Kalbos dalys: apibrėžimas, klasifikavimas ir funkcijos

Kalbos dalys yra esminė kalbos struktūros dalis. Tai didžiausios žodžių klasės, kurios vienijamos bendros gramatinės reikšmės, formų, atspindinčių tą reikšmę, ir funkcijų sakinyje. Žodžiai skirstomi į gramatines klases, vadinamas kalbos dalimis, pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą.

Kalbos dalių apibrėžimas ir požymiai

Kalbos dalys - žodžių klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą. Iš esmės, tai žodžių grupės, kurios gramatiniu požiūriu elgiasi vienodai. Tai reiškia, kad žodžiai yra vienodi morfologiškai ir sintaksiškai. Kalbos dalis - tradicinė žodžių klasė (pvz., būdvardžiai, prieveiksmiai, daiktavardžiai ir veiksmažodžiai), išskiriami pagal idėjos rūšį ir atliekamą funkciją sakinyje.

Morfologiniai požymiai

Morfologiniai požymiai, tokie kaip giminė, skaičius, linksnis, asmuo, yra tik pagalbinė priemonė kalbos dalims nustatyti. Lietuvių kalboje daugiau mažiau nuosekli ir būdinga visai kaitomų žodžių klasei gramatinių kategorijų sistema yra tik daiktavardžio.

Sintaksinės funkcijos

Dažname šaltinyje nurodomas sintaksinių funkcijų bendrumas visai žodžių klasei yra abejotinas. Tai tik antrinis žodžių klasių skyrimo kriterijus, o bet kuri gramatinė kategorija lengvai įgyja nebūdingų arba šalutinių sintaksinių funkcijų (kategorijos centro ir periferijos reiškiniai).

Semantiniai principai

Semantiniai skyrimo principai yra rimtesni, bet kuo jie skiriasi nuo grynai leksinės klasifikacijos? Todėl juos reikėtų laikyti leksiniais-semantiniais. Kalbos dalis yra gramatinė ar leksinė kategorija? Laura Pyne iš enciklopedijos „Britannica“ mano, kad leksinė, o Axelis Holvoetas iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ - kad gramatinė.

Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?

Kalbos dalys kaip kalbos ženklai

Vienas iš pagrindinių morfologijos tyrimo objektų yra kalbos dalys. Žodžių klasės kaip gramatinės kategorijos skyrimo pagrindo paiešką dera pradėti nuo visų kalbos žodžių bendro vardiklio - žodis yra kalbos ženklas. Tęsdami Saussure'o ir Peirce'o kalbos ženklo tyrimus, Ogdenas ir Richardsas išplėtojo semiotinio trikampio idėją, atskleidžiančią kalbos ženklo prasminę struktūrą: žodis kaip forma (simbolis, signifikantas, žymiklis) ir konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus tikrovės objektas ar objektų klasė (referentas, denotatas, designatas, žyminys) yra susieti ne tiesiogiai, o per sąvoką (signifikatą, konceptą).

Semiotinis trikampis

Toks žodžio kaip kalbos ženklo supratimas rodo tris dalykus:

  • Žodis tiesiogiai su daiktu ar daiktų klase nesiejamas.
  • Tarp žodžio ir daikto įsiterpia mintinė abstrakcija - sąvoka, kuri yra skirtingo tikrovės apibendrinimo laipsnio ir skirtingo adekvatumo (tikslumo).
  • Dėl to kalbančiojo ir suvokiančiojo sąmonėje turi nuolat vykti vienokie ar kitokie daikto ir žodžio siejimo procesai.

Santykio tarp simbolio ir referento nustatymas vadinamas referencija.

Referencija

Ogdeno ir Richardso semiotinis trikampis iliustruoja tuos kalbos ženklus, kurie turi konkretų, abstraktų, menamą ar virtualų referentą (tikrovės objektą ar objektų klasę) ir juos mintija per sąvoką (netiesiogiai). Lietuvių kalboje būtent toks žodžio suvokimo modelis tinka tradiciškai skiriamoms penkioms kalbos dalims, reiškiančioms daiktų ir jų požymių pavadinimus.

Kalbos dalių klasifikavimas

Remiantis netiesiogiai pavadinamų nekalbinės tikrovės daiktų ir jų požymių samprata (t.y., remiantis netiesiogine referencija) bei suprantant, kad dar esama ir kitokios prigimties žodžių (ne visi žodžiai pavadina daiktus ar jų požymius), pirmiausia galima išskirti didelę netiesioginės referencijos žodžių klasių grupę - vardus (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis).

Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas

Vardai

Tradicinėje lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis (kartais ir įvardis) apibendrinami kaip ‘vardažodžiai’. ‘Vardažodžiai’ sudaro priešpriešą veiksmažodžiui kaip asmenuojamajai kalbos daliai ir nekaitomoms kalbos dalims. Toks veiksmažodžio ir prieveiksmio atskyrimas grynai pagal gramatinius požymius (vienas asmenuojamas, kitas nekaitomas) iškreipia kalbos dalių hierarchiją, juoba kad ir asmenavimas būdingas ne visai veiksmažodžių klasei. Neneigiant veiksmažodžio kaip predikacijos centrinės figūros (nors ir veiksnys/daiktavardis/įvardis yra predikatinio centro lygiavertė dalis), elementari logika rodo, kad tai irgi vienas iš daikto požymių: vienas gražus namas stovi - gražus namas, vienas namas, stovintis namas, namas yra vienas, namas yra gražus, namas stovi. ‘Gražus, vienas, stovi’ yra skirtingų tipų ‘namo’ ypatybės, skirtingose kalbėjimo situacijose atsiduriančios tai atributo, tai predikato pozicijose. Beje, prieveiksmis irgi to paties galo: labai gražus, gerai stovi, tvirtai stovintis. Tai irgi požymio vardas. Todėl suprantama, kad kalbos dalių hierarchijoje veiksmažodis tėra dinaminis daikto požymis, greta kitų daikto požymių. Siekiant išvengti painiavos, daiktus ir daiktų požymius įvardijantys netiesioginės referencijos žodžiai vadinami tiesiog ‘vardais’, o ‘vardažodis’ paliekamas tradicinei gramatikai.

Ikonos

Ogdeno ir Richardso semiotinis trikampis pagal santykį su referentu neapima visų kalbos žodžių (visų žodžių klasių). Toliau plona mėlyna linija pažymima ypatinga kalbos ženklo savybė - egzistuoti tarp dviejų tikrovių: kalbinės ir nekalbinės. Žodis ir sąvoka yra kalbos (mintijimo) sferos dalykai, o referentas (nesvarbu - konkretus, abstraktus, menamas ar virtualus) atsiduria už kalbinės tikrovės ribų. Kalbinė tikrovė egzistuoja mūsų galvose sąvokyno ir medijos pavidalais (sosiūriškoji langue ir parole skirtis) ir yra daugiau ar mažiau tikslus nekalbinės tikrovės (mus supančio pasaulio) atspindys. ‘Daugiau ar mažiau’ reiškia tai, kas lieka po nekalbinės tikrovės (pasaulio) reiškinių lyginimo, analizės, sintezės, abstrahavimo, koceptualizavimo, perleistų ne tik per mąstymo ar logikos universalijų prizmę, bet ir per kalbos nešėjų istorines, tautines, socialines ir kitokias patirtis. Kita vertus, kalbinė tikrovė irgi daro įtaką nekalbinės tikrovės suvokimui (žr. Sapiro-Whorfo hipotezė, Lera Boroditsky paskaita).

Ogdenas ir Richardsas rėmėsi Peirce'o ženklų klasifikacija: ‘simboliai’, ‘ikonos’ ir ‘indeksai’. Joje tik simboliai yra siejami su tikrovės objektu netiesiogiai - per mintinį turinį, sąvoką. Ikonų ir indeksų santykis su tikrove yra kitoks. Kadangi klasikinis semiotinis trikampis nėra išbaigtas ir pateikia tik žodžio kaip ženklo netiesioginį santykį su jo žymima nekalbine tikrove, toliau reikia ieškoti žodžių su kitokio tipo referencija, bet paremta tiek kalbinės/nekalbinės tikrovės, tiek žodžio/sąvokos/referento santykių skirtumais.

(a) Beldžiu į duris - tuk-tuk-tuk.

(b) Šuo uodegą vizgu-vizgu. Šuo uodegą vikst.

Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti

(c) Ajajajai!

(d) Kaip skauda, negaliu!

Sakinyje (a) žodžiais (ar žodžiu?) ‘tuk-tuk-tuk’ daugiau ar mažiau panašiai mėgdžiojamas beldimo metu pasigirstantis garsas. Ir jis nieko nei abstraktaus, nei apibendrinto nereiškia, nes tai tiesiog garso mėgdžiojimas - onomatopėja. Net nepavadina garso - pavadinimas būtų ‘beldimas’, ‘tuksenimas’, ‘beldžia’, ‘tuksena’. Garsas tikrovėje ir garsas ištartas yra apytiksliai vienodi, kiek tai leidžia kalbos padargai, tradicija ir siekis kuo tiksliau mėgdžioti. Taigi, matome tiesioginį ryšį tarp tikrovės objekto (beldimo garso) ir ištarto žodžio - tikrovės garso mėgdžiojimo, imitacijos. Vietos tarpininkui tarp jų - sąvokai - nelieka. Tai reiškia kitokį referencijos procesą - žodis su nekalbinės tikrovės reiškiniu susiejamas tiesiogiai. Gal ir pats kalbinis ženklas jau nebe dvipusis? Lygiai tas pat pasakytina ir apie pavyzdžius (b) - nors jie atrodo panašūs į (a) atvejį, iš tiesų ir ‘vizgu-vizgu’, ir ‘vikst’ net nežymi jokio tikrovės garso, nes jo nėra - jis kuriamas vaizduotėje arba tiesiog vaizdas įsivaizduojamai įgarsinamas. Prasme niekuo nesiskiria (c) ir (d) - tik raiškos priemonėmis. Jais perteikiama ta pati tikrovė (pvz, piršto prisivėrimas) ir dvejopa garsinė reakcija į tai. Žmogus jaučia skausmą ir tai išreiškia dviem būdais: išreiškia tiesiogiai (c) ir įvardija netiesiogiai, t.y., apibūdina situaciją vardais bei jų deriniais (d). Būtent šis palyginimas (c ir d) leidžia suprasti skirtumą tarp tikrovės objekto išreiškimo ir įvardijimo. Todėl žodžiai (garsai), išsiveržiantys iš žmogaus burnos sukilus kokioms nors emocijoms (c), pajutus ką nors liūdno, skausmingo ar džiaugsmingo, irgi tiesiogiai išreiškia emociją, bet jos nepavadina, t.y., vėl reiškiamas tiesioginis santykis tarp žodžio ir referento, be jokio tarpininko (sąvokos).

Vadinasi, galima kalbėti apie skirtingus referencijos tipus - nekalbinės tikrovės reiškinio ‘netiesioginis įvardijimas’ vs ‘tiesioginis išreiškimas’. Būtent ši opozicija leidžia skirti dar vieną žodžių klasių grupę - ikonas (gr. εiκών ‘atvaizdas’). Dažnai ikonos būna nevalingos ir emocionalios. Emocionalumas, impuslyvumas, stabilaus ryšio tarp žodžio ir sąvokos nebuvimas, momentinė kalbos ženklo interpretacija lemia didelę ikonų įvairovę - žodžių gerokai daugiau nei kokių jausmų ar tikrovės mėgdžiojamų garsų.

Nereferentiški žodžiai

Nesunku pastebėti, kad žodžių ‘ant’, ‘po’, ‘gal’, ‘ir’, ‘bet’, ‘neva’ tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su referentu apskritai neina: jie nieko konkretaus ar menamo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepavadina, neišreiškia ir nenurodo. Pavyzdyje (g) dviejų pasaulio objektų vardai iš pradžių yra logiškai sugretinami (‘ir’), paskui supriešinami (‘bet ne’), o paskui parodomas priežasties pasekmės santykis tarp veiksmų (‘todėl’). Čia esminis klausimas, kas iš tiesų yra gretinama/priešinama - vardai ar objektai bei veiksmai? Tikrieji Jonas ir Petras gali gyventi skirtinguose žemynuose, apie vienas kitą nei apie Marytę nieko nežinoti, ir apskritai, gal tai išgalvoti ar seniai gyvenę personažai. Vadinasi, iš tiesų gretinami/priešinami yra vardai, o ne jais pavadinti objektai. Tai leidžia pastebėti vieną esminę kalbamų žodžių savybę - jie nerodo jokio santykio su nekalbinės tikrovės daiktais ar jų požymiais. Iš tiesų tai ir yra dar vienas žodžių klasių tipo požymis - kalbinio ženklo sąsajos su nekalbine tikrove buvimas/nebuvimas. Vardai ir ikonos, būdami kalbinės tikrovės elementai, yra nekalbinės tikrovės tiesioginiai ar netiesioginiai rodikliai (turi nekalbinės tikrovės referentą, yra referentiški), o čia aptariami tokio tipo žodžiai kaip ‘ant’, ‘po’, ‘gal’, ‘turbūt’, ‘o’, ‘bet’, ‘todėl’, ‘neva’ yra tik kalbinėje tikrovėje egzistuojančių kalbinių ženklų santykių ar kalbančiojo požiūrio į juos reiškimo rodikliai (neturi nekalbinės tikrovės referento, yra nereferentiški).

Nereferentiškų žodžių funkcijų įvairovė leidžia skirti dar kelias žodžių klasių grupes. Vieni jų yra santykių tarp žodžių ar žodžių junginių rodikliai (savotiškos sakinio ar žodžių junginio morfemos) - tai tarnybiniai žodžiai. Kiti išreiškia kalbėtojo požiūrį į kalbamus dalykus ar jų santykį su tikrove - modaliniai žodžiai.

Įvardžiai

Atskira kalba apie tradiciniuose kalbos dalių aprašuose visada skiriamus įvardžius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai apskritai nereferentiška žodžių klasė, todėl nesunkiai susiejama su tarnybiniais žodžiais - pats neturėdamas konkretaus referento (taip rašoma žodynuose) pavaduoja arba nurodo kitą žodį (t.y., atlieka funkciją). Ir iš tiesų esama klasifikacijų, kur šie žodžiai priskiriami ir prie tarnybinių žodžių, ir prie vardų, ir apskritai išsklaidomi po pavaduojamas kalbos dalis. Dažname kalbos dalių apraše įvardis užima specifinę tarpinę vietą - pirmiausia jis išsiskiria iš tarnybinių žodžių tuo, kad yra kaitomas: būdvardiškas įvardis - derinamas, daiktavardiškas - turi visas savarankiškas daiktavardžio linksnių funkcijas. Žodžiu, labai jau panašus į daiktavardį, būdvardį ar skaitvardį.

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pragmatinę šio reikalo pusę. Iš tiesų žodynuose teikiami įvardžių aprašai atskleidžia jų funkcijas be konkretaus reikšminio turinio (be referento ir sąvokos): „aš - vartojamas kalbančiojo žymėti pačiam save.“ (LKŽ) „jis - vartojama vienam vyriškosios lyties trečiajam asmeniui nurodyti arba vyriškosios giminės daiktavardžiui pakeisti.“ (BLKŽ) Vargu ar kas rimtai imtų įrodinėti, kad įvardžiai turi …

Kalbos dalių skirstymas lietuvių kalboje

Lietuvių kalbos gramatikoje aptariama 11 kalbos dalių. Vienos yra bendravimui būtinos, o kitos nebūtinos (jaustukas, ištiktukas). Vienos kalbos dalys yra kaitomosios, o kitos - nekaitomosios.

Kaitomosios kalbos dalys

Kaitomosios kalbos dalys skirstomos į linksniuojamąsias ir asmenuojamąsias.

Linksniuojamosios kalbos dalys

  • Daiktavardis: Kalbos dalis, kuri žymi daiktų, asmenų, reiškinių, veiksmų, ypatybių pavadinimus ir atsako į klausimą kas? (pvz., knyga, mokytoja, lietus, skaitymas, grožis).
  • Būdvardis: Kalbos dalis, kuri reiškia daikto, asmens požymį, ypatybę ir atsako į klausimą koks? kokia? (pvz., laimingas, laiminga, žalias, žalia, gintarinis, gintarinė).
  • Skaitvardis: Kalbos dalis, kuri reiškia tikslų skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kiek? kelintas? kelinta? (pvz., septyni, septynios, septyneri, septynerios, septynetas, septintas, septinta).
  • Įvardis: Kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, asmenį, ypatybę arba kiekį, bet jo nepavadina. Jei nurodo daiktą, atsako į klausimą kas? Jei ypatybę - koks? Jei kiekį - keli? kelintas? kelinta? (pvz., aš, tu, savęs, visi, tavo, šis, ši, šitoks, šitokia, kuris, kuri, kažkoks, kelintas, kelinta, keli, kelios).

Asmenuojamosios kalbos dalys

  • Veiksmažodis: Kalbos dalis, kuri reiškia veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus ką veikia? ką veikė? ką veikdavo? ką veiks? kas vyksta, darosi, atsitinka? (pvz., bėga, grįžo, piešdavo, lis, reikia, auk, dirbtų).

Nekaitomosios kalbos dalys

  • Prieveiksmis: Kalbos dalis, kuri reiškia veiksmo aplinkybę arba ypatybės požymį ir atsako į klausimą kaip? kur? kada? kiek? keliese? kodėl? (pvz., gražiai, ten, šiandien, daug, dviese, užtat).
  • Prielinksnis: Kalbos dalis, kuri eina su linksniu (linksniuojamuoju žodžiu) ir rodo jo ryšį su pagrindiniu junginio žodžiu - dažniausiai veiksmažodžiu (pvz., ant (ko?), per (ką?), su (kuo?)).
  • Jungtukas: Kalbos dalis, kuri jungia žodžius, žodžių junginius ir sudėtinio sakinio dėmenis (pvz., ir, o, bet, tačiau, kad, nes).
  • Dalelytė: Kalbos dalis, kuri teikia žodžiams, žodžių junginiams ar sakiniams papildomų reikšmės atspalvių (pvz., kažin, ne, net, gal, gi, štai, juk, tegul, taigi, argi, nejaugi).
  • Ištiktukas: Kalbos dalis garsams mėgdžioti (pvz., triokšt, šliūkšt, cha, miau).
  • Jaustukas: Kalbos dalis jausmams reikšti (pvz., oi, ak, ačiū, hmm, brrr, fui!).

Žodžių daryba

Darinys - tai žodis, kurio reikšmę galima paaiškinti remiantis kitu žodžiu. Pamatinis žõdis - žodis, kuriuo remiasi darinys. Naujų žodžių padaroma iš vieno žodžio su darybos elementais - priešdėliais, priesagomis, galūnėmis. Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu. Yra priesagų, galūnių ir priešdėlių vedinių. Sudurtiniai žõdžiai, arba dūriniai, yra kelių pamatinių žodžių dariniai.

Priesagų vediniai

Priesagų vediniai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių.

  • Iš daiktavardžių: kalnas + -elis → kalnelis (pvz., kalnelis, saulelė, dobilėlis, nugarėlė, šuniukas, varniukė, kiškutis, pievutė, brolytis, mergytė, žvėriūkštis, mergiūkštė, darbininkas, vilnietis, alytiškis, kupiškėnas, katinas, stiklinė, kiaušinienė, javainis, beržynas, dilgėlynė, žvakidė, girininkija, Joninės).
  • Iš būdvardžių: sausas + -umas → sausumas (pvz., sausumas, kantrybė, garsenybė, naujovė, nuobodulys, senatvė, pilnatis, gudruolis, plėšrūnas, naujokas, šventeiva, blaivininkas, šaltinis, palaidinė, saldainis, baltukas, lyguma, tvirtovė, kiaurymė, aukštuomenė, jaunimas).
  • Iš veiksmažodžių: augo + -imas → augimas (pvz., augimas, rašymas, ilgesys, džiaugsmas, kosulys, rašyba, varžybos, lenktynės, eisena, gydytojas, siuvėjas, krovikas, žiūrovas, atvykėlis, miegalius, lėktuvas, jungiklis, grąžtas, teptukas, sėdynė, sūpynės, žymeklis, liniuotė, ramstis, šluota, brėžinys, rašalas, lupena, skaudulys, dargana, dribsnis, čiuožykla, parduotuvė, paplūdimys, išleistuvės, krikštynos).

Galūnių vediniai

Galūnių vediniai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių.

  • Iš daiktavardžių: stalas + -ius → stalius (pvz., stalius, briedė, lietuvis, šiaurys).
  • Iš būdvardžių: švarus + -a → švara (pvz., švara, nuoboda, kaltė, juodis, kvailys).
  • Iš veiksmažodžių: įdarė + -as → įdaras (pvz., įdaras, apklausa, skyrius, riekė, nuotykis, ryšys).

Priešdėlių vediniai

Priešdėlių vediniai daromi iš daiktavardžių.

  • Iš daiktavardžių: ne + laimė → nelaimė (pvz., nelaimė, nesėkmė, neviltis, užsienis, pasienis, požemis, įvartis, apyrankė, antpirštis, išvakarės, belaisvis).

Atkreipkite dėmesį, kad priešdėlių vediniuose (išskyrus priešdėlį ne-) pasikeičia pamatinio žodžio galūnė. Daiktavardžių priešdėliai gali būti: apy- (ap-, api-), at- (ata-, ato-), be-, į-, iš-, ne-, nuo-, pa- (po-), per-, pra- (pro-), prie-, prieš-, są- (sam-, san-), už- (užu-, užuo-).

Sudurtiniai žodžiai

Sudurtinių žodžių šaknis gali jungti jungiamoji balsė (i)a, ė, i, y, o, u, ū. Įsidėmėkite, kad jungiamąja balse niekada nebus e. Atkreipkite dėmesį, kad sudurtinių žodžių darybai labai svarbi galūnė.

Būvardiniai dūriniai: ilgas + amžius → ilgaamžis (pvz., ilgaamžis, trumpauodegis, auksaspalvis, triaukštis, kasdienis, daugiametė, dvigulė).

Dvi šaknis gali jungti jungiamoji balsė.

Prieveiksmiai

Prieveiksmių lietuvių kalboje yra palyginus nedaug. Dažnai kaip prieveiksmiai yra naudojami daiktavardžiai su prielinksniu arba būdvardžiai, kurie gali būti vienaskaitos vyriškos giminės, vienaskaitos moteriškos giminės arba daugiskaitos moteriškos giminės formos. Prieveiksmių laipsniavimas sudaromas taip pat, kaip ir būdvardžių.

Kai kurie labiausiai naudojami prieveiksmiai:

  • Laiko: šiandien, vakar, užvakar, rytoj, poryt, tada, greitai, anksčiau, po to, dabar, iki šiol.
  • Vietos: ten, į ten, iš ten, čia, čionai, iš čia, iki čia.
  • Matų: labai, ypatingai, per daug, gana, pakankamai, dar, daug, mažai, nedaug, daugiau, mažiau, taip, tiek.
  • Veiksmo būdų: gerai, blogai, greitai, lėtai, tiesiai, teisingai, nenorom, mielai, taip, nelabai, šiaip sau, kartu, atskirai.

Skaitvardžiai

Hebrajų kalboje giminėmis kaitomi visi kiekybiniai skaitvardžiai, išskyrus apvalias dešimtis, šimtus, tūkstančius ir t.t. Skaitvardžiai nuo 1 iki 10, be pagrindinės, taip pat turi ir derinimo be prielinksnių formą.

Kiekybiniai skaitvardžiai

Pastabos:

  • Skaitvardis „vienas“ rašomas po daiktavardžio. „Vienas“ derinimo be prielinksnių formoje rašomas prieš daiktavardį ir reiškia „vienas iš“.
  • „Du“ hebrajų kalboje naudojamas tik abstrakčiai, be daiktavardžio. Prieš daiktavardį jis rašomas derinimo be prielinksnių formoje.
  • Vyriškos giminės skaitvardžiai nuo 3 iki 10 derinimo be prielinksnių formoje vartojami prieš žodį „tūkstančiai“ ir prieš apibrėžtuosius daiktavardžius.
  • Moteriškos giminės skaitvardžiai nuo 3 iki 10 derinimo be prielinksnių formoje naudojami prieš žodį „šimtai“, o taip pat antros dešimties skaitvardžiuose (11-19).

Kelintiniai skaitvardžiai

Ypatingos kelintinių skaitvardžių formos galioja tik skaitvardžiuose nuo 1 iki 10. Šie skaitvardžiai gali būti tiek nežymimieji, tiek žymimieji (su artikeliu הַ־). Visi kiti kelintiniai skaitvardžiai (daugiau nei 10) sudaromi iš atitinkamų kiekybinių skaitvardžių, pridedant artikelį הַ־.

Iš kelintinių skaitvardžių nuo 3 iki 10 sudaromi daiktavardžiai su bendrumo, visumos reikšme.

Trupmenos

Pusė, trečdalis, ketvirtis. Priesagos ־ית pagalba sudaromi taip pat 1/100, 1/1000. Visi kiti vardikliai (tame tarpe ir nuo 1/5 iki 1/10 kaip alternatyvi forma) sudaromi žodžio חֶלְקֵי pagalba, ir čia skaitiklis yra vyr.giminės, o vardiklis - mot.giminės.

Išsireiškimai su skaitvardžiais

Dvigubai (ar dukart), triskart ir t.t. Daug kartų, pridėti, plius ir atimti, minus. Lygu, padauginti, padalinti. Laipsniu, kvadratu. Būdvardžiai, turintys savyje skaičių, ivrite perteikiami išsireiškimo pagalba, kuriame žodis בֶּן, mot.g. בַּת, dgs. בְּנֵי, בְּנוֹת derinamas su daiktavardžiu, kurį jis pažymi.

Datos

Datose naudojami kiekybiniai skaitvardžiai. Judėjų metų skaičiavime metai žymimi raidėmis pagal jų skaitinę reikšmę, tik tūkstančiai visada praleidžiami.

Prielinksniai

Nėra galimybės pateikti visas prielinksnių reikšmes. Daugelio prielinksnių prasmę galima suprasti pagal kontekstą. Kai kurie prielinksniai vartojami kaip daiktavardžiai.

Kai kurie prielinksniai junginyje su įvardžiuotinėmis priesagomis. Literatūrinėje kalboje prielinksnių įbalsinimas kinta priklausomai nuo sekančios raidės: jei po ja yra šva, tai prielinksnis įgauna balsę i. Jei žodis prasideda יְ, tai šva iškrenta ir prielinksnis įbalsinamas i. Jei žodis prasideda gerkliniu priebalsiu, įbalsintu chataf-patach ־ֲ , chataf-segol ־ֱ ar chataf-kamac ־ֳ , tai prielinksnis įbalsinamas atitinkamai patach (a), segol (e) ar kamac-katan (o). Jeigu pirma žodžio raidė בּ, גּ, דּ, כּ, פּ, תּ, tai po šių prielinksnių dagešas iškrenta, t.y. tampa כ (k), (p) פ, (b) ב (v), (f) פ, כ (ch). Šnekamojoje kalboje šių taisyklių paisoma tik nusistovėjusiuose išsireiškimuose ir preciziškoje kalboje.

Kai tie patys prielinksniai prijungiami prie žodžio su apibrėžtuoju artikeliu, tai artikelio priebalsis h iškrenta, o prielinksnis įgauna artikelio įbalsinimą. Prielinksnis šioje formoje naudojamas gana retai, paprastai prieš artikelį. Paprastai jis turi formą ir dagešą sekančioje raidėje.

Jungtukai

„Ir“ - Dažniausia (t.y. Bet - literatūrinėje kalboje taip pat. Jungtukai jungia žodžius, frazes ir sakinius (apibrėžiančiuosius ir kitus). Kaip…, taip ir - ….

Morfologija

Morfologija (gr. morphē - forma + logos - mokslas) - kalbotyros šaka, tirianti žodžių formas, jų darybą ir gramatines kategorijas. Vienas iš pagrindinių morfologijos tyrimo objektų yra kalbos dalys.

tags: #virs #kalbos #dalis #kas #tai

Populiarūs įrašai: