Kada Bičių Motinėlė Deda Kiaušinius Po Spietimo: Išsamus Žvilgsnis
Bitės yra nuostabūs ir labai svarbūs vabzdžiai, kurių gyvenimas yra glaudžiai susijęs su šeimos gerove ir išlikimu. Bičių šeima veikia kaip vienas organizmas, kur kiekvienas narys atlieka savo svarbų vaidmenį. Bičių motinėlė, bitės darbininkės ir tranai kartu užtikrina šeimos tęstinumą ir aprūpinimą maistu. Bitininkystė yra ne tik medaus gamyba, bet ir nuolatinis mokymasis bei prisitaikymas prie bičių poreikių.
Bičių Šeimos Gyvenimas ir Struktūra
Bičių šeima yra bendruomeninis darinys, kuriame kiekviena bitė yra priklausoma nuo kitų. Viena bitė be savo šeimos neišgyventų, nes visas bičių gyvenimas yra organizuotas taip, kad būtų apsirūpinta maistu ir užtikrintas šeimos tęstinumas. Bičių šeimą sudaro bičių motinėlė, bitės darbininkės ir tranai.
Bitės turi antenas, kurios yra jų jutimo organai. Jos naudoja antenas kvapams aptikti, nes jose yra apie 170 kvapų receptorių. Bičių antenos taip pat gali įvertinti matmenis. Kai antenos paliečia matuojamą objektą, bitės gali išmatuoti gylį ir plotį. Taip jos pagamina tikslių matmenų korių akutes. Kiekvienas bitės plaukelis turi nervą. Jie yra jautrūs vibracijai, todėl aptikus nepažįstamą dažnį, bitė iškart sunerimsta. Šiuos plaukus bitės naudoja ir lytėjimui. Bičių skonio pojūčiai yra panašūs į žmonių.
Medaus Gamybos Procesas
Pavasarį prasideda augalų žydėjimas ir pirmojo nektaro rinkimas. Bitės medų gamina naudodamos gėlių nektarą. Savo liežuvėliu išsiurbia nektarą iš žiedų nektarinių, nektaras susimaišo su seilėse esančiais enzimais, kurie pakeičia medaus cheminę sudėtį ir pH, bei padaro tinkamą ilgalaikiam saugojimui. Bitė grįžta į avilį, atryja ir perduoda surinktą nektarą kitai bitei. Apie 70 procentų žiedų nektaro, kuris sudėtas į korius, sudaro vanduo. Jis turi išgaruoti, kad galiausiai būtų išgautas medus. Tam, kad pašalintų vandens perteklių, bitės mojuoja sparneliais pūsdamos į nektarą orą, taip pagreitindamos drėgmės pertekliaus išgarinimą. Iki pilno medaus subrendimo, bitės užklijuoja korio akutes sekretu iš savo skrandžio, kuris galiausiai sutirštėja ir virsta bičių vašku. Per metus bičių šeima į avilį suneša apie 90 kg medaus.
Korių Statyba ir Paskirtis
Korius gamina jaunos bitės darbininkės. Koriai skirstomi į kelius tipus: bičių perams auginti, maistui saugoti ir tranams auginti. Avilyje bitės tvirtina korius prie rėmelio. Jų akučių dydis priklauso nuo paskirties, traninio korio akutės didesnės. Gamtoje bitės korius tvirtina prie lizdo lubų, medžių drevėse - prie jų skliautų. Koriai statomi vienu metu iš abiejų pusių, jų akelės būna keliais laipsniais pasvirę į viršų. Vos pagaminti koriai būna šviesūs, o vėliau nuo išsiritusių perų kokonų ima tamsėti ir po kelerių metų tampa netinkami perams augti.
Taip pat skaitykite: Ramybės laikas pietums Lietuvoje
Pikis ir Žiedadulkės
Pikis - tai lipni, tirštos konsistencijos medžiaga, kurią bitės darbininkės renka nuo augalų. Pikiu bitės aptepa avilio sienas, užkamšo plyšius, dezinfekuoja akutes. Žiedadulkes bitės neša į avilius ir meta į korių akeles. Aviliuose jaunesnės bitės priekiniais žandais sutrupina žiedadulkių kamuoliukus ir galvomis gerai juos suspaudžia. Taip bitės dirba, kol žiedadulkėmis užlipdo du trečdalius akutės tūrio. Į tą pačią akutę dėdamos įvairių augalų žiedadulkes, bitės jų nerūšiuoja. Kai akutės pripildomos, bitės jų viršų užpila medumi, užlipdo vašku - tokį mišinį palieka subręsti. Veikiant įvairiems mikroorganizmams, fermentams, esant didelei drėgmei ir šilumai 34-36 °C, maždaug per dvi savaites iš mišinio susiformuoja bičių duonelė. Bitėms tai maisto medžiagų saugykla ir pagrindinis baltymų, riebalų, angliavandenių, mikroelementų ir vitaminų šaltinis. Per metus vidutinė bičių šeima suvartoja apie 25 kg bičių duonos. Vienoje korio akelėje būna 140-180 mg bičių duonos. Duonele maitinami bičių perai, jaunos bitės ir tranai.
Bičių Motinėlės Vaidmuo
Bičių motina - didžiausias bičių šeimos vabzdys. Ji gyvena 3 ir daugiau metų, o paskirtis šeimoje - dėti kiaušinėlius. Jauna bičių motina, per 2 savaites subrendusi ir susiporavusi su tranais, tampa vaisinga. Ji poruojasi vieną kartą. Apsivaisinimas vyksta ore 30-50 m aukštyje, apvaisinime dalyvauja 7-20 tranų. Poravimuisi ji kelis kartus išskrenda iš avilio ir nuo jo nutolsta iki 12 km. Po poravimosi bičių motinėlė kiaušintakiuose prikaupia spermos iš kelių skirtingų tranų, tuomet į korio akeles deda kiaušinius iš kurių išsivysto bitės. Be motinėlės šeima pasmerkta išnykimui. Todėl kiekvienos šeimos bitės labai rūpinasi savo motinėle, jei šeimoje dingsta motinėlė, jos labai greitai pajunta ir visas bičių gyvenimas pakrinka.
Bičių Darbininkių Darbai
Bitės darbininkės atlieka visus darbus avilyje: renka nektarą ir žiedadulkes, perdirba nektarą į medų, žiedadulkes į bičių duoną, siuva korius, maitina motiną ir tranus, prižiūri perus (jaunas bites), valo lizdą ir t.t. Bičių darbininkių amžių lemia darbai: intensyviau dirbančios greičiau miršta. Gyvenimo trukmė nuo 28 dienų iki 6-7 mėnesių. Netekę motinėlės, bitės darbininkės bando gelbėtis iš padėties ir pradeda pačios dėti savo neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita tik tranai. Jos vadinamos traninėmis bitėmis. Tranai neneša medaus, nemaitina perų ir motinėlės. Tokia šeima pradeda silpti, nes bičių darbininkių mažėja, o tranų daugėja. Galiausiai šeima žūsta nuo priešų ar maisto stygiaus. Naują tikrą motinėlę šeima noriai priima tik tol kol neatsirado traninė bitė.
Tranų Funkcijos
Tranas, bičių šeimos vyriškas vabzdys. Jo pagrindinė funkcija - apvaisinti bičių motiną. Būdami avilio lizde jie padeda palaikyti perų (jaunų bičių) zonoje reikiamą temperatūrą - apie +34°C. Avilyje, bičių šeimoje, tranų būna nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių. Apvaisinęs motiną tranas miršta.
Motinėlės Kiaušinių Dėjimas
Bičių motinėlė kiaušinėlius deda pagal tai kaip bitės neša nektarą. Jei yra medunešis ir daug nektaro, tuomet motinėlė deda daug kiaušinėlių, jei mažesnis medunešis tuomet deda mažiau. Bitininkai pasakoja, jog bičių šeima veikia kaip vienas organizmas. Bitės darbininkės vadovauja motinėlei kiek kiaušinėlių dėti, nors ir atrodo atvirkščiai. Kai bičių daug ir jos nori spiestis, bitės mažiau maitina motinėlę, jog ji pasidarytų lengvesnė ir galėtų skristi spietimo metu.
Taip pat skaitykite: Mėnulio kalendorius ir kopūstai
Bičių Priešai
Bičių priešai yra vapsvos, kandys, skruzdėlės. Širšės milžinės yra didžiausios širšės pasaulyje, jų kūnas gali būti net 5cm ilgio. Jos minta stambesniais vabzdžiais, medžių sultimis ir medumi iš bičių kolonijų. Jos vadinamos bičių žudikėmis ir keliasdešimt tokių širšių grupė, bičių šeimą išnaikina per 3 valandas. Prancūzijoje ir šiltesnių zonų kraštuose, jos pridaro labai daug žalos bitėms. Jų lizdų žmonės ieško su dronais, kad sumažinti populiaciją. Tačiau akivaizdu, kad nuo pavienių įsibrovėlių bitės moka apsiginti.
Spietimas: Natūralus Bičių Dauginimosi Būdas
Spietimas yra natūralus bičių šeimos dauginimosi būdas, kai dalis bičių ir motinėlė atsiskyrusios nuo šeimos, apsigyvena naujoje vietoje, taip sudarydamos naują šeimą. Šeimos pasiruošimas spiesti, prasideda ženkliai anksčiau, nei tada, kai išlekia spiečius. Vienas iš pirmųjų požymių, kad bitės ruošiasi spiesti, laikomas bičių motinėlės neapvaisinto kiaušinėlio padėjimas į korio akelę, kaip visi žinome, iš neapvaisintų kiaušinėlių išsirita tiktai tranai. Tačiau tranų atsiradimas šeimoje, dar nėra priežastis, kad bičių šeima iš tikrųjų spies. Iki spietybinės nuotaikos atsiradimo, motinėlė į bitines korio akeles deda tik apvaisintus kiaušinėlius.
Pavasarį po pirmojo apsiskraidymo, motinėlė vedama išgyvenimo ir dauginimosi instinkto, sutelkia visą dėmesį į bičių skaičiaus didinimą, todėl su kiekviena diena ji deda vis daugiau kiaušinėlių, iš kurių išsiris bitės darbininkės. Tačiau naujame šeimų vystymosi etape, po truputi atsitrandant spietybinei nuotaikai, bitės pradeda ruošti tranines akeles, o motinėlė pradeda į jas dėti kiaušinėlius. Jei koriuose nėra traninių akelių, tai bitės pradeda jas siūti rėmelių apatinėje dalyje, kur nėra pasiūtų korių, taip pat tose vietose kur yra pažeisti koriai. Nors bitės ir labiau pradėjo auginti traninius perus, šeima toliau tęsia bitinių perų auginimą, aktyviai skrenda į lauką ieškoti nektaro, žiedadulkių, vandens, tačiau motinėlės padėtų bitinių kiaušinėlių skaičius po truputį pradeda mažėti. Motinėlė dažniau atitraukia dėmesį nuo bitinių korio akelių, ieškodama traninių, o tai užima daug laiko. Tačiau iš anksčiau padėtų kiaušinėlių išsiritus jaunai bitei, šeima toliau auga, o jos masė kasdien didėja.
Spietimo Stadijos ir Motinėlės Kiaušinių Dėjimas
Šeimoje atsiranda netolygus santykis tarp jaunų bičių maitintojų ir atvirų perų, kuriuos reikia maitinti. Šioje spietybinėje stadijoje vienai lervutei tenka ne 1-2 bitės maitintojos, kaip yra normalioje šeimoje, o 2-3 kartus daugiau. Dėl to jaunoms bitėms atsiranda pienelio perteklius ir jos pradeda pieneliu maitinti viena kitą. Biologiškai turtingas maistas lemia, kad bitėms darbininkėms išsivysto kiaušidės, padidėja riebalinė kūno masė ir kaupiasi energijos perteklius. Šios bitės pamažu praranda darbinius įgūdžius - nustoja skristi į lauką nektaro, nesiuva korių, neaugina perų, o bičių šeima pereina į naują spietybinės būsenos stadiją.
Prasidėjus antrajai speitmo stadijai, šeima pradeda siūti motininius lopšelius - būsimų spietybinių motinėlių auginimo pagrindus, kurios formuojamos kaip 8-9 mm skersmens korio akelės. Pradėtų siūti spietybinių lopšelių skaičius, priklauso nuo bičių rasės ir spietybinių genų konkrečioje šeimoje. Kol šiuose lopšeliuose nėra kiaušinėlių, bitininkai juos vadina „sausais“ arba „žaisliniais“ lopšeliais, šeimoje išorinių požymių, kad bitės ruošiasi spiesti nesimato, šeimos darbas nesiskiria nuo kitų šeimų darbo.
Taip pat skaitykite: Kaip rauginti kopūstus
Šiuo metu gamtoje prasidėjęs gausus medunešis, sumažina spietybines nuotaikas, todėl šeima nustoja ruoštis spietimui ir pradeda intensyviai rinkti nektarą. Šiuo laikotarpiu, jei šeimoje dingsta spietybinę nuotaiką, įprastai pasiutus motininius lopšelius bitės sunaikina. Tačiau kartais bitės gali užsiauginti naujas motinėlės, bet jų neišleidžia iš lopšelių, arba kartais bitės pačios pakeičia naujas motinėles tyliuoju būdu, o retkarčiais šeima neišeina iš spietybinės nuotaikos ir bitės išspiečia. Tačiau esant tik palaikomajam medunešiui, šeimoje toliau auga neaktyvių tinginiaujančių bičių skaičius. Šios bitės dažniausiai sėdi ant avilio sienelių arba kabo, susijungusios viena su kita, korių apačioje, suformuodamos taip vadinamas „barzdas“. Jei avilyje nėra vietos, tokios bitės gali kabėti po prielakiu. Kadangi šios bitės nedirba jokių darbų, jos nenusidėvi, išlikdamos fiziologiškai jaunomis, nežiūrint į tai, kad kai kurios jau yra išsiritusios pakankamai seniau už kitas bites.
Šeimoje stiprėjant spietybinei nuotaikai, ateina momentas, kai bitės staiga pradeda kruopščiai poliruoti vidinį spietybinių motininių lopšelių paviršių, o po to juos šiek tiek pailgina ir susiaurina iki bitinio korio akelės skersmens. Tai daroma tam, kad bičių motinėlė galėtų į akelę padėti apvaisintą kiaušinėlį. Tuo pačiu metu, likus 10 dienų iki spiečiaus išlėkimo, bitės yra linkusios suvartoti daugiau medaus nei įprastai, taip kaupdamos rezervus būsimai naujai šeimai. Nustatyta, kad kiaušinėlių masė, kurią motinėlė deda į spietybinius lopšelius, yra šiek tiek didesnė nei jos dedamų kiaušinių masė intensyvaus šeimos augimo laikotarpiu. Didesniuose kiaušinėliuose yra daugiau maistinių medžiagų, o tai reiškia, kad kiaušinėlio vystymasis iki lervutės, kai bitės dar jos dar nemaitina, vyks geriau.
Bičių motinėlė kiaušinėlius deda ne į visus motininius lopšelius iš karto, o palaipsniui, per 3-5 dienas. Kai kiaušiniai pradedami dėti į spietybinius lopšelius, prasideda naujų namų paieška. Nuo to momento, kai kiaušinėliai padedami į spietybinius lopšelius, motinėlė smarkiai sumažina kiaušinėlių dėjimą, o šeimos darbinis aktyvumas palaipsniui mažėja, ir tai jau tampa pastebima atliekant kasdieninį išorinį šeimų stebėjimą. Tuo pačiu metu motinėlės bičių palyda nustoja jai skirti deramą dėmesį ir palaipsniui suyra, todėl ji mažiau maitinama, dėl ko pradeda mažėti motinėlės pilvelis ir pačios motinėlės svoris, todėl motinėlė atgauna gebėjimą skraidyti. Bręstant lervutėms spietybiniuose lopšeliuose bitės baigia spietybinių bičių formavimą, kurios yra būtinos spiečiui. Pasikeičia ne tik spiečiaus bičių fiziologinė būklė, bet ir pagrindinėje šeimoje įvyksta bičių pagal amžiaus grupes sudėties persiskirstymas, ir motininė šeima tampa pajėgi paleisti spiečių.
Bičių Motinėlės Kiaušinių Dėjimas Po Spietimo
Apibendrinus, galima pasakyti, kad kai jaunų bičių kurios maitina lervutes, šeimoje pasidaro labai daug ir jos neturi darbo, nes motinėlė nenori, nespėja arba neturi vietos kur dėti kiaušinėlių, tai yra viena iš pagrindinių spietimo priežasčių. Kad spiečiančios bitės paliktų avilį, reikalingos tam tikros sąlygos, o būtent, kad šeimoje būtų užaugintos ar augančios naujos motinos, taip pat reikalingas šiltas, saulėtas oras, lauke turi būti medunešis. Kai šeimoje uždengiamos pirmosios motininės akelės, išeina pirmasis spiečius su sena motina ir dalimi bičių. Kartais spiečius išeina dar bitėms neuždengus pirmosios motininės akelės. Pirmasis spiečius dažniausiai išeina po 9 dienų, motinai padėjus kiaušinėlį į motininę akelę.
Kai išspiečia bitės iš šeimos, tokie spiečiai vadinami pirmalakiais, tačiau jei bitinikai neskirs dėmesio ir nesutvarkys išspietusios šeimos, tai bitės gali išleisti ir pakartotinus spiečius, kurie yra vadinami antralakiais, trečialakiais ir panašiai. Ankstyvi spiečiai būna stipresni, bičių gali būti net 2-3 kg, tokie spiečiai iki rudens pakankamai sustiprėja ir užauga iki stiprių šeimų, kurios per pagrindinį medunešį netgi prineša medaus. Pirmalakio spiečiaus bitės labai darbingos, nes jie išskrenda su senomis motinėlėmis, kurios iš karto kimba į darbus norėdamos kuo greičiau sutvarkyti lizdą ir atstatyti šeimos pajegumus. Antralakiai ir kiti spiečiai išlekia su jaunomis, nevaisingomis motinėlėmis, kurios kartais spiesdamos ir susiporuoja.
Pavasarį, kai avilį palieka senoji bičių motinėlė ir atsiskyręs spiečius (apie 30-40 proc. visų avilio bičių), likusios bitės užaugina naują motinėlę. "Apvaisinimas vyksta ore, skrendant. Kaip viskas vyksta? Bičių tranai (jų šeimoje būna apie 2000), pajutę, kad jaunoji motinėlė išskrido iš avilio apsivaisinti - ima ją vytis (paprastai vejasi apie 300-400 tranų). Tačiau jaunajai motinėlei vienos "aukos" nepakanka. Bitininkas turi nuolat stebėti bičių šeimas, kad laiku pastebėtų spietimo požymius ir imtųsi priemonių jam sustabdyti.
Kaip Pristabdyti Spietimą
Norint pristabdyti spietimą reikia nuolat bites apkrauti darbu, arba priversti auginti perus t. y. sudaryti sąlygas, kad lizde nuolat būtų laisvų korių į kuriuos motinėlė galėtų dėti kiaušinėlius, arba priversti rinkti nektarą, o tam reikia, kad prie bityno būtų medingų ganyklų ir meduvėse visuomet būtų korių į kuriuos bitės galėtų pilti surinktą nektarą. Jei bitės jau perėjo į trečia spietimo stadiją ir motinėlė į lopšelius padėjo kiaušinėlių, galima išlaužyti motininius lopšelius, tai kažkuriam laikui pristabdys spietimą, tačiau visiškai nepanaikins spietybinės nuotaikos šeimoje.
Kova su Varoze ir Motinų Izoliavimas
Jau daugelį metų Lietuvoje naudojami įvairūs preparatai kovai su varoze. Bitininkų tarpe populiaru parazitus naikinti naudojant įvairius ilgo veikimo miticidus, pavyzdžiui, juosteles su miticidais. Taip pat prieš kurį laiką kelią kovoje su varoze pradėjo skintis organinės rūgštys: skruzdžių (metano rūgštis), rūgštynių (oksalo rūgštis) rūgštys. Spietimas nėra bitininkams naudingas bičių vystymosi ciklo procesas, todėl perų pertraukai pasiekti naudojamas motinų izoliavimas. Motinų izoliavimas sukuria dirbtinę perų pertrauką, šeimos nenusilpsta bei yra sezono metu pagydomos nuo varozės. Tokiu būdu žiemojančių bičių karta yra auginama be parazitų ir išauga su pilnai išsivysčiusiu bei nesumažėjusiu riebaliniu kūnu, kuris ir nulemia gerus žiemojimo rezultatus.
Bičių Veiklos Sąlygos ir Aplinkos Apribojimai
Bičių veiklos sąlygos ir aplinkos apribojimai skiriasi labiau nei bet kuriame kitame žemės ūkio sektoriuje. Augalija (kultūrinė ir natūrali) ir klimatas kiekvienais metais skiriasi. Be to, svarbu atsižvelgti į vietos mikroklimatą, dirvožemio būklę, temperatūrą ir drėgmę, kurios turi įtakos kiekvieno avilio sąlygoms. Kolonijų našumas nėra vieninteliai veiksniai, kuriems taikomi šie kintamieji. Kai kurios kitos savybės, tokios kaip švelnumas, spiečius, atsparumas ligoms ir gyvybingumas, taip pat gali labai skirtis.
tags: #kada #motinėlė #deda #kiaušinius #po #spietimo