Baliniai vėžliai Lietuvoje: kiaušinių dėjimas, rūšys ir apsauga
Atšilus orams, Lietuvos gamtoje galima išvysti itin retus ir nykstančius roplius - balinius vėžlius. Šie šarvuočiai iš vandens telkinių keliauja į sausumą, kur deda kiaušinius. Lietuvos gamtos fondas rūpinasi balinių vėžlių ir jų buveinių apsauga bei atkūrimu, todėl gyventojų prašoma pranešti, pastebėjus šiuos egzotiškus gyvūnus.
Balinis vėžlys - saugoma rūšis
Balinis vėžlys (Emys orbicularis) yra labai reta ir daugelyje ES šalių saugoma roplių rūšis. Per Lietuvą eina šiauriausia šių šarvuočių paplitimo riba, todėl bet koks žymesnis aplinkos sąlygų pokytis gali nulemti jų populiacijos išnykimą. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, balinis vėžlys priskirtas EN kategorijai.
Vėžliai gyvena kūdrose, sekliuose ežeruose, durpingose balose. Nors pavienės jų radimvietės žinomos visoje šalies teritorijoje, gausiausiai šie aptinkami pietų Lietuvoje, Lazdijų rajone. Lietuvoje gyvena apie 500-600 vėžlių.
Balinių vėžlių gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 50-100 metų, o daugintis jie gali ir sulaukę 80 metų.
Kiaušinių dėjimo procesas
Pasak gamtosaugininkų, balinius vėžlius lengviausia pastebėti, kai šie deda kiaušinius. Kiaušinius vėžlių patelės pradeda dėti maždaug vienu metu, priklausomai nuo oro sąlygų, apie gegužės mėnesį.
Taip pat skaitykite: Dėjimas ir marginimas
Pasirenkama saulėta pamiškė, pietvakarinis ar pietrytinis smėlėtos kalvos šlaitas. „Saulei leidžiantis, patelė išlenda iš kūdros ir eina ieškoti kiaušiniams dėti tinkamos vietos. Su pagurkliu tikrina dirvožemio temperatūrą ir suradusi šiltą vietelę užpakalinėmis kojomis ima rausti duobutę. Kartais patelė, kol sudeda kiaušinius, išrausia ne vieną duobutę. Į tinkamai išraustą duobutę vėžlė sudeda apie 12-16 kiaušinių, tada užkasa ją ir sutvirtina specialiu sekretu.
Visas kiaušinių dėjimo procesas užtrunka nuo 2 iki 6 valandų. Vėžlio patelė užpakalinėmis kojomis iškapsto apie 15 cm gylio duobutę, į kurią sudeda 8-15 kiaušinių ir užkapsto. Sudėjusios kiaušinius vėžlienės susiranda negilias kūdras, kuriose vasaroja ir kaupia riebalus žiemai.
Kiaušinių dėjimo laikotarpis dažniausiai trunka dvi ar tris savaites nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Tinkamas lizdavietes vėžlienės naudoja kasmet.
Kiaušinių vystymasis ir jauniklių išsiritimas
Tuo metu saulės šildomame dirvožemyje, odiniuose, apie 3 cm ilgio kiaušiniuose vystosi vėžliukai. Jie išsiris tik rudenėjant, tačiau dažniausiai taip ir neišlįs į žemės paviršių, o žiemoja smėlyje. Tik kitą pavasarį, jei neiššals ar nebus iškasti plėšrūnų, vėžliukai išsikapstys į žemės paviršių ir skubės ieškoti saugios balos pasislėpti.
Balinių vėžlių buveinės ir išvaizda
Lietuvoje gyvenantiems baliniams vėžliams būdinga tamsi kūno spalva, geltonais taškais nutaškuota galva ir kojos. Neretai susilieję taškai ant priekinių kojų sudaro plačius dryžius. Kūną dengia kaulinis šarvas, kurį sudaro du skydai: karapaksas (viršutinis) ir plastronas (apatinis). Patelių kiautas gali užaugti iki 20 cm, o patinų - iki 18 cm ilgio. Pagal plastroną galima nuspėti vėžlio lytį - patinų apatinis skydas šiek tiek įdubęs, patelių - lygus.
Taip pat skaitykite: Spietimas ir kiaušinių dėjimas: kas vyksta toliau?
Baliniai vėžliai gyvena nedideliuose, sekliuose, uždumblėjusiuose ežeruose, kūdrose, pelkėse, senvagėse, durpynų duobėse. Vandenyje minta vabzdžiais ir jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, tritonais, mažomis varlėmis, žuvimis, kartais dumbliais ar kitais vandens augalais. Nuo spalio iki kovo mėn. žiemoja vandens telkinio dumble.
Balinių vėžlių apsauga
Balinių vėžlių populiacijos labai pažeidžiamos, nes yra itin mažos ir atskirtos viena nuo kitos. „Vėžliai mūsų šalyje nyksta daugiausia dėl apleistų ir netvarkomų žemių. Kiaušinius jie deda reta augmenija apžėlusiuose, smėlėtuose, saulės įšildytuose šlaituose. Nešienaujamose ir neganomose pievose žolės trukdo saulei įšildyti viršutinį dirvos sluoksnį, o šių šaltakraujų gyvūnų kiaušiniams gyvybiškai svarbu gauti pakankamą saulės energijos kiekį. Be to, šlaitai apauga pušų savaiminiais ūgliais arba būna dirbtinai apželdinami mišku ir dėl saulės stokos taip pat tampa visiškai nebetinkami lizdavietėms. Trūkstant tinkamų šlaitų, vėžliai deda kiaušinius kitose saulės įšildomose vietose, pavyzdžiui, užkasa ant žvyrkelių.
Pagrindinė grėsmė baliniams vėžliams yra buveinių nykimas dėl nusausėjimo ir apaugimo sumedėjusia augalija. Nešienaujami ar neganomi pietinės ekspozicijos šlaitai apauga aukšta žole, krūmais ir medžiais. Taip vėžliai praranda tinkamas vietas dėti kiaušinius ir veistis. Ilgas kelias iki kiaušinių dėjimo vietų gyvūnams, ypač jaunikliams, pavojingas dėl plėšrūnų.
Siekiant apsaugoti balinių vėžlių dėtis, jos yra uždengiamos retu metaliniu tinkleliu, kuris prie žemės pritvirtinamas metaliniais smaigais. Tinklo akys yra pakankamai didelės, kad pavasarį į žemės paviršių išsikapstę vėžliukai netrukdomai patys nukeliautų link artimiausio seklaus vandens telkinio. Šiuo metodu dėtys apsaugomos nuo iškapstymo.
Svarbu išvalyti prižėlusius karklus ir kitus sumedėjusius augalus nuo migracijų kelių iš žiemojimo į veisimosi ir gyvenamas vietas.
Taip pat skaitykite: Gyvūnai sausumoje
Ką daryti pamačius balinį vėžlį?
Aptikę ropojantį gyvūną - netrukdykite jam, neneškite surasto vėžlio namo. Padėkite tik tuo atveju, jei radote ant kelio, patraukite į tą pusę, į kurią ropojo. Jei aptikote balinį vėžlį ar jų kiaušinių dėjimo vietą, praneškite parko darbuotojams.
Jei šią vasarą Jums teko matyti balinį vėžlį, Lietuvos gamtos fondas prašo informuoti apie tai gamtosaugos specialistę Dalią Bastytę mob. telefonu 8 663 65616 ar el. paštu.
Balinių vėžlių populiacijos Lietuvoje
Didžiausios balinių vėžlių populiacijos yra Lazdijų rajone: Kuculiškių balinių vėžlių draustinyje yra apie 160, Stračiūnų vėžlių draustinyje - apie 20, Metelių regioniniame parke - apie 70, Bestraigiškėse - apie 20, Krikštonyse - apie 25 vėžlių. Veisiejų regioniniame parke yra apie 150 vėžlių. Negausios, bet pakankamai gyvybingos populiacijos aptinkamos Varėnos, Marijampolės, Jonavos rajonuose.
Balinis vėžlys kultūroje
Vėžlys Lietuvoje gerbiamas, įamžintas. Mes turime dabar jau kolekcinę 50 litų monetą, kurioje pavaizduotas balinis vėžlys. Metelių regioninio parko grafiniame ženkle, emblemoje, taip pat pavaizduotas balinis vėžlys, kurį jie saugo. Seirijų miestelio herbe, nors tas herbas yra ne iš gilios praeities, o sukurtas jau vėliau, tačiau taip pat įamžintas balinis vėžlys.
Kiti vėžliai
Vėžliai (Testudines) - anapsidų poklasio roplių būrys. Yra 2 pobūriai: slaptakakliai vėžliai ir šonakakliai vėžliai, 10 šeimų, apie 250 rūšių. Kai kurių rūšių vėžliai (pvz., bisa, žaliasis vėžlys) yra verslo objektas. Mėsa, taukai ir kiaušiniai valgomi, iš raginių skydelių gaminami galanterijos dirbiniai. Daugelis vėžlių rūšių saugoma.
Jūriniai vėžliai (Cheloniidae) - slaptakaklių vėžlių (Cryptodira) pobūrio roplių šeima. 5 gentys, 6 rūšys. Didžiausias iš jūrinių vėžlių yra žaliasis vėžlys (Chelonia mydas). Bisa mažesnė už žaliąjį vėžlį. Logerhedas nuo kitų jūrinių vėžlių skiriasi didesne galva ir tvirtais žandikauliais, nes prisitaikęs misti kietą šarvą turinčiais gyvūnais (krabais, omarais). Ridlėja (Lepidochelys olivacea) yra mažiausia iš jūrinių vėžlių - kūnas 50-75 cm ilgio.
tags: #vėžliai #deda #kiaušinius #rūšys