Vytauto gatvės istorija Marijampolėje
Vytauto gatvė Marijampolėje - viena svarbiausių miesto arterijų, turinti turtingą ir vingiuotą istoriją. Jos raida atspindi ne tik miesto urbanistinius pokyčius, bet ir politinius bei visuomeninius lūžius, kurie paveikė Lietuvos istoriją. Ši gatvė, besidriekianti nuo J. Basanavičiaus aikštės šiaurėje iki miesto ribos pietuose, yra 3,338 km ilgio.
Gatvės formavimosi pradžia ir pavadinimai
Gatvės istorija prasideda po 1765 m. gaisro, kai miestas buvo pertvarkytas pagal keturkampį planą. Tuomet gatvė driekėsi nuo Turgaus (J. Basanavičiaus) aikštės pietvakarinio kampo iki Bažnyčios gatvės. 1782 m. Prienų seniūnijos inventoriuje ji pirmą kartą paminėta kaip Varšuvos gatvė. Iki 1812 m. gatvė negalėjo plėstis į pietus dėl ten buvusio tvenkinio. Tačiau apie 1810-1812 m. sugriuvus malūnui ant Javonio upelio ir nusausinus tvenkinį, miestiečiai išsidalino sklypus ir pratęsė Varšuvos gatvę.
XIX a. gatvė įvairiuose planuose buvo vadinama Varšuvos vardu (ulica Warszawska, Варшавская улитца). Šis pavadinimas išliko iki pat XX a. pradžios.
Vytauto gatvės pavadinimo įtvirtinimas
1920 m. sausio 27 d. Varšuvos gatvė (Varšuvinė) ir Kauno gatvės (iki dabartinės Šaulių gatvės) buvo sujungtos ir pavadintos Vytauto gatve. 1929 m. balandžio 6 d. tvirtinant gatvių pavadinimų sąrašą, Varšuvos gatvė oficialiai pervadinta Vytauto gatve, o Kauno vardą gavo Degučių gatvė, einanti į vakarus (nors gali būti klaida, turėtų būti nurodyta Šiaurės kryptis). Tais pačiais metais, sausio 8 d., Kvietiškio priemiesčio gatvė, vadinama Kalvarijos plentu (Vytauto gatvės tęsinys), taip pat pavadinta Vytauto gatve.
Vytauto Didysis (apie 1350 m. Senieji Trakai - 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) - vienas žymiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Kęstučio sūnus ir Jogailos pusbrolis. Jo valdymo laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasiekė didžiausią galybę, išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Taip pat skaitykite: Vietos bendruomenė ir Linkuvos Mėsa
Sovietinis laikotarpis ir pavadinimo sugrąžinimas
1952 m. lapkričio 27 d. Vytauto gatvei buvo suteiktas Ivano Černiachovskio vardas. 1978 m. vasario 8 d. panaikinta Piliečių gatvė, prijungta prie I. Černiachovskio (Vytauto) gatvės. Tačiau 1990 m. rugsėjo 20 d. Marijampolės miesto valdybos potvarkiu Nr. 244 gatvei sugrąžintas Vytauto vardas.
Vytauto Didžiojo paminklo atstatymo idėjos
Atgimimo metais visuomenė aktyviai diskutavo apie paminklų atstatymą, įskaitant Vytauto Didžiojo paminklą Kaune. Mintis atstatyti paminklą pirmą kartą viešai buvo išsakyta „Aukuro“ klubo steigimo konferencijoje 1988 m. gegužės 5 d. Kaip ir kitais paminklų atstatymo atvejais, paaiškėjo, kad teks tenkintis apytiksle rekonstrukcija, nes buvo išlikusios tik originalaus paminklo nuotraukos ir aptrupėjusios liejimo formos.
Kadangi buvusioje paminklo vietoje - Karo mokykloje Aukštojoje Panemunėje - tuo metu dar buvo įsikūrusi sovietinė armija, nuspręsta skelbti konkursą ir surasti kitą vietą paminklui statyti. Konkurso užkulisiuose ir diskusijose slypėjo troškimas prisidėti prie atminties politikos formavimo proceso. „Aukuro“ klubo entuziastų pasirinkimas - atstatyti paminklą Vytautui Didžiajam - paaiškina atminties politikos prigimtį: instrumentinę, skatinančią istorijoje ieškoti didaktiškų, moraliai orientuojančių pavyzdžių.
Vytautas - tautos tikėjimo simbolis
Vytautas - tai mūsų tikėjimo pačiais savimi simbolis. Vytauto Didžiojo paminklas - vienas geriausių pavyzdžių, kuriame akivaizdūs prieškario ideologinės propagandos tikslai: lengvai žiūrovui suprantamas įvaizdis, leidžiantis tapatintis su herojumi ir per tai diegti tam tikras moralines vertybes. Lietuvos respublikos pilietis kaip savos valstybės istoriją suvokė tik „gryno“ lietuviško valstybingumo periodus, t.y. laikotarpį iki unijos su Lenkija ir Lietuvos respublikos kūrimosi priešaušrį, todėl neatsitiktinai pirmaisiais monumentalios dailės kūrinių herojais buvo pasirinkti LDK kunigaikščiai. Vytauto Didžiojo kaip Žalgirio mūšio nugalėtojo įvaizdis atitiko Aukštosios Karo mokyklos ideologiją, kurios kieme 1933 m. buvo pastatytas paminklas.
Laisvės, pergalės simbolika buvo aktuali ir devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai idėjas apie nepriklausomybę, šlovingą valstybės istoriją reikėjo paremti praeities simboliais. Diskusijos apie paminklo atstatymą atskleidė šio dešimtmečio visuomenės aspiracijas.
Taip pat skaitykite: Mėsos pramonės istorija Tauragėje
Diskusijos dėl vietos paminklui
Pirmajame ture 500 užpildžiusiųjų anketas pageidavo, kad paminklas būtų statomas tuometiniame Lenino prospekte, vietoj paminklo Keturiems komunarams (205 respondentai paminklą norėjo matyti ant Vytauto kalno, 212 - Kauno pilies teritorijoje). Tai liudijo, kad buvo trokštama pakeisti ne tik sovietinės sistemos ženklus naujais, bet ir „išlaisvinti“ simbolinį viešųjų erdvių krūvį nuo okupantų ideologijos.
Erdvės „ideologinis laukas“ buvo itin svarbus, renkant vietą paminklui, patvirtina kilusios diskusijos dėl siūlomo projekto Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje: vieni akcentavo Vytauto paminklo ir partinės bei vykdomosios valdžios būstinės nesuderinamumą, kiti manė, kad tokia kaimynystė sutvirtins tautos ryžtą eiti laisvės keliu.
Paminklo atstatymo epopėja
Vytauto Didžiojo paminklo atstatymo klausimas vėl buvo svarstytas opozicijos inicijuotame posėdyje savivaldybėje. Po sudėtingų visuomenės, miesto valdžios ir Sąjūdžio aktyvistų derybų paminklas buvo atidengtas. Opozicija, išryškėjusi atstatant Vytauto Didžiojo paminklą, atskleidė beužsimezgančią elitų trintį dėl įtakos, formuojant atminties politiką ir apibrėžiant jos prioritetus.
Paminklo atstatymas tapo simboliniu aktu, įtvirtinančiu istoriją ne kaip apmąstomą gyvą praeitį, o kaip išgrynintą jos formą, idealų „reprezentacinį“ istorijos variantą.
"76 Vytauto Street" baras Šiauliuose
Šiauliuose, Vytauto gatvėje, įsikūręs baras "76 Vytauto Street" siūlo jaukią atmosferą ir įvairias pramogas. Bare vyksta gyvo garso koncertai, karaokės vakarai, teminiai vakarėliai. Savininkas T. Kovėlinas džiaugiasi, kad bare susikūrė jauki atmosfera, kurioje žmonės gali pasiklausyti džiazo, bliuzo, sudalyvauti humoro vakaruose.
Taip pat skaitykite: Pusryčių gidas Palangoje
"76 Vytauto Street" padalytas į dvi erdves: launžą ir salę prie baro. Launže stovi speciali spinta gėrimams, klientai gali įsigyti gėrimą ir laikyti jį savo spinteleje. Bare taip pat siūlomi vėlyvieji pusryčiai sekmadieniais.
Apgyvendinimo paslaugos Vytauto gatvėje Palangoje
Vytauto gatvėje Palangoje taip pat teikiamos apgyvendinimo paslaugos. Tai daugiausia trumpalaikio apgyvendinimo veikla, apimanti kambarių tvarkymą ir papildomas paslaugas.
Tragiški įvykiai Vytauto gatvės kontekste
Vytauto gatvės istorija susijusi ir su tragiškais įvykiais. 1941 m. birželio 22-28 d. besitraukiantys sovietų okupantai Lietuvoje įvykdė apie 40 didelių grupinių taikių lietuvių ir beginklių politinių kalinių žudynių.
Viena iš aukų Červenės žudynių aukų - plk. Juozas Šarauskas, kuris 1941 m. balandžio 26 d. buvo areštuotas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, pasukęs autoritarizmo link, valdantysis režimas ieškojo priemonių, kaip nuraminti tautą, pateisinti savo režimo būtinumą ir ugdyti visuomenės pagarbą tautos vadui. Tokiu herojumi buvo pasirinktas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, simbolizavęs galingą tautinę valstybę ir įkūnijęs kiekvienam lietuviui privalomą tautinį ir politinį idealą - Vilniaus atgavimo siekį.
Kulto kūrimą į savo rankas perėmusi valstybė toli gražu ne paskutinį vaidmenį čia paskyrė menininkams. Iš jų buvo pareikalauta tautinės, patriotizmą skatinančios kūrybos. Tai atskleidė tvirtą valdžios požiūrį į meną: menininkai turi tarnauti valstybei, kurdami patriotinį meną ir pateikdami patriotizmo pavyzdžius.
Vytautas ir Vokiečių ordinas
Vytauto, tada dar tik būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, biografijoje esama mažiausiai vieno epizodo, kuris bet kuriam šiuolaikinės demokratiškos valstybės politikui taptu neįveikiamu barjeru siekiant valdžios aukštumų. 1390 m. vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje vykęs žygis ypatingas tuo, kad kartu su Vokiečių ordino riteriais jame dalyvavo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV, o tuomet Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (1367-1413) ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Apgulę Vilnių jie sudegino Kreivąją pilį ir nužudė jos gynybai vadovavusį Jogailos brolį Kazimierą-Karigailą.
1390 m. pradžioje Vytautas antrą kartą pabėgo į Vokiečių ordino valstybę Prūsijoje, nes vėl ėmė konfliktuoti su pusbroliais Jogaila ir Skirgaila. Vytautas aktyviai prisidėjo prie Vokiečių ordino karinių veiksmų prieš Lietuvą.
Švitrigaila
Tarp dviejų ilgų „epochinių“ laikotarpių - Vytauto (1392-1430) ir Kazimiero Jogailaičio (1440-1492) viešpatavimo metų - vidaus karas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (1432-1438) ir Švitrigailos valdymas (1430-1432) atrodo trumpi ir mažai reikšmingi epizodai.
1430 metais Švitrigailai pavyko įgyvendinti viso gyvenimo siekį - jis tapo LDK valdovu. Po Vytauto mirties jis pasinaudojo komplikuota situacija ir užėmė LDK sostą. Tačiau trumpas jo valdymo laikotarpis parodė, kad jis neturėjo nei Vytauto talento, nei „realios politikos“ patirties.