Velykinių kiaušinių pintinės istorija ir tradicijos Lietuvoje
Daugelis šeimų nekantriai laukia ir džiaugiasi viena gražiausių pavasario švenčių - šv. Velykomis. Ši šventė Lietuvoje turi gilias tradicijas ir savitą istoriją, persipynusią su pagoniškais papročiais ir krikščioniškomis apeigomis.
Kintanti Velykų data
Tikriausiai net ir patys mažiausi pastebi, kad Velykos - kilnojama šventė, kurios data kasmet kinta. Anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22, vėliausiai - balandžio 25 dieną.
Pagoniškos Velykų šaknys
Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau atėjus krikščionybei ši šventė buvo šiek tiek pakeista. Senovėje buvo tikima, kad atėjus pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės (iš čia ir kilęs šventės pavadinimas). Vėlės klajoja iki pirmojo perkūno, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę. Taigi, Velykos Lietuvoje - tai ne tik krikščioniškas prisikėlimo stebuklas, bet ir senovinių baltų tikėjimų atspindys, kuriame gamta, gyvybė ir mirusiųjų pasaulis susijungia į vieną visumą.
Margučių simbolika
Pagonybėje kiaušinis turi ypatingą, sakralinę reikšmę - tai kosmoso, gyvybės, vaisingumo simbolis. Per Velykas kiaušiniai buvo marginami siekiant sustiprinti jų magiškąsias galias. Kiaušinių marginimas augalais. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais - žibuoklių žiedai suteikė švelniai melsvą spalvą, ąžuolo žievė - juodą, svogūnų lukštai - tamsiai rudą ir t.t. Spalvos, kaip ir raštai, turėjo prasmę. Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai. Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių - pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji, pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju, o paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą. Suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo, juos sudegindavo krosnyje - tikėta, kad tuomet naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
Stebuklingi margučiai
Pagonys tikėjo, kad kiaušiniai turi magiškų galių - kiaušinių duodavo valgyti sergantiems, ką tik pagimdžiusioms moterims buvo kepama puri, saldi kiaušinienė moliniame indelyje (beje, ši kiaušinienė - tradicinė palankynų, gimdyvės ir naujagimio lankymo, dovana), kiaušinius glausdavo prie skaudamų vietų, sunkiai gyjančių žaizdų, žalius kiaušinius gerdavo pastoti norinčios moterys. Buvo manoma, kad margintų Velykų kiaušinių stebuklingos savybės dar didesnės.
Taip pat skaitykite: Idėjos Velykų stalui
Margučiai žadino gyvates
Kiaušinių žaidimai mūsų protėviams buvo ne tik linksma pramoga, bet ir dar vienas magiškas ritualas. Senovėje buvo tikima, kad kiaušinyje slypi gemalu pasivertusios gyvatės, o kiaušinį žaidimo metu pramušus jos išlįsdavo ir šliauždamos pažeme budino augaliukus, tarsi kvietė juos greičiau dygti ir žaliuoti.
Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė
Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės, Vilniaus krašte - garsiosios Vilniaus krašto verbos, supintos iš įvairiausių džiovintų augalų. Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti.
Verbų sekmadienio tradicijos
Verbų sekmadienį eiti į bažnyčią be žolynų nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai - kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais.
Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?“. Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“. Kaimo kerdžius eidavo per trobas ir radęs miegantį piemenį plakdavo, nes šeimininkės tą rytą piemenų nekeldavo. Plakdamas sakydavo: „Verba plaka, verba plaka. Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių. Už nedėlios - Velykėlės, gausi margą velykaitį.“ Šeimininkė dėkodavo: „Dėkui, dėkui dėde, kad pašventinai mūsų piemenaitį, visą vasarą jis bus budrus. Plakimo verba prasmė, kaip ir laistymosi per Užgavėnes vandeniu, - žadinimas pavasariniam prabudimui.
Išėję iš bažnyčios čaižydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Suduodavo verba vienas kitam per ranką, galvą ar petį šventoriuje, miestelio aikštėje ar grįždami į namus. Grįžę iš bažnyčios sukirsdavo verba ir namuose pasilikusiems. Netgi miestelio žydai ir tie prašydavo nuplakti juos verba. Iš bažnyčios parsineštas šventintas verbas kišdavo po sija ar už šventų paveikslų. Tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę. Nubrauktus verbų spyglius paberdavo ant palangių, kad perkūnas netrenktų, arba naudodavo smilkydami merdinčius bei ligonius. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi per Jurgines į ganyklas pirmą kartą išgenami gyvuliai.
Taip pat skaitykite: Šakočio receptai
Iš kitų Lietuvos vietovių išsiskiria Vilniaus krašto verbos - savitos įvairiaspalvės sausų žolynų puokštės. Tai vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių. Jos pradėtos gaminti XIX a. pirmoje pusėje Buivydiškių ir Sudervės apylinkėse. Šiose vietovėse jos pakeitė aukščiau minėtas žalias verbas. Dabar jas pavieniai meistrai gamina jau ir Anykščių, Rokiškio, Šiaulių ir Trakų rajonuose. Šių verbų gamybos laikotarpis trukdavo penkias savaites nuo Užgavėnių iki Verbų sekmadienio, nors jam ruoštis pradėdavo nuo pavasario, sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Vilniaus krašto verbos daromos įvairių formų. Seniausios yra volelinės verbos. Vėliau pradėtos gaminti rykštelinės, plokščiosios, figūrinės ir vainikinės verbos. Pačios verbos savo raštais ir spalvų deriniais yra labai įvairios. Dauguma rišėjų turi savo mėgstamus raštus.
Didžiosios savaitės papročiai
Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį. Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plovė sienas, šveitė stalus, dulkindavo patalynę, rūbus. Tą dieną šukavo ir valė gyvulėlius - avinukus ir paršiukus, išplaudavo visus skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs. Mažojoje Lietuvoje ir Pietvakarių Lietuvoje Didįjį ketvirtadienį vadindavo „žaliuoju ketvirtadieniu“. Tą dieną moterys persodindavo kambarines gėles.
Didysis Penktadienis - rimties ir susikaupimo, atgailos diena. Didįjį penktadienį dirbdavo mažiau, laikydavosi tylos. Malkų kapoti, švarintis, voratinklių krėsti jau nebuvo galima „Jėzui akis užkrėsi“, sakydavo senieji.
Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje - vanduo. Ugnis ir vanduo - vieni reikšmingiausių žmonijos simbolių. Iki XX a. 6-jo dešimtmečio vidurio ugnis ir vanduo būdavo šventinami prieš pietus, o po II-jo Vatikano susirinkimo - vakare. Ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas. Šventoriuose sukraudavo didelius laužus. Į juos sudėdavo ir senus medinius kryžius. Velykinio laužo, kaip ir Joninių laužo ugnis anksčiau būdavo įskeliama titnagu arba trinant du pagaliukus. Dažniausiai į namus šventintą ugnį parnešdavo, uždegę šventoriaus lauže beržinę pintį, kurią pririšdavo prie vielos. Kartais ugnį nešdavo ir su rusenančiu pančiu arba skardinėje išbadytais šonais dėžutėje. Įprastinis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Didžiojo šeštadienio vidudienio vaizdas Lietuvoje buvo skubantys raiteliai ir būreliai paauglių, kurie suka apie galvas, kad neužgestų, prie vielų pririštas pintis arba smilkstančius virvagalius. Taip kiti keliaudavo 8-10 kilometrų. Niekas šventosios ugnies neina skolintis, nešasi patys, nes bijo, kad savo namams perkūno rūstybės neužtrauktų. Pareinančių su ugnimi laukdavo šeimininkė. Krosnys namuose ugniai priimti jau paruoštos: senoji ugnis užgesinta, krosnis iššluota, naujai pakrauta, paruošta „naujam gyvenimui pradėti“. Ugnį peržegnoja ir užkuria šeimos židinį. Šventintą vandenį nešdavo ąsočiuose, buteliuose, mediniuose indeliuose. Buvo paprotys skubėti pasisemti šventinto vandens ir tikėta, kad tas, kas pirmas pasisems, tas tais metais greičiau apsidirbs ir bus laimingas. Parneštą vandenį dėdavo pagarbioje vietoje, dažnai ant lentynėlės prie šventų paveikslų. Šiuo vandeniu šlakstydavo kambarius, namo kertes, Velykinį stalą, kiemą, sodą, trobą, tvartą, kad Dievas saugotų namus nuo perkūnijos ir kitokių nelaimių, kad kenkėjai nepultų augalų, kad geras derlius būtų. Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją.
Didžiosios savaitės apeigas pradėdavo vaikai Didįjį trečiadienį, atlikdami silkės išvarymo apeigas. Vienas paskui save tempia ilgoką lentgalį - „silkę“ ir šaukia: „Eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių!“ Paskui „silkės“ vilkėją eina būrelis vaikų, kurie velkamą „silkę“ plaka vytinėmis. Didįjį trečiadienį „silkė“ buvo vieną kartą velkama apie bažnyčią, Didįjį ketvirtadienį - du kartus, o Didįjį penktadienį - tris. Didysis ketvirtadienis - paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis - taip pat ir Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose per Šv. Mišias tą dieną užsigavi, t.y. nutyla varpai ir vargonai, kurie tylės iki Didžiojo šetadienio pamaldų. Nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi „juodojo pasninko“.
Taip pat skaitykite: Velykinių kiaušinių dažymo būdai
XX a. pradžioje senesni žmonės dar atsiminė „vėlių velykas“, kurios, kaip aiškino kalbininko K. Būgos senelis, tęsdavosi tris dienas: Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos, jis jau nebežinojo. „Vėlių velykos“ tai pavasarinio mirusiųjų paminėjimo šventės liekanos, kurios išliko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Dar ketvirtajame dešimtmetyje Kauno kapinėse daugelis kapų būdavo apdėti margučiais.
Didysis penktadienis - Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos, kuriose prisimenant Kristaus kančią pagarbinamas krikščionybės simbolis - kryžius. Viename iš altorių įrengiamas gražiai papuoštas Kristaus kapas, į kurį kunigas perneša švč. Sakramentą. XX a. pradžioje tik seni žmonės beprisiminė, kad Didįjį penktadienį iš bažnyčios būdavo išvaromas Judošius. Toms apeigoms į bažnyčią ateidavo apsiginklavę lazdomis, kurios būdavo gražiai, meniškai drožinėtos. Kada kunigas, eidamas apie altorių, užgesina paskutinę žvakę, visi susirinkę atsigręždavo durų link ir, lazdomis mosuodami, vydavo durų link nematomą Judošių.
Pirmoji Velykų diena
Velykų dienos rytą šeima kėlėsi anksti (tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės) ir prausėsi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi.
Velykų stalo valgiai
Pirmąją Velykų dieną šeima susėsdavo prie stalo, kurio pagrindinis akcentas būdavo margučiai. Stalą puošė iš sviesto sulipdytas arba molinis avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai. Be jų ant stalo būtinai būdavo mėsiškų patiekalų: šaltienos, keptos kiaulienos ar avienos, dešrų, kraujiniai vėdarai. Kai kuriuose regionuose buvo troškinami kopūstai ar verdama soti raugintų kopūstų sriuba. Ant stalo taip pat būdavo gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių, turtingesniuose namuose - Velykų boba, gal net pagardinta iš svečių šalių atvežtais džiovintais vaisiais.
Antroji Velykų diena
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo. Velykų antrą dieną buvo supamasi. Sūpuoklės - lopšio simbolis, kuriuo išsupama atgimusi gamta. Tikėta, kad tų, kurie aukščiau įsisupa, javai bus aukštesni, linai - ilgesnį pluoštą užaugins.
Dėdinėjimas ir lalavimas
Poros dar neturintys vaikinai eidavo dėdinėti į jaunų mergelių namus. Merginos privalėjo pavaišinti gražiais margučiais, o, jeigu jų neturėjo, tai buvo juokais nutempiamos į vištidę ir pasodinamos perėti. Vaikinai ir jauni vyrai per Velykas taip pat eidavo į laukus, barškino įvairius barškučius, dainavo dainas, kuriose vyravo priedainio žodžiai „ai lalu lalu“, „ei lalo“, būtent todėl buvo sakoma, kad „išėjo lalauti“. Šiomis dainomis buvo laiminami laukai, galvijai, dainos buvo skirtos vaisingumo, gimimo, gyvenimo ir meilės deivei Lelai. Lalautojų būreliai užsukdavo ir sodybas, kur gaudavo įvairių vaišių - atlygį už jų darbą kviečiant pavasarį ir prašant palaiminimo. Netekėjusioms merginoms vyrukai dainavo „lalinkas“ - daineles, linkinčias greitai ir sėkmingai ištekėti, susilaukti daug vaikučių.
Trečioji Velykų diena
Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas. Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinama Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, t.y.
Atvelykis
Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis arba vaikų Velykomis, nes šią dieną karaliauja vaikai: dažo kiaušinius, žaidžia žaidimus.
Velykų burtai, prietarai, spėjimai
Velykos (kaip ir kitos pagonybės laikus menančios šventės) neatsiejamos nuo prietarų ir burtų.
Velykų eglutė
Margučiais taip pat buvo puošiama Velykų eglutė - prie tiesios šakos senoliai pririšdavo eglės šakelių ir sukurdavo eglės formos papuošimą. Šiame medelyje pritaisydavo iš šieno supintus lizdelius, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius, dekoruodavo sprogusių žilvičių šakelėmis (kačiukais).
Velykų bobutė arba Velykė
Vaikams buvo pasakojama apie Velykų bobutę, kuri gyvena pamiškėje, primargina daug margučių ir cukriniu arba vaškiniu, kiškiais pakinkytu vežimaičiu juos išvežioja vaikams. Įvairių Lietuvos vietų Velykės buvo skirtingos. Dažniausiai jos vaikus lankydavo važiuotos, bet pasitaikydavo ir pėsčių. Suvalkiečių Velykė baisi, panaši į raganą. Ji važiuodavo nakčia, pasikinkiusi „vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis, kručko ratukais“.
Vaikų kiaušiniavimas
Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti, Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią pamatyti. Paruoštose vietose vaikai paprastai rasdavo po du margučius, kartais įdėtus į klumpes, šliures, o kartais ir visai greta, prie pagalvės, lovoje. Bet ne visiems būdavo įdėta vienodai: geresniems daugiau, blogiems mažiau, o kiti ir visai nerasdavo.
Velykų žaidimai
Per Velykų šventes priimta žaisti įvairiausius velykinius žaidimus, daugumos jų įrankis - margučiai.
Velykų zuikis: gudrumo simbolis
Atsakyti, iš kur atsirado ši tradicija, nėra paprasta, rašoma Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC interneto svetainėje. Su pasauline mitologija ir religija susijusios trys temos: kiškių šventumo suvokimas, jų mistinis ryšys su mėnuliu ir su vaisingumu. Kiškiai ir triušiai, priklausantys tam pačiam Lagomorpha būriui ir Leporidae šeimai, įvairiuose tikėjimuose, pasakose ir vizualiojoje kultūroje dažnai traktuojami vienodai.
Kiškiai buvo garbinami keltų mitologijoje, o Amerikos indėnų genčių, pavyzdžiui, michabo ir manabu, mituose vaizduojami kaip gudruoliai. Panašių motyvų galima rasti Centrinės Afrikos pasakose ir su jomis susijusioje Br'er Triušio, didžiausio gudrumo herojaus, figūroje. Neįmanoma nepastebėti, kad animacinių filmukų triušiai, įskaitant Bugs Bunny (Triušį Bagsą) seka šia sena gyvūno sumanumo tradicija. Jungtinės Karalystės folklore raganos gali virsti triušiais ir kiškiais, o daugelyje kultūrų jie laikomi ir geros, ir blogos sėkmės pranašais.
Kiškiai yra greiti ir vikrūs bėgikai, todėl gali būti laikomi arba gudriais, arba paslaptingais ir neperprantamais. Šį požiūrį pagrindžia „trijų kiškių“ simbolio, kuriame vaizduojami trys kiškiai, bėgantys nesibaigiančiu ratu, o jų ausys liečiasi ir sudaro trikampį, fenomenas. Jį galima rasti daugelyje viduramžių bažnyčių Jungtinėje Karalystėje.
Ilgą laiką britų mokslininkų laikytas vietiniu, vėliau šis ženklas buvo aptiktas ir kitur Europoje: Vokietijos katedrose ir sinagogose, Prancūzijos bažnyčiose, taip pat ant Sirijoje, Egipte ir Svato slėnyje Pakistane sukurtų dirbinių, datuojamų IX a. Ankstyviausią šios ikonos pavyzdį galima rasti Dunhuango urvuose Kinijoje, VI a. sukurtoje budistams šventoje vietoje. Simbolis „trys kiškiai“ iš dalies patrauklus dėl optinės iliuzijos - kiekvienas kiškis turi po dvi ausis, tačiau kartu atrodo, kad jų yra tik trys. Ženklas plačiai paplito tikriausiai dėl tarptautinės prekybos pirmajame tūkstantmetyje. Kartu su daugeliu kitų plačiai paplitusių meninių simbolių jis greičiausiai buvo vaizduojamas ant daiktų, kurie buvo perkami, parduodami ir eksportuojami Šilko keliais, jungiančiais Europą su Azija.
Manoma, kad dėl cikliškos kompozicijos ir persidengiančių formų šis simbolis reiškia klestėjimą bei atsinaujinimą. Atsinaujinimo ir atgimimo temos susijusios su Velykų žinia. Ar Velykų zuikis galėjo kilti iš šio senovinio budistų simbolio?
Haslocho (miestelio Bavarijoje, Vokietijoje) herbas „Trys kiškiai“ galėjo atsirasti iš Džatakų (pasakojimų apie Budos gyvenimą) istorijos apie „nesavanaudiškumo kiškį“. Šioje istorijoje kiškis yra ankstesnis istorinio Budos - asketu ir religijos mokytoju tapusio princo Siddharthos Gautamos įsikūnijimas. Jis toks dosnus ir pamaldus, jog, sutikęs badaujantį kunigą, pasiaukojamai įžengė į ugnį, kad parūpintų jam valgio. Kaip atlygis už dorybę kiškio atvaizdas buvęs išmestas ant Mėnulio. Ši istorija ir apskritai kiškių asociacijos su Mėnuliu tikriausiai kilo iš daug senesnių Indijos religijų. Mėnulio paviršiuje iš tiesų matyti ženklas, kuris, pasitelkus vaizduotę ir prisimerkus, primena kiškį. Mėnulyje esą gyvenančių ir į jį žiūrinčių kiškių gausu Kinijos, Japonijos bei Korėjos vizualiosiose kultūrose. Kinijos daoizmo tradicijose pasakojama istorija apie mėnulyje gyvenantį kiškį, kuris sudeda gyvybės eliksyro ingredientus. Šiaurės ir Centrinės Amerikos čiabuvių kultūroje esama panašių mitų, kuriuose kiškiai ir triušiai siejami su Mėnuliu, tikriausiai todėl, kad jie ant Žemės palydovo paviršiaus taip pat aptiko panašių ženklų. Atrodo, kad kiškis yra garbingas padaras, dangaus galių ir atjaunėjimo sinonimas ne tik krikščionims per Velykas, bet ir visame pasaulyje.
Ir tyrumas, ir seksualumas
Velykų zuikio ištakos gali būti arčiau Europos. Dauguma krikščioniškų simbolių kilo iš Biblijos, nors kai kurie jų išliko iš senovės Graikijos ir Romos kultūrų. Biblijoje požiūris į kiškius nevienareikšmis. Pakartoto Įstatymo ir Kunigų knygose jie laikomi nešvariais gyvūnais. Psalmėse ir Patarlių knygose apibūdinami kaip turintys tam tikro sumanumo, nors galiausiai pasmerkiami kaip silpni.
Senovės graikus ir romėnus labiausiai žavėjo šių gyvūnų vaisingumas. Ar Velykų zuikis gali būti susijęs su šia klasikine vaisingumo idėja, naudota pavasario atsinaujinimui ir derlingumui perteikti? Tokie stulbinantys biologinio dauginimosi gebėjimai neabejotinai turėjo įtakos simbolizmui Europoje. Viduramžių ir Renesanso mene triušiai dažnai vaizduojami kartu su Venera, senovės romėnų meilės ir seksualumo deive. Aistra yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Kai menininkai ją vaizduodavo alegorine forma, kartais pasitelkdavo moters su triušiu atvaizdą. Antikoje kai kurie manė, kad kiškiai ir triušiai gali susilaukti jauniklių be sueities. Tad Viduramžių ir Renesanso laikotarpiu jie, priklausomai nuo konteksto, galėjo būti arba nekaltybės, arba beribio seksualumo simboliai.
Tarpusavyje visai nesusijusiose kultūrose, taip pat ir Europoje, triušiai buvo susieti ir su vaisingumu. Anglų vienuolis Garbingasis Bede (673-735 m.) rašė, kad pagonišką anglosaksų dievybę Ēostre lydėdavo triušis, nes ji simbolizavo pavasario atsinaujinimą, derlingumą ir vaisingumą. Jos garbinimo šventės vykdavo balandį, todėl manoma, kad iš Ēostre vardo kilo Easter - angliškas Velykų pavadinimas, o iš jos garbinimo tradicijų - Velykų simbolis triušis. Jei tai tiesa, reiškia, jau seniai krikščioniškoji ikonografija perėmė pagoniškų tikėjimų simbolius, sujungdama juos su savaisiais. Tačiau taip vienareikšmiškai nubrėžti Velykų simbolikos kilmės linijos negalima, mat aiškaus ryšio tarp atskirų simbolių, tradicijų ir tikėjimų vis tik nėra.
tags: #velyku #kiausiniu #pintine #istorija #ir #tradicijos