Varnos kiaušinio sandara: viskas, ką reikia žinoti
Įvadas
Paukščiai (Aves) - stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų klasė, apimanti daugiau nei 10 000 dabar gyvenančių rūšių. Jie pasižymi unikalia sandara ir fiziologija, leidžiančia jiems skraidyti ir prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų. Vienas iš svarbiausių paukščių bruožų yra kiaušinių dėjimas, kuris yra esminė jų dauginimosi strategijos dalis. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime paukščių kiaušinių dėjimo procesą, jų ypatumus, lizdų svarbą ir tradicijas, susijusias su kiaušinių marginimu.
Paukščių biologiniai ypatumai
Paukščiai yra gerai atpažįstami dėl savo kompaktiško kūno, nedidelės galvos ir ilgo kaklo. Priekinės galūnės virtusios sparnais, o kūno forma aptaki, pritaikyta skrydžiui. Oda plona ir sausa, padengta kontūrinėmis plunksnomis, kurios saugo nuo išorinės temperatūros svyravimų. Jutiminę funkciją atlieka siūliškos plunksnos ir šereliai. Paukščių oda plona ir sausa, jai būdingi įvairūs raginiai dariniai, kurie formuojasi iš epidermio. Viršutinį ir apatinį žandus dengia tvirta raginė makštis - ramfoteka, iš kurios sudarytas snapas. Pirštai su nagais, o daugumos paukščių pastaibis ir pirštai apaugę panašiais į roplių raginiais žvynais. Tačiau būdingiausias paukščių odos raginis darinys - plunksnos.
Griaučiai ir raumenys
Paukščių griaučiai yra tvirti ir lengvi, daugelis kaulų pripildyti oro. Raumenų sistema diferencijuota. Dideli krūtinės raumenys, prisitvirtinę prie krūtinkaulio keteros, sudaro apie 20 % visos kūno masės. Kaklas labai lankstus, sudarytas iš 11-25 slankstelių. Žandai virto bedančiu snapu, o smegenys gerai išsivysčiusios, ypač didieji pusrutuliai. Paukščių skeletas tvirtas, visai sukaulėjęs. Daugelis stuburo, kaukolės ir galūnių kaulų susilieję į sudėtingus kompleksus. Skeletas lengvas, nes daugelis kaulų pilni oro (pneumatizuoti), o čiulpai išnykę. Stuburas liemens srityje nelankstus, tačiau labai lankstus kaklas, kuriame būna 11 - 25 slanksteliai, susinėrę panašiais į balną paviršiais (slanksteliai heteroceliniai). Kaklo šonkaulių likučiai, išskyrus keletą paskutiniųjų, priaugę prie slankstelių. Krūtininės dalies slanksteliai tarpusavyje susinėrę nejudamai. Jie turi gerai išsivysčiusius, su kablinėmis ataugomis (processus uncinatus) šonkaulius, kurių apatinė dalis pakrypusi į priekį ir remiasi į platų krūtinkaulį. Tokia šonkaulių sandara susijusi su kvėpavimu: pritraukiant atitinkamais raumenimis krūtinkaulį prie stuburo arba vėl jį atitolinant, keičiamas krūtinės ląstos tūris. Krūtinkaulio apačioje yra didelė ketera, prie kurios prisitvirtina valdantieji sparnus raumenys. Tokios keteros neturi tik neskraidantys paukščiai (strutis, kivis). Juosmens slanksteliai susilieję ir priaugę prie dviejų pirminio kryžmens slankstelių. Prie pastarųjų dar priaugę keli pirmieji uodeginiai slanksteliai. Taigi iš 11 - 12 slankstelių susiformuoja labai sudėtingas jungtinis kryžmuo (synsacrum), prie kurio šonų priaugę abu klubakauliai. Laisvų uodegos slankstelių būna 6 - 9. Uodegos gale yra pariesta į viršų kaulinė plokštelė (pygostyl), susiformavusi iš paskutiniųjų susiliejusių slankstelių. Prie tos plokštelės prisitvirtina vairuojamosios plunksnos.
Kaukolės kaulų sudėtis labai panaši į diapsidinių roplių, ypač pseudozuchų bei dinozaurų. Tačiau dauguma kaulų susilieję ir siūlės tarp jų išnykusios. Nuo roplių kaukolės skiriasi ir konfigūracija - didelėmis akiduobėmis su plona tarpakiduobine pertvara, išsipūtusia už akiduobių smegenine dėže ir virtusia bedančiu snapu priekine dalimi. Padidėjus galvos smegenims, didžioji pakaušio anga, neporinis krumplys ir ausinės kapsulės pasistūmė į apačią. Beveik visą antsnapį sudaro susilieję priešžandiniai kaulai (praemaxillare). Už jų snapo šonuose yra tik po nedidelį viršutinį žandikaulį (maxillare). Už kiekvienos šnervės yra po priešakiduobinę kiaurymę (fenestra praeorbitalis; ji būdinga ir dinozaurams), apačioje susisiekiančia su akiduobe. Todėl antsnapis su kaukole jungiasi tik plonomis priešžandinių kaulų išaugomis ir plonais nosikauliais. Nuo antsnapio pamatinės dalies iki pat kvadrato tęsiasi po plonytį apatinį smilkinio lanką iš skruostakaulio (jugale) ir skruostinio-kvadratinio kaulo (quadratojugale). Kvadratai, kurie pagal kilmę priklauso visceraliniam skeletui, judamai jungiasi su ašinės kaukolės ausine sritimi, kaip ir driežų. Ryjant maistą kvadratų pamatai pasistumia į priekį ir antsnapis šiek tiek pariečiamas į viršų. nes kvadratų judesiai perduodami antsnapiui abiem apatiniais smilkinio lankais, taip pat ir sparnakauliais (pterygoideum). Šie priekiniais galais remiasi į gomurikaulius (palatinum). Paukščiai turi antrinį kietąjį gomurį, susiformavusį suaugus priešžandinių kaulų, o už jų ir viršutinių žandikaulių gomurinių raukšlių vidiniams kraštams. Apatinis žandas sudarytas iš susiliejusių kremzlinės kilmės sąnarikaulio (articulare) ir dengiamųjų - antkampinio kaulo (supraangulare), kampakaulio (angulare), lakštakaulio (spleniale) ir karūnkaulio (coronoideum). Kaip ir roplių, klausos kaulelis tiktai vienas. Poliežuvinis skeletas labai supaprastėjęs, sudarytas iš pailgo kūno ir poros ilgų ragučių, homologiškų I poros žiaunų lankams. Pečių juosta - tvirta atrama sparnams. Abu raktikauliai apatiniais galais suaugę į šakutę (furcula). Korakoidai nejudamai remiasi į krūtinkaulį, mentės ilgos ir siauros. Sparno skeletas sudarytas iš tipiškų priekinei penkiapirštei galūnei dalių. letenėlė, kurioje tik kai kurie riešo kauleliai likę laisvi, nes kiti susilieję su delnakauliais. Išlikę tik 3 labai supaprastėję pirštai. Dubuo sudarytas iš plačių klubakaulių, priaugusių prie slankstelių, kurie sudaro sudėtingą kryžkaulį. Tai susiję su vaikščiojimu dviem kojomis. Laibi bei labai ilgi gaktikauliai pakrypę atgal ir yra lygiagretūs sėdynkauliams. Kairės ir dešinės pusės gaktikauliai ir sėdynkauliai apačioje nesusisiekia, todėl dubuo iš apačios atviras. Dėl to lengvai praleidžia stambius kietu kevalu kiaušinius. Koja - tai tipiška užpakalinė penkiapirštė galūnė, tačiau taip pat labai pakitusi. Šlaunis raumeninga, trumpa, pakrypusi įstrižai į priekį, todėl kelio sąnarį dengia plunksnos. Blauzda gerokai ilgesnė. Išilgai stambaus blauzdikaulio priaugęs sunykęs šeivikaulis. Laisvų čiurnos kaulelių nėra, nes vieni, suaugę su blauzdikauliu, sudaro kompleksinį blauzdačiurnį (tibiotarsus), o kiti, suaugę su susiliejusiais II-IV slėsnakauliais, sudaro ilgą kojos pastaibį (tarsometatarsus). Taigi pėda lankstosi blauzdos atžvilgiu kaip roplių, tik kitoje vietoje negu žinduolių - per čiurnos vidurį. Koja dažniausiai keturpirštė (trūksta penktojo piršto). Pirmasis pirštas paprastai būna atlenktas atgal, tačiau daugelis bėgiojančių paukščių jo neturi.
Jutimo organai ir virškinimas
Paukščių orientacijos svarbiausias organas yra akys, o klausos organą sudaro vidinė ir vidurinė ausis. Akys - svarbiausi orientacijos erdvėje organai, todėl paukščių akys, palyginus su visu kūnu, yra labai didelės. Pvz., 50 mm skersmens stručio akys yra pačios didžiausios tarp visų sausumos stuburinių. Kai kurių pelėdų akys sudaro iki 1/3 viso galvos svorio, varnėnų - 15%, o žmogaus - tik 1%. Tačiau paukščių akys beveik nejuda akiduobėse. Tokia jų ypatybė kompensuojama nepaprastu kaklo lankstumu (pelėdos gali pasukti galvą net 270° kampu). Laisvai judinti akis gali tik pingvinai, pelikanai, kormoranai ir kai kurie kiti paukščiai. Paukščių akių anatomija daugeliu aspektų primena žinduolių, tačiau ir skiriasi. Paukščio akys geba reguliuoti į ją patenkantį šviesos srautą apie 2 kartus, taip pat kaip ir 20-metis žmogus. Nuo akies dugno į stiklakūnį įsiterpusi gausi kraujagyslių atauga - šukutė (pecten), maitinanti tinklainę. Tinklainė (retina) - tai jautrus juntamasis akies sluoksnis, kuris absorbuoja įeinančią šviesą, integruoja informaciją ir siunčia signalą į smegenis. Paukščių tinklainė storesnė negu žinduolių, o šviesai jautrių ląstelių - kolbelių bei lazdelių - tankis yra didesnis. Kolbelės skirtos spalvų matymui, o lazdelės jautrios baltai, juodai bei blankiai šviesai. Šviesai jautrių ląstelių tankis, pasiskirstymas ir proporcija priklauso nuo paukščio rūšies. Dieninių paukščių akyse daugiausia kolbelių, o naktinių paukščių akyse dominuoja lazdelės. Daugelis sakalinių bei pelėdinių paukščių turi dar jautresnių šviesai ląstelių viršutinėje akies dalyje, kurios gauna daugiau šviesos, kai paukštis skrisdamas žvelgia žemyn. Ne visi paukščiai skiria spalvas. Kolibriai, kaip ir vabzdžiai, mato ultravioletinę šviesą. Akies odeną palaiko žiedu išsidėsčiusios kremzlės arba kaulinės plokštelės. Akių lęšiukai prisitaikantys ir greitai keičiantys formą, nes paukščiams tenka dažnai fokusuoti žvilgsnį tiek į tolį, tiek į artį. Akiai akomoduojant, keičiasi ne tik lęšiuko forma, bet ir jo atstumas nuo tinklainės. Bet kuri tinklainės dalis, turinti tankesnį receptorinių ląstelių sluoksnį, gauna ryškesnį vaizdą. Viena tokia tankiai išsidėsčiusių ląstelių sritis vadinama fovea. Joje netik gausu receptorių: duobutės forma padeda atspindėti šviesą taip, kad sukuriamas didesnis vaizdas. Žmogus irgi turi fovea: kuomet žvilgsnis fokusuojamas į tam tikrą objektą, vaizdas formuojamas fovea srityje - štai kodėl aplinkinis (periferinis) vaizdas tampa neryškus. Dvejų akių vizualinių laukų persidengimas sukuria binokuliarinį matymą ir gylio percepciją. Daugelio paukščių akys, kaip ir žmonių, turi vieną fovea sritį, išsidėsčiusią netoli tos vietos, kur optinis nervas patenka į akį - tai centrinė fovea. Tačiau kitų paukščių, ypač tų, kuriems tenka ilgai arba greitai sklandyti, akys turi dvi fovea sritis: antroji fovea išsidėsčiusi akies regione, esančiame netoli smilkinio. Tai tipiška atvirų plotų paukščiams - vanagams, sakalams, žuvėdroms, papūgoms, kregždėms, balandžiams, čiurliams, kolibriams. Papildoma smilkininė fovea praplečia ryškaus fokusuojamo židinio plotį ir padeda paukščiui spręsti apie greitį bei distanciją. Esama paukščių, kurie turi net trečią fovea sritį - tai kai kurios žuvėdros bei kregždės. Kelioms kitoms rūšims būdinga tik viena, labai silpnai išsivysčiusi fovea - pelėdoms, tilvikams ir kitiems, kurie turi pakreipti galvą tam, kad įgytų perspektyvą. Būta daug diskusijų apie paukščių regos aštrumą. Paukščių rega, rodos, geresnė negu žmogaus, tačiau nevisuomet. Ereliai bei paukščiai giesmininkai mato apie 10 kartų geriau nei žmogus, grifai apylygiai, o štai viščiuko rega tesudaro 1/25 mūsiškės. Tačiau dėl dvigubos fovea srities paukštis gali sekti judantį objektą lengviau negu žmogus. Pvz., karveliai gali pastebėti net 15° per valandą lėtumo judesius. Didelis paukščių receptorinių ląstelių tankis tinklainėje sudaro galimybę matyti prieblandoje. Kai kurios pelėdos gali matyti objektą už 2 metrų, esant vos 8×10-6 liukso apšviestumui - tai tolygu asmeniui, kuris matytų degtuko liepsną už 1,67 km (1 mylios). Paukščių akis saugo viršutinis ir apatinis vokai, naudojami tik miego metu, bei mirksimoji membrana (trečiasis vokas). Ji nuolat drėkinama ašarų. Nardančiųjų paukšččių trečiasis vokas turi švarų centrą ir tarnauja tarsi kontaktinis lęšis, jiems esant po vandeniu. Skirtingai nuo kitų paukščių, pelėdų mirksimoji membrana yra nepermatoma. Juodasnapės šarkos mirksimoji membrana turi oranžinės spalvos tašką, kuris išryškėja piršimosi ar agresyvios elgsenos metu. Jis taipogi būdingas kai kurioms amfibijoms, reptilijoms bei žinduoliams. Sausumos stuburinių klausos organas turbūt išsivystė pirmiau kaip pusiausvyros organas ir tik vėliau buvo pritaikytas klausymuisi. Paukščiai girdi neblogai. Jų atveju garsinės vibracijos perduodamos per ausies būgnelį į sraigę vieno kaulo dėka, kai tuo tarpu žinduoliai turi 3 - plaktuką (malleus), priekalą (incus) ir kilpą (stapes). Paukščių klausos organas, kaip ir roplių, sudarytas iš išorinės, vidinės bei vidurinės ausies, tačiau paukščių sraigė išsivysčiusi geriau. Abu Eustachijaus vamzdžiai atsiveria į ryklę bendra anga. Daugelis paukščių (išskyrus stručius, grifus bei kai kuriuos vištinius) aplink ausies ertmę turi specializuotas plunksnas, kurios mažina oro turbulenciją. Išorinė ausis išsivysčiusi menkai, ir būgninė membrana yra tik negilioje įduboje. Išorinės ausies bei ausies ertmės forma skiriasi. Didžiosios pelėdos bei apuokai turi labai išvystas dideles išorines ausis, kurios beveik primena žmogaus. Keletas pelėdų rūšių turi unikalias tarp stuburinių bilateraliai asimetriškas ausis, kurių funkcija yra nustatyti garso šaltinio kryptį. Pelėdos gali aptikti grobį visiškoje tamsoje tik 1o horizontalia bei vertikalia paklaida. Jos taipogi gali keisti savo ausies plunksnų poziciją ir, iki tam tikro lygio, net pačios ausies pavidalą. Pelėdos širdies formos veidas padeda surinkti garsą ir nukreipti jį tiesiai į ausis. Sraigė perduoda vibraciją į klausos nervą. Rodos esama koreliacijos tarp sraigės ilgio bei…
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti autentišką Varno tortą
Virškinimo trakto organai prasideda burnos ertme, kur pailgėję žandai sudaro snapą, kurio forma priklauso nuo paukščio mitybos. Išsiplėtusi apatinė stemplės dalis sudaro gūžį, o skrandį (skilvį) sudaro liaukinė ir raumeninė dalys.
Kvėpavimas ir kraujotaka
Balso aparatas - apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Plaučiai maži, prigludę prie krūtinės ląstos, o svarbią kvėpavimo sistemos dalį sudaro oro maišai, padedantys efektyviau kvėpuoti. Širdis didelė, 4 kamerų, o medžiagų apykaita labai intensyvi.
Dauginimosi sistema
Patinų lytiniai organai yra pora į pupeles panašių sėklidžių, o patelių lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis. Subrendusi kiaušialąstė pro kūno ertmę patenka į kiaušintakį, kur apsigaubia baltyminiu sluoksniu, plėvėmis ir kietu kiaušinio kevalu.
Kiaušinių dėjimo procesas ir ypatumai
Paukščiai dažniausiai kiaušinius deda ir peri įvairiuose lizduose. Dėtyje būna 1-24 kiaušiniai. Po 1 kiaušinį deda alkos, narūnėliai, didesni plėšrieji paukščiai, po 2 - karveliai, gervės, lėliai, po 3 - kirai ir žuvėdros, po 4 - tilvikai, po 5-6 - smulkūs plėšrieji paukščiai ir dauguma žvirblinių, apie 10 - antys. Daugiau kiaušinių būna zylių lizduose, kurapkų - net iki 24 kiaušinių.
Kiaušinių perėjimo trukmė
Kiaušinių perėjimo trukmė labai įvairi. Smulkūs žvirbliniai paukščiai peri 11-14 d., kurapkos - 24, antys - 24-28, afrikiniai stručiai - 42, imperatoriškieji pingvinai - net iki 64 dienų.
Taip pat skaitykite: Varno tortas: receptas
Jauniklių tipai
Vieni jaunikliai išsirita apaugę pūkais, vos apdžiūvę gerai bėgioja ir greitai apleidžia lizdą. Jie vadinami viščiukiniais. Tai vištinių, žąsinių, tilvikinių, gervinių paukščių jaunikliai. Kiti išsirita pliki, akli, bejėgiai, maitinami ilgai išbūna lizde. Tai paukščiukiniai - karvelinių, gandrinių, plėšriųjų, pelėdinių, geninių, žvirblinių paukščių jaunikliai. Plunksnos užuomazga formuojasi paukščio gemalo paviršiuje kaip gumburėlis, sudarytas iš mezodermos spenelio, kurį dengia storesnis epidermio ląstelių sluoksnis. Gumburėlis auga pasviręs atgal, panašiai kaip besivystantis roplio žvynas. Po to plunksnos užuomazgos pamatinė dalis grimzta į odą, o epidermio gaubtelis diferencijuojasi į du sluoksnius. Paviršinis sluoksnis virsta dygstančios plunksnos makštimi, o gilesnis - išilgai skaidosi į stangrius raginius virbalėlius. Mezodermos spenelis traukiasi. Išaugę virbalėliai galais praplėšia makšties viršūnę, ir visas darinys virsta gemaline pūkine plunksna, ant kurios trumpučio kotelio yra visas pluoštas purių šakelių. Tokia plunksna susiformuoja paukščiukui dar neišsikalus iš kiaušinio. Jauniklis tokį saugantį nuo šalčio pūkinį apdarą gali nešioti keletą savaičių. Vėliau jaunikliams užauga kontūrinės pplunksnos. Kontūrinė plunksna formuojasi ant to paties spenelio po gemaliniu pūku, kurį vėliau išstumia. Šios plunksnos vystymasis sudėtingesnis. Viena iš šakelių auga greičiau ir virsta plunksnos stiebu, o kitos mažesnės šakelės lieka stiebo šonuose. Jaunikliai paprastai būna neryškių spalvų. Vėliau, kartais tik po metų, apdaras tampa spalvingesnis, kaip suaugusio paukščio. Suaugusių paukščių plunksnos būna kelių tipų. Iš jų svarbiausios - kontūrinės ir pūkinės. Kontūrinės plunksnos (penna) gerai išsivysčiusi ašis (scapus). Įsmigusi į odą tuščiavidurė ašies dalis vadinama spygliu (calamus). Spyglio tęsinį sudaro plunksnos stiebas (rhachis), turintis iš šonų dvi plokščias vėtykles (vexillum). Vėtyklės sandara sudėtinga. Ją sudaro vienodais tarpais ant plunksnos stiebo išsidėsčiusios šoninės šakelės (rami). Kiekviena šakelė iš šonų apaugusi dar smulkesnėmis antrinėmis šakelėmis, arba spinduliais (radii), o gretimų šakelių spinduliai sukibę smulkiais kabliukais. Taip šakelių ir spindulių visuma sudaro mechaniškai pakankamai atsparią ir labai elastišką plunksnos vėtyklę. Suardytą vėtyklės struktūrą paukštis lengvai ištaiso snapu. Dauguma kontūrinių plunksnų nedidelės. Tai dengiamosios plunksnos (tectrices), kurios daro paukščio kūną aptakų, saugo nuo mechaninių pažeidimų ir yra svarbios kūno šilumai palaikyti. Skraidančių paukščių kūnas dengiamosiomis plunksnomis apaugęs nevienodai: tarp apaugusių jomis plotų - pterilijų - įsiterpę pliki plotai - apterijos. Toks netolygus plunksnų išsidėstymas palengvina raumenų darbą paukščiui skrendant. Tik neskraidančių paukščių kūnas būna apaugęs plunksnomis ištisai. Tiesiogiai susijusios su skraidymu - labai stambios sparnų plasnojamosios plunksnos (remiges) ir uodegos vairuojamosios plunksnos (rectrices). Suaugėlių pūkinės plunksnos (plumae) taip pat turi stiebą, tačiau jis minkštas, o šoninės šakelės palaidos, neturi kabliukų. Jos būna po kontūrinėmis plunksnomis, todėl gerai saugo kūną nuo išorinės temperatūros svyravimų. Pasitaiko ir labai supaprastėjusių plunksnų redukuotomis vėtyklėmis. Tokie yra šereliai, išsidėstę žiočių kampuose, prie šnervių ir akių. Pagaliau dažnai dengiamosios plunksnos turi ne vieną, o du stiebus - išorinį ir po juo kitą, trumpesnį, vadinamą atžala (hyporhanchis). Atžala būna puresnė už pagrindinę plunksną. Tokias plunksnas turi vištiniai paukščiai, o kazuarų ir emu abi plunksnos šakos būna beveik vienodo didumo. Plunksnos - negyvas darinys. Jos susidėvi ir išblunka, todėl keičiamos naujomis. Suaugę paukščiai šeriasi kasmet, dažniausiai pasibaigus veisimosi periodui, o kai kurie šeriasi 2 ar net 3 kartus per metus. Sausoje paukščių odoje beveik nėra liaukų. Išimtis - antuodegyje esanti pasturgalinė liauka (glandula uropygi). Ji ypač svarbi vandens paukščiams (antims, žąsims).
Kiaušinių forma, spalva ir margumas
Kiaušiniai būna įvairių formų. Pavyzdžiui, daugelis pelėdų deda apvalius arba rutuliškus kiaušinius. Laukinių paukščių kiaušiniai būna įvairių spalvų - nuo paprastų baltų iki visų vaivorykštės atspalvių: mėlynos, žalios, dramblio kaulo, smėlio, pilkos, raudonos ir oranžinės. Spalvų intensyvumas gali labai skirtis. Baltą spalvą lemia lukšte esantis kalcio karbonatas, o kitas spalvas - biliverdino ir protoporfirino junginiai. Paukščių, perinčių drėvėse, kiaušiniai dažnai būna paprastesnių spalvų, tačiau atviresnėse vietose dedami kiaušiniai yra margesni, kad juos sunkiau pastebėtų plėšrūnai. Žymės ant kiaušinių gali būti juodos, rudos, pilkos, rausvos, violetinės ar kitos spalvos. Paprastai jie būna išmarginti dėmėmis ar taškeliais.
Kiaušinio lukšto storis ir dydis
Kiaušinių lukštų storis skiriasi, tačiau jie turi būti pakankamai stori ir tvirti, kad išlaikytų perintį suaugusį paukštį, o taip pat ir augantį jauniklį. Didesnių paukščių kiaušinių lukštai paprastai būna proporcingai storesni. Didžiausius kiaušinius deda stručiai, o mažiausius - kolibriai.
Kiaušinių valgymas ir dėjimas į svetimus lizdus
Kadangi kiaušiniuose yra labai daug baltymų, riebalų ir maistingųjų medžiagų, jie yra labai geidžiamas daugelio plėšrūnų grobis. Kiti paukščiai, tarp jų suopiai, zylės, varnos, kregždės, klykuolės ir plėšrieji paukščiai, taip pat ėda visus kiaušinius, kuriuos randa. Ne visi paukščiai deda kiaušinius į savo lizdus ar net augina savo jauniklius. Yra daug rūšių paukščių, kurie sąmoningai deda kiaušinius į kitų lizdus ir leidžia „globėjams“ auginti jauniklius, net jei paukščiai yra skirtingų rūšių. Taip elgiasi rudagalvės kregždės ir gegutės.
Paukščių lizdai: namai kiaušiniams ir jaunikliams
Paukščiai lizdus suka medžiuose, uoksuose, ant žemės, urvuose, tarp akmenų ar sukrautų malkų, kitų paukščių lizduose, žmogaus statiniuose, apleistose techninėse konstrukcijose ar žmogaus sukurtose dirbtinėse lizdavietėse. Lipdo iš molio su seilių priemaiša ar iš seilių, vidų iškloja sausomis augalų dalimis, plunksnomis, pūkais ar žinduolių plaukais. Lizdai būna kabantys, pinti, pačių paukščių išrausti grunte ar iškalti medyje. Paukščiai lizdus suka pavieniui ar grupėmis, sudarydami kolonijas. Lizdai būna labai paprasti (duobutė smėlyje tarp akmenukų) ar labai sudėtingi (įmantrūs įpinti tarp nendrių ar kabantys ant šakų). Lizdai naudojami vieną sezoną arba daugelį metų. Tik nedaugelis paukščių rūšių lizdų nesuka.
Taip pat skaitykite: Greitų pietų receptai
Lizdų ardymo reglamentavimas
Svarbu žinoti, kad laukinių paukščių lizdų ardymas ar jų naikinimas be leidimo gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę. Sunaikinus saugomo paukščio lizdą perėjimo metu, gresia administracinė atsakomybė. Baudos fiziniams asmenims siekia nuo 150 iki 400 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims - nuo 300 iki 1200 eurų. Pakartotinio pažeidimo atveju šios sumos padidėja atitinkamai iki 600 ir 2000 eurų.
Aplinkosaugininkai parengė naują paukščių lizdų atmintinę, kurioje surašyti svarbiausi terminai ir sąlygos. Nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d. draudžiama ardyti lizdus. Leidžiama ardyti lizdus nuo liepos 1 d. iki kovo 14 d. Galimas lizdų perkėlimas nuo rugsėjo 1 d. Leidimas perkelti lizdą nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Siekiant reguliuoti varninių paukščių gausą, leidžiama ardyti šių paukščių lizdus nuo liepos 1 d. Nuo kovo 1 d. iki birželio 30 d.
Karvelių kiaušiniai ir jų ypatumai
Balandžių galima rasti beveik kiekvienoje vietovėje. Naminiai (miesto) balandžiai yra kilę iš uolinių balandžių. Uolinių balandžių kiaušiniai yra balti, šiek tiek žalsvai blizgantys. Jaunikliai išsirita po 16-19 dienų, o lizdą palieka maždaug po 35 gyvenimo dienų.
#
tags: #varnos #kiaušinio #sandara