Hudsono, Bahamų, Kongo), nesusiję su sausumos upėmis.
Nuosėdos dengia beveik visą Atlanto dugną, išskyrus rifto zoną. Nuosėdų sluoksnio didžiausias storis (500-1000 m) yra dubumose. Dugno nuosėdos purios, nemetamorfizuotos arba truputį pakitusios, terigeninės, karbonatinės, vulkanogeninės.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Atlanto vandenyno klimatas ir srovės
Atlantas tęsiasi per visas klimato juostas, išskyrus arktinę. Dėl srovių įtakos oro temperatūra ties rytine ir vakarine Atlanto dalimi toje pačioje platumoje nevienoda: į šiaurę nuo 30° šiaurės platumos vakarinė dalis apie 10 °C šaltesnė už rytinę, o tarp 30° šiaurės platumos ir 40° pietų platumos vakarinė dalis maždaug 5 °C šiltesnė.
Bendrąją atmosferos cirkuliaciją nulemia 4 nuolatiniai atmosferos veiklumo centrai: Islandijos ir Antarkties depresijos ir Šiaurės bei Pietų Atlanto anticiklonai, kuriuos skiria kiek mažesnio slėgio zona ties pusiauju. Dėl to vidutinėse platumose visus metus pučia stiprūs vakarų vėjai, o subtropinėse ir tropinėse platumose - pasatai (Šiaurės pusrutulyje iš šiaurės rytų, Pietų - iš pietryčių). Vidutinėse platumose, ypač Pietų pusrutulio, dažnos audros.
Paviršiaus srovės Atlante sudaro dvi ryškias sistemas, kuriose vanduo teka ratu: Šiaurės pusrutulyje - pagal laikrodžio rodyklę, Pietų pusrutulyje - prieš laikrodžio rodyklę. Šiaurės pusrutulio subekvatorinėje platumoje iš rytų į vakarus teka Šiaurės Pasatų šiltoji srovė. Prie Pietų Amerikos krantų ji jungiasi su Pietų Pasatų srovės dešiniąja šaka - Gvianos srove ir teka Karibų jūros link. Ties Centrinės Amerikos krantais suskyla į Antilų srovę ir Karibų srovę, kuri per Karibų jūrą ir Jukatano sąsiaurį patenka į Meksikos įlanką; tarp Kubos ir Floridos šios 2 srovės susijungia sudarydamos Floridos srovę. Ji teka išilgai Šiaurės Amerikos krantų. Nuo Hatteraso kyšulio ši srovė pasuka į šiaurės rytus, į atvirą vandenyną, ir vadinama Golfo srove. Ties 40° šiaurės platumos Golfo srovė pasuka į rytus ir teka skersai Atlantą sudarydama Šiaurės Atlanto srovę, kuri pasiekia ir šildo Europos šiaurės vakarinius krantus.
Ties Islandija nuo Šiaurės Atlanto srovės į vakarus atsišakoja Irmingerio srovė; viena jos šaka pasuka į šiaurę, kita - į vakarus. Į pietvakarius nuo Grenlandijos Irmingerio srovės vakarinė šaka skyla dar į 2 atšakas: šiaurinė (teka į šiaurę) sudaro Vakarų Grenlandijos srovę, pietinė įsilieja į šaltąją Labradoro srovę, ateinančią iš Daviso sąsiaurio ir tekančią į pietus iki Niufaundlando. Taip Atlanto šiaurėje susidaro dar vienas - cikloninės krypties - srovių ratas.
Pietų pusrutulio subekvatorinėse platumose iš rytų į vakarus teka Pietų Pasatų srovė. Ties Pietų Amerikos krantais ji išsišakoja į 2 šakas: dešinioji Gvianos srovė jungiasi su Šiaurės Pasatų srove, kairioji - šiltoji Brazilijos srovė - teka į pietus iki 40° pietų platumos, ten susijungia su šaltąja Falklando srove, sudaro Pietų Atlanto srovę, kuri teka į rytus. Rytuose jos šaka - šaltoji Benguelos srovė - teka pusiaujo link.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Abipus pusiaujo iš vakarų į rytus teka Šiaurės ir Pietų tarppasatinės priešsrovės. Jas skiria Ekvatorinė srovė, tekanti iš riaurės į vakarų. Po Pietų Pasatų srove, 50-200 m gylyje, iš vakarų į rytus teka kompensacinė ekvatorinė Lomonosovo srovė.
Šalčiausi Antarkties vandenys kaupiasi Weddellio jūros dugne, dėl didelio tankio nusileidžia nuo Antarktidos šelfo į daugiau kaip 4000 m gylį ir teka pusiaujo link. Antarktidos ledynų tirpsmo vandenys kaupiasi tarp 50° ir 55° pietų platumos 500-1000 m gylyje (tarpiniai vandenys), teka į šiaurę ir pasiekia 20° šiaurės platumos.
Atlanto vandenyno vandens ypatybės
Potvyniai ir atoslūgiai vyksta daugiausia kas pusę paros, tik Meksikos įlankoje, ties Mažųjų Antilų krantais, - kas parą.
Vandens temperatūra vandenyno paviršiuje nedaug tesiskiria nuo oro temperatūros, o gilyn vis žemėja ir 1,5 km gylyje tesiekia 2,5-3 °C. Paviršiaus vandens druskingumas: abiejose tropinėse juostose 37 ‰, ekvatorinėje 35 ‰, Pietų pusrutulio vidutinėse platumose iki 34 ‰, Šiaurės - 36 ‰.
Ledo lytys ir ledkalniai į Šiaurės Atlantą patenka iš Arkties vandenyno ir Grenlandijos ir nuplaukia srovių bei vėjų nešami iki 40° šiaurės platumos, o Labradoro srove kartais net iki 31° šiaurės platumos. 1912 m. balandžio 14 d. Atlanto šiaurinėje dalyje (ties Niufaundlando banka) susidūręs su ledkalniu paskendo Didžiosios Britanijos laivas "Titanic", 1959 m. sausio 30 d. (prie Grendlandijos krantų) - Danijos laivas "Hans Hedtoft".
Atlantas gauna apie 60 % metinio žemynų gėlo vandens nuotėkio.
Atlanto vandenyno flora ir fauna
Atlanto florą daugiausia sudaro dumbliai, kai kurie žiediniai augalai - andrai, poseidonijos. Jie auga maždaug iki 100 m gylio. Netoli žiočių didelius plotus užima povandeninės pakrančių pievos. Atlanto šiaurės vakaruose, Sargasų jūroje, plūduriuoja dumbliai sargasai.
Atlanto šaltųjų ir vidutinių juostų vandenyse veisiasi banginiai, ruoniai, iš žuvų - silkės, menkės, ešeriai, plekšnės, kilkės, sardinės, ančiuviai. Tropinėse platumose yra kašalotų, jūrinių vėžlių, ryklių, žuvų skraiduolių, krabų, koralų, medūzų, sifonoforų. Jūrinių paukščių nedaug, būdingesni - fregatos, albatrosai, kirai, pietuose - pingvinai.
Atlanto vandenyno ekonominė reikšmė
Atlante sugaunama 37 % pasaulio žvejybos produkcijos (apie 25 mln. t per metus) - daugiausia silkinių, menkinių, ešerinių, plekšninių šeimos žuvų. Svarbiausi žūklės rajonai: Šiaurės jūra, Niufaundlando seklumos, Grenlandijos, Kanados pakrantės, Karibų jūra, Meksikos įlanka, Pietvakarinės Afrikos ir Patagonijos pakrantės.
Per Atlantą ir jo jūras eina jūrų keliai iš vienos pasaulio dalies į kitą. Atlantui tenka 2/3 pasaulio laivybos krovinių apyvartos.
Atlanto vandenyno tyrimai
Sistemingi okeanografiniai Atlanto tyrimai pradėti 19 a. Tarptautiniais geofizikos metais (1957-58) Atlanto tyrimai buvo atliekami tarptautiniu mastu pagal tarptautinę bendradarbiavimo programą, nuo 1960 - pagal Tarpvyriausybinės okeanografinės komisijos programas.
1933 m. Atlantą per 37 val. 11 min. lėktuvu "Lituanica" perskrido S. Darius ir S. Girėnas.
Pasaulinis vandenynas: bendrasis kontekstas
Atlanto vandenynas yra tik viena iš keturių pagrindinių Pasaulinio vandenyno dalių, kurios apima Ramųjį vandenyną, Indijos vandenyną ir Arkties vandenyną. Pagal fizines ir geografines savybes išskirtas Pietų vandenynas apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų pietines dalis.
Pasaulinio vandenyno plotas yra 361,3 mln. km², o vandens tūris - 1341 mln. km³. Vidutinis gylis siekia 3795 m, o didžiausias - 11 022 m (Marianų lovyje, Ramiajame vandenyne). Vandenyno dugno reljefą sudaro povandeninis žemynų pakraštys, pereinamoji zona, vandenyno guolis ir vandenyno vidurio kalnagūbriai.
Vandenyno vandens vidutinė temperatūra yra 3,8 °C, o druskingumas - 34,7 ‰. Vandenynas dalyvauja vandens apytakos procese sąveikaudamas su kitomis Žemės sferomis. Sklindanti Saulės spinduliuotės šiluma panaudojama garavimui ir turbulencinei apytakai su gilesniais vandens sluoksniais ir atmosfera.
Vandenyno vanduo nuolat juda horizontalia arba vertikalia kryptimi. Cirkuliaciją lemia netolygus vandens įšilimas įvairiose geografinėse platumose bei kitos jėgos (Saulės ir Mėnulio trauka, Corioliso jėga). Šie veiksniai sukelia vandens lygio pokyčius, bangavimą, potvynius ir atoslūgius, jūrų srovių susidarymą bei vertikalią vandens cirkuliaciją.
Klimato kaita ir vandenyno tarša
Pasaulinės meteorologijos organizacijos ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, dėl klimato kaitos veiksnių vandenyno paviršinio vandens sluoksnio (iki 75 m gylio) temperatūra nuo 1971 pakilo 0,44 °C. Ilgalaikiai potvynių stebėjimų rezultatai rodo, kad nuo 20 a. pradžios prasidėjo pasaulinio vandenyno lygio kilimas.
Dėl antropogeninio poveikio - naftos gavybos ir transportavimo, oro teršalų, žemės ūkio taršos, pramonių ir buitinių nuotekų - didėja vandenyno taršos rodikliai, kinta vandens savybės (pvz., didėja vandenyno rūgštingumas), kyla grėsmė vandenyno gyvūnijai. Nerimą kelia didėjantis buitinių atliekų kiekis vandenyje.
Gyventojų tankumas ir geografinės zonos
Gyventojų tankumas labai priklauso nuo geografinės zonos. Tankiai gyvenamos teritorijos, tokios kaip Indija, Bangladešas ir Pakistanas, sudaro regionus, kuriuose telkiasi daugiau kaip 1,5 mlrd. gyventojų. Palankus klimatas, derlingi upės slėnio dirvožemiai ir vandens ištekliai visada garantavo geras gyvenimo sąlygas. Tačiau demografinis sprogimas padidino gyventojų skaičių regione kelis kartus.
Kiti tankiai apgyvendinti regionai yra Rytų Azija (Japonija, Taivanas, Pietų Korėja ir Kinijos rytinė dalis), Vakarų Europa, Nigerijos pakrantė, Pietryčių Azija, Brazilijos pakrantė ir Šiaurės Amerikos šiaurės rytinė pakrantė. Mažiau apgyvendinti regionai yra Amazonės baseinas, Australijos centrinė ir vakarinė dalys, Himalajų ir Tibeto kalnuotos teritorijos, šiaurinė Azija ir šiaurinė Kanada.
tags: #pietu #vandenynas #zemelapyje