„Tarp pilkų debesų“: atsiliepimai apie knygą, atskleidžiančią tremties siaubą
Irenos Saulutės vaikystės prisiminimai iš tremties, grįžimo į gimtinę istorija ir ne vienerius metus trukusio slapstymosi nuo KGB patirtys sugulė ką tik leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Ši knyga - tai tarsi simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, artimųjų netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu - visa tai patyrė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė.
Irenos Saulutės prisiminimai apie tremtį
Irena Saulutė, į tremtį išvežta būdama paauglė, svarsto: „Gal ir neįmanoma aprašyti to, ką patyrėme. Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų - tūkstančiai kilometrų, nepareisi.“
Ji prisimena, kad iš centrinio Sibiro dar gal ir būtų galima pareiti pėsčiomis į Lietuvą, tačiau iš Arkties - neįmanoma, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali paprašyti dokumentų. „Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia - nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais“, - dalijasi Irena Saulutė.
Sovietų okupacija jos ir šeimos gyvenimą pakeitė kardinaliai. Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, ankstų 1941-ųjų birželio 14-osios rytą užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. „Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais - į kitą. Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais mes pasiekėme buvusį angliakasių miestelį. Mamą ir brolį kasdien varydavo į kalnus kirsti medžių, o mano, trylikametės, užduotis buvo parūpinti malkų ir maisto“, - prisimena Irena Saulutė.
Kol mama ir brolis dirbdavo miške, Irena Saulutė rinkdavo sakuotą medieną ir žoliaudavo. Žolė dažnai tapdavo šeimos maistu. „Grįžusi iš kalnų sukraudavau lauželį iš sakingų medžių šakų ir užkaisdavau puodą. Lėkščių neturėjome, valgėme iš skardinių. Valgau, o taip šlykštu, rodos, viską išvemsiu. Verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti, mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, - dalijasi savo prisiminimais.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Po metų Altajuje Irena Saulutė su mama ir broliu buvo perkelti už poliarinio rato. Oficiali perkėlimo priežastis - primityvi iki bukumo: kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės - garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos - jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.
Žiemą jiems tekdavo dirbti po dvylika valandų, vasarą - po keturiolika. Uždirbdavo grašius, jų neužtekdavo nė galimai duonos normai išpirkti. Vaikai ir suaugusieji ėmė kristi nuo bado lyg lapai. Irena Saulutė pasakoja, kad iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti - gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti. Gilių nepajėgdavo iškasti, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo - įšalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūstydavo.
Savo knygoje Irena Saulutė pirmą kartą viešai pasakoja, kaip jai, tada devyniolikmetei, laimingo atsitiktinumo dėka pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau ir čia niekas nelaukė, palengvėjimo ji nesurado. Sovietų valdžia grįžusiems tremtiniams neišdavė pasų, jų neregistravo, gaudė, teisė ir vėl siuntė į Sibirą. Net kiek sušvelnėjus režimui persekiojančią KGB akį Irena Saulutė jautė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Prasidėjus Atgimimui, moteris prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.
Ištrauka iš knygos „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“
Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Nedažnai pavyksta užmigti, atsijungti, užsimiršti. Turbūt mano miegus išblaškė ešelonai, jurtos, barakai… Iš atminties kyla ne tik patirtys Arktyje, bet ir gyvenimas slapstantis grįžus į sovietinę Lietuvą. Knygų lentynoje už stiklo matau tėvelių, brolio, vyro nuotraukas. Matau juos jaunus ir gražius. Nebūna vakaro - nesvarbu, ar aš pavargusi, ar ne - kad apie vidurnaktį eidama gulti jų visų neperžegnočiau. Tėvelį žegnoju į Rytus, kur atgulęs jo kūnas. Visus kitus - į dabartinių jų „butų“ pusę Karmėlavos kapinėse. Tada pasisuku ir sakau: „Viešpatie, ačiū tau už šią dieną, kad dar galiu juos peržegnoti.“
Taip pat skaitykite: Slapukų naudojimas ir privatumas
Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Augau šeimoje, kurioje tvyrojo meilė ir rūpestis vaikais. Dabar man rūpi dukra, anūkai bei proanūkiai - kiekvieną akimirką. Tramdau, tramdau save, o kai jau nebegaliu iškentėti, skambinu. Turiu išgirsti bent žodį, kad šiandien jiems viskas gerai. Nežinau, ar tai juos erzina, ar ne, trukdau ar ne. Bet man to reikia.
Papasakosiu jums savo gyvenimą. Pasakosiu ne kokį paminklą norėdama pasistatyti. Privalau kalbėti už tuos, kurie negimė, nes jų tėvai buvo nužudyti. Ir už tuos, kurie išmirė vagonuose bei Arktyje, kurie neužaugo, neįsimylėjo, nesukūrė šeimų ir nesusilaukė gražių vaikų. Už sušaudytus tėvelius, mamas, mirusiuosius badu. Už visus sugrįžusius, kurie buvo engiami ir neturėjo normalaus gyvenimo. Tai vieno vaiko, patyrusio ir suaugusiajam sunkiai pakeliamus išgyvenimus, prisiminimai. Kiekviena šeima, kiekvienas šalia esantis žmogus turi savuosius - savaip jaučia praeitį. Nė vienas iki galo nežinome, ką kitas mąsto apie tą patį įvykį, tą pačią dieną, valandą. Visų bus ir kitokie jausmai. Mano - tokie. Gal ką nors ne taip supratau, ne taip prisiminiau, todėl nedėstau faktų, o pasakoju, kaip anuomet jaučiausi. Privalau kalbėti už tuos, kurie negimė, nes jų tėvai buvo nužudyti.
Vestuvinis tėvelio žiedas
Vilkaviškio stotyje stovime antrą dieną, žmones į mūsų vagoną kemša ir kemša. Žinoma, ir į kitus. Mamytė, iš kažko gavusi lapeliuką popieriaus, užrašo mūsų giminių adresą ir išmeta pro langelį. Kaskart, kai prisimenu tos dienos įvykius, susigraudinu nuo žmonių gerumo. Kažkas, mūsų nė nepažįstantis, pasikinkė arklius ar sėdo ant dviračio ir iš Vilkaviškio nuskubėjo į tėvelio sesers kaimą perduoti raštelio… Mano tetėnas, į vežimą pasikinkęs porą arklių, atidarda į Vilkaviškį, paskubomis sugriebęs keletą mūsų daiktų. Eina palei ešeloną, pro kiekvieno vagono durų plyšį klausinėdamas, ar nėra Valaitienės. Pagaliau mus suranda, bet tą pačią akimirką traukinys lėtai pajuda. Sukantis ratams tetėnas lekia šalia ir pro plyšį mums svaido drabužius, kuriuos atsinešė persimetęs ant rankos: mamytės demisezoninį, mano žieminį, išaugtą brolio žieminį paltuką, mamytės kailinius. Dar spėja įkišti mūsų puodą sriubai medine rankena, jo dugne geltonuoja sviestas. Ir viskas, traukinys padidina greitį, tetėnas atsilieka.
Stovime Naujojoje Vilnioje. Pro pravertų vagono durų plyšiuką išsmunku lauk, mamytė nespėja sugriebti. Naujosios Vilnios stotyje daugybė bėgių ir peronėlių. Ir nors mūsų ešelonas užkištas kažkur toliau, bet prie jo - tiršta žmonių. Eina, rėkia, galvas iškėlę, klausinėja, ieško saviškių. Jau 1941-ųjų birželio 15 ar 16 diena. Visos mūsų vagono mamytės svajoja, kad vokiečiai subombarduos bėgius.
Lekiu šaukdama tėvelio pavardę, sargybinis su šautuvu - paskui. Pagaliau viename vagone, pilname šlapių nuo prakaito pusnuogių vyrų, tėvelis atsiliepia, kažkaip prasibrauna artyn ir skubiai beria žodžius: „Tik laikykimės. Turime pasimatyti. Tik tu, vaikeli, valgyk, kad ir žolę, gal rasi valgomos. Tegul Romas globoja judvi su mamyte, jis dabar bus vyras šeimoje.“ Tada įspaudžia man į ranką gabalėlį kumpio, nusimauna vestuvinį žiedą ir įduoda: „Gal mamytė už jį gaus valgyti.“ Čia mūsų pokalbis nutrūksta. Sargybinis prilekia, nustumia mane, parvaro ir išveičia į vagoną pas mamytę ir brolį.
Taip pat skaitykite: Riešutų duona: patarimai ir gudrybės
Kartais kas nors trumpam užleidžia savo guolį, kartais duoda kelias minutes pakvėpuoti pro viršutinių gultų langelį. Kažkurioje stotyje per garsiakalbį išgirstame, kad prasidėjo karas. Visos mūsų vagono mamytės svajoja, kad vokiečiai subombarduos bėgius. Veltui. Ešelonas nepaliaujamai tolsta nuo Lietuvos. Apie Birželio 23-iosios sukilimą niekas nežino, nežinos ir visus tremties metus. Neabejoju: jei tėvelis dar savaitėlę būtų slapstęsis, likęs nesuimtas, neišvežtas, būtų prisidėjęs prie pasipriešinimo. Juk tie vyrai, su kuriais mano tėvelis, patriotas, savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, ateidavo vakarais, be abejo, jau būrėsi kovai.
Vagonai darda į Rytus. Atmenu karštį, troškulį, ankštumą, bet labiausiai - neapsakomą gėdą, kai visiems matant man, trylikametei, tenka savo „reikalus“ atlikti į skylę vagono grindyse. Kartais kas nors trumpam užleidžia savo guolį, kartais duoda kelias minutes pakvėpuoti pro viršutinių gultų langelį. Kažkodėl iš atminties iškyla Šakių krautuvininko Goldofto šeima, vagono gale užėmusi visą viršutinį aukštą, jie turi gero maisto ir daiktų, lyg būtų išsirengę į ekspediciją. Gal buvo perspėti, kad išveš?
„Tarp pilkų debesų“: knygos ir filmo apžvalga
Rutos Sepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ - tai istorija apie penkiolikmetę Liną, kuri 1941 metais su motina ir broliu yra ištremta į Sibirą. Linos tėtis atskiriamas nuo šeimos ir pasiunčiamas mirti kalėjime. Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos.
Šis romanas sulaukė didelio pripažinimo ir buvo ekranizuotas. Filmas „Tarp pilkų debesų“ pasakoja apie pirmąją masinę 1941 metų birželio 14 dienos tremtį į tolimąją Šiaurę, kuri pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu. Moterys su mažamečiais vaikais ir seneliais buvo tremiami į Sibirą, o nuo šeimų atskirti vyrai - į sovietų lagerius. Apie trys tūkstančiai Lietuvos tremtinių 1942 metais iš Altajaus krašto ištremti dar toliau - prie Laptevų jūros, į Arkties platybes. Ištremtieji kentėjo nežmoniškas kančias. Nemaža jų dalis iš ten niekad nebegrįžo.
Pagrindinę heroję Liną - Irenos Saulutės prototipą - filme įkūnijo anglų aktorė Bel Powley. „Po šio filmo aš jau esu kitokia“, - sakė aktorė.
Tikroji Valaičių šeimos tragedija
I.S.Valaitytei-Špakauskienei tą lemtingąją 1941-ųjų dieną tebuvo 13 metų. Jos broliui Romualdui - 16-a. Birželio 13-ąją, mokslo baigimo dieną, į Valaičių šeimos namų duris pasibeldė sovietų kareiviai. Įsiveržę ir neleidę susirinkti elementariausių tremčiai reikalingų daiktų, sugrūdo į gyvulinius vagonus ir ištrėmė į nežinomybę. Irenos Saulutės tėvelį - karininką Praną Valaitį, sovietai atskyrė. Po metų jis buvo sušaudytas kalėjime.
Irena Saulutė prisimena: „Aš čia jau labai maža ponia. Visą laiką lakstau. Lakstau darbe, lakstau po darbo. Man geriau stovint su jumis kalbėti.“ Jos atminties aiškumas - stebinantis. Moteris prisimena net menkiausią detalę iš to siaubo, kurį patyrė tremtyje. Ir ji vis dar dirba muziejininke. Net ir būdama 91-erių! Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Irena Saulutė kiekvieną rytą, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, važiuoja autobusu iš Kauno į Rumšiškes. Nuėjusi 3 kilometrus pėsčiomis, ji pasiekia savo darbovietę - Lietuvos liaudies buities muziejuje stovinčią jurtą (tremtinių būstą). Joje bei šalia pastatytame traukinio vagone ji su muziejaus lankytojais dalijasi skaudžiais paauglystės prisiminimais.
Tremtyje Irena Saulutė išbuvo šešerius metus. Ten su broliu palaidojo ir savo 44-erių metų nežmoniškų sąlygų išsekintą motiną. „Nebuvo taip, kad tu žinai, jog tave tremia. Mes nežinojome, kad tremia. Tėvai buvo įsitikinę, kad mus pro duris veda šaudyti. Pasiekus traukinių stotį, tėčiai buvo atskirti per vieną akimirką. Nesuvokiant, kas vyksta, nespėjus atsisveikint. Ašaros, klyksmas. Net vagonuose mes nežinojome, kas bus toliau. Jausmai buvo susimaišę. Klūpai ant grindų, raudi valandų valandas atskirto tėvelio. Negalvoji, kas mums bus. Apie viltį nebuvo jokios kalbos. Ji buvo iš fantastikos srities. Už nugaros karas, Lietuva, o tu esi Sibiro platybėse. Tokia buvo pradžia - visi siaubai viename. Ar šaudys, ar kitaip žudys, ar ir vaikus atskirs - niekas nieko nežinojo. Viskas vyko pirmą kartą“, - pasakoja Irena Saulutė.
Ji pasiūlė įsivaizduoti aklinai uždarytą gyvulinį vagoną, kuriame - tualetą atstojusi skylė. „Visuomet kalbėdama rodau šitą skylę. Pasiūlau tik sekundę pagalvoti: mėnesį jums reikia be jokių priemonių šia skyle naudotis. Daugiau jums nieko nereiks: nei atskirtų tėvų, nei paliktų namų, nei kad nori gerti ar valgyti. Jau dėl vieno šito jausmo normalus civilizuotas žmogus yra daugiau negu pažemintas. Didžiuojuosi, kokie stojiški mūsų žmonės“, - kalbėjo Irena Saulutė.
Gyvenimas Arktyje
Su mama ir ketveriais metais vyresniu broliu ji buvo ištremta į Tit Ary salą Arktyje. Ten tremtiniai turėjo ne tik dirbti sunkius darbus - rąstų rinkimo ar žuvies gaudymo tinklais lediniame vandenyje, bet po darbų patys statytis ir būstus. Vienos jurtos statyba vyko apie dvi savaites, o joje glausdavosi apie 40 mamų su vaikais. Pradžioje jurtose nebuvo grindų - tik grynas įšalas. Langus atstodavo ledo luitai.
„Pamenu, pati, vilkėdama suknelę ir avėdama basutes, su rogėmis bei kirviu rankose, ieškojau kuo skaidresnio ledo luito. Iškapojau ir vilkau prie jurtos. Kad įstatę turėtume bent kiek šviesos viduje“, - prisiminė Irena Saulutė.
Viduje stovėjo dviaukščiai gultai. Vienam žmogui buvo skirta maždaug po 35 cm. „Kaip šprotukai ant šonų vieni šalia kitų“, - vaizdžiai palygino tremtinė. Nuolat kūrenant jurtą, joje temperatūra tepakildavo iki -2 laipsnių. Lietuvos liaudies buities muziejuje stovinti jurta, anot pašnekovės, - tarsi vasarnamis, palyginti su ta, kurioje teko gyventi Arktyje. Ten tvyrojo aklina tamsa, juodas ledas, nuo šalčio, ligų, bado atsiveriančios žaizdos. Visi apšalę, skarmaloti, žaizdoti. Žmonės į amžino įšalo žemę juk buvo ištremti su vasariniais rūbais.
„Kiekvieną dieną išeidavai lyg į mūšį. Išeini ieškoti medienos ir nežinai, grįši ar sušalsi mirtinai. Arktis yra Arktis. Pirmų metų uždarbio vidurkis, dirbant 12 mėnesių, 30 dienų per mėnesį, nesvarbu, suaugusių ar vaikų brigadoje, - 3 rubliai mėnesiui. O duona kainavo 4 rublius 60 kapeikų. Tad pirmą žiemą dėl bado ir skorbuto išmirė daugiau nei trečdalis. Toks buvo gyvenimas, bet mes vis vien jį gyvenome. Meldėmės, giedojome, dainavome“, - šokiruojančius faktus atskleidė Irena Saulutė.
Jai išgyventi padėjo didžiulis brolio rūpestis. Nepaisydamas to, kad yra tik šešiolikmetis, kad yra alkanas, kad aplink pilna mirusių žmonių, jis nepriimdavo net šaukšto daugiau duonelės ar karšto vandens - atsiguldavo ant ledinio gulto ir tylėdavo. Net pirmą uždirbtą šimtasiūlę atidavė seseriai.
„Mano broliukas lindo ten, kur daugiau ledo, kur baisiau ir šalčiau. Kad nors 100 gramų tos duonelės daugiau uždirbtų. Mūsų vyresnieji broliai ir seserys per vieną akimirką virto tėčiais ir mamomis, kurių nėra. Nuo pat vagonų įsijautė į tėvelių vaidmenį. Naujojoje Vilnioje man pavyko pabėgti ir surasti tėvelio vagoną. Vienas iš trijų jo paskutinių sakinių buvo skirtas mano broliui: „Pasakyk Romui, kad nuo šios minutės jis turi rūpintis mamyte ir tavimi“, - teigė Irena Saulutė.
Prisimindama savo brolio žygdarbius Arktyje, pašnekovė prakalbo ir apie šiuolaikinį jaunimą: „Jūs, jaunuoliai, net nenutuokiat, kokie galite būti didvyriai. Aš labai myliu jaunimą. Niekam neleidžiu jo skriausti, blogai apie jį kalbėti. Visada stoju mūru už jaunimą. Baikit jūs zyzti visi - mūsų jaunimas pasakiškai fainas.“
Mamos palaikų suradimas
1989 metais Irena dalyvavo ekspedicijoje į tremties vietas prie Laptevų jūros. Ekspedicijos metu vyko tremtinių palaikų paieškos, Tit Ary saloje buvo pastatyti keturi paminklai čia gyvenusiems ir žuvusiems atminti. Irenos širdyje ruseno viltis surasti mamos kapą. Devyni vyrai 1,5 paros laužtuvais kalė granitą primenančią įšalusią žemę, kol buvo pasiekta tuomet dar jų, vaikų, sukonstruota dėžė mamos palaikams.
„Negalvokit, kad kai kasė tą pusantros paros, aš žinojau, kad ten tikrai guli mano mamytė. Aš tiesiog išsirinkau vieną kauburėlį ir ten ugnelę deginau. Visur kauburėliai, kaukolytės, rankytės. Kai atkasė, ant viršutinės lentos atpažinau savo rašyseną: „Amžiną Atilsį.“ Stebuklais tikiu ir šiandien. Juos tik reikia pamatyti, suprasti ir pajausti. Stebuklai iš tiesų vyksta. Reikia tik labai norėti. Atidengus dangtį pamačiau savo jauną mamytę. Nepatikėsite, bet tai šventa tiesa. Kada mamytė mirė, o ji mirė nuo bado, jos veidas nušvito. Ta džiugi veido išraiška… Po 43-ejų metų ta išraiška mamytės veide išliko. Tai - amžino įšalo darbas“, - šyptelėjo ji.
Irenai Saulutei savo jauną mamą teko laidoti triskart: kai mirė, kai rado Arktyje ir Kaune, Karmėlavos kapinėse, į kurias palaikai buvo pargabenti. Greta ji įkūrė ir simbolinį tėčio kapą.
Irenos Saulutės palinkėjimai Lietuvai
Artėja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-ties metų jubiliejus. Paklausta, ko palinkėtų šia artėjančia proga mūsų Tėvynei, tautai bei jaunimui, Irena Saulutė pasiūlė džiaugtis kiekviena diena bei akimirka: „Reikia nezyzti, nedejuoti. Reikia galvoti, kad mes išgyvename aukso amžių. Pilna tų bėdų. Visais laikais buvo jų. Lietuvai kaip nesiseka, tai nesiseka. Bet sekasi tūkstančius kartų labiau. Prabūnam, iškenčiam, atsikovojam. Pamažėjom, susitraukėm, bet mylim. Tikiu, kad Lietuva gyvuos ir klestės. Tik nebūkime tokie zyziantys pesimistai: ne tie džinsai, ne tie sportbačiai… Džiaugiuosi kiekviena minute. Ar lyja, - tuomet veido oda graži, ar sninga, - raudona nosis tampa, bet koks tyras oras! Vis tiek čia - mūsų Lietuva. Pasilakstykim, pasižiūrėkim į pasaulį, bet grįžkim ir mylėkim ją toliau.“
Knygos „Tarp pilkų debesų“ atsiliepimai
- Jaudinanti istorija: Daugelis skaitytojų pabrėžia, kad knyga yra labai jaudinanti ir sukrečianti, priverčianti susimąstyti apie tremtinių išgyventas kančias.
- Lengvai skaitoma: Nors tema yra sunki, knyga yra lengvai skaitoma ir įtraukianti, todėl tinka tiek paaugliams, tiek suaugusiems.
- Istorinis tikslumas: Skaitytojai vertina, kad knyga paremta tikrais faktais ir padeda suvokti, koks baisus gyvenimas teko tremtiniams.
- Emocinis poveikis: Knyga sukelia įvairius jausmus: pyktį, gailestį, susižavėjimą.
- Vertingos pamokos: Knyga moko ištvermės, nepasidavimo ir meilės svarbos.
Kai kurie skaitytojai teigia, kad knygos pabaiga galėjo būti ilgesnė ir išsamesnė, norint sužinoti, kaip toliau klostėsi herojų gyvenimas. Tačiau dauguma sutinka, kad knyga yra vertinga ir palieka ilgalaikį įspūdį.
tags: #atsiliepimai #apie #virs #pilku #debesu #knyga