Vaikų kūrybiškumas ir ugdymas: nuo Valdorfo pedagogikos iki šiuolaikinės mokyklos
Kiekvieno žmogaus gyvenime svarbūs visi jo gyvenimo tarpsniai. Nuo to, kaip juos pragyvename, priklauso ir mūsų ateitis. Šiandieninė tradicinė švietimo sistema tenkina ne visus, todėl tėvai savo vaikams ieško alternatyvių ugdymo sistemų. Viena tokių - Valdorfo pedagogika. Tad kuo ji ypatinga ir ką svarbu žinoti apie vaikų ugdymą?
Valdorfo pedagogika: holistinis požiūris į vaiką
Valdorfo pedagogika išsiskiria tuo, kad Valdorfo mokyklos valdyme bei sprendimų priėmime dalyvauja tiek pedagogai, tiek tėvai. Ugdant vaikus pagal šią sistemą, didelis dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimo septynmečiams.
Ikimokyklinis amžius: pasaulis kaip gėris
Vaikui iki septynerių metų svarbiausia jausti, kad pasaulis yra geras. Tačiau tai nereiškia, kad turime vaiką auginti šiltnamio sąlygomis - tiesiog vos suklupusį mažametį visada reikia paguosti, užjausti. Jis turi jaustis saugus. Tą saugumo jausmą vaikas „nešasi“ visą gyvenimą. Iki septynerių metų mažylis gyvenimą pažįsta mėgdžiodamas, atkartodamas tai, ką mato. Didžiulį išsilavinimą vaikas įgauna vien matydamas, kaip mama tvarkosi virtuvėje, tėtis kažką meistrauja. Sklandžiam jo vystymuisi tokio naminio gyvenimo matymo ir užtenka - papildomo intelektualinio ugdymo jam nebereikia. Valdorfo darželiuose sukuriama naminė aplinka, o grupės yra mišrios, nes mažesnieji vaikai pamėgdžioja vyresniuosius, o didesni globoja jaunesnius. Auklėtojos su vaikais drauge nežaidžia - jos kepa pyragus, siuvinėja, mezga, sodina gėles ir pan.
Intelektualinis ugdymas: ne per anksti, ne per daug
Tai, kas duodama nelaiku, iš anksto ir dideliais kiekiais, vaikui nėra naudinga, nes nuo per didelio žinių kiekio mažametis tiesiog „perdega“. Labai svarbu, kad vaikas visą laiką būtų truputį „alkanas“ žinių, su smalsumu lauktų kažko naujo, o ne nuo visko jau būtų pasisotinęs. Kai vaikas užduoda klausimą, nereikia skubėti iškart į jį atsakyti. Tegul jis truputį pagyvena su juo, išlaukia, pats paieško atsakymo. Tada ir tas atsakymas turės išliekamąją vertę. Jei vaikui net nespėjus atsakyti į klausimą jau brukama informacija, su žinių pertekliumi vaikas tiesiog nežino ką daryti. Tada natūralus smalsumas, kurį turi kiekvienas sveikas vaikas, yra tiesiog „uždusinamas“. Į užduotus vaiko klausimus reikia atsakyti labai tiksliai ir ne per daug išsamiai.
Fantazijos svarba ir žaislų pasirinkimas
Maži vaikai turi ypatingai didelę fantaziją ir tik suaugusieji „pasirūpina“, kad ji būtų apribota. Tie visi „nuostabūs“ žaislai: lėlytės, baldeliai, plastikiniai puodeliukai, kurie taip žavi suaugusiuosius, vaikams iš tiesų nėra reikalingi. Vaikas, pasiėmęs paprastą kaladėlę, gali prisigalvoti pačių įdomiausių žaidimų. Vaikų fantazija labiau vystosi, jei aplinka - pakankamai paprasta. O natūralios medžiagos suteikia didelį spektrą skirtingų pojūčių. Plastikiniai ryškiaspalviai žaislai tokio stebuklo nedaro. O štai kankorėžis, akmenukas, vilnos ar medžio gabalėlis - visiškai skirtingos ir unikalios medžiagos. Gamtoje nieko nėra identiško.
Taip pat skaitykite: Individualūs mitybos poreikiai darželyje
Mokyklinis amžius: besąlygiškas priėmimas ir bendradarbiavimas
Pirmaisiais metais mokykloje vaikui ypač svarbu išgyventi, kad jis yra priimamas besąlygiškai, o ne vertinamas. Todėl ir pažymiai nėra rašomi. Pažymys vaikui tarsi rodo, kad jis yra geras arba blogas. Šioje mokykloje nuo pirmosios klasės mokomasi bendradarbiavimo, tolerancijos, pakantumo, gebėjimo bendrauti su žmogumi, kuris yra visiškai kitoks, nei tu. Galbūt nebūtina visus mėgti, tačiau reikia išmokti su visais darniai būti, nežeminant ir nesmerkiant nė vieno. Šioje mokykloje iš tiesų nėra tarpusavio konkurencijos - daug svarbiau, kad vaikas stengtųsi dėl savęs. Valdorfo mokykloje atkreipiame dėmesį į tai, kad visi esame labai skirtingi, todėl ir mokymosi procese negali vaikai būti vienodi, lygiai taip pat viską gebėti. Tuo tikslu žaidžiame rangavimosi žaidimus, kur pagal įvairias savybes vaikai įsivertina, kas geriausiai skaičiuoja, bėga, piešia ir pan.
Paauglystė: autoritetas ir bendradarbiavimas
Dažnai tėvai su nerimu laukia paauglystės laikotarpio. Paaugliai gyvenime dažniausiai mato dvi spalvas: juodą ir baltą, todėl labai svarbu paauglystėje jiems turėti autoritetą. Svarbiausia, kad šalia būtų tikras žmogus, nebijantis pats mokytis, klysti, pripažinti savo klaidas. Paaugliai suaugusiuosius „permato“ kiaurai. Su tokio amžiaus vaikais sunku dirbti tokiems pedagogams, kurie trokšta ramaus gyvenimo, nenori būti trukdomi įvairiais klausimais, bijo peržengti savo komforto zoną. Paaugliams reikia judraus, gyvo, tobulėjimo keliu žengiančio žmogaus. Jei mažamečiui, kad jis jaustųsti saugus, būtina pasakyti, ką daryti, tai paaugliui nurodinėti tikrai kvaila. Jei su paaugliais nekovoji, jie taip pat su tavimi nekovos. Jiems tada net nėra sunku prisipažinti klydus.
Vaiko raida ir socializacija
Pirmieji 3 vaiko metai yra skirti neurosensorinei sistemai formuotis. Apie 3 metus jis pradeda įsisąmoninti savąjį „aš“ ir tai sukelia jam prieštaringus jausmus: iš vienos pusės - bundantis savarankiškumas reikalauja savojo „aš“ įtvirtinimo (o trejų metų vaikui suvokiama to forma - nesutikimas ir prieštaravimas), kita vertus, savęs atskirumo nuo supančio pasaulio suvokimas kelia nesaugumo jausmą. Taip pasireiškia trečiųjų vaiko metų krizė, tėvų vadinama „spyriojimosi“ periodu. Socialusis vaiko laikotarpis paprastai prasideda apie trečiuosius jo gyvenimo metus - tai yra pagrindinė ir plačiausia šio amžiaus tarpsnio (3-5 metų) tema.
Fiziologinė raida ir ritmas
Apie trečiuosius vaiko gyvenimo metus intensyviausiai organizme vystosi ritminė ir kraujotakos sistema (fizinio kūno centras): širdis, plaučiai, bronchai trachėja, kraujotaka. Yra nuostabu, kad tarsi atliepiant šiems vidiniams procesams, vaikas ritmo pradeda ieškoti ir išorėje. Apie trečius-ketvirtus metus vaiko intelektas tampa priešoperaciniu - formuojasi prielaidos loginiam, abstrakčiam mąstymui.
Darželis: socialinių įgūdžių ugdymas
Metas į darželį. Vaikas sąmoningai domisi kitais vaikais: ką jie sako, siūlo, tinkamai reaguoti į kito vaiko elgesį. Bendraudamas jau pastebi priežasties-pasekmės ryšius, suvokia dėsningumus, mokosi socialinio elgesio taisyklių. Tuo laikotarpiu iki galo pasireiškia vaiko motyvacija būti su kitais vaikais - jį sunku nulaikyti žaidimų aikštelėje, o dar sunkiau „iškrapštyti“ iš jos. Yra kelios priežastys, kodėl darželį rekomenduojama pradėti lankyti nuo 3 metų: pirma, apie tą laikotarpį imuninė sistema jau yra ganėtinai stipri, ir tolesniam jos vystymuisi jau reikia įvairesnės imuninių sistemų „puokštės“ nei ji sukuriama namų aplinkoje. Kuo socialinė aplinka grupėje įvairesnė, tuo geriau - vaikas „treniruojasi“ kurdamas santykius su skirtingais vaikais ir taip mokosi bendrauti ir bendradarbiauti, nepriklausomai nuo kito žmogaus amžiaus ir gebėjimų, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Mišriose grupėse vaikai veikia ne dėl konkurencinės aplinkos sukeltos antrinės motyvacijos (noro būti pranašesniu), o dėl vidinės motyvacijos (todėl, kad jiems patiems tai labai įdomu). Vaikai normaliai reaguoja, kad grupėje yra mažesnių, kuriuos galima globoti ir taip jaustis didesniu, bet yra ir vyresnių, kurie sugeba ir gali daugiau.
Taip pat skaitykite: Įtraukiantys receptai vaikams
Žaidimų svarba vaiko raidai
Jei iki 2,5-3 metų vaikas paprastai žaidžia su savimi, aplinka, daiktais, tai nuo 3-3,5 metų jis pradeda žaisti su kitais vaikais. Žaidimai tampa įdomūs, vaidmeniniai, vaikai žaidžia įsijautę, negailėdami tam jėgų. Žaidžiama visą gyvenimą - nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 3-6 metų vaikai (kaip daugiausia mokosi mokyklinio amžiaus vaikai, dirba jauni ir vidutinio amžiaus žmonės). Pirmiausia žaisti vaikui yra labai įdomu. Žaidimo metu kylantys sunkumai yra malonūs, juk juos vaikas įveikia, todėl žaidimas nepabosta. Tačiau kartu tai nekelianti įtampos ugdymo priemonė. Iki 3 metų vaiko žaidimai dažniausiai yra sutelkti į pasaulio pažinimą, atradimą per pojūčius (todėl jiems įdomu žaisti su sagomis, kaštonais, pilstyti vandenį, nardyti muilo putose, žarstyti smėlį, miltus). Apie trečiuosius metus vaikas jau pradeda žaisti vaizduotės-vaidmeninius žaidimus. Tai sutampa su jo besivystančiu priešoperaciniu intelektu bei abstraktaus mąstymo užuomazgomis. Vaikas jau gali įsivaizduoti save skirtinguose vaidmenyse: lyg būtų mama, tėtis, vairuotojas, gydytojas. Geba apsimesti katyte, šuniuku ar zuikučiu. Žaisdamas atlieka ne tik realius veiksmus su daiktais, bet ir tariamus. Atkuria ne tik čia pat patirtus, bet ir anksčiau matytus, išgyventus įspūdžius.
Dažnai diskutuojama, ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiaisiais ir neturėdamas galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių? Kai kurie autoriai teigia, kad tai kažkuria dalimi įmanoma, nes vaikas labai sugeba prisitaikyti ir gali išmokti svarbiausių socialinių įgūdžių įvairiai ir būdamas skirtingo amžiaus. Tačiau akivaizdu, kad mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiesiems suteikti vaikui arba vaikams patiems įgyti vėliau yra labai sudėtinga. Yra atlikta daugybė tyrimų, kurių išvados teigia, jog vaikai, turėję galimybių daug ir įvairiai žaisti su kitais vaikais, lavina savo vaizduotę. Turintys geresnę vaizduotę vaikai yra aukštesnio intelekto ir sugeba lengviau įveikti sunkumus.
Kalbos, mąstymo ir vaizduotės lavinimas per žaidimus
Žaisdamas vaidmeninius žaidimus 4-5 metų vaikas mokosi žodžiais reikšti savo mintis, idėjas, susitarti su kitais vaikais. Tai labai lavina jo kalbą, didina motyvaciją naudoti vis sudėtingesnes kalbos išraiškos formas. Kartu tai lavina ir vaiko mąstymą. Naujų idėjų generavimas, gebėjimas įsivaizduoti neegzistuojančius dalykus lavina ne tik mąstymą, bet ir vaizduotę. Visi šie trys pažinimo procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Siekiant lavinti vaiko mąstymą ir vaizduotę, labai rekomenduojama neperkrauti vaikų žaidimo erdvės žaislais. Geriausi - įvairios gamtos medžiagos, neišbaigti žaislai. Bendraudamas su kitais vaikais, trimetis-keturmetis mokosi ieškoti kompromiso, leidžiančio jam turėti, ko jis nori, bet kartu ir pasiūlyti kažką, kas skatintų kitą vaiką bendradarbiauti su juo.
Motorikos ir pojūčių vystymas
Šių dienų vaikai, natūraliai judantys mažai, turi silpnai išvystytą motoriką. Dėl šios priežasties mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų - šie du dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje. Motorikos, o ypač smulkiosios, išsivystymas įtakoja ir vaiko rankytės koordinaciją, akies-rankos ryšį, o tai svarbu išvystyti ruošiantis mokyklai ir rašymui. Todėl labai svarbu, kad vaiko žaidimo erdvėje būtų kuo daugiau natūralių, neišbaigtų smulkių ir įvairių detalių. Kuo daugiau vaikas turės ką su tomis medžiagomis veikti (rišti, atmazgyti, verti, tvirtinti ir pan.), tuo labiau lavės jo motorika (per tai - ir kalba).
Būreliai ir laisvas žaidimas
Dažnai tėvai vežiodami vaiką po įvairius būrelius mano, kad tokiu būdu vaikas vysto savo socialinę kompetenciją. Tokiame santykyje su kitais vaikais jis tespėja „apsižiūrėti“ ir iš esmės būti pažįstamas su kitų vaikų egzistavimo faktu. Tam, kad vaikas mokytųsi santykių, jis turi gana ilgą laiką būti su vaikų grupe vienoje erdvėje, turėti pakankamai laiko laisvam žaidimui (kuomet suaugęs žmogus neorganizuoja vaikų veiklos). Tik tuomet vaikas eina prie kitų vaikų, kalbina, siūlo idėjas bendriems žaidimams, tariasi dėl taisyklių, skirstosi vaidmenimis, ruošia erdvę bendrai veiklai. Jei dėl tam tikrų priežasčių vaikas nėra vedamas į darželį, tuomet mamos gali burti „mamų grupę“, kurioje kartu žaisti galėtų bent 4-5 vaikai.
Taip pat skaitykite: Darnaus vaikų vystymosi strategijos
Ką veikti? Nuobodulio nauda
Kai vaikas klausia „ką man veikti?“, nebūtina jo iškart užversti pasiūlymais. Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas. Labai dažnai po vaiko klausimu suaugusiajam „ką veikti?“ slypi prašymas - „veikiame ką nors kartu, drauge!“. Todėl vaikui visuomet galima pasiūlyti prisijungti prie Jūsų veiklos: kepti sausainius, lupti ir smulkinti daržoves, net valyti dulkes. Vaikui tai labai įdomūs žaidimai, jei „žaidžiami“ kartu su Jumis - pačiu įdomiausiu ir geriausiu žmogumi pasaulyje!
Konfliktai ir jų sprendimas
Nenuostabu, kad visą šį procesą lydi neišvengiamos emocijos, pyktis, ašaros, nusivylimai. Vaikai pykstasi, mokosi susitaikyti, atleisti, vėl pykstasi ir taikosi. Neretai vaikiški konfliktai suaugusiesiems kelia daug nerimo ir klausimų: kištis ar nesikišti? ką daryti, jei skriaudžia mano vaiką? mokyti apsiginti ar ne? Kol vaikas dar nesugeba „kontaktuoti“ žodžiais, kol neišmoksta bendrauti (o to jis mokosi iki 4-4,5 metų), tol „kalbasi“ veiksmais. Toks „kalbėjimasis“ vizualiai yra daug aktyvesnis, kūniško kontakto kur kas daugiau, daugiau ir pasistumdymų. Laikui bėgant sudėtingas situacijas jis spręs vis geriau ir geriau. Lavės jo socialinė kompetencija, kalba - jis išmoks pasakyti apie savo norus. Kažkada gal pats pabandys „duoti atgal“ ir darys išvadas, kaip tai veikia bei kokio sulaukia rezultato (tik jau jokiu būdu nereikia to skatinti!). Ir su laiku, tobulėdamas, matydamas tinkamą suaugusiųjų pavyzdį, jis išmoks tokias situacijas spręsti civilizuotai.
Ko tikrai nereikia daryti - tai mokyti vaiko muštis. Tai tas pat, kas užuot mokius išreikšti savo norus žodžiais, skatinti vaiką likti pirmykštėje komunikavimo fazėje, kur apie savo norus (ypač prieštaravimą) pasakoma klykimu, inkštimu, verkimu ar mušimusi. Stebėti situaciją ir leisti vaikui savarankiškai ją spręsti. Suaugusiojo įsikišimas reikalingas tik tuomet, kai situacija per sudėtinga vaiko jėgoms pagal jo amžiaus galimybes arba kai ji fiziškai kelia pavojų kitiems žmonėms ar aplinkai. Tėvų kišimasis į visas vaikiškas situacijas blokuoja jo valią, iniciatyvą. Jūsų tinkamas pavyzdys, kaip gražiai, humaniškai ir teisingai gali būti sprendžiamos sudėtingos situacijos ir yra tas pagrindas, ant kurio formuosis vaiko socialiniai įgūdžiai.
Nereikia iškart užsipulti „skriaudiko“. Pirmiausia pasirūpinkite nuskriaustuoju. Neretai vien matymas, kaip yra guodžiamas, raminamas nuskriaustas vaikas, visa jo išgyvenama drama jau yra tinkamas moralinis atpildas skriaudėjui. Išsiaiškinkite situaciją. Nebūtinai tas, kuris verkia, yra auka. Jis gali būti ir tylusis provokatorius. Tegu situaciją papasakoja abi pusės, gal dar situaciją stebėjo kiti liudininkai? Tik išsiaiškinę situaciją, paskelbkite „verdiktą“. Jis turi būti teisingas (vaikai turi vidinį teisingumo jausmą ir neprieštarauja teisingoms išvadoms bei drausminėms nuobaudoms). Skirkite jam bausmę (pvz., ramiai pasėdėti šalia, kol apgalvos savo elgesį), bet emociškai nenusigręžkite nuo vaiko, neatstumkite jo. Bet kokio konflikto sprendimas turi pasibaigti susitaikymu. Rodykite gražų pavyzdį savo vaikui. Šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja net ne tai, ką ir kaip mes sakome ar darome, o kartais, atrodo, stebuklingu būdu „nuskenuoja“ tikrąsias mūsų mintis, mūsų vidines nuotaikas. Todėl ne tik žodis turi nesiskirti nuo veiksmo, bet ir vidinė nuostata. Atminkite: jei nenorite, kad vaikas kažką darytų, negalite to daryti ir patys.
Autonomija ir iniciatyvumas
Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaiko asmenybės vystymasis pereina tam tikrus raidos etapus. Antraisiais-trečiaisiais metais vaikas viską siekia daryti pats ir labai didžiuojasi savo naujaisiais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui savarankiškai atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda vaikui įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią. Darant, ką gali pats vaikas, ar nuolatos jį skubinant, vaikui formuojamas abejojimo savimi ir gėdos jausmas, ugdoma žema savivertė. Pagal E. Eriksoną, 3-6 metai - tai žaidimų metai. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas gyvenimo užduotis, atsiranda smalsumo ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės. Todėl čia ir vėl labai svarbu, kad tėvai leistų pasireikšti vaiko valiai. Jei tėvai leidžia vaikui būti savarankiškam, smalsiam, kūrybingam, formuojasi iniciatyvumas, kuris ateityje sudaro galimybę mokėti siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
Iš „techninių“ įgūdžių trimetis jau turi mokėti pats pavalgyti, apsirengti ir nusirengti, lipti laiptais aukštyn ir žemyn, savarankiškai tvarkytis tualeto reikalus, plautis rankas. Su sudėtingesnėmis užduotimis (pvz., apsimauti kombinezoną, užsirišti šaliką ir pan.) jam gali prireikti jūsų pagalbos. Nebijokite skirti vaiko amžiui ir galimybėms įveikiamų, bet ganėtinai savarankiškų užduočių: perduoti žinutę tėčiui, atnešti laikraščius iš pašto dėžutės (tai gali padaryti jau ir keturmetis), atnešti daiktą iš kito kambario, nuvalyti dulkes nuo vaikui pasiekiamų baldų paviršių, stalo peiliu supjaustyti obuolį. Todėl atminkite: jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite tai daryti ir jūs. O jo motyvacija labai priklausys nuo to, su kokia meile, įsitraukimu, nejausdami įtampos darbo imsitės jūs patys. Svarbu mokyti vaiką būti atsakingą ne tik už save, bet ir už kitus. Mokyti imti, duoti, dalintis, palaukti savo eilės, gerbti kitų norus ir mokėti pasakyti apie savuosius.
Pasakos ir jų poveikis
3-4 metų vaikams tinka įvairios ritminės (formulinės) pasakos su pasikartojimais. Pradėkite nuo pačių paprasčiausių lietuvių liaudies pasakų: „Vištelė ir gaidelis“, „Ropės rovimas“, „Dangus griūva“ ir pan. Sanatorijose, kuriose gydomi širdies, kraujospūdžio sutrikimų turintys suaugę pacientai, viena iš terapijos priemonių yra pasakos. Panašiai pasakos veikia ir vaikus. Jei pasaka parinkta gerai (atitinka vaiko amžių, metų laiką, „skamba“ pačiam suaugusiajam), klausydamasis vaikas patiria vidinę palaimą: jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas sulėtėja, skruostukai parausta.
Mokytojas: gidas, o ne vertintojas
Kai vaikystėje žaisdavome ,,mokytojus“, smagiausia buvo raudonu pieštuku ištaisyti kito klaidas ir parašyti pažymį, kurio šis nusipelnė. Mokytojas žinojo, koks atsakymas yra teisingas ir vertino nežinantį. Tokia buvo žaidimo seka: užduotis - klaidų ieškojimas - įvertinimas. Švietimo sistema, mokytojai, tėvai visą dėmesį sutelkę į vaiko mokymą ir lavinimą, pamažu iš savo dėmesio lauko pašalino paties vaiko prigimtinį norą mokytis. Kiek gi šiuo metu Lietuvos mokinys pats yra atsakingas už tai, ko jis išmoks; ar išmoks; ką jis darys su tuo, ką išmoko; jei nieko neišmoko, tai, ką jis darys su savo nemokšiškumu? Kaip jis tuomet spręs savo egzistencines problemas: ką veiks, kur gyvens, koks bus ar Bus? O gal prasmingas mokymas ir turėtų būti toks, kad vaikas sugebėtų atsakyti į šiuos klausimus?
Čia vėl labai tinkamas būtų C. K. Rogers pasiūlymas pažiūrėti į mokymą kaip į terapiją, o į mokytoją kaip į terapeutą, nedirektyvų, tik iniciijuojantį vaiko sąlytį su problemomis, suteikiantį resursus, būtinus toms problemoms spręsti; kuriantį gyvą, autentišką santykį, sklidiną supratimo ir pagarbos besimokančiajam. Humanistinės krypties teoretikai ir praktikai yra įsitikinę, kad vaikui būdinga įgimta išmintis ir realizmas; jeigu jį paliksime vieną, jeigu suaugusieji nesikiš į jo ugdymą, jis vystysis tiek, kiek gali vystytis.
Kritinio mąstymo ugdymo iniciatoriai sukūrė praktinį mokymo modelį: žadinimas (evocation) - prasmės suvokimas (realization af meaning) - apmąstymas (reflection). Šios trys mokymo sistemos pakopos, jų teigimu, turi skatinti mokinius mąstyti, prasmingai ir tikslingai mokytis; turi grąžinti mokiniui atsakomybę už mokymąsi. Mokytojas privalo keisti savo vaidmenį: iš klasės valdovo, turi tapti gidu.
Mokymosi erdvė: laisvė ir atsakomybė
Mokinio sąmoningumo žadinimui ir kūrybiškumo ugdymui vaikas (suaugęs) pats turi norėti išmokti ir pats turi žinoti, kam jam to reikia, pats turi domėtis, ieškoti, atrasti, o mokytojas tiktai gidas. Mokiniai išgyvendavo ištisą jausmų skalę: nuo nuostabos, pasipiktinimo iki mėgavimosi ir entuziazmo. Tik po ilgų metodologinių kančių atėjo suvokimas, kad visi žmonės puikiausiai gali mokytis patys, o mano žinios ir mokėjimai reikalingi tik tam, kad sudaryčiau tinkamą mokymuisi erdvę. Tokią erdvę, kurioje laisvai galėtų reikštis visos autentiškos egzistencijos vertybės: laisvė ir laisvės ribų suvokimas, atsakomybė, asmeninių ribų suvokimas, pagarba laikui, kūrybiškumas, gebėjimas pasirinkti, gebėjimas būti neapibrėžtume.
Moksleivis turėjo rinktis ne tik programą, bet ir temas, užduotis bei medžiagas, su kuriomis dirbs. Jis net pats turėjo sugalvoti, kuo nori užsiimti, atėjęs į užsiėmimą. Pasirinkdamas programą, jis rinkosi tik kryptį: architektūra, drabužių dizainas, interjero dizainas, verslo pradmenys. Atėjęs gaudavo erdvę mokymuisi ir tos srities profesionalą, kuris buvo pasiruošęs lydėti link pasirinkto tikslo. Mokiniui buvo sudarytos sąlygos ką nors konkretaus išmokti pačiam: pasisiūti sijoną, suprojektuoti savo svajonių namą. Pastebėta, kad vaikai išdrįsę norėti, dažnai išsigąsdavo ir tardavo: ,,na aišku, tai neįmanoma, aš nemoku…“ ir nuolankiai imdavo laukti mokytojo nurodymų, ką jam daryti. Lygiavertiškumas ir pagarba mokiniui - buvo pagrindinė sąlyga mokytojo pareigybinėje instrukcijoje. O tai dar vienas tinkamos mokymuisi erdvės ypatumas.
Mąstymas ir laikas
Mokslą ir mąstymą iš tiesų skiria praraja, nes ,,įsitraukimas į mąstymą yra meilė“. ,,Mokslas nemąsto“, - teigia M. Haideggeris. Mokslas tik taiko metodus, o tą daryti gali ir mašinos… Šiais laikais ir žmogus temoka tik domėtis (inter-esse), kas yra laikina, paviršutiniška ir su laiku veda į beprasmiškumą. Mokytis mąstyti, tai mokytis suderinti mūsų veiklas ir poelgius su tuo, ką mums atneša kiekvienas susitikimas su esme. Mokykla kaip ir visuomenė, besivaikydama ateities tikslų, mokymo procesą nukreipdama į pasiruošimą ateičiai, į skubėjimą pasiruošti brandos egzaminams, - atima iš vaiko galimybę gyventi laiku ir trukdo jam natūraliai subręsti. Vaikas skubinamas, raginamas, nekreipiant dėmesio į tai, kad jo pažanga ir vystymas turi atitikti vidinius, asmeninius pokyčius. Vaikai, jei jiems leidžiama, sugeba gyventi dabartyje.
tags: #vaikai #piešia #duoną #pamokos