Darbštumas ir maistas lietuvių posakiuose: nuo senovės iki šių dienų

Darbas nuo seno buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, būdas ne tik užsidirbti pragyvenimui, bet ir įgyti aplinkinių pagarbą. Lietuvių tautosakoje ir literatūroje gausu posakių, atspindinčių požiūrį į darbą, tinginystę ir maisto svarbą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šie aspektai atsiskleidžia lietuvių liaudies išmintyje ir rašytojų kūryboje.

Darbas kaip vertybė senovės Lietuvoje

Visais laikais darbas buvo ir yra neatsiejama ir būtina žmogaus gyvenimo dalis. Akivaizdu, kad seniau, tik dirbantis žmogus nusipelnydavo aplinkinių pagarbos ir meilės, o darbu ne tik maistas buvo pelnomas, bet ir žmonės, kartu dirbdami, artimesniais tapdavo. Čia, taip pat, aukštinamas darbingas, nagingas, prakaitą liejantis žmogus, o peikiamas tas, kuris tingi dirbti ir tikisi, jog viską pasieks tinginyste. Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus.

Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936-2013), gerai žinomas Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas, savo prisiminimuose apie darbą rašė: „Laimingi pavargę“. Akivaizdu, kad šiam žmogui skausmingas nepaliaujamo gyvenimo darbo paliktas nuovargis, primena geriausius jaunystės metus. Šie Marcelijaus Martinaičio prisiminimai apie darbą, itin puikiai atspindi XX amžiuje gyvenusių žmonių gyvenimą ir požiūrį į darbus. To meto kaimo darbai, sudarė didžiąją žmogaus gyvenimo dalį. Ypatingai įdomu ir tai, kad M. Martinaičio prisiminimuose, matyt ne veltui, kartu su darbu ir jo svarba paminėtos ir darbo pabaigtuvės ir dainos.

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Šios dainų rūšys tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad senovės lietuviams darbas ir viskas kas su juo susiję, buvo savotiškai šventa.

Ne veltui, tautosakoje minima, kad darbu vadovaudamiesi, lietuviai vyrai net ir žmonas rinkdavosi. O būtent tokie moterų darbo bruožai galimai atsispindi ir čia mano cituojamoje darbo dainoje.

Taip pat skaitykite: Pietų krašto žmogaus bruožai

Tampa aišku, jog darbas ne tik vertybė pati iš savęs, tačiau senovės lietuvius darbas, kartu liejant prakaitą, labiau suartindavo, leisdavo pasijusti labiau savais, broliais besidalijančiais vienodo sunkumo triūsu. Akivaizdu, ne veltui M. Martinaitis teigė: Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus.

Simonas Daukantas (1793-1864), Lietuvos istorikas ir rašytojas, savo istoriografiniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) pabrėžė, kad darbas grūdina žmogų, nepriklausomai nuo jo lyties. Ir tiek vyrai, tiek moterys turi savo pareigas, kurias privalo įvykdyti ir darbus, kuriuos reikia nudirbti: Darbuose visi buvo veikli ir skudri, vyriškiejai ir moteriškosios, pirmiejai ; pirmiejai lėtos ir ūkės reikalais rūpinosi, o moteriškosios su namų darbais ryžos.

S. Daukantas savo istoriografiniame veikale puikiai ir išsamiai paaiškina, ką konkrečiai veikdavo vyrai, o ką moterys. Vyrai užsiimdavo statyba, malkų ruošimu žiemai, šienavimu aplink namus. Į tolimesnes vietoves vykdavo medžioti - gyvūnų mėsa buvo viena pagrindinių žmonių mitybos dalių. Panašu, kad ir medžioklės mąstai iškart didesni būdavę, nes anot S. Daukanto, vyrai medžiodavo meškas, briedžius, lūšis, taurius ir kitas smulkmes. Akivaizdu tampa, kad ir pasiruošimas medžioklei buvo ne ką mažesnis darbas, nes vyrai patys ir įrankius medžioklei gamindavosi. Taip pat, vyrai vertėsi prekyba, kai veždavosi prekes tolėliau, galbūt į didesnį miestelį.

Tuo tarpu, akivaizdu, kad moterys, kaip buvo matyti Žemaitės apsakyme, triūsė nemažiau nei vyrai: <…>moteriškosios po namus triūsėjo. Žiemą linus šukavo, vilnas kedeno ir verpė; vienos audė audeklus, <…> kitos arė, sėjo, šieną piovė ir grėbė, javus nuo dirvų valijo, daržus ravėjo, gyvolius liuobė bei kutino ir namus gerbė<…>. Kad tinginystė tuo metu buvo didžiausia gėda, galima pagrįsti ir tuo, jog S. Daukantas savo veikale nepamiršo paminėti ir visai jaunų vaikelių darbingumo: Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skubriais ir veikliais, bet dar mažieji vaikai, apsuk namus po marškinių tviskinėjantys, žiemos laiku su bočiu ar bobute vilnas kedeno, gijas vijo, plunksnas plėšė ar vyženas vyžo didiesiems;<…>

Nebekeista tampa, kodėl Žemaitės kuriama veikėja Burokienė, buvo įskaudinta dėl „tinginės“ epiteto, kai net S. Daukanto minimiems visai mažiems šešerių, septynerių metų vaikams didžiausia gėda būdavo dar nemokėti tinklų megzti, virvių sukti, pynių pinti ir panašių darbų atlikti. Ir dar aiškiau ima darytis, kodėl M. Martinaičio minimi asmenys, kartu su juo jaunystėje dirbę, prisimenami su tokia pagarba.

Taip pat skaitykite: Ne vien duona...

Jei dar liko skaitytojų, kurie nepatikėjo darbo svarba senajam lietuviui, tada derėtų paskaityti ir kitų žinomų to meto autorių kūrinius, kuriuose atradau ne mažiau pagarbos darbui ir pareigai. Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) Pragiedruliai (1906), kur į darbą itin pagarbiai ir su meile žvelgia kūrinio veikėjas, jaunosios kartos atstovas Napalys Šešiavilkis. Vinco Krėvės (1882-1954) Skerdžiuje, nenuilstamai dirba senasis kūrinio veikėjas Lapinas.

Darbas ir maistas lietuvių tautosakoje

Įvairių minčių apie darbo reikšmę ir net tinginystę gausu ir Lietuvių tautosakoje minimose lietuvių liaudies išminties patarlėse. Viena iš tokių, kuri man pasirodė labai prasminga, yra: Bepigu dirbt, kai yra ką valgyt. Ši patarlė tarsi puikus atspindys ne tik tautosakoje, bet ir literatūroje gausiai aprašomo šeimos moterų triūso. Juk būtent moterys, namų šeimininkės, gebėdavo išmaitinti gausias šeimas, nors ir neturėjo didelių išteklių. Vakaro metu, senolės, dažnai imdavosi virbalų ir megzdavo kojines šeimos vyrams, kad tie, dirbdami šaltą žiemą, kojų nešaltų. O anūkus palepindavo kandžių, bet šiltų vilnos siūlų šalikais ir kepurėmis.

Būtent moterų šeimininkių triūsą, puikiai aprašo lietuvių rašytoja Žemaitė (1845-1921), savo gerai žinomame apsakyme Tinginė. Tačiau pasakotojas, pagrindinės veikėjos mintimis, tarsi paneigia „tinginės“ etiketę, nes ši veikėja, atrodo, daugiausiai ką veikia savo gyvenime, tai - dirba šeimos, namų, vyro ir didžiulio ūkio labui, o poilsiui ar tai primestai „tinginystei“ laiko visai neturi.: Kas rytą reik ankščiausiai atsikelti, lyg aušros išvirti valgyt; palikus vaikus miegant, eiti kartu su vyru dvaro galvijų šerti. Kol visą abarę dviejuose apsišeria, gerai saulė išsikelia. Vos parbėgusi spėja užvalgyti, laikas jau ir girdytis ; potam pietų šerti, pašaro iš kluono parsivežti, vėl girdytis ir vėl šertis… Kol apsišeria paskutinį kartą, juoda tamsa ateina. Šie žodžiai skamba jos mintyse, kaip klausimas sau. O ir savigaila pagrindinė veikėja neužsiima, tik labai įskaudinta kitų jai metamo epiteto tinginė, savotiškai save teisina ir gina, bent jau tyliai mintyse: Išgirdusi kartais iš nejučių, o kartais ir tyšia ištartą ,,tinginė“, Burokienė, skaudžiai atsiduksėjusi, arba nurijusi pašokusias ašaras, krenta kniupščia į lovą, ir kaip vilnis plaukia jai per galvą klausimas: „Gal aš ir tingiu?… O kaip bereik didžiau dirbt?“…

Ši patarlė tarsi puikus atspindys ne tik tautosakoje, bet ir literatūroje gausiai aprašomo šeimos moterų triūso. Juk būtent moterys, namų šeimininkės, gebėdavo išmaitinti gausias šeimas, nors ir neturėjo didelių išteklių.

Pavyzdžiui, lyginamos tokios dvi patarlės: Prakaito nepridėjęs, duonos nevalgysi ir Iš darbo nebūsi bagotas[4], tik kuprotas (Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Pirmoje akivaizdžiai aukštinama darbo svarba. Iš šios patarlės suprantama, kad tik dirbantis duonai užsidirba ir gali ją oriai valgyti. Ši patarlė labiau būdinga mūsų protėvių požiūriui į darbą. Labai didžiulį skirtumą galima įžvelgti ir vienoje patarlėje, kuri seniau sakoma buvo taip, kad skatintų dirbti, o šiuolaikinių žmonių pakeista taip, kad reikšmė tapo priešinga: Kas nedirba, tas nevalgo (Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. O dabar - Kas nedirba - tas valgo. Iš šios patarlės suprantama, kad tie kurie dirba, tarsi gaišta savo laiką, o tie kurie nedirba - valgo dvigubai.

Taip pat skaitykite: Ilgaamžiškumo paslaptys

Prano Sasnausko Lietuvių patarlės ir priežodžiai (2006) galima rasti patarlių, kurios nebūtinai tiesiogiai lygina darbą ir tinginyste, tačiau galima suprasti, kad jose šnekama apie darbo būtinybę. Pavyzdžiui: Ėsti - vyras, dirbti - vaikas (Sasnauskas, Pranas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Akivaizdu, kad ši patarlė skirta pašiepti tinginį vyrą. O suprasti ją galima būtų taip, kad valgydamas vyras stengiasi iš peties - didelį kiekį maisto sudoroja ir renkasi sunkų maistą, kad sotus būtų.

Vieni aiškiausių darbo ir tinginystės palyginimų atsispindi tokiose patarlėse, kurios aiškiai parodo požiūrio į darbą seniau ir dabar skirtumus. Pavyzdžiui, seniau buvo sakoma: Neatidėk rytdienai, ką gali padaryti šiandien (Sasnauskas, Pranas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. O dabar, turbūt, ne vienam yra tekę girdėti: Ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien. Taip pat ir - seniau: Kas nedirba mielas vaike - tam ir duonos duot nereikia. Dabar: Darbas ne zuikis, į mišką nepabėgs (Sasnauskas, Pranas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai.

Darbo samprata šiuolaikiniame pasaulyje

Tačiau darbas? Nuo kada tapome tokie dideli pirmadienio gerbėjai? Maža to: gyvenam kaip Skruzdė, bet pavydim Žiogui. Būti užsiėmusiam dabar madinga. Tą puikiai išreiškė viena namų šeimininkė, kurios atsakymą į sociologų apklausą pacitavo B. Kantrowitzas: „Anksčiau kalbėjom, ko geresnis namas ar mašina, o dabar: Sakai, esat užsiėmę? Akivaizdžiausias atsakymas: be darbo nėra atlyginimo (bent jau teoriškai), o be pinigų tai kas gi šiais laikais žmogus? Tuomet pasidaro aiškus kaip taburetė garsusis posakis „darbas išlaisvina”: darbas papildo sąskaitą banke, ir tai suteikia žmogui sparnus, staiga visas pasaulis jam atsiduria po kojų, nori - plauk aplink žemės rutulį, nori - skrisk į mėnulį, ir ilgas „taip toliau”.

Tačiau tie patys žodžiai ištarti klausiamąja intonacija galiojo visais laikais - ir greičiausiai galios iki žmonijos pabaigos. Gegužės pirmoji, tarptautinė Darbo diena, puiki proga jam vėl iškelti. Taigi: darbas išlaisvina? Ar bet koks darbas išlaisvina? Ką išlaisvina ir nuo ko, ir kam? Gal darbas išlaisvina mūsų laiką? Taip atsiranda laisvalaikis, kai galim dainuoti sau ir šokti kaip žiogas iš La Fontaine’o pasakėčios? Reklaminiai filmukai mums perša kaip tik šį atsakymą: štai, pavyzdžiui, perkant tam tikros firmos kavą, išsiunti kelias jos etiketes ir gali laimėti poros tūkstantėlių „atlyginimą” kas mėnesį iki gyvenimo pabaigos.

Susimąsčiau: darboholija? Bendravimo trūkumas? Socialinio pripažinimo stygius? Baimė dėl ateities? O gal koks gilus, ir kai kuriems žmonėms, regis, esminis „Skruzdės” kompleksas?

Turbūt žmogišku protu geriausiai suvokiamas (todėl ne kartą įvairiose visuomenėse taikytas) yra senųjų hebrajų požiūris į darbą, atskleistas ne viename Senojo Testamento tekstų. Viena iš „piktybių”, nuo kurių apsaugo juodas darbas, yra galvojimas: „Pristatyk savo vergą prie darbo, ir turėsi ramybę; duok jam laisvas rankas, ir jis ieškos laisvės” (Sir 33,26). Tačiau ne vien egoistiškas susirūpinimas savo ramybe skatina šeimininką nukreipti vergo gyvybinę energiją naudinga vaga - gerovei kurti, o ne galvoti apie tokį pavojingą dalyką kaip laisvė. Mokytojas tęsia: „Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su savimi pačiu, nes jį nusipirkai krauju. Čia šeimininkas ir vergas susijungia į vieną - kaip protas ir kūnas sudaro vieną žmogų. Tai - seniausias žmonijos istorijos darbo pasidalijimo pavyzdys: vienas galvoja, planuoja, organizuoja, o kitas daro. Iš šio darbo pasidalijimo gimė visa antikos civilizacija. Žinoma, proto darbas laikytas garbingesniu, jį žmonės darė savo malonumui ar draugų ir pažįstamų pripažinimui pelnyti, o štai prie fizinio darbo žmogus savo noru retai kiša nagus - nebent privečia tuščias skrandis ar šeimininko bizūnas.

Jau Platonas ar Aristotelis manė, kad laisvalaikis yra pavojingas, ir žmogus turi nuo jaunų dienų mokytis jį suvaldyti. Taip ir fizinis darbas yra tarsi išorinis vabzdžio kiautas, kuris nori nenori sustato gyvenime viską į savo vietas ir surikiuoja prioritetus: visą svaiginamą ir gluminamą mus supančių daiktų įvairovę galima kaip kokią kilometrinę algebros formulę supaprastinti iki „x = a + b + c”. Tūkstančiai supermarketo lentynose blizgančių maisto pakelių susiveda į duoną ir vandenį skrandžiui prikimšti, dešimtys tūkstančių apdarų nuo paskutinės mados šūksnių iki elgetos skarmalų susiveda į medžiagos gabalą mūsų plikam kūnui apsaugoti, o visa architektūra nuo dangoraižių ir rūmų iki nendrių lūšnos ar iglu susiveda į keturias sienas ir stogą, apsaugančius mūsų gležną gyvastį nuo šalčio, karščio, vėjo, lietaus ar sniego. Bet išsivadavus iš šio palaimingo išorinio kiauto, susiduriama su laisvo laiko pavojumi. Kaipgi kitaip paaiškinsime, kodėl taip padaugėja depresijų ir kitų psichologinių sutrikimų tarp bedarbių, tėvų išlaikomų paauglių ir dar nedirbančių jaunuolių ar išėjusių į pensiją žmonių?

Prisimenat, kaip Jahvė Pradžios knygoje išvarydamas Adomą iš rojaus jam sako: „Triūsu maitinsies iš [žemės] visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, ir maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas” (Pr 3, 17-19). Kirba mintis, kad šiame prakeikime slypi ir palaiminimas - vis tas pats pradinis palaiminimas „apvaldyti žemę”, duotas sukūrimo metu (Pr 1, 28). Bet keisčiausia, kad Dievas dar ir pažadėjo mums rojų, ir netgi šioje žemėje - kaip izraelitams pažadėjo žemę, „tekančią pienu ir medumi” (Iš 3, 8).

Taip jau yra nutikę - jei tikėsime Biblija, dykuma keliaujantiems izraelitams nė piršto nepajudinus tiesiog iš dangaus krito duona (mana) ir mėsa (putpelės), o iš uolos (tiesa, teko stuktelėti lazda) tryško vėsus gėlas vanduo (Iš 16 ir 17). Panašiai nutiko ir pranašui Elijui: kai jis dykumoje slėpėsi nuo persekiotojų, jam maisto kasdien atnešdavo varnai, ir toli gražu ne sausų kriaukšlių: „Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo” (1 Kar 17, 6). Tad Senajame Testamente nebūtina lieti „veido prakaitą” bei „sunkiai triūsti” (pgl. Pr 3, 17) norint pelnyti duoną - jos galima gauti be jokio vargo tiesai iš dangaus.

Arba štai kaip Dievas apdovanoja savo išrinktąją tautą nepelnytomis dovanomis: Jozuės lūpomis Jis taria izraelitams: „Daviau jums žemę, kurios neįdirbote, ir miestus, kurių nestatėte: juose esate įsikūrę. Kaip tai suderinti su garsiuoju šv. Pauliaus priesaku, kurio gilų teisingumą patvirtina kiekvieno iš mūsų dvasinė nuojauta: „Kas nenori dirbti, tenevalgo” (2 Tes 3, 10)? Dar daugiau sąmyšio sukelia Jėzaus teiginys, kad net ir pats Dievas dirba: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 16).

Kitaip tariant, svarbu ne pats darbas, bet jo tikslas. Jis svarbesnis net už tokio gyvenimo sutvarkymo priežastis. Tai - pamatinė visos Jono Pauliaus II enciklikos „Laborem excercens” (1981) tema (ištraukos publikuotos ir bernardinai.lt 2011-04-27). Per darbštumą kaip dorybę „žmogus kaip žmogus darosi geras[19]”. Enciklika atkreipia dėmesį, kad ir pačioje Biblijoje (tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose) pilna nuorodų į šią giliąją darbo esmę. Ji susijusi su žmogaus gyvenimo prasme šiame pasaulyje, kurį Pradžios knyga apibendrina keliais žodžiais: „Viešpats Dievas jį išsiuntė iš Edeno sodo tam, kad dirbtų žemę, iš kurios buvo paimtas” (Pr 3, 23). Visa žemė yra sodas, o žmogus - jo sodininkas. Būti sodininku - kilniausia, nors drauge ir sunkiausia žmogaus paskirtis, sako anglų mistikė pal. Julijona iš Norvičo (XIV a.) nuostabioje alegorijoje apie Valdovą ir Tarną. Nė Rojus žmogaus negelbėjo nuo šios pareigos: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi” (Pr 2, 15). Šventasis Raštas netgi leidžia įtarti, kad ir žemėje darbas gali būti dieviškas - jei dirbama ne dėl žmonių, bet dėl Dievo, kaip pataria šv. Paulius: „Ką tik darytumėte, darykite tai iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms” (Kol 3, 23).

Gal kaip tik tą ir turi galvoje Mokytojas, tardamas šiuos mįslingus žodžius: „Saldus gyvenimas to, kuris pats save aprūpina ir kuris dirba, bet geriau už juos abu - rasti lobį” (Sir 40, 18). Gal tai ir yra tas pats lobis, kurio per darbus nepastebėjo Morta. Prisimenat, kaip Jėzus jai tarė: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10, 42).

Šabas yra Viešpačiui skirta diena, kurios metu viskas yra kitaip: žmogui uždrausta dirbti „savo tarnybos darbą” (Kun 23, 7), bet galima padėti artimui, gydyti, švęsti, kaip darė Jėzus ir jo mokiniai. Tuomet ir darbas įgyja kitą prasmę, nes dirbame ne vardan užmokesčio, bet dėl to, kad pasaulis yra mūsų, tad turime juo rūpintis (kaip tik šią prasmę palyginime apie sūnų paklydėlį pabrėžia José María Castillo tekste, skelbtame bernardinai.lt 2011-04-25). Šabas mums ir primena, kad nedirbame aklai šeimininko liepiami kaip vergai, bet kuriame, kaip pats Dievas: „Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino” (Iš 20, 11). Be šios „septintosios dienos dimensijos” visas mūsų triūsas galiausiai neturi prasmės, ir esame pasmerkti tarti su melancholiškuoju Koheletu: „Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausiai vynuogynų. […] Apsirūpinau visais mirtingųjų malonumais. […] Taip tapau didis. […] Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai buvo tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule” (Mok 2, 4-11).

Biblijoje pilna nuorodų į šį teisingumą. Šv. Paulius sako: „Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. Triūsiančiam žemdirbiui dera pirmam pasiimti vaisių” (2 Tim 2, 5). Jis cituoja Mozę, sakiusį: „Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui”, ir paaiškina: „Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal Jis iš tiesų tą taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį” (1 Kor 9, 9-10).

Motyvuojančios citatos apie darbštumą

Apėmė apatija ir nusivylimas savo rezultatais? Norite pasisemti įkvėpimo? Pateikiame keletą motyvuojančių citatų, kurios padės nenukabinti nosies ir judėti pirmyn:

  • „Nesvarbu, jūs manote, kad galite, ar manote, kad negalite - abiem atvejais esate teisūs.“ (Henry Ford)
  • „Gyvenimas susideda iš 10 proc. to, kas man nutinka, ir 90 proc. to, kaip aš į tai reaguoju.“ (Charles R. Swindoll)
  • „Jei nuolat galvosite apie tai, ką turite gyvenime, visada turėsite daugiau. Jei galvosite apie tai, ko neturite, jums visada trūks.“ (Oprah Winfrey)
  • „Darykite arba ne. Nėra jokio bandymo.“ (Yoda)
  • „Po dvidešimties metų, patikėkite, jūs labiau gailėsitės dėl to, ko nepadarėte, nei dėl to, ką padarėte, tad meskite šalin visus susivaržymus, plaukite iš savo saugaus užutėkio ir gaudykite permainų vėjus. Tyrinėkite. Svajokite. Atraskite.“ (Mark Twain)
  • „Per savo karjerą aš praleidau daugiau kaip 9 tūkst. metimų, pralaimėjau beveik 300 rungtynių. 26 kartus man buvo patikėta mesti komandai laimėjimą galėjusį garantuoti metimą ir aš nepataikiau. Aš kartą ir vėl patyriau nesėkmę. Ir būtent dėl to man pasisekė.“ (Michael Jordan)
  • „Aš nesu savo aplinkybių produktas. Aš esu savo sprendimų produktas.“ (Stephen Covey)
  • „Pats sunkiausias dalykas - sprendimas veikti. Visa kita - tik atkaklumas.“ (Amelia Earhart)
  • „Tai, kas nutiko vieną kartą, gali daugiau niekada nepasikartoti. Bet tai, kas nutiko du kartus, tikrai pasikartos ir trečią kartą.“ (Paulo Coelho)
  • „Viso savo kūrybingumo neišnaudosite.“ (Maya Angelou)
  • „Jei suprasite, kad gyvenime viskas keičiasi, nebeliks nieko, į ką nuolat būtumėte įsikibęs. Jei nebijosite pokyčių, pajusite, kad nuolat tampate vis geresniu.“ (Bruce Lee)
  • „Ką tie pinigai? Žmogus yra sėkmingas, jei atsikelia ryte, nueina vakare miegoti ir tarp šių dviejų dalių daro tai, ką nori daryti.“ (Bob Dylan)
  • „Jei norite pakylėti save, pakylėkite ką nors kitą.“ (Booker T. Washington)
  • „Apribojimai gyvena tik mūsų mintyse. Jei naudojame savo vaizduotę, mūsų galimybės tampa beribės.“ (Jamie Paolinetti)
  • „Kai kurie dalykai gali patraukti jūsų akį, kiti - širdį. Siekite tų, kurie patraukia širdį.“ (Indianų patarlė)
  • „Kai buvau 5-erių, mama man nuolat sakydavo, kad laimė - tai gyvenimo raktas. Kai jau pradėjau vaikščioti į mokyklą, joje manę paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs? Aš parašiau „laimingu“. Jie man pasakė, kad aš nesuprantu užduoties, o aš jiems pasakiau, kad jie nesupranta gyvenimo.“ (John Lennon)
  • „Vienintelis žmogus, kuriuo jums lemta tapti, yra tas, kuriuo nusprendžiate būti.“ (Ralph Waldo Emerson)
  • „Gyvenimas kartais būna neįtikėtinas - dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais žmogus negauna nė vieno naujo jausmo. Tai didžiulis sąstingis, tačiau vieną dieną kažkas nutinka, durys atsiveria ir pasirodo nušvitimas.“ (Charles Bukowski)

tags: #posakiai #apie #darbštumą #ir #maistą

Populiarūs įrašai: