Vandeninio tirpalo gamybos procesas
Įvadas
Šiame straipsnyje aptariamas vandeninio tirpalo gamybos procesas, ypatingą dėmesį skiriant vandeninio propolio tirpalo technologijai. Straipsnyje remiamasi eksperimentais su propolio žaliava ir tirštuoju propolio ekstraktu, siekiant sukurti optimalią technologiją, naudojant neetanolinį tirpiklį. Taip pat aptariama midaus, tradicinio lietuviško gėrimo, gamyba, kuri apima vandeninio medaus tirpalo paruošimą ir fermentaciją.
Vandeninio propolio tirpalo technologija
Tikslas ir uždaviniai
Pagrindinis šio darbo uždavinys buvo sukurti optimalią vandeninio propolio tirpalo technologiją. Eksperimentai buvo atlikti su gryna propolio žaliava ir tirštuoju propolio ekstraktu. Siekta surasti neetanolinį tirpiklį, kuris būtų indiferentiškas, tirpintų propolį ir propolio tirštąjį ekstraktą bei užtikrintų optimalią fenolinių junginių koncentraciją.
Eksperimentiniai tyrimai
Eksperimentų metu nustatyta, kad propolio tirštojo ekstrakto optimaliausias tirpiklis yra vandeninis makrogolio tirpalas. Taip pat sukurta vandeninio tirpalo technologija iš propolio žaliavos.
Midaus gamybos procesas
Midaus istorija ir tradicijos
Natūralus lietuviškas midus - savotiškas originalus nacionalinis gėrimas, gamintas jau žiloje senovėje. Iš istorinių rašytinių šaltinių galima spręsti, kad midus ilgus šimtmečius buvo pagrindinis lietuvių gėrimas. Senojo lietuviško midaus, gaminto prieš kelis šimtus metų, receptūrų nėra išlikę, tačiau manoma, jog ir seniau vandeninis medaus tirpalas buvo kaitinamas su vienokiais ar kitokiais prieskoniais (čiobreliais, imbieru, citrinos, cinamono žievelėmis, vyšniomis, žemuogėmis, gervuogėmis, liepžiedžiais, kadagio uogomis, kartais apyniais), po to tirpalas nukošiamas ir rauginamas, naudojant alaus ar vyno mieles. Midų išraugina ir pačiame meduje esančios natūralios mielės, bet tai labai ilgai trunkantis procesas.
Midus baltų kraštuose jau buvo žinomas priešistoriniais laikais. Labai galimas dalykas, kad ir geriamieji ragai aptinkami pirmaisiais amžiais po Kristaus, sietini su midaus vartojimu. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Aisčių kraštuose gaminamas midus minimas 893-ais metais Wulfstano pranešime apie kelionę per Prūsiją (WULFSTAN’S REISERICHT ÜBER PREUSSEN). Lietuviško midaus vystymosi epocha tęsiasi iki XVIII amžiaus. Tuo metu, besiplečiant žemdirbystei, padidėja grūdų vartojimas alui ir degtinei gaminti. Atsiranda daug alaus bravorų ir degtinės varyklų, valstiečiai verčiami iš dvarų pirkti degtinę. Nykstant drevinei bitininkystei midaus gamyba ir vartojimas sumažėja, o galiausiai ir išnyksta.
Taip pat skaitykite: Apie vandenilinius ryšius ir vandens virimo temperatūrą
Lietuviško midaus gamyba susidomima tik XX amžiuje. Pirmoji, tai padariusi įmonė - Beini Šakovo Prienų alaus bravoras. Jame buvo gaminamas keturių rūšių midus. Midų brandindavo penkeris metus, o trijų ketvirčių butelis kainavo aštuonis litus. Eksportavo šį midų į užsienį, daugiausiai į Palestiną. Yra pasakojama, kad šiuo midumi mėgo vaišintis prezidentas Antanas Smetona. 1940 m. šį bavorą nacionalizavus midaus gamyba buvo nutraukta. 1944 m.
Tolimesnė lietuviško midaus istorija neatsiejama nuo Aleksandro Sinkevičiaus gyvenimo. 1957-ias metais Klaipėdos alaus daryklos “Švyturys” technologui Aleksandrui Sinkevičiui, tuometinėje maisto pramonės valdyboje, pritariama gaminti lietuvišką midų. Tačiau, tik pakeitus keletą gamyklų, 1958-ų metų rugsėjo 8-tą dieną, senajame Lietkoop sąjungos Stakliškių alaus daryklos “Gintaras” virmo skyriuje, išverdami pirmieji 700-tai litrų misos lietuviškam midui “Dainava”. 1960-ųjų metų liepos mėnesį pirmieji 1200-tai butelių labai švelnaus, aromatingo, turinčio 10% alkoholio, gintaro spalvos gėrimo - lietuviško midaus „Dainava“, iškeliauja į prekybą. Sėkmingai startavus šiam midui, sukuriamos dar kelios midaus rūšys, midaus pagrindu pradedami gaminti stiprieji gėrimai.
Nacionalinių gėrimų autorius Aleksandras Sinkevičius teigė, kad gėrimai iš medaus gaminami kilniu tikslu: norėta sukurti tokių gėrimų, kurie puoštų mūsų iškilmių stalą, parodytų lietuvišką vaišingumą ir mažiausiai kenktų žmogui.1969 m. kovo 25 d., tuometinės Tarybų Sąjungos išradimų komitetas užregistruoja medaus gėrimo „Lietuviškas midus“ gamybos būdą, kaip išradimą. Išradimo autoriui Aleksandrui Sinkevičiui suteikiamas autorinis liudijimas Nr. V3114. 1969 m. rugsėjo 30 d., Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės karalienė Elžbieta antroji, patentu Nr.1280830, Stakliškių gamyklai „Lietuviškas midus“, šešiolikai metų suteikė teisę vienintelei naudotis midaus gamybos išradimu ir su tuo susijusios veiklos tobulinimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės teritorijoje ir Meno saloje.
Šiuo metu UAB „Lietuviškas midus“ gaminamas penkių rūšių midus, vienos rūšies balzamas ir dvylikos rūšių midaus nektarai. Taip pat gaminami 8% ir 12% alkoholiniai kokteiliai.
Midaus klasifikacija
Midus - alkoholinis gėrimas, gaminamas skiedžiant ir fermentuojant natūralų medų. Priklausomai nuo žaliavos, medaus praskiedimo (vandeniu arba vaisių sultimis), mielių dėjimo būdo, šaknų ir kitų priedų, misos paruošimo, galima pasigaminti įvairiausio skonio, aromato ir rūšies midaus.
Taip pat skaitykite: Fiziologinio tirpalo nauda inhaliacijoms
Skirstoma taip:
- Pusantrinis midus: litras gryno medaus praskiestas puse litro vandens arba vaisių sulčių.
- Dvigubas midus: praskiestas vienu litru vandens arba vaisių sulčių.
- Trigubas midus: praskiestas dviem litrais vandens arba vaisių sulčių.
- Keturgubas midus: praskiestas 3 litrais vandens arba vaisių sulčių.
Šie midūs skiriasi alkoholio, cukraus kiekiu, o taip pat brendimo laikotarpiu. Pusantrinis midus pradžioje būna labai saldus, subręsta po 5-10 metų. Kuo jis senesnis, tuo geresnis, stipresnis ir mažiau saldus. Dvigubas midus būna stiprus ir saldus, subręsta po 2-4 metų. Trigubas vadinamas lengvesniu, nes turi 13-15 proc. alkoholio. Jis yra pusiau saldus ir po metų galima vartoti. Keturgubas midus turi apie 12 proc. alkoholio.
Vaisiniai midūs yra tie, kurių misos skiedimui naudojamos vaisių arba uogų sultys.
Midaus gamybos etapai
Ruošiantis midaus gamybai, reikia pirmiausia nutarti, kokį gaminsime midų: prisotintą (virintą) ar gaminamą šaltu būdu. Dažniausiai gaminamas virintas midus, nes 1938 metais žymus lenkų chemikas prof. Sikorskis ištyrė šį midų ir pripažino, jog jis yra visapusiškai aukštos kokybės. Prof. Sikorskis įrodė, kad virtas midus greičiau fermentuojasi, turi daugiau alkoholio, greičiau ir lengviau gryninasi, jame nejaučiama vaško ir gryno medaus skonio.
Skysto medaus paruošimas ir virimas
Prisotinto midaus gamybai reikia turėti tinkamai paruoštą katilą. Jokiu būdu ugniakuro dūmai negali siekti katilo viršaus. Katilo vidus turi būti emaliuotas arba baltintas. Tinka ir aliumininiai katilai. Medaus masė praskiedžiama labai švariu ir minkštu vandeniu, kuris gali būti šaltas arba pašildytas. Į katilą pilama jo tūrio. Verdant pasirodo putos. Jos nuolatos nuimamos. Jeigu skystis ima smarkiai virti, putoti ir eiti per katilo kraštus, į indą įpilamas truputis šalto vandens.
Taip pat skaitykite: Kulinarinis paveldas: Kavarsko koldūnai
Gaminant natūralų, t. y. be jokių prieskonių midų, medaus skiedinys fermentuojamas taip. Į 100 litrų medaus skiedinį dedama 100-150 g apynių.
Mielių paruošimas
Mielės stiklainyje užpilamos šiltu (apie 250C) medaus skiediniu ir laikomos 36-48 valandas šiltoje patalpoje. Pradėjusios fermentuotis mielės perpilamos į litrinį stiklainį, kuriame įpilta medaus skiedinio. Per parą mielių stiklainyje padaugėja tiek, kad jų užtenka 200 litrų medaus skiediniui. Mielės supilamos į medaus skiedinį ir gerai išmaišomos.
Prieskonių ir apynių dėjimas
Dedami prieskoniai ir apyniai. Į 100 litrų medaus skiedinio dedama: 20-30 g cinamono, 10-20 g gvazdikų, 10-20 g imbiero, 100-200 g šviežių salierų lapų, 30-80 g kadagio uogų, 3 lazdelės vanilės, 20-50 g rožių žiedlapių, 50-100 g apelsinų žievelių. Į 100 litrų skiedinio dedama 100-150 g apynių.
Midaus fermentacija
Geriausi indai midui fermentuoti yra didžiuliai stiklainiai buteliai arba medinės statinaitės. Nevartotini indai, kuriuose anksčiau buvo laikomi kvapnūs skiediniai. Indai pripildomi tūrio, kad besifermentuojąs midus neišsipiltų per indo kraštus. Indų, kuriuose fermentuojami pusantriniai ir dvigubi midūs, angos užkišamos drobe arba vatos kamščiais. O indai, kuriuose fermentuojami trigubi, keturgubi midūs, uždaromi fermentaciniu kamščiu.
Didžiulę reikšmę fermentacijai turi patalpų temperatūra. Ji gali būti 18-22 C laipsnių. Aukšta temperatūra neigiamai veikia besifermentuojantį midų, nes jame ima gausėti acto ir pieno bakterijų, kurios sukelia rūgimą. Pasak lenkų žymaus midaus gamybos specialisto Ceselskio, geriausio skonio midūs gaunami, fermentuojant juos 150C temperatūroje. Tinkamos patalpos fermentacijai yra sausi, bekvapiai rūsiai, kuriuose pastovi 15-16C laipsnių temperatūra. Čia midaus fermentacija būna lėtesnė, tačiau midus yra puikaus skonio ir kvapo.
Po fermentacijos midus žarnele nuleidžiamas į švarius indus. Nusistovėjusį sluoksnį dar galima perkošti per filtrinį popierių. Vėliau nuleistas midus gali įgauti nemalonų mielių prieskonį. Indai pripilami midaus, nepaliekant laisvos ertmės. Jie užkemšami fermentaciniais kamščiais ir laikomi vėsioje patalpoje, kad pakartotinai išsigrynintų. Buteliai su lengvesniu (trigubiniu ir keturgubiniu) midumi aklinai užkemšami ir laikomi vėsioje patalpoje.
Žaliavos midaus gamybai
Midaus gamybai naudojamos šios žaliavos:
- Medus: aromatingas produktas, bičių gaminamas iš nektaro arba lipčiaus. Vertingas nektaro medus. Jį bitės renka iš pievų žydinčių augalų. Medus yra labai vertingas žmogaus mitybos produktas. Jame yra ne tik angliavandenių (apie 80%), bet ir biologiškai veikliųjų medžiagų. Medaus energinė vertė - 314 kcl. Meduje daugiausia yra angliavandenių -vidutiniškai): mono ir disacharidų - 74,8 % ir krakmolo bei kt., polisacharidų- 5,5 %., vyrauja fruktozė ir gliukozė. Nektaro meduje sacharozės yra apie 3%, o lipčiaus kiek daugiau (5-7 %). Meduje yra maltozės, baltymų 0,8%, organinių rūgščių apie 1,2 % (šios rūgštys yra meduje obuolių, citrinos, vyno, gintaro ir kitų.), mineralinių medžiagų -makro- ir mikro elementai (gana įvairūs), vitaminai ( B gupės), C, A,E, K ir kitų).
- Vanduo: Midaus gamybai turi būti nepriekaištingas tiek cheminės sudieties, tiek higienos požiūriu.
- Mielės: Midaus gamybai ypač rūpinamasi mielėmis.
Midus - Šiaurės Europos vynas
Midus - tai Šiaurės Europos vynas. Šaltesnio klimato regionuose, kur neauga vynuogės, nebuvo jokio kito vyno - tik midus. Midus minimas viduramžių kronikininkų Beovulfe’o, Bede Wagnerio ir Kenterberio arkivyskupo pasakojimuose. Midus yra malonaus skonio alkoholinis gėrimas, gaminamas iš atskiesto medaus, vandens ir mielių raugo. Tikriausiai tai yra pats seniausias žinomas fermentavimo būdu gaminamas gėrimas, atsiradęs senovėje, kai nebuvo jokių saldiklių ir žmonės žinojo labai nedaug vaisių rūšių. Pirmuosius apsvaigimo išgyvenimus žmonės, ko gero, patyrė paragavę medaus, kurio į seną medžio kamieną prinešė bitės ir kuris fermentavosi, atskiestas lietaus vandens bei paveiktas natūralių mielių. Paragavę šio nuostabaus ir natūralaus eliksyro pirmykščiai žmonės tikriausiai patyrė aibę malonių pojūčių, kurie turėjo jiems pasirodyti kaip stebuklas. Beje, kiekvienoje kultūroje ieškoma svaiginamųjų medžiagų, galinčių praplėsti žmogaus suvokimo galimybes.
Ankstyvuosiuose paveiksluose ant olų sienų pavaizduotas įvairių rūšių bičių suneštas medus. Neaišku, kokiu tikslu medus buvo renkamas iš tikrųjų, tačiau romantiška įsivaizduoti, kad senovės žmonės rinko medų tam, kad galėtų jį fermentuoti ir kad svaiginamas šio gėrimo poveikis priartindavo juos prie dievų. Kuri tauta pirmoji Šiaurės Europoje išmoko gaminti midų ir jo gamybos paslaptimis pasidalijo (savanoriškai ar ne - čia jau kita tema) su kitomis tautomis - nežinoma iki šiol. Bet tai, kad mūsų protėviai prieš tūkstančius metų gėrė midų, patvirtina archeologiniai tyrimai.
Pasak Vilniaus universiteto Archeologijos katedros docento Aleksiejaus Luchtano, mūsų protėviai midų (kaip ir alų) gerdavo iš specialių geriamųjų ragų, apkaustytų metalu. Iš čia ir kilęs žodis „ragauti“ - dažnai gerti apeiginį gėrimą iš tauro rago. Lietuvoje tokių ragų žinoma per tūkstantį. Paplito jie tarp mūsų protėvių III a. po Kr. Patys puošniausi ragai randami IV-VI a. vyrų kapuose. Įdomu, kad geriamųjų ragų randama ir vyrų, ir moterų, ir net vaikų kapuose. Archeologai mano, kad šie ragai buvo naudojami šermenų metu, o po jų įdedami į kapus. Įdedami, aišku, netušti, o pripildyti (midaus, alaus?) ir užkimšti mediniais kamščiais. Sunku pasakyti, koks buvo tas nemirtingumą teikiantis gėrimas baltų žemėse. Poros ragų iš vieno germaniško kapo cheminė analizė parodė, kad viename iš jų būta alaus, o kitame - midaus.
Midus mūsų krašte karaliavo iki pat XVIII a., kol jį išstūmė pigesni ir, tai ypač svarbu, greičiau pagaminami alkoholiniai gėrimai: alus ir, aišku, degtinė.
Alkoholiniai gėrimai ir etanolis
Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH - etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alkoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Etilo alkoholis - bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje ir maisto pramonėje alkoholinių gėrimų gamybai.
tags: #vandeninis #tirpalas #gamybos #procesas