Viljamo Pochliobkino kulinarinės knygos: nuo sovietinės tikrovės iki gastronominės eseistikos
Viljamas Vasiljevičius Pochliobkinas (Вильям Васильевич Похлёбкин) - rusų kulinarinės eseistikos pradininkas, eruditas, kurio knygos, pasižyminčios akademiniu kruopštumu, aprašo valgius, prieskonius, maisto gaminimo technologijas ir istoriją. Jo darbai, tokie kaip "Geros virtuvės paslaptys", "Įdomioji kulinarija", "Prieskoniai ir pagardai", "Mano virtuvė. Mano meniu", ne tik pateikia informaciją apie maistą, bet ir atskleidžia kultūrinius bei socialinius kontekstus, kuriuose šis maistas buvo gaminamas ir vartojamas. Pochliobkino knygos - tai ne tik receptų rinkiniai, bet ir savotiški kulinariniai vadovėliai, siekiantys išmokyti gaminti be receptų, džiaugsmingai ir maloniai kuriant prie viryklės.
Kulinarijos meno klasika ir gastronominė eseistika
Pochliobkino knygos priskiriamos "Kulinarijos meno klasikos" žanrui, kuris apima gastronominę eseistiką. Šis žanras skiriasi nuo įprastų kulinarijos knygų, nes jame beveik nerasite patiekalų receptų. Vietoj to, dėmesys sutelkiamas į maisto gaminimo filosofiją, ingredientų savybes, kulinarines tradicijas ir kultūrinius aspektus, susijusius su maistu. Šios serijos knygų tikslas - išmokyti gaminti maistą be receptų, džiaugsmingai ir maloniai kurti prie viryklės.
Šio žanro atstovai, be Pochliobkino, yra tokie autoriai kaip Anthelme Brillat-Savarin (Antelmas Brija-Savarenas), kurio "Skonio fiziologija" laikoma gastronomijos "biblija", ir Mary Frances Kennedy Fisher, amerikiečių autorė, rašiusi šmaikščias kulinarines knygas.
"Kulinarijos paslaptys": žvilgsnis į sovietinę virtuvę
Viena iš žinomiausių Pochliobkino knygų, išleista 1985 m. rusų kalba ir 1987 m. išversta į lietuvių kalbą pavadinimu "Kulinarijos paslaptys", suteikia unikalų žvilgsnį į sovietinę virtuvę ir su ja susijusias socialines realijas. Nepaisant to, kad knyga yra apie maisto gaminimą, joje galima rasti netiesioginių užuominų apie politinę ir ekonominę situaciją Sovietų Sąjungoje.
Knygos įžangoje autorius teigia, kad daugiau nei pusė išsiskyrusių šeimų yra tos, kuriose žmona neįprato namuose gaminti maisto. Šis teiginys, nors ir be šaltinių, atspindi to meto visuomenės požiūrį į moters vaidmenį šeimoje ir maisto gaminimo svarbą santykių harmonijai.
Taip pat skaitykite: Pochliobkino įtaka šiuolaikinei virtuvei
"Kulinarijos paslaptys" taip pat atskleidžia sovietinės visuomenės susirūpinimą dėl maisto kokybės ir prieinamumo. Knygoje pateikiamas "Pageidautinų, bet nebūtinų virtuvės reikmenų" sąrašas, kuriame minimi greitviris, virtuvės kombainas, elektrinis keptuvas, universali sulčiaspaudė bei vakuuminė dėžė. Šis sąrašas indikuoja, kad šie prietaisai nebuvo plačiai prieinami sovietinėms šeimoms, o tai rodo trūkumus buitinės technikos pramonėje.
Pochliobkino knyga ne tik atskleidžia sovietinės virtuvės realijas, bet ir pateikia praktinių patarimų, kaip gaminti įvairius patiekalus. Autorius aprašo duonos kepimo, tešlos ruošimo, košių ir sriubų virimo būdus, taip pat dalijasi žiniomis apie saldumynus, konditerijos meną ir padažų gaminimą. Knygoje taip pat rasite patarimų, kaip sūdyti, pipirinti ir gardinti patiekalus.
"Skanaus!" vs. "Gero apetito!": sovietinės mitybos paradoksai
Įdomus aspektas, kurį iškelia Pochliobkino knyga, yra skirtumas tarp palinkėjimų "skanaus!" ir "gero apetito!". Sovietmečiu populiarus palinkėjimas "gero apetito!" užleido vietą hedonistiniam palinkėjimui "skanaus!". Tačiau prasminis krūvis skiriasi. "Skanaus" linkėdami tikisi, kad maistas bus skanus, kad juo (bus) galima pasimėgauti. Ir tai reiškia, kad maisto skanumas nėra duotybė, juk maistas gali būti ir neskanus, todėl "skanaus" tarsi suponuoja malonumą. Valgymo malonumą. Aišku, jei pasiseks. Visai kas kita susiję su "gero apetito". Malonumas čia nenumatytas ir neįskaičiuotas. Geras apetitas reiškia pakankamo kiekio kalorijų įsisavinimą. Šis skirtumas atspindi sovietinės mitybos paradoksus, kai dėmesys buvo sutelkiamas į pakankamo kalorijų kiekio užtikrinimą, o ne į maisto skonį ir malonumą.
Ši situacija buvo nulemta to meto ekonominių ir politinių realijų, kai maisto pasirinkimas buvo ribotas, o pagrindinis tikslas - aprūpinti gyventojus būtiniausiais produktais. Dėl šios priežasties "gero apetito" tapo labiau utilitariniu palinkėjimu, susijusiu su fiziniu poreikiu, o ne su malonumu, kurį gali suteikti skanus maistas.
Kulinarija kaip politikos ir ideologijos atspindys
Pochliobkino knygos, nors ir skirtos maisto gaminimui, netiesiogiai atspindi politinę ir ideologinę sovietinės visuomenės atmosferą. Pavyzdžiui, 1939 m. išleista "Knyga apie skanų ir sveiką maistą" ir 1955 m. "Kulinarija" atspindi to meto propagandos įtaką, kuri siekė įtvirtinti "teisingą" mitybos modelį ir propaguoti sovietinį gyvenimo būdą.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir egzotika „Maxima“ virtuvėje
Šiose knygose galima rasti "broliškų" sovietinių respublikų patiekalų receptų, kurie turėjo simbolizuoti tautų draugystę ir bendradarbiavimą. Tačiau kai kurie iš šių receptų gali būti gana keisti ir neatitikti tradicinių regioninių virtuvių. Pavyzdžiui, "Kulinarijoje" pateikiamas lietuviškas patiekalas "Indaryti agurkai" (Индарити агуркай - огурцы фаршированные), kuris yra nežinomas daugumai lietuvių.
Sovietinė ideologija taip pat įsiskverbė į kulinarijos sritį per masinius renginius ir kolektyvinę veiklą. Pavyzdžiui, pagrindinio sovietinio dešrų kombinato darbuotojai Maskvoje vaidino spektaklį "Gausa", kuriame šlovino dešrų gamybą ir jų svarbą visuomenei. Šis pavyzdys rodo, kaip net maisto gamyba buvo paversta ideologiniu įrankiu, skirtu stiprinti režimo įtaką ir kontrolę.
Taip pat skaitykite: Kulinarijos studija Vilniuje: „Gian Luca Demarco“
tags: #v. #pochlobkino #kulinarinės #knygos