Tarp pilkų debesų reiškmė

Filmas „Tarp pilkų debesų“ sukėlė klausimus apie kūrinio ribas ir žiūrovo įsitraukimą. Straipsnyje nagrinėjama, kaip istorinis tikslumas ir meninė interpretacija susipina šioje ekranizacijoje, remiantis Rūtos Šepetys knygos motyvais. Aptariamas filmo pastatymas, siužetas, aktorių vaidyba ir istorinis kontekstas, siekiant atskleisti kūrinio stiprybes ir trūkumus.

Istorinio tikslumo ir meninės interpretacijos riba

Žiūrint istorinį filmą, neretai pasitaiko situacijų, kai profesionalūs istorikai atkreipia dėmesį į netikslumus. Pavyzdžiui, filme apie XIII amžių rodomi XV amžiaus šarvai. Eilinį žiūrovą tokios pastabos gali erzinti, ypač jei filmas įtraukiantis. Tačiau kaip jaustis, jei riteriai ant žirgų sėdi atžagariai, t. y. nugara į priekį?

Filmo prodiuseris primintų, kad tai meno kūrinys, skirtas įsijausti į to meto žmonių pasaulėjautą, ir neverta kreipti dėmesio į smulkmenas, kurios siužeto eigai yra visiškai nereikšmingos. Gal ir taip, ypač jei siužetas ir įvairios mini scenos yra puikūs.

Filmo pastatymas: tarp gerai padaryto ir perspausto

Apie patį filmo pastatymą daug kalbėti nesinori. Filme tai, ką galima daugmaž gerai padaryti už pinigus, yra padaryta, gal net per daug. Pavyzdžiui, gal ir nebuvo būtina to traukinio, vežusio lietuvius į Sibirą, ratų dažyti ryškiai raudona spalva su baltais apvadais arba visai nebuvo būtina Sibire tarnaujančių NKVD darbuotojų apvilkti tokiomis kokybiškomis uniformomis, juk norisi kartais ir vieną kitą fufaiką pamatyt. Filme nereikia dešimt minučių žiūrėti į lašantį čiaupą, lengvame vėjyje girgždančią langinę ar besiganantį arklį. Taigi siužetas nėra ištiktas komos, bet su sveiku organizmu jo irgi nepalyginsi. Šio filmo siužeto būsena yra kaip neseniai iš komos pabudusio - sugeba ištarti žodžius, tačiau pradėjęs sakinį kartais pamiršta, apie ką norėjo pasisakyti, tiesa, gana aiškiai gestais sugeba parodyti, kas jam patinka, o kas nepatinka. Na, bet nenukrypkime į pašalinius dalykus ir, kviečiami filmo kūrėjų, pasinerkime į jų sukurtą psichodelikos pasaulį.

Siužeto neadekvatumas ir herojų elgesys

Vienoje iš pirmųjų filmo scenų herojė Lina pasako tėvui, kad mokykloje bendraklasis Vidas sakęs, jog Lietuvoje tuoj prasidės pragaras. Visi baugiai suklūsta. Tėtis oriai ir guodžiančiai atsako, kad jam tekę susidurti su žymiais profesoriais ir vienas iš jų jam išaiškinęs suvokimo svarbą ir, pasak ano, svarbu yra ne ką matai, o kaip matai. Akivaizdu, kad Linos tėtis nelabai suprato, ką jam kalbėjo profesoriai, nes juk Vidas realiai nematė pragaro, o jo žodžiai būtent ir reiškė matymą „kaip“. Tuo tarpu Linos tėvas profesoriaus mintį reziumavo tuo, kad šiuo metu jis mato būtent „ką“, t. y. jam prie nosies pakištą torto gabalą.

Taip pat skaitykite: Filmas pagal romaną „Tarp pilkų debesų“

Toks šiurkštus neadekvatumas bus būdingas visiems filmo herojams. Pavyzdžiui, jau jas vežant į Sibirą, savo nelaimei, į tą patį vagoną pateks mergina su kūdikiu, kelionėje šis mirs. Vėliau traukiniui sustojus enkavėdistai klaus, ar yra mirusių. Linos mama su jai simpatizuojančiu enkavėdistu nuslėps, kad vagone yra miręs kūdikis. Jei teisingai supratau, taip pasielgta, nes norėta jį gražiai palaidoti. Visiems kitiems vagone kaip ir nusispjaut. Tada traukiniui vėl pajudėjus, Linos mama visgi susivokia, kad kūdikio gražiai su mišiom palaidoti nepavyks, o kūnas jau pradeda pūti, tai ji paima lavonėlį iš motinos rankų ir prie jos akių išmeta pro skylę vagono grindyse, tiesiai ant bėgių po traukinio ratais. Beje, pati Lina netrukus ima pasakoti savo mažam broliukui, kaip dievas Perkūnas, supykęs, kad Kastytis pamilo Jūratę, prirakino jį grandinėmis prie jūros dugno ir anie abu mirė.

Lūkesčiai ir realybė: gyvenimas tremtyje

Dieną prieš pažiūrint „Tarp pilkų debesų“ man teko pamatyti kelias ištraukas iš kompiuterinės animacijos filmo „Džiunglių knyga“ (2016) ir turiu pasakyti, kad šis filmas nepastebimai man buvo suformavęs tam tikrus lūkesčius. Pavyzdžiui, jau būdama Sibire Lina prisimena, kaip su tėčiu ir savo draugu buvo prie Baltijos jūros ir pušų apsuptyje tas jaunuolis jai pasakė: „Kai grįšiu į Kauną, prisijungsiu prie partizanų.“ Nebesigilindami, kas tai per partizanai 1941 metais ir dar Kaune, tiesiog pabandykime permąstyti situaciją. Palanga, pušynai, Lietuva okupuota, du jaunuoliai atostogauja ir svajoja apie ateitį - jis pasibaigus atostogoms planuoja prisijungti prie partizanų, o ji - įstoti į dailės mokyklą, o tuo metu vasarnamio tarpduryje pasirodo besišypsantis tėtis su taure baltojo vyno rankoje. Va taip Lina ir prisimena gyvenimą iki tremties. Akivaizdu, kad tėvo nesugebėjimas suvokti jam perduodamos informacijos reikšmės persidavė ir jo dukrai, nes net ir būdama ištremta į Sibirą ji niekada nemąstys „kaip“ arba „kodėl“, o tik „kas“ arba „ką“.

Arba, sužinojęs, kad Linos mama kalba ir skaito rusiškai, pagrindinis enkavėdistas Komarovskis pasiūlo pašte vertėjos darbą. Tiesą pasakius, pasidarė įdomu, kam Altajaus krašte esančiam paštui reikalingas rusų-lietuvių kalbų vertėjas. Negi ištremtieji galėdavo gauti laiškus iš Lietuvos? Linos mama atsisako, nes jai atrodo, kad tai būtų kolaboravimas, nors Komarovskis lyg ir nieko mainais neprašo. Tuo tarpu jau kitame epizode jos dukra Lina lauke, kur renkamas burokų derlius, planuoja kam nors kaip nors įduoti savo nupieštą žemėlapį, kad jis būtų nugabentas į Lietuvą ir tėtis pagal jį jas rastų ir išgelbėtų. Pro vagono langą stebėdama lenteles su miestų pavadinimais, Lina ant popieriaus piešė rutuliukus su atitinkamais pavadinimais ir jungė juos vieną su kitu linija.

Komarovskio personažas: galvažudys su žmogiškumo bruožais

Vienoje scenoje Komarovskis pavadina Liną „antru van Goghu“ ir tai sukelia nemalonų jausmą. Reikalas tas, kad šitas galvažudys daug žmogiškesnis už lietuvių tremtinius. Kalbėdamas jis leidžiasi į filosofinius apmąstymus, žaidžia šachmatais, mini van Goghą, gerdamas degtinę su savo pavaldiniais kelia tostą ne už Staliną, partiją ar pergalę, o „už jėgą“. Toks šiek tiek daugiau Nietzschę, o ne Leniną skaitantis.

Lietuvių inteligentai: biomasė be intelekto

O ištremti lietuvių inteligentai šiame filme iš esmės yra biomasė - traukinio vagone gieda „Tautišką giesmę“ (nes ką daugiau lietuvis gali giedoti?), vėliau Sibire sulaukę Kalėdų dainuoja „Oi Kalėda, Kalėda“. Jokio bent kiek subtilesnio intelekto ar profesijos suformuoto gyvenimo būdo ir žiaurios realybės konflikto šiame filme nebus.

Taip pat skaitykite: Knygos apžvalga: „Tarp pilkų debesų“

Veiksmas Sibiro lageriuose vyksta 1941-1943 metais, kai Sovietų Sąjunga įtempusi visas jėgas kovoja prieš hitlerinę Vokietiją. Pastaroji, beje, tuo metu jau buvo užėmusi Lietuvą, tačiau neatrodo, kad mūsų ištremtiems inteligentams filme tokie dalykai nors kiek rūpėtų. Nors aš juos kažkiek ir suprantu - lageryje liberalizmo nė kvapo, o Sibiro taigoje medžių kiek tik nori, tai kodėl lietuvis inteligentas turėtų kvaršinti galvą dėl kažkokios geopolitikos? Filme tiesiog pasitenkinama parodant, kad tremtiniai verčiami daug dirbti, jiems trūksta maisto, iš jų tyčiojamasi ir jie žudomi. Situacija kažkuo primena mūsų laikų švietimo profsąjungų organizuojamuose mitinguose pasakojamas istorijas.

Perspaustas dramatizmas ir palūžę tremtiniai

Visas filmo dramatizmas yra juokingai perspaustas. Antai kai enkavėdistas Kreckis mėgina išprievartauti Linos motiną, jinai jam sako: „Tu gali užvaldyti mano kūną, tačiau aš niekada nebūsiu tavo.“ Man atrodytų, kad šie žodžiai reikštų maždaug: „Na ką padarysi, pasantykiaujam, nes arba primuši, arba tiesiog nušausi“, tačiau NKVD prievartautoją šie žodžiai paveikia priešingai ir jis atsitraukia.

Jau į filmo pabaigą Lina ateina pas Kreckį ir kaip tremtinių atstovė iškelia jam reikalavimą visiems suteikti: 1) kasdienį maisto davinį; 2) šiltų drabužių; 3) vaistų. Kreckis įpila jai degtinės ir pasiūlo išgerti. Akimirksniu ši scena mane tiesiog sužavėjo, nes šiaip jau stiklinė degtinės yra ir pirma, ir antra, ir trečia. Abejoju, kad 1943 metais Rusijos teritorijoje ir dar už poliarinio rato buvo galima tiesiog pareikalavus gauti prozako be recepto (nors nenustebčiau, jei filmo kūrėjai šiuo klausimu būtų kitokios nuomonės). Tiesą pasakius, visos tos scenos manęs nei kaip seksualinio priekabiautojo, nei kaip alkoholiko, nei kaip žmogaus, besidominčio istorija, visiškai neįtikino, netgi priešingai. Nuoširdžiai mąstant, tai pastarojoje scenoje visi tremtiniai, nors tiesiogiai joje ir nedalyvaujantys, atrodo kaip galutinai palūžę mižniai. Tiesiog jeigu grupė įvairaus amžiaus žmonių savo atstove pasirenka šiek tiek sulėtinto protinio vystymosi moksleivę ir pasiunčia ją pas žmones į pakaušį šaudžiusį ir tą daryti kitiems įsakinėjusį enkavėdistą Kreckį tam, kad ji pareikalautų jiems maisto, drabužių ir vaistų, tai reiškia tik viena - jie tikėjosi ją išmainyti į tuos daiktus.

Neatplėštas laiškas ir nesvarbūs klausimai

Panašiai ir su situacija, kai Lina neatplėšia dar prieš tremtį iš mokymosi įstaigos gauto voko, kuriame yra atsakymas, ar ji įstojo į dailės mokyklą. Šį laišką Lina atplėšti bijo ir ketina tai padaryti tik kartu su tėčiu. Taip ir saugo Sibire neatplėštą porą metų, kol mirdama mama jai galiausiai pasako, kad tėtis nebegyvas, nes „jie jį nužudė“ (tuo metu man akimirksniu pasirodė, kad pro aktorės purvo grimą matau R. Janutienės veidą). Atplėšusi voką, Lina sužino, kad į dailės studijas ji priimta. Tačiau, užuot susigraudinus, pirma mano mintis žiūrint šią sceną buvo pasitikslinti, kur būtent ji įstojo - Vilniuje ar Kaune, nes studijuoti geriau Vilniuje, o 1941 metais, jai stojant, Vilnius bolševikų jau buvo grąžintas Lietuvai. Deja, scenarijaus autoriams šis klausimas nepasirodė toks svarbus kaip man. Apskritai šios scenos ištrauką būtų galima rodyti šiandienos abiturientams, kad tie išlepinti milenialsai suprastų, kaip buvo sunku įstoti į universitetą ar akademiją sovietų okupacinio režimo laikais.

Istorinės paralelės ir tremtinių istorijos akcentai

Kalbėti apie istorines paraleles neverta. Filmo pradžioje sakoma, kad jis įkvėptas realių įvykių. Ko gero, tas realus įvykis ir yra pats trėmimų faktas. Iki šiol nesu tikras, ar teisingai supratau filmo pabaigą, kai darbo stovyklos viršininkas prieš pasikardamas rašomąja mašinėlė atspausdina įsakymą paleisti Liną ir jos brolį pirma laiko. Sunku čia ką nors komentuoti, nes filmo pradžioje buvo pasakyta, kad visi už tėvynės išdavystę yra nuteisti iki gyvos galvos, bet jeigu pripažins kaltę, bausmė bus sumažinta iki 25 metų. Pasirodo, tai dar ne galutinis nuosprendis.

Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?

Ir štai filmo pabaigoje, beeinant 1943 metams nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo, Lina su broliuku stovi ant kranto ir žiūri į atplaukusį laivą. Jei neklystu, paklausti, kas dabar laukia Linos, filmo kūrėjai pasakytų, kad dabar ji sės į šį sovietų laivą ir jis tiesioginiu reisu nuplukdys ją į nacių kontroliuojamą Klaipėdos uostą, po to ji pasiilsės porą savaičių Palangoje, tada grįš į Kauną ir prisijungs prie partizanų, taip pat su išsaugota 1941 metų pažyma įstos studijuoti.

Kalbant apie istorijos pažinimą, man šis filmas savotiškai padėjo susidėlioti Lietuvos tremtinių istorijos akcentus:

  1. Linos tėtį sušaudė, o jo šeimą ištrėmė į Sibirą už tai, kad jis priešinosi režimui, tačiau labai svarbu yra tai, kad sovietai trėmė visiškai nekaltus žmones - gydytojus, mokytojus, valstybės tarnautojus, stambius ūkininkus, visus tuos, kurie buvo gyvybiškai svarbūs nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui;
  2. filme Linos šeima ištremiama 1941 metais, tačiau neaišku, kokį įspūdį tai padarys Vakarų žiūrovams, nes tai laikotarpis, kai visa Europa murkdėsi kraujyje (labai svarbu akcentuoti tai, kad lietuvių tautos genocidas dar ilgą laiką tęsėsi ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai išsekusi Vakarų Europa bent jau galėjo atsidėti savo gilių civilizacinių žaizdų tvarstymui);
  3. Lina pradžioje nuteisiama iki gyvos galvos, sumažinant bausmę iki 25 metų, tačiau filme paprastas NKVD karininkas ją išleidžia namo jau po poros metų. Visgi neverta pamiršti, kad tikroji tremtis tęsdavosi dešimtmečiais, o grįžus nebūdavo jokios galimybės susikurti ateitį iš naujo pakylant socialiniais laiptais aukštyn.

Filmas baigiasi informaciniu užrašu, kad Stalino teroras tęsėsi nuo 1930 iki 1950 metų ir pražudė milijonus gyvybių ir kad sovietų užimtose šalyse okupacija tęsėsi dar 50 metų, o kai kuriems ši kova už laisvę dar nesibaigė. Suprantu, kad tokie apvalūs skaičiai pasirinkti siekiant palengvinti užsienio žiūrovams bent apytiksliai įsiminti datas.

Filmas apie skaudžią istoriją ir kūrybinę grupę

Jei dar nematėte praeitą savaitę kino teatruose pasirodžiusio, pagal lietuvių kilmės rašytojos Rūta Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ ekranizacija tapusiu filmo, būtinai skubėkite į kino sales. Tai vienas geriausių šio amžiaus lietuviškų filmų, pasakojantis skaudžią ir sukrečiančią lietuvių tautos istoriją. Režisierius ir scenaristas Marius Markevičius, kuris sukūrė didelio susidomėjimo sulaukusį lietuvių dokumentinį filmą - „Kitokia svajonių komanda“, šiais metais ne tik Lietuvai bet ir pasauliui padovanojo, puikią, kraują stingstančią dramą „Tarp pilkų debesų“ ekranizacija, remdamasis Rūta Šepetys 2010 metais „New York Times“ bestseleriu tapusio romano motyvais, kuris išverstas į daugiau nei 27 kalbas, įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą.

Prie režisieriaus M. Markevičiaus prisijungė: filmą prodiusavęs Žilvinas Naujokas, kuris sukūrę taip pat vieną iš lankomiausių nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kurtą kiną - „Tadas Blinda. Pradžia“. Filmo operatorius - Ramūnas Gricius, pelnęs begalę tarptautinių apdovanojimų. Montažo režisierė australė Veronika Janet, kuri buvo nominuota „Oskarui“ už darbą su Jane Campion. „Tarp pilkų debesų‘- filmas, kurio kūrimas truko apie penkerius metus, masinėse scenose filmavosi apie 700 žmonių, scenografija, kostiumai, aktorių darbas sukūrė kino šedevrą. „Tarp pilkų debesų“ idėja parodyti ir pasakoti apie Lietuvos bei Baltijos šalių istoriją ne tik Lietuvai bet ir tarptautinei auditorijai pasaulyje. Filmas bus rodomas ir Holivude.

Linos Vilkaitės istorija ir aktorių vaidyba

„Tarp pilkų debesų“ pasakoja jaunos merginos Linos Vilkaitės istoriją, kai 1941-ųjų birželio 14 d. į duris pasibeldus sovietų kariškiams, Lina kartu su mama ir broliu sugrūdami į gyvulinius vagonus yra ištremiami į Sibirą. Tokio pat likimo sulaukė šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų. Filme sukurta aplinka, kuri įtraukia žiūrovą ir leidžia kartu su veikėjais išgyventi nekaltų žmonių trėmimus į Sibirą. Filme svarbūs visi: tiek pagrindiniai aktoriai, tiek antraeiliai, bei tiek kuriuos išvydome tik vienoje scenoje. Filme vaidina užsienio ir lietuvių aktoriai.

Linos Vilkaitės vaidmenį sukūrė sparčiai kylanti karjeros laiptais britų aktorė Bel Powley, žinoma iš filmo „Naktis be karūnos“. Elenos Vilkės vaidmenį filme atliko aktorė Lisa Loven Kongsli, kuri tapo svarbiausiu personažu, kuri nešė viltį visiems tremtiniams bei tapo išsigelbėjimo šviesa savo šeimai. Be jos atsidavimo ne tik vaikai Lina ir Jonas (akt. Tom Sweet) išgyveno siaubą Sibire, tačiau moteris ir kitiems tautiečiams tapo lyg kelrodžiu. Įdomus personažas, NKDV pareigūnas Nikolajus, kuris kovojo su savo asmenybę. Susidūrė jo dvi pusės: šviesioji ir tamsioji. Lieka tik stebėti ar žmogiškumas, nugalės Nikolojaus asmenybę. Linos tėvas Kostas, ją įsimylėjęs Andrius (akt. Jonah Hauer-King), NKDV vadai taip pat atliko puikų darbą. Antraplanius vaidmenis filme atlieka aktoriai Sophie Cookson („Kingsman“), iš „Vikingų“ serialo pažįstamas Peter Franzén, geriausiu JAV serialu „Auksiniuose gaubliuose“ pripažinto „Mr.Robot“ aktorius Martin Wallström.

Skaudūs Lietuvos istorijos puslapiai ir techninis filmo įgyvendinimas

Kūrybinė grupė, šiuo filmu atvertė ir priminė itin skaudžius Lietuvos istorijos puslapius. Filmo operatoriai leido pasinerti į įstabų tų laikų kraštovaizdį Lietuvoje bei Sibire. Herojų kostiumai, kurių buvo sukurta virš tūkstančio, grimas, dekoracijos, personažų šukuosenos leidžia mums pajusti trėmimo laikų atmosferą ir pajusti tą baisų Sibiro šaltį. Garso montažas, kuris taip pat prisidėjo prie dar galingesnio ir stipresnio širdies suvirpinimo.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės istorija

Knygos ir filmo „Tarp pilkų debesų“ heroje tapusi Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė į dabartinį gyvenimą žvelgia kaip į stebuklą. Jaunystėje ji patyrė siaubingų tremties išgyvenimų, kurie visam laikui įsirėžė į moters atmintį. Tačiau skaudūs potyriai neatėmė iš jos akių šviesos. I.S.Valaitytė-Špakauskienė apie 30 metų veda edukacijas Lietuvos liaudies buities muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje, įrengtame po 1990-ųjų, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir atsirado galimybė garsiai kalbėti apie šį skaudų istorijos etapą. Laidoje ji aprodė gyvulinį vagoną, primenantį tūkstančių mūsų šalies žmonių ištrėmimą, ir pasidalins tos lemtingos dienos, kai jos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, prisiminimais. Taip pat moteris pakvietė pasižvalgyti po jurtą ir pamėginti įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis amžinojo įšalo žemėje gyveno 1941 m. I.S.Valaitytė-Špakauskienė buvo ištremta su šešiolikmečiu broliu ir mama, o tėvas - Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Pranas Valaitis - ginkluotų kariškių buvo atplėštas nuo šeimos, o vėliau - sušaudytas.

Saloje, kur gyveno Irena Saulutė, dalį metų laikydavosi -40-50 °C temperatūra. „Įsivaizduokit, ką reiškia Arktis saliūkštėse, kai pučia mirtinai šaltas vėjas. Neprisimenu dienos, kada nejaučiau šalčio. Lageriuose žmonės bent jau gaudavo kelnes ar kokį skurlį, o čia neturėjom beveik nieko, ką jau kalbėti apie striukes ar kailinius. Tremtinių jėgas alino ne tik šaltis, bet ir sunkus darbas. Vyresni nei 10 metų žmonės turėdavo įvykdyti tam tikras darbų normas. „Motinoms su vaikais reikėdavo už 10 kilometrų per pūgą ieškoti medžių rąstų. Turėdavom nežinia kiek dešimtmečių pragulėjusius, suakmenėjusius rąstus parvilkti, supjauti, suskaldyti. Anot jos, kiekvienas dirbantis asmuo gaudavo tik po 3 rublius per mėnesį. „To, ką gaudavome, net kilogramui duonos neužtekdavo, nes jis kainavo 4,6 rublio. O jeigu moteris dar turėdavo nedirbančių vaikų, jaunesnių nei 10 metų, jie visi turėdavo išgyventi iš 3 rublių. Netekusi artimiausių žmonių, Irena Saulutė labiau už viską troško grįžti į Lietuvą. Ir jai pavyko. Tačiau sugrįžus į okupuotą šalį gyvenimas nebuvo lengvas: 8 metai be tėvų, be giminių, be uždarbio, ir žinant, kad tave bet kurią akimirką gali sučiupti sovietinės tarnybos. „Lietuvoje mes puikiai gyvename, - sakė ji. - Aš džiaugiuosi kiekviena dienele. Čia yra gražu, čia yra gerai. Kiekviename žingsnyje matau stebuklus. Kasdien padėkoju Dievui ir už tuos stebuklus, kurių galbūt nepastebėjau.

Linos istorija ir Rūtos Šepetys knyga

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža ją į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia: jei liks gyva, įamžins savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos.

RUTA SEPETYS gimė ir užaugo Mičigane. Ji - lietuvio pabėgėlio duktė. Lietuva, Latvija ir Estija 1941-aisiais buvo ištrintos iš žemėlapių ir tik 1990-aisiais vėl išniro iš užmaršties. „Tarp pilkų debesų“ - pirmasis jos romanas. „Stalinas milijonus žmonių ištrėmė ir išžudė, tačiau nepajėgė sunaikinti jų pasėtų atminties, atjautos ir kūrybos daigų. „Su visomis kraupiomis smulkmenomis Ruta Sepetys atkuria Antrojo pasaulinio karo metų paauglystės istoriją, kuri šiandien atrodo itin aktuali. „Tarp pilkų debesų" - nepaprastai stipri knyga. Jaučiuosi dėkinga Rutai Sepetys - rašytojai, narsiai pasakojančiai tragišką istoriją apie tai, kas nutinka paprastiems žmonėms, kai pasaulio galingieji su pakalikais griebiasi prievartos ir neapykantos.

tags: #virs #pilku #debesu #reiksme

Populiarūs įrašai: