Tankiausiai apgyvendintos Pietų Amerikos vietovės: lietuvių pėdsakai Pensilvanijoje ir Venesuelos realybė
Šiame straipsnyje panagrinėsime tankiausiai apgyvendintas Pietų Amerikos vietoves, tačiau netiesiogiai. Pradėsime nuo lietuvių emigracijos istorijos ir jų įsitvirtinimo Pensilvanijoje, o vėliau paliesime Venesuelos, šalies su didžiausia biologine įvairove ir didžiuliais naftos ištekliais, bet dabar nuskurdusios ir nelaimingos, aktualijas.
Lietuvių pėdsakai Pensilvanijos Anglies regione
Pensilvanija yra antra JAV valstija pagal lietuvių skaičių (82 000). Tai yra ir seniausia užjūrio lietuvių bendruomenė, nes lietuviai čia kėlėsi dar XIX amžiuje. Anglies telkiniai, skirtingai nei gamyklos, buvo ne didmiesčiuose, o valstijos rytinėje dalyje, plynuose laukuose. Vos juos atradus, aplink išdygdavo miesteliai, kuriuos apgyvendindavo sunkiai dirbti pasiryžę imigrantai iš skurdžių, laisvės stokojančių Europos kraštų, tarp kurių buvo ir carinės Rusijos okupuota Lietuva. Darbas 10 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, gaunant 25 centus už valandą, atrodė geriau nei carinė priespauda.
Daugybėje tokių miestų ir miestelių (virš 20) yra lietuvių kapinės ir bažnyčios. Tiesa, mišios paprastai laikomos tik angliškai, nes per daugelį kartų lietuvių kalba visai ar iš dalies nunyko (priešingai nei į didmiesčius, nauji lietuviai po 1907 m. čia beveik nebeatvyko). Bet bažnyčių dekoras, kur pastatai dar naudojami religijai, tebespinduliuoja lietuvybę, jame gausu lietuviškų užrašų. Lietuviški pavadinimai - šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šiluvos mergelės, Vilniaus mergelės - tiesa, daug kur pakeisti, arba tos bažnyčios jau nebeveikia (iš ~40 bažnyčių likę ~10-20). Itin smarkiai lietuviškos bažnyčios naikintos ~2008 metais.
Iki 1980 m. Pensilvanijos Anglies „lietuviškasis“ regionas susideda iš dviejų labai skirtingų dalių.
Pietinis Anglies regionas: kaimiškas lietuviškumo židinys
Pietinis Anglies regionas yra kaimiškas, susidedantis iš mažų miestelių, pastatytų beveik vienu metu (XIX a. pabaigoje) stačiakampiais kvartalais greta atrastų anglies klodų. Penkiolikoje jų pastatytos lietuviškos bažnyčios, daugybėje yra ir lietuvių kapinės, milžiniškos (pagal miestelius) lietuvių mokyklos. Kai kuriuose kaimuose lietuviai net šiandien sudaro apie 30% žmonių (pvz., 307 gyventojus turinčiame Selceryje (Seltzer) jie sudaro 27,46%, Naujojoje Filadelfijoje (New Philadephia) - 16,97% iš 1616 gyventojų, Kumboloje (Cumbola) - 15,06% iš 382). Virš 9% lietuviai sudaro ir gretimuose miesteliuose: Mainersvilyje (Minersville, 4686 gyv.), Mahanojuje (Mahanoy City, 5725 gyv.), Barnsvilyje (Barnesville, 2076 gyv.), Ringtaune (Ringtown, 2558 gyv.), Frakvilyje (Frackville, 8631 gyv.) bei kitur. Visos šios vietovės patenka į lietuviškiausių JAV vietų dvidešimtuką, net 16 iš 20 jo gyvenviečių - Pensilvanijoje, 15 - Anglies Regione.
Taip pat skaitykite: Šalys su didžiausiu gyventojų tankumu Amerikoje
Pietinio Anglies regiono lietuvybės širdis - Šenandorius (Shenandoah), XIX-XX a. amžių sandūroje vadintas Amerikos Vilniumi. Būtent ten (o ne Lietuvoje) dar spaudos draudimo laikais išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas, per 40 metų tas miestelis turėjo lietuvius merus, o lietuvių ten 15%, yra atminimo lenta, vadinanti Šenandorių "Little Lithuania", net šešios lietuvių kapinės. Tame regione taip pat įsikūrė pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras ("mainerių orkestras"), veikia lietuvių muziejus. Būtent ten vyksta kasmetinės Lietuvių dienos - seniausias tautinis festivalis JAV, pradėtas vykdyti dar 1914 m. Tiesa, dalyvių, kaip ir žmonių apylinkėje, mažėjo: ~1880 m. Šenandorius buvo tankiausiai apgyvendinta žemės vieta, 1910 m. ten gyveno 25 774 žmonės, 1960 m. 11 073, o 2010 m. surašymas suskaičiavo tik 5 071. Tai dažnas vadinamojo Anglies Regiono (Coal Region) gyvenviečių likimas; bendra jų populiacija nuo 1930 m. nukrito trečdaliu.
Šiaurinis Anglies regionas: didesnės bendruomenės ir išlikęs tautinis identitetas
Šiaurinis Anglies regionas visai kitoks: tenykščiai "miesteliai" (Vilks Baris, Skrantonas, Pitstonas ir kiti) suaugo į vieną didelį miestą, maždaug Vilniaus dydžio. Skirtingose jo dalyse lietuvių procentas varijuoja nuo 1% iki 4% (Pitstone). Tenai irgi yra lietuvių bažnyčios, kapinės, bet, priešingai Pietiniam Anglies regionui, jos gerokai didesnės, nes juk statytos didesniems miestams ir miesteliams. Deja, kelios didžiausios lietuvių bažnyčios nugriautos. Bet pati įdomiausia išliko: Skrantono Tautinė lietuvių bažnyčia, tautiniais sumetimais atsiskyrusi nuo Vatikano (nes popiežių laikė esant palankų lenkams ir pan.). Tebeveikia keturi lietuvių klubai - jie didžiuojasi savo istorija, nors šiandien priima ne tik lietuvius.
Kasulaitis, beje, yra tarp mažumos Pensilvanijos lietuvių pavardžių, kurios rašomos taip pat, kaip dabar. Imigracija į Pensilvaniją vyko dar tada, kai nebuvo J. Jablonskio standartizuotos lietuvių rašybos, todėl pavardes, dažnai beraščių imigrantų, imigracijos pareigūnai į dokumentus įrašydavo labai įvairiai - ir pagal lenkišką, ir pagal anglišką rašybą, ir su galūnėmis, ir be: Abrachinsky, Abraczinsai, Sabaliauckene, Babeackas, Bakszis, Bakszys, Baranauckas, Bartkiawiczus, Bessaparis, Besuspraris, Bickauskas, Blewas, Kutchinskas, Kutchinsky…
Dar vienas anglies miestas, kur būta daug lietuvių - nuo kitų lietuvių "kolonijų" nutolęs Duboizas.
Lietuviškas paveldas Pensilvanijos sostinėje ir Pitsburge
Daug lietuviško yra ir Pensilvanijos sostinėje Filadelfijoje. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios, dvi kurių (Šv. Kazimiero ir Andriejaus) pasižymi itin tautiniais interjerais, perteikiančiais ne vien religijos, bet ir Lietuvos istoriją. Ten yra Lietuvių muzikos salė - Lietuvių klubas senesnis už pačią Lietuvos Respubliką. Priešingai Anglies regionui, Filadelfijoje dalis lietuvių yra kilę ne iš angliakasių, bet imigravę vėliau: po Antrojo pasaulinio karo ar šiais laikais.
Taip pat skaitykite: Gyventojų tankumas JAV
Lietuviško paveldo nemažai ir Pitsburge, buvusioje Amerikos plieno sostinėje, į kurio metalurgijos fabrikus prieškariu ir tarpukariu vagonais vežtas anglis iš Anglies regiono. Ten yra viena įspūdingiausių visos Amerikos lietuviškų vietų: Tarpukario Lietuvos lėšomis sukurta Lietuvių auditorija Pitsburgo universitete, kurios interjeras subtiliai perteikia lietuvybę. Kartu su kitomis tautinėmis auditorijomis, ją yra populiaru lankyti amerikiečių turistams. Tiesa, be šios auditorijos, Pitsburge mažai kas lietuviško veikia: bažnyčios uždarytos dar ~1990 m., vienuolynas neseniai nugriautas.
Venesuela: nuo klestėjimo iki skurdo
Pereinant prie Pietų Amerikos, negalima nepaminėti Venesuelos. Bene didžiausią biologinę įvairovę turinti ir didžiausiais naftos ištekliais garsėjanti Venesuela šiandien nuskurdusi ir nelaiminga, o iš praeities spindesio teliko apleistos aukso ir brangakmenių kasyklos. Minimalus uždarbis siekia vos 10 JAV dolerių, o vidutinis - 50 JAV dolerių. Nusikalstamumo statistika bauginanti, tačiau vietiniai - šilti ir įdomūs.
Istorinis kontekstas
Kai 1498 m. pro dabartinius Venesuelos krantus praplaukė Kristupo Kolumbo ekspedicija, niekas net neįtarė, kokie lobiai slepiasi į rojų panašioje teritorijoje. Tik prasidėjus šalies kolonizacijai ir ispanams atgabenus juodaodžių vergų prasidėjo belaisvių krauju aplaistytas Venesuelos aukso amžius. Vergų darbas sukrovė turtus vario ir aukso kasyklų bei plantacijų savininkams. Vergija buvo panaikinta tik XIX a. pirmojoje pusėje po šalį nusiaubusio nepriklausomybės karo. Venesuelą dar šimtmetį alino politinis nestabilumas, valstybiniai perversmai, pilietiniai karai ir diktatorių kaita. Sąlyginė demokratija šalyje įtirtinta tik 1959 m.
Naftos era ir jos pasekmės
Pokario metais JAV naftos bendrovių pastangomis Venesuela tapo viena iš stambiausių juodojo aukso - naftos - eksportuotojų. Norėdamas tuo pasinaudoti šalies labui prezidentas Carlosas Andresas Perezas nacionalizavo naftos gavybą. Šis įvykis buvo paminėtas didingomis puotomis, bet iš tikrųjų žymėjo geriausių laikų pabaigą. Keliems dešimtmečiams Venesuelos aukštuomenė tarsi išprotėjo, žmonės nežinojo, kur leisti pinigus, todėl net per didžiausią kaitrą moterys į teatrą eidavo pasipuošusios brangiausiais kailiniais.
Senkančiais gamtos turtais apdovanota Venesuela šiuo metu šiek tiek primena paskutinių sovietmečio metų Lietuvą, kai gatvėse ir įstaigose tvyrojo chaosas, klestėjo korupcija, o parduotuvėse dėl būtiniausių prekių nusidriekdavo ilgiausios eilės. 2016 m. infliacija šalyje siekė 720 %. Tai didžiausias infliacijos mastas pasaulyje. Vadoaujantis ekonominiais tyrimais, iki 70 % žmonių Venesueloje gyvena žemiau skurdo ribos. Trūksta pagrindinių produktų - maisto, tualetinio popieriaus, vaistų, o dezodoranto flakonėlį galima nusipirkti tik užsisakius iš anksto. Ekonomikai augti nė kiek nepadeda ir šalies uždarumas. Vietinės valiutos net neleidžiama išvežti iš šalies.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Praktiniai patarimai keliautojams
Visgi šioje šalyje visagalis yra doleris. Nors oficialiai keičiant ar atsiskaitant kortele už vieną JAV dolerį galima gauti 6 bolivarus, tačiau gatvėje keičiama 40 kartų pigiau. Taigi jei atsiskaitoma kortele, Venesuela atrodo brangi šalis, jei grynaisiais - vos ne pigiausia pasaulyje. Vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5-10 JAV dolerių, ekskursijos ir turai - panašiai. Gerame restorane galima pavakarieniauti už 4 dolerius. O degalai čia pigesni už vandenį. 60 l degalų kaina - vos 6 doleriai, kai kuriose vietovėse dar pigiau. Taigi vietiniai nesikuklindami važinėja ypač galingais automobiliais. Gatvės atrodo egzotiškai, mat nepasiturintys naudojasi 1960-1980 m.
Karakaso realybė
Venesuelos sostinė turistams kultūriniu požiūriu mažai kuo įdomi. Karakasas įkurtas XVI a. viduryje ir, atrodytų, čia turėtų būti gausu įdomių statinių, tokių kaip XVI a. bažnyčių ar vėliau statytų kolonijinio stiliaus pastatų. Tačiau tokių grožybių mieste nedaug, nes Karakasą ne kartą siaubė žemės drebėjimai. Visgi norintiems iš tikrųjų pažinti Venesuelą šiame mieste apsilankyti būtina. Pamatyti vis dar gražias, bet prišnerkštas gatves, apžiūrėti daugybę Simono Bolivaro, vienos ryškiausių Pietų Amerikos istorinių asmenybių, žymaus karvedžio ir politiko, vardu pavadintų aikščių ir paminklų. Dėmesio vertas Venesuelos universiteto architektūrinis ansamblis, sukurtas 1721 m. O miesto katedra, pastatyta 1636 m., atlaikiusi visas gamtas negandas, žavi autentiškumu.
Visgi Karakasas pasaulyje garsus ne dėl meno ir kultūros. 2016 m. jis buvo oficialiai paskelbtas pavojingiausiu miestu pasaulyje. Čia įvykdoma gausybė žmogžudysčių: šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 120 žmogžudysčių. Apskaičiuota, kad daugiau nužudoma tik Hondūro San Pedro ir Meksikos Akapulko miestuose. Tačiau ištroškusieji egzotikos rizikuoja ir keliauja patirti Pietų Amerikos autentikos. Kelionių gidai rekomenduoja išsiverti iš ausų auskarus, nusisegti grandinėles ir laikrodžius, nusimauti žiedus, kad niekas nepatrauktų užpuolikų dėmesio. Nerekomenduojama demonstruoti ir naujausio modelio telefonų ar fotoaparatų. Turistams siūloma turėti kišenėse smulkių pinigų, kuriuos būtų galima atiduoti užpuolikams.
Gamtos grožis ir turizmo galimybės
Niekas į Venesuelą nevažiuoja pasigėrėti miestais. Keliautojai dažniausiai traukia prie turkio spalva spindinčios šiltutėlės Karibų jūros. Paplūdimių įvairovė didžiulė - nuo turizmo centru laikomos Margaritos salos iki ramaus ir beveik šeimyniško Rokeso salyno. Patys vietiniai labiausiai mėgsta kiek pigesnį Choronio kurortą. Jis panašus į atogrąžų rojų su balto smulkaus smėlio paplūdimiais, šiltomis bangomis ir palmių giraitėmis. O savaitgaliais atgyja barai ir klubai, kuriuose, lyginant su didžiųjų miestų pasilinksminimo vietomis, visiškai saugu.
Pasimėgauti gamta čia keliauja ir alpinizmo entuziastai. Venesueloje yra puikių trasų Andų kalnuose, o kai kurie alpinistai net ryžtasi kopti į milžiniškus plokščiakalnius. Įspūdingiausiu laikomas Roraimos kalnas, kuriam įveikti gali prireikti net 6 dienų. Pasivarginti verta, nes Gvajanos aukštumose, kur yra daugiau nei 115 stalkalnių, suskaičiuojama apie 9400 augalų rūšių, iš jų 2322 - vien stalkalniuose. Maždaug trečdalio šių augalų nėra niekur kitur pasaulyje. Arthuras Conan Doyle’is, susižavėjęs pasakojimais apie kristalais žėrinčią Roraimos kalno viršūnę ir čia klestinčią išskirtinę florą ir fauną, parašė nuotykių romaną „Dingęs pasaulis“.
Šalies pakrantė garsėja nuostabiomis salomis, kuriose galima ne tik kaitintis saulėje, bet ir pamatyti vėžlių. Ši nykstanti rūšis aptinkama Tortugos (arba vėžlių) saloje. Sala garsėja visiškai civilizacijos nepaliesta gamta. Nors čia trumpai buvo įsikūrę olandų kolonistai, kelis šimtmečius čia niekas nebegyvena.
Dar įdomesnė šalies giluma su, atrodo, neįžengiamomis džiunglėmis, tačiau jose vis dėlto gyvena žmonių. Anchelio krioklys - aukščiausias krioklys pasaulyje. Kriokliui pavadinimas suteiktas amerikiečių lakūno Jimmy Angelo garbei. Šis amerikietis, ieškodamas aukso, 1937 m. avariniu būdu nusileido Aujan Tepui plokštikalnėje. Įgula išsigelbėjo, tačiau iš lėktuvo liko tik nuolaužos. Kanaima - gamtos draustinis, esantis Didžiosios Gvianos regione, dar žinomame La Gran Sabanos pavadinimu. La Restinga - vienas iš Venesuelos nacionalinių parkų. Šis gamtos stebuklas yra Margaritos saloje. Turistus čia traukia galimybė paplaukioti vaizdingais įlankos kanalais ir tuneliais, kurių labirintuose nepasiklysta tik vietiniai gyventojai. Los Lanos regionas - bene populiariausia laukinės gamtos stebėjimo vieta. Lygumų gyventojai lanerai - puikūs raiteliai. Morrocoy nacionalinis parkas - populiariausias nacionalinis parkas Venesueloje, užimantis 30 tūkst. hektarų teritoriją. Rokeso salyną sudaro daugiau nei 350 salų ir smėlėtų seklumų, išsidėsčiusių žiedu. Mat Rokesas yra atolas, kurio ilgis siekia bent 40 km. Rokeso salynas garsus kaip dar vienas Bermudų trikampis. Per pastaruosius 20 m. virš šio salyno įvyko mažiausiai 15 incidentų, t. y. sugedo ar sudužo nedideli orlaiviai. Ypač šios kalbos pagarsėjo, kai prieš porą metų virš šios vietovės be pėdsakų dingo mados magnato Vittorio Missoni lėktuvas „BN-2 Islander“.
Venesuelos įdomybės
Venesuelos moterys laikomos gražiausiomis pasaulyje. Šios šalies atstovės 6 kartus laimėjo „Mis Visatos“ titulą ir tiek pat kartų „Mis pasaulis“ karūną. Venesueloje itin paplitęs romas. Vietiniai juo užpila skorpionus ir vartoja kaip vaistą nuo gyvačių įgėlimų. Venesuelos valstybinė kalba - ispanų, tačiau kai kurie gyventojai kalba vietinėmis kalbomis, jų šalies teritorijoje priskaičiuojama per 30. Beveik visi gyventojai yra katalikai (apie 96 %).
tags: #tankiausiai #apgyvendintos #Pietų #Amerikos #vietovės