"Džiaugsmo kepyklėlės" atsiliepimai: skonių ir atradimų istorijos
Kulinarija, o ypač konditerija, yra sritis, kurioje susipina kūrybiškumas, skonis ir asmeninė istorija. Lietuvoje gausu kepyklėlių, kurios savo gaminiuose įkūnija šias vertybes. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairių kepyklėlių, kurios savo unikalumu ir kokybe pelnė klientų simpatijas ir atsiliepimus. Nuo tradicinių receptų iki modernių interpretacijų, nuo verslo pradžios iššūkių iki sėkmės istorijų - kiekviena kepyklėlė turi savo pasakojimą.
Savęs paieškos ir konditerijos atradimas: Linos Vitkutės istorija
Maisto gaminimas Linai Vitkutei niekada nebuvo svetimas. Ji su šypsena veide prisimena, kaip vaikystėje pas močiutę kaime gamindavo salotas su braškėmis, o mėgstamiausi žaidimai vykdavo virtuvėje, eksperimentuojant su skoniais ir išbandant jėgas maisto gaminime. „Visą laiką buvau šalia to, bet niekada to neįdarbinau ir neįsivaizdavau, kad tai gali būti pagrindinė mano gyvenimo veikla, labiau siejau tai tik su hobiu. Bet aplinkybės privertė“, - nusišypso Lina.
Lina per gyvenimą yra išbandžiusi daug ką, vis savęs ieškojo: gamino papuošalus, baigė kosmetikės specialybę, bet visos šios veiklos buvo kaip hobis, niekad nematė jų kaip pragyvenimo šaltinio. Kurį laiką ji buvo emigravusi į Angliją, ten viskas prasidėjo nuo to, kad namuose vyresnėms dukroms kepdavo tortus. Išsituokusi su pirmuoju vyru, keliai vėl parvedė į Lietuvą, kur vėl rado meilę. Tada gimė ir sūnus Jonas, kurį meiliai vadina Jonuku. Moteris pasakoja kurį laiką nežinojusi ir net nenutuokusi, kad sūnui autizmas. Visas šias diagnozes išgirdo tik tada, kai jau laukėsi jauniausios dukros.
„Kai sužinojau visas diagnozes, supratau, kad viskas - sustoju. Tai buvo gili duobė, nes vaikai gimė metų skirtumu, vieną dar žindau, paskui kitą lakstau, tada sekė ir skyrybos su antruoju vyru, su kuriuo nebuvome susituokę. Taip ir likau viena pati su keturiais vaikais, o kažkaip suktis reikėjo“, - kalbėjo Lina. Kadangi sūnus turi sunkią negalią, ieškotis pastovaus darbo, pavyzdžiui, biure, buvo sunku, be to, moteris svarsto, ar kas norėtų priimti vienišą keturių vaikų mamą dirbti. Tačiau rankų sudėjusi ji nesėdėjo - paaugus jauniausiai dukrai, jai pradėjus lankyti darželį, Lina įstojo mokytis: „Tiek metų prabuvau namuose, labai norėjosi save kažkur realizuoti, vėl kažką dėl savęs padaryti, tad įstojau į konditeriją - tai, kas man arčiausiai širdies. Taip užsivedė visas varikliukas.“
Iš pradžių klaipėdietės desertus skanaudavo artimi draugai, pažįstami - taip žodis apie jos gaminius pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas. Tik niekur per daug nesiskelbė, kad užsiima konditerija, kol nesulaukė paskatinimo apie save papasakoti socialiniuose tinkluose.
Taip pat skaitykite: Džiaugsmo Kepyklėlės sėkmės istorijos
Dėmesys socialiniuose tinkluose ir "Jonuko ir Gretutės kepyklėlės" gimimas
Tą dieną Lina puikiai prisimena: kadangi artimai bendrauja su siuvėja, kuri vaikams siuva drabužėlius, kaip padėką per Mokytojų dieną nunešė savo keptų keksiukų. „Ji pasakė, kad pasidalins mano socialinių tinklų profiliu, kad daugiau žmonių sužinotų, o aš jo net neturėjau! Tad greitai susikūriau ir iš širdies parašiau įrašą, parašiau taip, kaip yra ir žmones, tikriausiai, tas tikrumas ir palietė“, - šypteli. Moteris pasakoja, kad nė nesitikėjo sulaukti tiek dėmesio ir kad jos įrašas bus pasidalintas tiek kartų, tačiau prisimena neįprastą sapną - galbūt jis buvo pranašiškas? „Prieš porą mėnesių sapnavau labai įdomų sapną, kad ramiai miegu ir įvyko greitas šuolis į viršų, net pabudus apėmė toks įdomus jausmas“, - prisimena ji.
„Jonuko ir Gretutės kepyklėlės“ vardą jos puslapis socialiniuose tinkluose gavo ne šiaip sau - sako, norėjosi kažko savito, artimo ir unikalaus, todėl pavadino mažiausiųjų šeimos narių vardais. Lina juokiasi, kad vyresniosios dukros vis klausia, kodėl pavadino sesės ir brolio vardais, o ne jų, tad joms pažadėjo - sukurs desertus, kuriems suteiks Vanesos ir Ievos vardus. Didžiausią klaipėdietės siūlomo asortimento dalį sudaro biskvitiniai tortai, tačiau ne ką mažiau populiarūs prancūziški sausainiukai macaroons, keksiukai, naminiai zefyrai ir tinginio pyragėliai.
Kūrybiškumas ir skonio balansas
Kad ir kokį receptą pasirinktų, Lina į kiekvieną jų vis prideda kažką nuo savęs, kaip pati sako, „Linos ingredientų“. Jau keleto desertų receptus yra sukūrusi ir pati - kūryba jai labai patinka. „Būna konditerės, kurios kuria tarsi meno kūrinius, su labai gražiomis dekoracijomis, o aš, kadangi dar pradžia, labai gilinuosi į skonio balansą, kad būtų labai, labai skanu. Iš patirties ir iš klientų pastebėjau, kad retas kuris prisimena grožį, žmogui labai svarbus skonis. Žinoma, pirmas įspūdis susidaro pažiūrėjus, todėl turi atrodyti estetiškai ir skaniai, bet svarbiausia, kad atrodytų skaniai - tada norisi paragauti ir, aišku, kai paragauja, padedamas galutinis taškas, nulemiantis, ar žmogus ir toliau bus tavo klientas, viskas priklauso nuo to, ar jam bus skanu. Yra žmonių, kurie pasako, kad desertas buvo skanus, bet kai palieka atsiliepimą, visą laiką pabrėžia, kad be galo skanu. Manau, pirmoje vietoje ir yra skonis, o tai - mano siekiamybė: išgryninti skonius ir sukurti kuo daugiau autentiškų receptų. Aš atsisėdu ir kuriu, galvoju, kas su kuo derėtų. Gyvenu kūrybos procese“, - šypsosi pašnekovė.
Lina juokiasi, kad vos atsikėlus pradeda galvoti apie naujus receptus ir miegoti gulasi su mintimis apie juos. Tik ištaikyti laiką, kada kepti desertus, kartais nelengva: reikia išvežioti vaikus į ugdymo įstaigas, būrelius, sūnų - įvairius užsiėmimus. „Kartais sunku, tenka ir nemiegoti, ir pasislėpus kamputyje paverkti, nes neturiu nei seserų, nei brolių, su tėvais santykiai taip pat nėra itin šilti. Bet mane labai sujaudino, kiek svetimų žmonių jautriai reaguoja į mano situaciją ir nuoširdžiai palaiko. Įsitikinau, kad yra be galo daug gerų žmonių. Dėl to ir turiu viską spėti, bet sakau, kad kai nori - spėji. Didelio noro vedina visa tai darau ir man pavyksta. Tik mažiau miegu (juokiasi). Kai nori, visada atsiranda laiko, tik reikia labai norėti ir viskas įmanoma“, - optimistiškai nusiteikusi dėstė L. Vitkutė ir pridūrė, kad didžiausia jos pagalbininkė - 14-metė dukra, kuri yra tarsi dešinioji jos ranka.
"Namai be gliuteno": kepyklėlė, gimusi iš poreikio
L.Želnienė pasakoja apie "Namus be gliuteno" įkūrimą ir iššūkius, su kuriais susidūrė, bei apie tai, kaip iš klientų aptarnavimo srities pavyko persikvalifikuoti į kulinarijos profesionalę, ir apie ateities planus.
Taip pat skaitykite: Tobulas jubiliejinis tortas: receptai
Idėjos gimimas ir asortimento plėtra
"Esame specializuota kepyklėlė ir kavinukė, siūlome įvairiausius kepinius žmonėms, netoleruojantiems gliuteno. Gliutenas yra rugių, kviečių, miežių ir avižų baltyme aptinkama medžiaga, kuri kai kuriems žmonėms sukelia alergiją ir įvairius negalavimus: galvos skausmą, svaigimą, nuovargį, pilvo pūtimą, refliuksą, kraujo spaudimo padidėjimą ar netgi dusimą, o ypatingai dermatitą bei bėrimus", - pasakoja L.Želnienė. Iš pradžių turėję 20 kepinių, dabar "Namai be gliuteno" asortimente turi virš 100 skirtingų ištobulintų kepinių. Viską gamina ir kepa patys - nuo duonos, tortų iki pyragų ar pyragaičių, išskyrus keletą vegetariškų desertų. Veiklos pradžioje ieškojo receptų internete, juos tobulino, perdarė, eksperimentavo. Vėliau kai kurie receptai pradėjo gimti iš nuojautos, kai įsivaizduoji skonį ir bandai jį atkurti naudojant sveikus ir įdomius ingredientus. Kai kurių receptų išgryninimas užtrukdavo ir visą mėnesį, nes kepiniai be gliuteno paremti visiškai kitokia technologija nei įprasta. Kepa virš 15 rūšių įvairių duonų, netgi prancūzišką batoną, picų padus, lavašus, virš 10 rūšių tortų, pyragų, sausainių ir keksiukų.
Pirmieji Lietuvoje ir dukters įtaka
"Namai be gliuteno" prieš trejus metus buvo pirmoji tokia kepyklėlė Lietuvoje, kurioje galima įsigyti kepinių be gliuteno. Tokia idėja kilo dėl dukters, kuri netoleruoja gliuteno. Maždaug 3-4 metus ieškojo jos negalavimų priežasties. Aplankė daug gydytojų, tačiau priežastį išsiaiškino eksperimento būdu pašalinusi iš mitybos gliuteną. Teko iš naujo išmokti gaminti, iš maisto raciono išbraukti miltus ir makaronus. Visko mokėsi pati, ieškojo receptų internete, daugiausia užsienio tinklalapiuose. Norėjosi sukaupta patirtimi ir žiniomis pasidalinti su kitais, taip pat gliuteno netoleruojančiais žmonėmis. Taip kilo mintis įkurti specializuotą kepyklėlę, kurioje viskas būtų po vienu stogu.
Iššūkiai ir sąmoningumo augimas
Gliutenas miltams suteikia lipnumą, todėl tokie kepiniai būna purūs ir glotnūs, netrupa. Gliuteno netoleruojantys žmonės yra priversti ieškoti alternatyvų, medžiagos, kuri begliuteminius miltus „surištų“. Šiuo metu alternatyvų yra tikrai nemažai, palyginus su tuo, kokia situacija buvo prieš penkerius metus, kai reikėdavo siųstis produktus iš užsienio. Bėgant laikui jaučia ir augantį žmonių sąmoningumą. Žmonės nori gyventi sveikiau, sąmoningai rūpinasi savo sveikata, todėl ieško sveikesnio maisto, atranda negalavimo priežastis. Tenka pabūti ir psichologe, kai klientai ateina su gliuteno netoleravimo testo rezultatais.
Prieš įkuriant „Namus be gliuteno“ daug metų dirbo valdymo ir administravimo srityje, su personalu ir finansais. Tiesioginės klientų aptarnavimo patirties neturėjo. Bet dirbant sau, iš širdies ir su didžiule meile bei atsakomybe, užsitarnavo klientų pasitikėjimą ir lojalumą. Bendravimas su klientais teikia didžiulį malonumą. Smagu matyti juos grįžtančius, klausiančius, kaip kažką išsikepti, kaip jiems kas pavyko, kokia jų savijauta. Tenka pabūti tarsi ir psichologe, kai klientai ateina su gliuteno netoleravimo testo rezultatais. Dauguma žino mano asmeninę patirtį, todėl ateina pasikonsultuoti, pasikalbėti. Tenka padrąsinti juos, kad nereikia bijoti sužinojus, kad alternatyvų yra šiuo metu tikrai daug, tik reikia jas tinkamai atsirinkti. Žmonės būna išsigandę, galvoja, kad bus sunku rasti, ką valgyti, tačiau reikia tiesiog iš naujo susidėlioti savo maisto racioną.
Vis dar tenka susidurti su nuostata, kad sveikas maistas yra neskanus ir neišvaizdus, tačiau paragavę kepinių neretai nustemba net skeptikai, supratę, jog sveikas maistas gali būti ir skanus, ir sotus.
Taip pat skaitykite: Kaip iškepti tortą vaikui
Verslo pradžios iššūkiai ir ateities planai
Idėjos brandinimo laikotarpis buvo ganėtinai sudėtingas, viską skaičiavo ir analizavo, kilo įvairių abejonių. Tuomet užsiėmė patalpų ir personalo paieška. Įgytas išsilavinimas buhalterijos ir ekonomikos srityje, ilgalaikis samdomas darbas vadovavimo sferoje - visa tai padėjo kuriant nuosavą verslą. Beje, nors su vyru turėjo santaupų, tačiau pritrūkus pinigų įrangai ir įsikūrimui pasinaudojo INVEGA siūlomos priemonės Atviro kreditų fondo 2 paskola. Taip pat vėliau užmezgė ryšius ir pradėjo bendradarbiauti su viena Klaipėdos kolegija, kuri ruošia kepėjus. Keli studentai pas juos atliko praktiką, nes Lietuvoje nėra mokyklų, ruošiančių kepėjus be gliuteno. O tai juk yra ateities maistas.
Klientai, jų grįžtamasis ryšys, padėkos ir džiaugsmo kupinas žvilgsnis, kai suranda maistą be gliuteno, labai įkvepia. Todėl planų ir siekių ateičiai turi daug, o vienas iš pagrindinių troškimų - praplėsti savo gaminių be gliuteno kryptį, tačiau tegul detalės lieka paslaptimi. Turi ir dar vieną siekį - atidaryti kepyklėles visuose didžiuosiuose miestuose. Kol kas kepyklėlės veikia Klaipėdoje ir Vilniuje.
Viktorijos Kazlauskienės desertų kelias: nuo vaikystės svajonės iki profesionalumo
Viekšnių miestelis, esantis šalia Mažeikių, neabejotinai gali didžiuotis vienu iš savo ryškiausių talentų - Viktorija Kazlauskiene. Šiemet švęsdama savo 29-ąjį gimtadienį, Viktorija dalijasi savo pasakojimu apie kelią, kuris nuvedė ją iki šio taško - konditerijos. Viktorija, turėdama aistrą maisto gamybai nuo pat vaikystės, niekada neabejojo, kad jos ateitis bus susijusi su konditerijos menais. „Konditerija visada buvo su manimi“, - šypsosi Viktorija, prisimindama savo pirmąsias dienas, kai virtuvėje stovėjo su prijuoste. Tačiau tik prieš 2,5 metų ji nusprendė pasukti į profesionalų kelią. Viktorija tikina, jog buvo pasiryžusi išeiti iš nuolatinio darbo ir paskatinta savo vyro, nusprendė bandyti laimę su tortais ir desertais. Jos kelias prasidėjo kaip savamokslės, tačiau moteris greitai įgijo profesionalios patirties. Mokymai „Bakerstreet“ konditerijos kursuose tapo paskatinimu tikėti savimi: „Buvau viena iš geriausių savo kursuose, kas man labai suteikė pasitikėjimo pradėti dirbti šį darbą profesionaliai.“
Šiandien Viktorija išgražina ne tik savo klientų stalus Viekšniuose, bet ir Klaipėdos viešbučiuose bei įvairiose šventinėse progose. „Manau, turiu pernelyg platų desertų pasirinkimą“, - juokauja Viktorija, paminėdama savo meilę prancūziškai konditerijai ir, žinoma, nepakeičiamiems macarons sausainiams. Nors Viktorijai patinka kurti ir dekoruoti, ji nevengia ir kasdienių iššūkių. „Vienas iš nemėgstamiausių užsiėmimų po macarons kepimo yra tvarkytis su visa ta netvarka“, - prisipažįsta Viktorija, bet priduria, kad visa tai daryti verta, kai gali suteikti džiaugsmą savo klientams. Šiuo metu Viktorija pasiekė dar vieną svarbų etapą savo kelionėje - birželį ji persikėlė į naujas, jai labai daug džiaugsmo suteikiančias patalpas. Moteris mano, jog šiandien jos vienintelis tikslas yra nepamesti užsidegimo ir motyvacijos darbui bei tikisi, jog ateityje turės savo mažą bei kuklią kepyklėlę.
Eglės Galinskienės "Su meile ir šokoladu": kūrybiškumas ir verslo sėkmė
Eglė Galinskienė, buvusi technologijų mokytoja, pasakoja apie savo kelią į konditeriją ir kepinių studijos "Su meile ir šokoladu" įkūrimą.
Nuo mokytojos iki kūrėjos
Eglė, kaip ir daugelis abiturientų, tiksliai nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Maniau, kad norėčiau tapti kirpėja arba tapti sodininke ir dirbti oranžerijoje. Kadangi klausiau tėvų, man priimtiniausias variantas buvo pedagogika, bet pasirinkau plačią sritį susijusia su menu: mokiausi dailę, technologijas, braižybą. Nors jau nebedirba mokytojos darbo, tačiau studijose įgytos žinios praverčia ir dabartinėje kasdieninėje veikloje.
Dirbo technologijų mokytoja nuo 1995 m. Iš pradžių darbas mokykloje patiko, tačiau ilgainiui dokumentų pildymas, visi techniniai dalykai po truputėlį pradėjo įgristi ir reikėjo ieškoti kažko naujo. O tas naujas dalykas, žinojo, jog bus kažkas iš jos hobių: siuvimas, mezgimas, nėrimas arba kepimas. Vilkaviškyje buvo atidariusi šventinės stilistikos saloną „Selena’’, kuriame siuvo progines sukneles, konstravau puokštes bei kūrė įvairias dekoracijas šventėms. Verslą vystyti sekėsi gerai, tačiau po penkerių metų jaučiausi išsisėmusi, trūko idėjų, jaučiau, kad kūrybinį darbą apėmė rutina. Žvelgiant dabartinėmis akimis, galbūt buvau tiesiog perdegusi ir man reikėjo ilgesnių atostogų, bet vis dėl to studiją uždarė, žinodama, jog tai ne paskutinė mano veikla. Po verslo uždarymo pilnai grįžo į mokyklą ( kai turėjau studiją, dirbau tik vieną dieną) ir joje pradirbau dar 9 metus. Taigi, galima sakyti uždariau duris, bet pasirinkau langą - mokyklą.
Po devynerių metų sugalvojo įkurti naują verslą. Drąsos pabandyti įkurti dar vieną verslą turėjo, nes, jos įsitikinimu, baimė yra pats blogiausias dalykas ir visa ko stabdis.
Kūrybos laisvė ir unikalumas
Dirbant mokykloje turi apsispręsti, ar esi pirmiausia pedagogas, ar kūrėjas. Jeigu esi vis dėl to kūrėjas, mokykloje meno saviraiška yra gana ribota, įsprausta į rėmus, biurokratizuota. Norėjo visiškai kurti tik sau. Be to, nenorėjo kitus mokyti, bet ir pati kažko išmokti.
Neturi mūzos, nenori kažko kopijuoti ir eiti vienodu keliu kaip ir dauguma. Tiesiog turi sau tikslą, kad jos kepiniai būtų šiuolaikiški, bet kartu ir klasikiniai.
"Su meile ir šokoladu" pavadinimo istorija
Nenorėjo savo įmonės pavadinti įprastai: „Eglės kepyklėlė‘‘ ar „Eglės kepiniai‘‘, nors daugelis patarė vadinti būtent taip, kad žmonės geriau įsimintų. Jos nuomone, esmę sudaro ne aiškus pavadinimas, o skonis, grožis, kokybė, malonus aptarnavimas. Savo įmonę pavadino taip todėl, kad mano visi pyragaičiai iškepti su namų šiluma ir meile, o šokoladą pavadinime pridėjo todėl, kad norėjo saldaus skambesio.
Artimųjų palaikymas ir verslo sėkmė
Eglei pasisekė su savo vyru, gyvenimo draugu. Jis padeda įgyvendinti idėjas ir mane palaiko, nors kai kurios iš jų, ir jam skamba per daug „crazy.‘‘ Abu esame darboholikai, tai vienas kitą suprantame. Bet į virtuvę darbuotis kartu nieko neįsileidžia, viską daro viena.
Verslo kūrimas pranoko lūkesčius, nes ji atėjo į šį darbą turėdama labai minimalius planus, net nesitikėjo jų viršyti, nes pirmiausia norėjau užsiimti kūryba savo namuose, bet darbų sūkurys įsuko taip stipriai, kad ir porą metų pavogė iš manęs (juokiasi).
Kūrybiškumas ir natūralumas
Visų pirma, viską daro savaip ir nesivadovauja jokiais receptais. Aš juos iškart įspėju, kad galiu atsižvelgti į torto formą, struktūrą, tačiau tai nebus visiška kopija. Torto sudėtis, kepimo technika bei papuošimai bus pagal ją. Kai kurie lieka nusivylę, kad jų išragauto torto visiškai vienodai nepagaminsiu, bet tiesiog nenoriu, jog mano smulkios įmonės gaminiai taptų masinės prekybos tipo tortais, su griežtu receptu bei daugybe cukrų, pridėtinių aliejų bei konservantų.
Viskas gaudavosi, nes gamino nuo mažumės, bet technologinį dalyką teko tobulinti, kad atlaikytų karštį, stovėtų ( pvz. vestuvinis tortas). Negalėtų kurti receptų, nes tada nebus kūrybos, o liks tik darbas bei tų pačių receptų taikymas. Tačiau, net ir be sugadintų produktų, šis hobis yra brangus, nes nori gaminti kokybiškai, kuo natūraliau bei unikaliau.
Kiekvienas tortas jai pasako, kuo nori būti, ji nežino tikslios baigties, nes neturi aiškaus recepto, plano.
Motyvuoja tas, kad žmonės, net ir suvalgę tortą, ne tik padėkoja trumpa žinute ar skambučiu, bet būna ir tokių, kur ilgiausius padėkos laiškus atsiunčia (šypsosi). Taip pat jai svarbu asmeninis tobulėjimas, nes kitaip darbas ir liktų darbu.
Sunkiausia būna sukurti kepinius be glitimo, be laktozės, be cukraus. Liūdniausia, kad tai labiau būna susiję su mada, užgaidomis, o ne alergijomis. Bet vis vien padaro, nors tai neteikia tiek džiaugsmo. Džiaugiasi, kad dauguma klientų, net kai vestuvinius tortus užsako, žino viziją, dekorą, bet ja pasitiki, nekontroliuoja. Labai smagu atiduoti tortą, kai šviečia akys, klientas džiaugiasi kepiniu. Per visus tuos metus buvo tik pora nemalonių atvejų, todėl turi būti labai laiminga.
Margarino ir aliejaus nenaudoja, į kepinius dedu tik sviestą. Gamina naminius kepinius be konservantų: sudėtį pagrinde sudaro maskarponė, grietinėlė, vaisiai, uogos, natūralios tyrės (iš vaisių bei uogų), šviežios uogos, šokoladas. Žodžiu, klasikiniai kepiniai, tik į šiuolaikiškesnį „rūbą‘‘ aprengiu ir kūrybos įdedu, nes nenoriu, kad pyragas taptų - „plyta‘‘. Sunkiausia būna su vaikų gimtadienio tortais, nes jų puošyba kartais reikalauja daug cukraus masės, kurios aš vengiu.
Pandemijos įtaka ir patarimai
Veikla pora mėnesių buvo uždaryta, bet vis vien žinojo, kad po nakties ateis diena. Taip pat saugumo garantija buvo vyro darbas. Bet pandemija, atrodo, laiku suteikė atostogas, nes iki tol buvo stipriai per daug užsakymų ir net buvo kilę problemų dėl sveikatos. Taip pat kai sustoji, kyla naujų minčių, sukuri kažką naujo, nesisuki kaip voverė rate.
Eglės nuomone, šiais laikais reikia per gyvenimą eiti etapais, kurie sudaro visumą. O tie etapai, ko gero, dėliojasi kas septynis metus, tada darbą tenka keisti arba pereiti į kitą poziciją. Nes per tuos 5-7 metus atsiranda darbas, o ne kūryba (kaip kad man buvo). Iš tiesų, šiais laikais galimybės yra labai plačios, tik reikia atrasi savo talentus bei stipriąsias savybes, ir darbas taps ne vien tik darbu, bet ir hobiu. Taip pat nepabijočiau pasiūlyti ir darbo namuose. Pavyzdžiui, maisto gamybai dabar puikios galimybės: pasikeitė įstatymai, lengvinamos sąlygos norintiems dirbti namuose su maistu. Mažesnei gamybai net nereikia turėti tam tikrų specialių patalpų, veiklą galima vysti savo virtuvėje, tačiau yra svarbu atitikti kitus VMVT (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ) reikalavimus ir gauti jų leidimą.
Visų pirma, reikia suvokti, kad darbas turi būti mylimas, nereikia galvoti apie pinigus, ne jie pagrindinis variklis. Kuomet myli savo darbą, su laiku ateina ir pinigai. O dėl tolimesnių planų galiu pasakyti tik tiek, kad viso pasaulio nenoriu užkariauti, nes reikia mėgautis tuo, ką jau sukūriau.
Itališkas Panettone: istorija ir gamybos paslaptys
Italų šventinis stalas niekada neapsieina be desertų, o itališkos Kalėdos be Panettone - ne Kalėdos. Saldus, burnoje tirpstantis ir it debesėlis minkštas pyragas taip išpopuliarėjo visame pasaulyje, jog jis prieš šventes šluote iššluojamas iš prekybos centrų. Net ir iš lietuviškų! Patiems šį pyragą išsikepti yra gana sudėtinga, nes mielinė šio pyrago tešla kildinama dar iš vakaro. Ji pagardinama vanile, mirkytomis razinomis, apelsinų žievelėmis. Taip pat neapsieinama ir be kitų pagardų - džiovintų vaisių ar uogų, cukatų, šokolado gabalėlių, smulkintų riešutų. Jie suteikia pyragui sodrų, išskirtinį skonį.
Panettone - milanietiškasis brandintas pyragas, kuris kepamas iš saldžios mielinės tešlos, pagerinamos kiaušinio tryniu (jis suteikia pyragaičiui spalvą), cukatomis ir razinomis. Tokius pyragus pirmiausia imta kepti Milane, Šiaurės Italijoje. Dabar prieš šventes jų stengiamasi iškepti labai daug, kad nukeliautų į įvairius pasaulio kraštus. Tai yra tradicinis italų Kalėdų pyragas. Labai skanu juo mėgautis pusryčiams su kava.
Istorija ir recepto paslaptys
Vilniuje įsikūrusios itališkos kepyklėlės „Penkios raidės“ savininkas Fabio Casali Panettone atsiradimo istoriją sužinojo dar iš savo tėčio, kuris Romoje taip pat turi savo kepyklėlę „Pasticceria Casali“. 79-erių Luciano Casali savo sūnui papasakojo, kaip atsirado šis itališkas gardėsis: „Labai labai seniai, antikinėje Romoje ar dar seniau buvo kepama duona, kuri vadinosi pagnotta. Šita duona savo forma buvo panaši į čiabatą (buvo žema). Į ją buvo dedama daug džiovintų vaisių ir ji buvo kepama iš specialių miltų farina di farro. Bėgant laikui, šios duonos receptas buvo tobulinamas. Buvo pradėta naudoti cukatai ir razinos. Pirma tikra Panettone buvo iškepta kepėjo vardu Toni (Antonio). Ar tai jo tikras vardas, ar koks slapyvardis - nežinia. Kadangi jis vienintelis kepė tokią duona, buvo pradėta vadinti pane di Toni (Tonio duona). Su laiku pavadinimas tapo Panettone. Milano kepėjas Angelo Motta sugalvojo suteikti dabar jau įprastą - cilindro formą. Paskui šis Motta tapo industriniu Pannettones kepėju, žinomu ne tik Italijoje. Tradicinė itališka Panettone, bent jau Romoje, kepama su cukatų gabaliukais cedro (vaisius panašus į citriną) ir razinomis“.
Italas Fabio savo autentiško Panettone pyrago recepto nepanoro išduoti, tačiau pridūrė: „Panettonei naudojamas sviestas ir ypatingai aukštos kokybės miltai „00“ su daug glitimo ir baltymų (minimum 15 procentų baltymų). Gamybos procesas trunka dvi dienas, iš viso - 5 kildinimai. Pradedama su mažai miltų, iškilus tešlai - pridedama dar, paskui iškilus dar. Su kiekvienu kildinimu, pridedami miltai ir kiti ingredientai. Paskutiniuoju penktuoju kildinimu pridedami cukatai, razinos ir kildinama jau Panettones formoje. Panettone gamybai nenaudojamas nei pienas, nei vanduo, nei kiti skysčiai. Tik pačiam pirminiam etape maždaug 10 gramų vandens vienai Panettonei ir viskas. Todėl kildinimo procesas ypatingai svarbus. Taip pat itališko pyrago iškepimui reikšminga - atitinkamos temperatūros ir laikas bei aplinkos drėgmė“.
tags: #tortai #dziaugsmo #kepyklele #atsiliepimai