Laiko ir erdvės sąvoka
Nesvarbu, ar kokia nors filosofinė kryptis tai svarsto, ar ne, visų įvykių ir mąstymo galimybes nulemia laikas ir erdvė. Net ir pamatinis būties klausimas negali išvengti ryšio su laiku. Tačiau tai nereiškia, kad yra bendrai sutariama, kaip šis fenomenas turi būti apibrėžtas. Turime omenyje vakarietiškų sąvokų nepastovumą ir kitas civilizacijas, kurios pasižymi kitokiu supratimu. Filosofijoje ir moksle laikas yra pagrindinė problema, kurią išsprendęs žmogus suprastų visatą. Bet būtent tokio supratimo siekimas ir kelia didžiausių sunkumų: galbūt jis yra absoliutus, galbūt reliatyvus, o galbūt nei viena, nei kita - galbūt tai priklauso tik nuo specifinės kalbos ir kultūros interpretacijos. Gali būti, kad laiko klausimas yra susijęs su gyvybingumu, mat kiekviena rūšis turi savo biologinį laikrodį, kuris nebūtinai sutampa su kitų gyvybių ar net įvykių laikrodžiais.
Laiko sampratos problematiškumas
Kalbant dar bendriau, gali būti teigiama, kad kosmosas prasidėjo sulig didžiuoju sprogimu. Tačiau toks teiginys yra aiškiai problemiškas, nes tvirtinant, kad buvo kokia nors pradžia ir esant „po jos“, kyla klausimas, o kas buvo „prieš ją“. Šiuo atveju laiko sąvoka yra priimta a priori, ir didysis sprogimas yra suvokiamas tik kaip vienas iš įvykių laiko tėkmėje, o ne laiko pradžia. Taip pat kyla prieštaravimas tarp laiko objektyvios duoties ir laiko kaip transcendentalinės visos vidinės ir išorinės patirties sąlygos sampratų. Būtent transcendentalinės laiko patirties svarstymui skirsime ypač daug dėmesio. Šioje dalyje bus svarstomas laiko ir erdvės būtinumas bet kokiai patirčiai. Taip pat pažymėsime, kad laikas, erdvė ir judesys nesutampa su jokia aiškinama teorija ir todėl reikalauja „transcendentalinės“ prieigos. Visa tai atvėrus, bus galima tęsti tyrimą ir atskleisti transcendentalinės sąmonės galimybes suvokti kosmosą be metafizinių, ontologinių ir teologinių prielaidų. Taigi netrukus bus proga susipažinti su fenomenais, kurie, nors ir duoti neišvengiamai, visgi buvo įrėminti kurios nors ontologijos, o gal net psichologijos ar metafizikos naudai. Šie fenomenai pasirodys po tiesioginės laiko ir erdvės gyvenamosios patirties atvėrimo.
Įvairios metafizikos bei ontologijos yra linkusios teigti, kad egzistuoja plotmės bei duotys, esančios anapus laiko arba apskritai neturinčios jokio ryšio su laiku, esą laikas joms nedaro jokios įtakos. Senovės graikų filosofas Parmenidas, ieškodamas būties, vienas pirmųjų paneigė laiką teigdamas, kad būtis neturi laikiškumo - ji yra apibrėžiama kaip achronon, nelaikiška. Remiantis šiuo požiūriu buvo laikomasi klasikinės nuostatos, kad laikas nėra tikrovė, to on, kad tai tik fenomenas, phainomenon. Pomėgis „ieškoti“ ko nors nelaikiško ir net neerdviško yra būdingas ir klasikinei ontologijai, kuri iš esmės teigia, kad laikas ir erdvė neliečia dalykų esmės ir todėl nei laikas, nei erdvė nepriklauso tikrovei - jie nėra būtini. Šis nebūtinumas kyla iš laiko suskaidymo į dalis: praeitis, dabartis ir ateitis. Praeities jau nebėra, ateities dar nėra, o dabartis, kaip nekintantis taškas, tėra vien skirtumas ir riba tarp praeities ir ateities, taigi pati neturi jokios kitos tikrovės ir tęstinumo. Dabarties taškas niekada nekinta; jis yra amžinas ir šitaip leidžia pagrįsti bet kokį nekintamumą arba amžinumą pačiame laike. Ši laiko sąvoka tiesiog „prismeigia“ visatą prie dabarties taško, nuo kurio neįmanoma nuklysti. Taip pat ir erdvės atžvilgiu, nes kiekviena erdvės pozicija - taškas - taip pat nekinta, kad ir kas jame bepasirodytų. Vadinasi, erdvė neturi jokios įtakos daiktams, taip pat ir daiktai, būdami tam tikrose vietose, nedaro jokios įtakos erdvei. Taip iškyla metafizika, kurioje erdvė pasirodo kaip suma matematinių taškų, matuojamų geometriniais atstumais. Taigi metafizinis mąstymas kosmosą aiškina ypatingai - laiko jį belaikėmis erdvėmis, nejudančiomis duotimis, kartais vadinamomis „idealais“, kurie yra viso pasaulio šaltiniai ir sąlygos - transcenduojantis X. Šis X gali būti suvokiamas įvairiai: iš jo atsiranda ir išsivysto visata, jis yra kūrėjas, jis - amžini ir visa nustatantys dėsniai, iš jo loginės dedukcijos būdu iškyla pasaulis. Visos šios pozicijos a priori iškelia nekintančios pasaulio tvarkos pagrindo būtinybės prielaidą. Ši būtinybė iškeliama virš bet kokio laiko, erdvės ir judėjimo. Suvokimas, kad ji yra „virš“ šių dalykų, suponuoja tai, jog laikas, erdvė ir judėjimas yra vien jos fenomenai ir todėl gali būti arba nebūti.
Metafizinis mąstymas perša išvadą, kad X būtinybė egzistuoja dar „prieš“ bet kokio fenomenalaus kosmoso atsiradimą ir todėl nuo fenomenų yra nepriklausoma. Filosofijai šioje vietoje, kad ir kokios krypties ji bebūtų, iškyla mįslė. Kaipgi tasai X galėtų būti „virš“ ar „prieš“, jei „virš“ arba „prieš“ nėra duoti kaip pasaulio fenomenai? Jei šią metafizinę transcendenciją, jos buvimą „virš“, „apačioje“, „prieš“ ar „po“ laikysime ne laikinėmis ir ne erdvinėmis apibrėžtimis, o priimsime tai kaip jų galimybės sąlygą, tuomet tą amžinąją X plotmę turėsime suvokti kaip prielaidą, reikalaujančią, kad fenomenalus kosmosas peržengtų metafizines ribas. Kitaip tariant, buvimas „prieš“, „iš pradžių“ ar „virš“ - yra transcendentinė metafizinė X sąlyga, turinti suteikti pirmenybę laikui, erdvei ir judesiui, nes kitaip nebūtų aišku, kad fenomenalus kosmosas yra kilęs iš to X. Metaforiškai kalbant, grynasis laikas yra seka, kurioje laiko momentai seka vienas kitą homogeniniame tęsinyje. Kadangi laikas nepriklauso nuo jame esančio medžiagiško turinio, jis yra begalinis, neturi apčiuopiamos pradžios ir pabaigos. Kiekvienas momentas turi turėti „prieš“ ir „po“. Pagal moderniąsias sąvokas-metaforas, laikas, nepaisant jame pasirodančių įvykių ir dalykų, teka savaime, jis tiesiog tęsiasi. Taigi laikas teka nepaisant to, ar kas nors jame kinta, juda, ar ne; jis yra tuščias, todėl ir sąsaja su įvykiais jam yra nebūtina. Laikas nenurodo dalykų ir įvykių pokyčių. Nors dalykai turi savo vietą laike ir kinta, paties laiko kaip tokio vieta nepriklauso nei nuo jų pokyčių, nei nuo jų dabartinės vietos laike. Laiko skirtumus rodo vien seka, kurioje kiekvienas matematinis laiko taškas ir periodas yra lygus kitiems laiko taškams ir periodams. Taigi pagrindinė išvada yra ta, jog laikas gali būti matuojamas neutraliomis priemonėmis, nesvarbu, ar tai būtų skaičiai, ar skaičius žymintys laikrodžiai, vizualiai rodantys, „kada“ kas nors atsitiko, atsitinka ar atsitiks, nors pats šis „kada“ tiems įvykiams neturi jokios įtakos.
Vis dėlto filosofija, o ypač transcendentalinė, negali susilaikyti nuo klausimų, nes visi šie paminėti teiginiai klimpsta į absurdą. Jei laiką (ir erdvę) suvokiame kaip susidarantį iš taškų, nebeįmanoma suvokti tęstinumo. Taškas, suvokiamas kaip dabarties taškas, yra terpė tarp to, kas anksčiau, ir to, kas vėliau, taigi jis negali prasitęsti į kitą tašką, nes tasai „kitas“, tapęs dabar, taip pat tėra taškas be tęstinumo. Kad ir kiek taškų bedėliotume vienas po kito, kiekvienas taškas bus „dabar“. Dar daugiau, net ir seka „vienas po kito“ tampa negalima, nes taškai, neturėdami tęstinumo, nesiskiria vienas nuo kito. Taip pat ir erdvės atžvilgiu. Galima dėti tašką prie taško, bet jei nė vienas jų neturi pločio, tai ir visi kartu jie nebus nei linija, nei paviršius, tad negalimas ir tęstinumas. Visgi grįžtant prie laiko problemos pastebėsime, jog net ir priimant stebuklingą begalinės taškų sekos galimybę, šie taškai vis vien nesuformuotų tokių sąvokų kaip dabartis, praeitis ir ateitis, jei nebūtų pasirinktas vienas dabarties taškas, nuo kurio atsispiriant būtų galima apibrėžti laiko kryptingumo - praeities ir ateities - sąvokas. Tačiau net ir teigiant, kad tasai pasirinktas taškas yra dabarties taškas, jau numanoma, kad mes a priori suvokiame praeitį ir ateitį. Tas pats galioja ir erdvės atžvilgiu, nes nepaisant skirtingų taškų pozicijos ir nepriimant perspektyvos, iš kurios žvelgiant toks ryšys taptų įmanomas, negalima ir teigti, jog kažkas yra „vienas šalia kito“. Juk „vienas šalia kito“ nepriklauso vien to erdvės taško duočiai, nes pats buvimas „šalia“ reikalauja krypties ir erdvės tęstinumo, kurio negalima išvesti iš taškų sumos. Ir štai vėlgi iškyla transcendentalinio laiko ir erdvės suvokimo problematika.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Laiko ir erdvės transcendentalumas
Laikas neturi būties. Jei jis ją turėtų, tuomet galėtume klausti taip, kaip klausė Augustinas: ubi temps - kur yra laikas? Šis klausimas verčia keistai suvokti laiką, taip, tarytum jis turėtų „vietą“, kurioje galėtų būti. Kitaip tariant, visas kosmosas yra „pakabinamas“ ant dabarties taško, esančio „kur nors“ taip, jog šis „kur nors“ turi paaiškinti, kaip laikas iš dabarties taško ištįsta į praeitį ir į ateitį. Tėra vienas, iš esmės psichologinis, aiškinimas: praeitis priklauso atminčiai, o ateitis - laukimui. Jei laikas yra ribotas, tai galima teigti, kad daiktai „prasidėjo“ dėl kokios nors priežasties ir jie turi jei ne tikslinę, tai bent jau laiko kryptį. Jei laikas yra begalinis, tai nebegalima kalbėti apie jokią laiko kryptį arba, kaip minėjome, net ieškoti kokio nors „dabarties taško“, skiriančio praeitį ir ateitį. Visi taškai yra laiko perspektyvos, sudarančios centrą, iš kurio galima viską apskaičiuoti, ir niekas neturi teisės į absoliutumą, nes žvelgiant iš kitos laiko perspektyvos, sudarančios kitą centrą, įvykiai pasirodytų visai kitaip. Begalybėje kiekvienas pasirinktas taškas yra centras be jokio tikrojo centro būtinumo statuso. Modernybės mąstymas laiką suvokia kaip begalinį, ir iš to iškyla įvairios perspektyvumo teorijos, reliatyvumas, dabartinės chaoso tezės ir net Koperniko revoliucija. Pastarosios dėka vėliau imama teigti, jog laikas nėra jokia subjektyvi ar objektyvi duotis, bet veikiau transcendentalinė visų kitų duočių sąlyga - nesvarbu, ar jos būtų empirinės, idealios, ar metafizinės. Suvokiamas kaip patyrimo sąlyga, laikas visus įvykius ir patirtis išdėsto „vieną po kito“ ir taip atsiveria priežastingumo, ne be kaip tikrovės, bet kaip griežto mokslinio mąstymo sąlygotumo, galimybė. Be abejo, šių metafizinių laiko aiškinimų įvairovė rodo pastangas peržengti fenomeninį laiko, erdvės ir judesio kosmosą postuluojant ką nors būtino ir pastovaus. Visgi tokie aiškinimai visuomet reikalauja būti patvirtinti kosmoso plotmėje. Kitaip tariant, jei kažkuri filosofija kosmosą mėgina aiškinti remdamasi transcendencija, kaip pirmaprade prielaida, tai kyla klausimas, nuo ko gi žmogui reikia atsispirti norint pasiekti šią transcendenciją? Pavyzdžiui, galima manipuliuoti įvairiais pasaulyje esančiais dydžiais bei jų sąsajomis ir pastebėti įvairių neaiškumų. Siekiant metafiziškai „išspręsti“ šiuos neaiškius fenomenus, galima pateikti aibę spekuliatyvių sąvokų. Pavyzdžiui, kaip tokių neaiškių fenomenų pagrindas gali būti pristatomi matematiniai sąryšiai. Šiuo atveju transcendencijos gelmė prilygsta fenomenalaus kosmoso gelmei. Bet ir čia matematinės transcendencijos suvokimas tampa turtingesnis arba skurdesnis dėl patirto fenomenalaus kosmoso; ir atvirkščiai - bet koks transcendencijos sąvokų susiaurinimas reiškia patirto kosmoso susiaurinimą. Jei transcendenciją lemia mechaniniai dėsniai, tai patirtas fenomenalus kosmosas turės apsieiti be tokios prabangos kaip sąmonė, spontaniškumas, kūryba ir apsiriboti vien priežastingumu ir reakcijomis. Pradedant nuo postuluotų pirminių principų ir jų skirtumo nuo patirto pasaulio, galima teigti, kad toks skirtumas ir net skirtingos prieigos pasirodo įvairiose hipotezėse, kuriose minėti pirminiai principai transcenduoja patirtą pasaulį. Kiekviena hipotezė pretenduoja tapti visų kitų aiškinimų hipoteze. Štai biologai savo garbę gina teigdami, kad visi žmogaus gyvenimo reiškiniai, pradedant psichologiniais, bendruomeniniais, ritualiniais ir baigiant teorijomis, yra genų poveikio pasekmė. Ekonomistai visatą ir visus žmogaus veiksmus aiškina remdamiesi medžiagiškais poreikiais. Kiekviena disciplina ir teorija siekia pranokti visas kitas. Kiekviena pradeda nuo pasaulietiškų savo srities fenomenų ir pateikia kokią nors transcendentinę teoriją, kuri paaiškina ne tik tuos, bet ir visus kitus fenomenus. Tačiau ši siūloma teorija netrukus pasirodo esanti ribota, nes tie patys ar kiti fenomenai gali būti paaiškinti ir kitaip.
Erdvės sampratos įvairovė
A. Gali pasirodyti, jog mūsų tyrinėjimai tarsi atskiria laiką ir erdvę, bet kitoje dalyje šie fenomenai bus sujungti. Erdvės sąvokų įvairovėje susigaudyti nelengva. Vieni erdvę suvokia kaip tuštumą, kiti - kaip avilį, kuriame nuo vienos korio akutės prie kitos skraido bitutės, dar kiti - kaip dalykų santykius tarp „čia“ iki „ten“. Yra ir tokių, kurie apie euklidinę arba neeuklidinę erdvę kalba kaip apie daiktų ribą arba net ontologiškai nebūtiną plotmę, nes pačiam daiktui, turinčiam esmę, erdvė neturi jokios įtakos, kad ir kur jis bebūtų. Dauguma teoretikų vis dar kalba apie erdvės tuštumą ir mėgina ją pripildyti kokia nors medžiagiška „mase“. Toks požiūris gajus ir šiandien: mokslininkai džiūgauja, jog tie galaktiniai atstumai, kurie atrodo kaip tuščia erdvė, vis dėlto pasirodo esantys ne tušti, o pilni „juodosios materijos“, sudarančios 85 procentus medžiagiškos visatos. Kitokio pobūdžio tuštuma atsiveria dzenbudizme ir ypač dzeno patirtyje, ir tai reikės aptarti išsamiau. Kitos kultūrinės sąvokos erdvę išreiškia žmogiškais pavidalais - magija, mitologija ar kiekybine (pasitelkiant geometrines metaforas) erdve, sprogstančia ar besiplečiančia, lėtėjančia ar besitraukiančia, dar kiti erdvę regi atsiveriant per socialinius konstruktus. Visi šie teiginiai yra problemiški, todėl būtina juos trumpai apžvelgti. Viena pagrindinių erdvės suvokimo bėdų yra metodologinė: kaip galima erdviškai būtybei suvokti erdvę jos neapleidžiant? Juk erdvės neįmanoma apčiuopti taip, tarsi ji tebūtų tik dar vienas daiktas greta kitų, arba reikia siųsti ekspediciją į Šiaurės ašigalį ir ten ieškoti erdvės; visi šie užmojai nulemia metaforišką suvokimą, kuris numato erdvės patirtį; vadinasi, bet kokia interpretacija vienaip ar kitaip išreiškia mūsų buvimą erdvėje. Dar svarbiau yra tai, kad toks buvimas reikalauja atsakyti į klausimą, kaip mes galime atverti kosminę erdvę, neapleidę savo vietos - nesvarbu, ar tai būtų gyvenimas artimiausioje aplinkoje, ar šioje planetoje. Kokiame erdvės patirties lygmenyje tampa įmanoma peržengti mūsų gyvenamosios vietos ir mūsų erdvinės pozicijos ribotumą? Juk aš esu „čia“ ir niekur kitur, nors tasai „čia“ nėra suprantamas be „ten“, nors aš ir nesu „ten“. Netgi stebėtina, kad būdamas „čia“ aš suvokiu „ten“, kuris taip pat gali tapti mano „čia“. Bet juk „ten“ gali būti ir medis mano kieme, ir Lietuva už 7000 kilometrų, ir Andromedos ūkas - dar prieš skaičiuojant, „kaip toli“ tai yra. Bet argi tai reikštų, kad tarp mano „čia“ ir Andromedos ūko „ten“ esantis erdvės atstumas yra matuojamas nutiesus kokią nors matuojančią juostą? Juk mes dar net nežinome, kas yra pats „atstumas“, jau nekalbant apie jo apskaičiavimą. Šių laikų žmonija tapo labai „kultūringa“, nes visata, visas žmogaus gyvenimas ir visos teorijos pasirodo kaip kultūriniai konstruktai. Tai reiškia, kad ir erdvės suvokimas priklauso tik tam tikram specifinės kultūros konstruktui. Žinoma, toks visuotinis teiginys yra absurdiškas, bet, užuot argumentuojant prieš šiuos absurdiškus teiginius, galima trumpai apžvelgti kultūriškumo sukurtą erdvės(-ių) retoriką.
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti
tags: #virs #laiko #ir #erdves #sąvoka