Indas, iš kurio valgome sriubą: pavadinimas, istorija ir pasirinkimo patarimai

Kas rytą mėgaujantis kvapnia kava, o vakare - gardžia sriuba, neretai nesusimąstome, kad indas, iš kurio valgome, taip pat turi įtakos maistui. Gyvenant dinamiškame pakaitalų bei nenatūralumo pasaulyje, į tai reikėtų kreipti daugiau dėmesio. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie indai labiausiai tinka sriubai, kokie jų privalumai ir trūkumai, bei kaip pasirinkti tinkamiausią variantą.

Moliniai indai: tradicijos ir natūralumas

Vis daugiau šeimininkių renkasi natūralių medžiagų indus. Molis indams gaminti naudojamas nuo seno. Lietuvoje taip pat gilios molio dirbinių tradicijos, kurias dailiosios keramikos dirbinius gaminančios įmonės stengiasi puoselėti ir šiandien. Iki XV amžiaus Lietuvoje moliniai indai nebuvo glazūruojami, tačiau jau XVI amžiaus pradžioje keramikos meistrai pradėjo dengti dirbinius glazūra. Šiandien naudojamos įvairios glazūros - spalvota, matinė ar redukcinė.

Galbūt „molinukai“ mėgstami dėl to, kad jie dažnai būna tokie mieli bei originalūs savo raštų įvairove. Tačiau molis turi ir kitų gerų savybių. Moliniai indai patvarūs, atsparūs temperatūros pokyčiams. Taip pat tokių indų kainos „nesikandžioja“. Renkantis molinius indus, vertėtų atkreipti dėmesį ir į kokybę. Mat molis, kad jį būtų galima be baimės naudoti, turi būti tinkamai apdirbtas. Todėl vertėtų rinktis pripažintų gamintojų gaminius, kur, pasitelkus modernias technologijas bei specialistų priežiūrą, gaminami kokybiški dirbiniai.

Molio keramikos technologiją paprastai galima nusakyti taip: suformuoti gaminiai džiovinami, dailinami, dekoruojami engioba (dažų ir molio mišiniu) ir pirmą kartą degami 850-920°C temperatūroje. Po pirmojo degimo dekoruojami dažais, laku arba glazūromis. Po to dekoruoti gaminiai degami dar kartą 1000°C temperatūroje. Po antrojo degimo gaminiai išrūšiuojami, žymimi, komplektuojami ir pakuojami.

Negalima sakyti, kad mugėje pirkti moliniai puodeliai būtinai bus prastos kokybės. Dažnai amatininkai padaro ne ką prastesnės kokybės ir net gražesnius, originalesnius gaminius. Svarbiausia, kad indai būtų padengti permatomu apsauginiu sluoksniu -glazūra. Ji suteikia indui patvarumo, padeda išlaikyti natūralią molio spalvą. Kaip pasakojo Keramikos muziejaus vedėja Emilija Jaudegytė, molis - lietuvių, o ypač menininkų, mėgstama medžiaga. Ji taip pat patvirtino, kad moliniai indai puikiai tinka maistui laikyti. „Moliniame puode surūgęs pienas būna labai skanus“, - patirtimi dalijosi ponia Emilija.

Taip pat skaitykite: Šviežio maisto išlaikymas

Molio apdirbimo technikas gerai išmanančios ponios Emilijos pasiteiravau, ar neglazūruotus molinius indus taip pat galima naudoti virtuvėje, ar jie nėra kenksmingi. „Galima, tačiau tokie indai būna trapesni, o jų paviršius nelygus ir grublėtas. Be to, jis sugeria skystį, tad maistas gali įgauti nemalonų prieskonį. Nors ir kaip būtų liaupsinami moliniai indai dėl jų natūralumo, tačiau reikia nepamiršti ir šiuolaikinių technologijų, kur naudojama nemažai sintetikos. To neišvengiama ir šioje srityje. Nemažai sintetinių medžiagų naudojama moliui dekoruoti. Norint išgauti sudėtingesnį piešinį, įvairesnių spalvų puošybą, naudojami sidabro, geležies ir kt. oksidai. Taigi visų taip mėgstami molinukai nėra jau tokie „nekalti“. Bet, ko gero, ne tokie ir kenksmingi mūsų sveikatai. Juk kiekvienas toks gaminys tikrai negimsta be atidžios keramikos meistrų bei visuomenės sveikatos įstaigų specialistų priežiūros. Todėl moliniai indai tikrai nėra kenksmingesni nei bet kurie kiti.

Aliuminio indai: praeitis ir dabartis

Indai iš aliuminio dar visai neseniai buvo beveik kiekvienoje virtuvėje. Dabar juos vis rečiau bepamatysime. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, suaugusiam žmogui per parą leistina aliuminio norma - 1 mg/kg. Reaguodamas su deguonimi aliuminis pasidengia oksido plėvele, kuri saugo jį nuo tolesnio oksidavimosi. Tačiau aliuminis aktyviai reaguoja su rūgštimi, esančia maisto produktuose. Rūgščioje ir šarminėje terpėse oksido plėvelė ištirpsta ir aliuminis lengvai patenka į žmogaus organizmą per maistą, vandenį ir pačius indus. Jis gali kauptis visuose žmogaus kūno audiniuose ir kauluose. Nustatyta, kad su amžiumi aliuminio koncentracija didėja net smegenų audiniuose.

Indų iš aliuminio privalumai: ploni, lengvi, ilgaamžiai, gerai praleidžia šilumą (vanduo juose greičiau užverda), pigūs. Trūkumai: lengvai deformuojasi, svyla, juos sunku nušveisti, o šveičiant apsauginė oksido plėvelė nusitrina ar susibraižo, nes aliuminis yra minkštas metalas.

Emaliuoti indai: klasika ir saugumas

Emaliuotas puodas - tai geležinis ar ketaus indas, kuris padengtas keliais sluoksniais emalio. Jie atitinka visus saugumo reikalavimus. Pagrindinė šių indų vertybė - emalis, kuris nesąveikauja nei su druskomis, nei su rūgštimis, nei su šarmais ir apsaugo metalą nuo korozijos. Emaliuotuose induose galima laikyti žalius produktus ir rūgštų maistą bei gaminti įvairius patiekalus. Emalis būna įvairių spalvų: baltas, kreminis, pilkai melsvas, juodas, mėlynas, raudonas, geltonas, rudas. Spalvą lemia skirtingų metalų oksidai.

Ketaus indai: ilgaamžiškumas ir šilumos išsaugojimas

Dėl specifinės ketaus struktūros tai sunkiai įšylantys, bet atlaikantys labai aukštą temperatūrą ir ilgai palaikantys šilumą indai, tinkantys kepti bei troškinti. Šiuose puoduose patartina gaminti ilgai verdamus ar kepamus patiekalus: kepti žąsį, antį, kalakutą ar gaminti plovą. Juose iš mėsos neišgaruoja vanduo, todėl ji būna daug sultingesnė ir skanesnė. Šie puodai yra gana sunkūs, pasižymi ilgaamžiškumu, tinka visų tipų viryklėms. Panaudoję ketaus indą, jį nusausinkite ir ištepkite aliejumi. Tokiems indams prižiūrėti ir plauti netinka šveitikliai.

Taip pat skaitykite: Kūdikių maisto receptai

Variniai indai: šilumos laidumas ir apribojimai

Jie yra labai geri šilumos laidininkai. Nustatyta, kad jų šilumos laidumas yra 10 kartų didesnis nei nerūdijančio plieno. Variniai puodai reaguoja su maistinėmis rūgštimis, o ypač šarmais, todėl yra netinkami rūgščių produktų gamybai. Varis juoduoja, nes pasidengia oksido plėvele. Tai vario lydinys su cinku.

Nerūdijančio plieno indai: populiarumas ir universalumas

Nerūdijančio plieno indai šiuo metu yra patys populiariausi, kadangi juose nesvyla maistas, juos lengva prižiūrėti ir plauti. Puodai gerai išlaiko šilumą, maistas juose ilgai išlieka šiltas. Reikia atsiminti, kad nerūdijančio plieno sudėtyje yra nikelio. Todėl žmonėms, kurie yra alergiški nikeliui, šie puodai netinkami. Vienas pagrindinių nerūdijančio plieno privalumų yra tas, kad verdant ar kepant jis nereaguoja su maistinėmis rūgštimis, dėl ko maistas nepraranda savo natūralaus skonio, spalvos ir kokybės.

Tefloniniai indai: patogumas ir priežiūra

Tefloniniu paviršiumi būna padengti aliuminio ar plieniniai indai. Jie yra labai patogūs, maistas gaminamas greitai, yra galimybė naudoti mažai riebalų. Tefloninių indų trūkumai - negalima šveisti milteliais, metalinėmis kempinėmis, maišyti ar pjaustyti maisto metaliniais įrankiais. Norint, kad indai tarnautų ilgai ir ištikimai, reikia, kad jie kuo ilgiau išliktų nepažeisti. Būtina naudoti medinius arba specialiai tokiems indams skirtus įrankius. Pažeistas tefloninis paviršius išskiria sveikatai pavojingas rūgščias kancerogenines medžiagas, kurias mes suvalgome drauge su patiekalu, todėl subraižytų tefloninių indų naudoti negalima. Naują tefloninį indą rekomenduojama išplauti šiltu muiluotu vandeniu. Dauguma nesvylančių paviršių pagaminti iš medžiagų, kurios, pasiekus didesnę kaip 200 laipsnių temperatūrą, pradeda skleisti nuodingas dujas, galinčias dirginti kvėpavimo takus.

Sidabriniai indai: prabanga ir apribojimai

Sidabras naudotas tiek stalo įrankiams, tiek kai kuriems dekoratyviniams indams gaminti. Sidabro indai pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Tai dažniausiai senoviniai stalo įrankiai ir antikvariniai indai. Reikia įsidėmėti, kad sidabriniu šaukšteliu negalima valgyti kiaušinio, nes sidabras reaguoja su trynyje esančia siera ir susidaro nuodingas sidabro sulfidas. Jei drėgname ore yra sieros junginių, sidabras gali virsti sidabro sulfidu ir gaminys pasidengia tamsios spalvos plėvele.

Melchioro indai: išvaizda ir alergijos rizika

Melchioras - metalų junginys, savo išvaizda panašus į sidabrą. Jis sudarytas iš vario, nikelio ir cinko. Kai kuriems žmonėms nikelis gali sukelti alerginius kontaktinius dermatitus. Nikelio sulfidai, oksidai, sulfatai, kaip rašoma literatūroje, gali sukelti vėžį. Kitas melchioro elementas - cinkas. Maži jo kiekiai gydo žaizdas, tačiau jei jo į organizmą patenka per daug, gali kilti virškinimo problemų.

Taip pat skaitykite: Vandens Virimo Indo Tipai

Plastikiniai indai: lengvumas ir saugumo reikalavimai

Į plastikų sudėtį įeina įvairūs cheminiai junginiai. Toks indų skirstymas labai svarbus, nes jei indus naudosite ne pagal paskirtį, juose laikomas maistas, gali įgyti kenksmingų organinių junginių, kurie gali labai pakenkti žmogaus sveikatai. Plastikinių indų gamybai naudojamas dirbtiniu būdu gautas melaminas. Tokie indai yra labai lengvi, nedūžta, lengvai plaunami, gražiai atrodo. Tačiau melaminas turi savybę migruoti į maistą. Higienos normos nustato kiekį, kurio viršyti negalima. Ypač pavojingi indai, viduje dekoruoti paveikslėliais. Dažnai paveikslėliai nepadengiami kokiu nors apsauginiu sluoksniu, tad dekoravimui naudojamos cheminės medžiagos nesunkiai gali patekti ir į maistą. Dažų sudėtyje yra formaldehido, švino, kadmio ir kitų metalų druskų.

Stikliniai indai: ekologiškumas ir universalumas

Stiklas - natūrali medžiaga. Stikliniai indai yra priskiriami ekologiškai švarių indų tipui. Šie indai, kaip ir emaliuoti, nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, jie yra atsparūs karščiui. Be to, juos patogu naudoti, nes paviršiai yra higieniški, juos lengva plauti ir valyti. Jei produktus norime pagaminti sveikai ir kokybiškai tai tuomet rinkimės stiklinius indus.

Mediniai indai: natūralumas ir higiena

Mediena yra natūrali medžiaga, todėl nekenkia mūsų organizmui. Tačiau verta atsiminti, kad ant medinių lentelių paviršių ir įbrėžimų išsilaiko daug pavojingų žarnyno infekcijų sukėlėjų. Nemažai šeimininkių žalią mėsą, žalias daržoves, duoną pjausto ant tos pačios lentelės. Tai yra labai pavojinga, nes dėl kryžminės taršos galima užteršti produktus kenksmingais ir pavojingais žmogui mikroorganizmais. Todėl patariama turėti atskiras suženklintas lenteles žaliems ir termiškai apdorotiems maisto produktams pjaustyti.

Keraminiai ir porcelianiniai indai: tradicija ir dekoras

Jie yra pagaminti iš natūralių medžiagų: keramika - iš molio, porcelianas - iš kaolino. Šie indai gali būti dekoruoti arba balti. Piešiniai ant indų daromi naudojant metalo oksidus, kurie gali patekti į maistą. Todėl reiktų vengti gausiai dekoruotų indų. Keraminiai ir porcelianiniai indai tinka maistui laikyti ir saugoti, yra nežalingi, jei jų paviršiai yra be įbrėžimų ir įskilimų.

Silikoniniai indai: modernumas ir atsparumas

Visai neseniai prekyboje pasirodė įvairių silikoninių indų ir kepimo formų. Jie yra elastingi, tvirti, atsparūs net iki 280 laipsnių temperatūrai. Silikoninius indus galima naudoti orkaitėse, mikrobangų krosnelėse. Be to, juose galima užšaldyti maistą. Silikonas nerūdija ir nelūžinėja, nesąveikauja nei su karštais, nei su užšaldytais produktais.

Teisingas puodų pasirinkimas: patarimai

  1. Ieškodami ilgaamžių ir saugių sveikatos požiūriu puodų, rinkitės pagamintus iš nerūdijančio plieno, storasienius bei turinčius kelių sluoksnių dugną. Ant etikečių ieškokite užrašo „Plienas 18/10". Tai reiškia, kad puodai pagaminti iš labai aukštos kokybės plieno, kuriame yra 18 proc. chromo ir 10 proc. nikelio. Šis plienas dar vadinamas medicininiu ir yra atsparus korozijai. Kelių sluoksnių dugnas leidžia tolygiai pasiskirstyti ir išsilaikyti šilumai. Juose galima ruošti valgį su mažu aliejaus ar vandens kiekiu.
  2. Kokybiškiausi ir sveikiausi yra indai, padengti grūdinto stiklo metalo keramikos sluoksnio danga, kurios sudėtyje nėra nei nikelio, nei chromo, nei jokių sintetinių medžiagų ar dažų, ji taip pat nereaguoja su rūgščiu maistu. Tokie puodai atrodo kaip stikliniai, tačiau nedūžta, yra kieti lyg metalas, higieniški.
  3. Maisto produktų negalima kaitinti plastikinėse pakuotėse, ypač mikrobangų krosnelėje.
  4. Plastikinė tara, jei ji ne tam skirta, gali būti pavojinga net produktus užšaldant. Jeigu ženklinime nurodyta, kad indas skirtas saugoti tik biriems produktams, jame negalima laikyti skysčių, nes jie sugers nuodingas medžiagas. Jeigu nurodyta, kad indelis skirtas šaltam maistui, negalima į jį dėti jokio karšto maisto.
  5. Viskas turi būti naudojama pagal paskirtį - net mediniai šaukštai.

Indijos įtaka ir maitinimosi tradicijos

Lietuviai nuo seno domėjosi Indijos tautos tradicijomis .Vieni mūsų tautiečiai dievina indišką maistą, kiti nė paragauti jo nenori. Pastaruoju metu domėjimasis Indija ypač išaugo, yra susikūrusi ne viena draugija, klubas. Vis daugiau lietuvių nori pamatyti šią šalį ne kaip paprasti turistai, o suvokti jos dvasingumo esmę, į nedalomą visumą sujungiančią visą žmogaus gyvenimą - pradedant malda, kiekvienu poelgiu, santykiu su aplinkiniais, maitinimosi tradicija. Indija - ne tik gilių vegetarinės mitybos tradicijų, bet ir mokslo apie sveiką gyvenseną gimtinė. „Ajur-vedos“ šventraštis - seniausias žinomas biologijos, higienos, madicinos ir dietologijos veikalas. Šiai Vedų šakai prieš tūkstančius metų pradžią davė Šri Bhagavanas Dhanvantaris, Krišnos įsikūnijimas.

Indijos virtuvė labai įvairi (priklauso nuo regiono ir konkrečios vietovės). Daugelis patiekalų gana aštrūs, nes vartojama šimtai prieskonių ir prieskoninių žolelių. Indai tiki, kad maistu gal ir nepagydysi, bbet nuo daugybės ligų profilaktika galima, būtent dedant į maistą naudingų ingredientų. Aitriosios paprikos, imbieras, kmynai, kardamonas, cinamonas. Ypatingo džiaugsmo indams teikia valgymas. Maistui net skurdžiausiai gyvenančioje šeimoje skiriama daug dėmesio, mat ir paprasčiausius ryžius galima pagardinti tokia daugybe čia pat augančių prieskoninių žolelių, vaisių ar daržovių, kad patiekalas įgaus vis kitokį skonį. Indiškas maistas pirmiausia patraukia akis, paskui uoslę ir pagaliau - skonį. Akis džiugina namuose kepta duona, įvairių formų ir spalvų saldumynai, sriuba bei daržovės, papuoštos citrinos skiltelėmis ir šviežios kalendros lapais.

Papasakoti apie indų virtuvę taip pat sunku, kaip ir apskritai papasakoti apie šią tautą. Šiaurės Indija iš esmės skiriasi nuo Vidurio ar Pietų Indijos, o ir tarpiniuose jos regionuose įvairovė ir margumynas - kaip Indijos moters apdaro. Ir vis dėlto IIndijos virtuvės paslaptis - subtilus įvairių uždarų ir prieskonių derinimas. Daugelis uždarų paruošiami iš anksto, ir jais gardinami įvairūs patiekalai. Taip indai iš anksto pasiruošia česnakų, imbierų, migdolų, anakardžių riešutų, žaliųjų ar raudonųjų paprikų, papajų, mėtų pastų, sugrūsdami arba sutrindami sudėtines dalis iki vientisos masės. Tokia pasta laikoma hermetiškuose indeliuose vėsioje vietoje. Vieningos indų virtuvės kaip tokios ir nėra. Įvairiose vietovėse ji skirtinga. Tai nulemia klimatas ir religinės dogmos. Dauguma indusų - griežti vegetarai, kai kurie visai nevalgo kiaušinių arba žuvies, o pasitenkina tik vaisiais ir daržovėmis. Pagrindiniai maisto produktai paprasti: ryžiai, kruopų košės, jogurtas, daržovės, vaisiai. Kepama čia su kokoso aliejumi arba lydytu buivolių pieno sviestu. Ypatinga žavesį indiškai virtuvei suteikia prieskoniai. Milijonai indusų nepažįsta tikrosios indiškos virtuvės, sauja ryžių jiems dažniausiai būna visos dienos maistas. O juk indiška kulinarija - viena tobuliausių ir seniausių. Kasdien indų virėjai trina prieskonius, maišo juos su vandeniu, gamina pastą. Tai beveik ritualas.

Ajurveda teigia, kad tai kaip valgome nemažiau svarbu nei ką valgome. Valgymo papročiai Indijos filosofijoje skirti tam, kad palaikyti pusiausvyrą ir užtikrinti puikų virškinimą, kurio dėka sukuriamas Odžas. Odžas yra tobulai suvirškinto maisto rezultatas. Odžas - tai pozityvi, maitinanti energija, stimuliuojanti žmogaus imuninę, nervų, endokrininę ir psichologinę sistemas. Odžas priešingybė yra Ama.

- Valgydami venkite užsigerti šaltu kaip ledas vandeniu. Gurkšnokite šiltą ar kambario temperatūros vandenį. Šaltas vanduo apsunkina skrandžio darbą, nes virškinimui rreikalinga šiluma.- Jei tik įmanoma valgykite šviežiai pagamintą maistą.- Didžiąją patiekto maisto dalį turi sudaryti virtas maistas, šalia kurio valgomos nedidelės porcijos nevirtų salotų iš lengvai virškinamų morkų, agurkų, šviesiai žalių žalumynų. Maistas, pagamintas lėtai verdant, yra lengviau virškinamas ir išlaiko maistines medžiagas, o jo skonis puikus.- Valgydami venkite gerti pieną. Pienas yra sunkiai virškinamas, todėl geriausia jį gerti atskirai, prieš tai pašildžius, kad būtų geriau suvirškintas (mūsų receptų rubrikoje yra daugiau šio puikaus maisto produkto naudojimo patarimų ir receptų) . Geriausia pieną gerti šiltą ir vakare prieš miegą, kadangi kalcis lengviau įsavinamas gulimoje padėtyje.- Gerai sukramtykite maistą. Mėgaukitės jo aromatu, skoniu, sandara ir spalva. Žiūrėkite į valgymą kaip į šventę.- Suvalgykite saikingą porciją. Virškinimo palengvinimui 1/4 skrandžio turėtų likti tuščias.- Pavalgę truputį pailsėkite, pasimėgaukite geru lengvu pokalbiu ar atpalaiduojančia muzika. Jei popiečio metu ilsitės gulėdami, atsigulkite ar susirangykite ant kairio šono tam, kad gerai suvirškinti maistą. Po vakarienės neikite ilsėtis, o geriau trumpai pasivaikščiokite. Indai gamina daug patiekalų, kurie valgomi rankomis. Jei valgysite rankomis, viską imkite tik dešine ranka. Apskritai galioja nerašyta „dešinės rankos“ taisyklė. Sveikintis, rodyti į kitą žmogų, valgyti, gerti priimta dešine ranka. plauti kojas, rūpintis asmenine higiena, nešti šiukšles ir pan. - kairiąja.

tags: #indas #iš #kurio #valgome #sriuba #pavadinimas

Populiarūs įrašai: