Žaliosios masės saulės serimas: svarba, paruošimas ir nauda

Įvadas

Šėrimas ir pašarai daro didžiausią įtaką karvių pieno produkcijai (50-60 proc.), o genetiniai veiksniai sudaro 25-27 proc. Svarbu žinoti karvių mityboje naudojamų pašarų cheminę sudėtį, energinę ir mitybos vertę. Lietuvoje kasmet gaminama daug siloso iš daugiamečių ir vienmečių augalų, kuris yra vienas pagrindinių pašarų melžiamoms karvėms tvartiniu laikotarpiu. Žolės ir kukurūzų silosas yra sveikas, pigus, maistingas ir lengvai pasisavinamas pašaras. Saulės pagalba žolė efektyviausiai įsisavina aplinkos ir dirvožemio medžiagas, kurias perdirba galvijų organizmas.

Žaliosios masės svarba karvių mityboje

Tinkamai prižiūrimuose žolių laukuose gali išaugti 10-12 t/ha sausųjų medžiagų, kurios savo verte prilygsta 8-9 t/ha grūdų. Tinkamai paruoštas žolynas gali būti naudojamas iki penkerių metų, augindamas pigius pašarus, kurie gali užimti didžiąją dalį raciono net ir aukšto produktyvumo galvijų. Mokslininkai rekomenduoja, kad žalieji pašarai (žolė, šienainis, šienas, silosas) sudarytų apie 65-70 proc. karvių raciono.

Siloso gamybos ypatumai

Silosavimo talpos paruošimas

Silosavimo talpa turi būti nepralaidi vandeniui ir orui. Prieš kraunant silosuojamą masę į tranšėją, ją privaloma išvalyti ir dezinfekuoti, o betono skiediniu užtaisyti įtrūkimus bei plyšius. Prieš pradedant krauti silosuojamą masę, tranšėjos dugne reikėtų paskleisti sausų šiaudų ar žolės sluoksnį (40-50 cm storio) ir jį suminti.

Žolės paruošimas silosui

Žolė silosui turi būti pjaunama, kai sulaukia tam tikro augimo tarpsnio: miglinės (varpinės) žolės - prieš plaukėjimą, pupinės (ankštinės) - butonizacijos pabaigoje-žydėjimo pradžioje. Vienmečių žolių mišiniai gerai silosuojasi, kai avižų, miežių grūdai yra pieninės-vaškinės brandos, o vikiai, žirniai, pupos, lubinai turi gerai išsivysčiusias ankštis, bet jos dar būna žalios. Kukurūzai (ypač ankstyvųjų veislių) turi būti silosuojami vaškinės brandos tarpsnyje.

Silosui žoles reikia pjauti tinkamu aukščiu. Jei žolė pjaunama per žemai - žemiau 6-8 cm nuo žemės - masė užteršiama žemėmis. Ganyklines žoles silosui reikia pjauti, paliekant iki 5 cm aukščio ražieną. Palikta per daug trumpa ražiena sąlygoja blogą žolės atžėlimą, sumažėja jos atsparumas sausroms ir trumpėja žolyno amžius. Per daug aukštos ražienos lemia didesnius žaliosios masės derliaus nuostolius. Kukurūzų ražienų aukštis lygioje dirvoje yra apie 15 cm.

Taip pat skaitykite: Ar Šveicarijoje valgoma šuniena?

Žaliosios masės smulkinimas ir slėgimas

Silosuojama masė prieš slėgimą turi būti susmulkinama tinkamo ilgio pjaustiniais (2-4 cm ilgio gabaliukais arba 1-3 cm ilgio augalų dalelėmis). Tuomet ji gerai susislėgs, neliks oro tarpelių ir pašaras neges.

Silosuojama masė turi būti gerai suslegiama. Prieš slegiant ši masė tranšėjoje tolygiai paskleidžiama ir pradedama slėgti sunkiais traktoriais, kai masės sluoksnis būna 30 cm storio. Gerai suslėgus šį sluoksnį, paskleidžiamas naujas 30 cm storio sluoksnis ir vėl slegiama. Per dieną nepripildžius tranšėjos, nakčiai suslėgtos masės paviršius pridengiamas polietileno plėvele. Rekomenduojama tranšėją pripildyti per kuo trumpesnį laiką (per 2-3 dienas), o kiekvieną dieną slėgti ne plonesnį kaip 0,8 m storio suslėgtos žolės sluoksnį.

Siloso masės uždengimas

Suslėgtą siloso masę tranšėjoje reikia kuo greičiau uždengti polietileno plėvele, prieš tai gerai išlyginus masės paviršių. Rekomenduojama siloso paviršių dengti 40 µk storio plėvele, ant jos kloti 150 µk storio plėvelę, po to - dar ir armuotą plėvelę. Plėvelės kraštai turi būti gerai užsandarinami, padarant latakus lietaus vandeniui nutekėti. Plėvelė prispaudžiama presuotais šiaudų ryšuliais arba naudotomis automobilių padangomis ir pan.

Siloso kokybės įvertinimas

Siloso kokybei įvertinti svarbu teisingai paimti ėminius. Jie imami praėjus ne mažiau kaip 30 dienų po pašaro suslėgimo, naudojant specialius ėmiklius (grąžtus). Ėminiai imami iš įvairių vietų ir sluoksnių, gerai sumaišomi. Pasveriama 1 kg pašaro, kuris dedamas į polietileno maišelį, išspaudžiamas oras, užsandarinama, užrašomi reikiami duomenys ir kuo greičiau siunčiama į laboratoriją tyrimams.

Svarbu stebėti siloso suslėgtos masės temperatūrą. Ji neturi pakilti aukščiau 38 °C. Esant aukštesnei temperatūrai, suaktyvėja azoto junginių ir cukrinių medžiagų cheminės reakcijos, susidaro sudėtingi junginiai - melanoidai, kurie suteikia silosui tamsią spalvą, medaus ar ruginės duonos kvapą. Nors toks pašaras gyvulių dar gerai ėdamas, tačiau jo maisto medžiagos prastai įsisavinamos.

Taip pat skaitykite: Riešutų duona: privalumai

Svarbus siloso kokybės rodiklis yra jo rūgštingumas (pH). Šį tyrimą apytiksliai galima atlikti ūkyje su pH-metru ir universaliu indikatoriumi arba paprasčiau - naudojant indikatorinį popierėlį. Gero siloso rūgštingumas turi būti pH 3,7-4,5 ribose.

Pašarų cheminė sudėtis ir maistinė vertė

Sudarant racionus, pirmiausia jie subalansuojami pagal sausąsias medžiagas (SM), kurių kiekis pašare lemia jo kokybę. Vienai karvei per dieną reikia 6 kg SM iš žolės siloso ir 5 kg SM - iš kukurūzų siloso. Viename kilograme pavytintos žolės siloso SM kiekis turėtų būti 30-40 proc., o nevytintos žolės ar kitos žalios masės - 20-25 proc. Jei žaliava per sausa (daugiau kaip 65 proc.), sunkiau ją suslėgti, lieka daugiau oro tarpų, o tai sudaro sąlygas mielėms ir pelėsiams daugintis, pašaras greitai kaista.

Pagrindiniai pašarų komponentai

  • Sausosios medžiagos (SM): Pašaro dalis, gauta išgarinus vandenį.
  • Neto energija laktacijai (NEL): Apykaitos energijos dalis, panaudota organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir pienui sintetinti.
  • Žali baltymai (ŽB): Pašaro maisto medžiagų komponentas, turintis azoto. Aprūpina gyvulį aminorūgštimis, reikalingi augimui, produkcijai, reprodukcijai ir normaliai virškinimo trakto mikrofloros veiklai.
  • Žali riebalai (ŽR): Energinė medžiaga, būtina didelio produktyvumo ir ankstyvos laktacijos karvių racionuose. Per didelis jų kiekis racione mažina struktūrinės ląstelienos virškinamumą, apetitą, sukelia viduriavimą, piene mažėja riebalų ir baltymų koncentracija. Silosuotuose pašaruose ŽR yra nedaug (kukurūzų silose - apie 3 proc.).
  • Žali pelenai: Bendras mineralinių medžiagų kiekis pašare. Geros fermentacijos silose jų turėtų būti mažiau negu 9 proc.
  • Žalia ląsteliena (ŽL): Randama augalų ląstelių sienelėse ir yra sudaryta iš celiuliozės, hemiceliuliozės ir lignino. Karvių prieskrandžiuose visiškai suskaidoma tik celiuliozė, truputį skaidoma ir hemiceliuliozė, o ligninas visai nevirškinamas. Silosuotuose pašaruose žaliosios ląstelienos kiekis turėtų būti 22-24 proc. nuo SM kiekio.
  • Krakmolas: Žoliniuose pašaruose jo randama labai mažai, tačiau kukurūzuose jo yra žymiai daugiau. Kukurūzų silose krakmolo vidutiniškai gali būti 22,7 proc.

Ląstelienos frakcijos

Vertinant ląstelieną, išskiriamos jos struktūrinės frakcijos:

  • Rūgštimis skaidoma ląsteliena (ADF): Veikia pašaro virškinamumą.
  • Neutraliais tirpalais skaidoma ląsteliena (NDF): Skatina didžiojo prieskrandžio veiklą. Karvėms vidutinė NDF reikmė - 28 proc., o ADF - 21 proc. nuo raciono SM.

Žolynų įrengimas ir priežiūra

Didžioji dalis žolynų Lietuvoje yra pakankamai apgailėtinos būklės, juose beveik nelikę ankštinių ir vertingų varpinių žolių. Prieš sėjant pašarinių sėklų mišinį, laukas tam iš anksto paruošiamas. Pasėjus į neparuoštą lauką, didelė tikimybė, kad žolynus gali užgožti nevertingos savaime užsisėjančios piktžolės.

Laukų paruošimas

  1. Laukas suariamas giliuoju arimu rudenį įterpiant velėną. Neakmenuotoje dirvoje galimas frezavimas.
  2. Pavasarį laukas kultivuojamas, sėjamos piktžoles slopinančios kultūros. Dirvą nuo piktžolių labai gerai išvalo tankiai pasėti vikiai ir miežiai. Juos pasėjus pavasarį, nuimami liepos viduryje ir tai yra labai tinkamas metas papildomai patręšti dirvą mėšlu (50 t/ha).
  3. Dirvai lyginti tinkamiausias yra lygintuvas su sunkiomis akėčiomis. Tokia įranga dirvą supurena negiliai, 2-3 cm gyliu. Taip paruoštoje dirvoje geriau pavyksta sekliau įterpti sėklas.

Sėja

Daugelis daugiamečių žolių sėklų turi būti įterpiamos ne giliau kaip 2 centimetrai. Daugiametės žolės taip pat sėjamos kartu su atsėliu. Geriausias žolėms atsėlis - vikių ir miežių mišinys (100-110 kg/ha). Nors atsėlis kiek trukdo vystytis daugiametėms žolėms, tačiau tuo pačiu jis stelbia ir piktžoles. Atsėlis pjaunamas iki išgulimo. Geriausias laikas žolių sėjai - balandžio pabaiga, gegužės pradžia. Ankštines žoles galima sėti iki rugpjūčio vidurio, varpines - iki rugsėjo pradžios.

Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip tinkamai marinuoti žalią lašišą

Tręšimas

Tręšimas turi būti derinamas su esama dirvos būkle. Nustačius dirvos būklę, tręšimo normos skaičiuojamos atsižvelgiant į tai, kiek mineralinių medžiagų bus iš dirvos pašalinta kartu su nuimtu derliumi. Skaičiuojama, kad su 5 t šieno derliumi iš 1 ha dirvos „išnešama” 80 kg azoto (N), 32 kg fosforo (P2O5), 100 kg kalio (K2O) ir 15 kg kalcio (CaO). Taip pat dirvoje neturėtų būti kokių nors elementų pertekliaus, nes juos pasisavina žolė, per ją - galvijai. Itin pavojingas yra azoto junginių perteklius, žolėje esantys nitratai gyvūnuose esant jo pertekliui virsta nitritais, kurie trikdo medžiagų apykaitą organizme arba, susikaupus dideliam kiekiui, gali pragaišinti gyvulį. 50 g nitratų 100 kg gyvulio svoriui yra maksimali riba, 90 - mirtina riba.

Minimali trąšų norma pievose - N40-60, P40, K60. Vidutinė norma - N60-80, P60-80, K90-100. Maksimali (optimali) norma - N200-240, P100-120, K120-150. Geriau tręšti per kelis kartus. Azotas varpinėse žolėse didina baltymų kiekį, tačiau, esant jo per daug, kaupiasi nitratų pavidalu.

Klasikiniu atveju, prieš sėją nupkovus atsėlį, į dirvą įterpiamas mėšlas - iki 50 t/ha. Žolių vegetacijos pradžioje galima tręšti skystu mėšlu - 10-15 m3/ha atsižvelgiant į sausų medžiagų kiekį. Pašarinių žolių laukus, ypač su ankštinėmis žolėmis, skystu mėšlu verta tręšti nedidelėmis dozėmis, vegetacijos pradžioje, žolę nupjovius. Jis turėtų būti paskleistas kaip galima tolygiau, kad nepakenktų ankštinėms žolėms. Bendrai per metus 7 procentų SM skysto mėšlo 1 ha galima išlaistyti iki 25 m3.

Ankštinėms žolėms nereikia azoto trąšų, kadangi jos pačios jį įsisavina iš aplinkos, svarbiausia - fosforas ir kalis. Grynai varpinių žolių laukai gali būti tręšiami ir mineralinėmis azoto trąšomis, tai užtikrina stabilius didelius derlius ir aukštos kokybės pašarus. Azotinėmis trąšomis tręšiama pavasarį. Taip pat tokiems laukams reikia daugiau kalio ir vidutiniškai fosforo. Ankštinių - varpinių žolių laukus azotinėmis trąšomis reikia tręšti parinkus optimalų režimą.

Daugybėje pievų reikėtų dirvą kalkinti. Daugumai vertingų žolių per didelis rūgštingumas yra kenksmingas.

Tinkamų žolių mišinių parinkimas

Pašarinių žolių mišiniuose rekomenduojama naudoti apie 40 procentų ankštinių žolių. Ankštinės žolės labai praturtina gyvulių racioną. Jose virškinamų proteinų yra 50-100 procentų daugiau nei varpinėse žolėse. Stiebo augimo fazėje 100-e kilogramų sausųjų medžiagų yra vidutiniškai 95 pašariniai vienetai ir 18-19 kilogramų virškinamų proteinų. Žydinčioje ši vertė sumažėja iki 89 pašarinių pašarinių vienetų ir 12 kilogramų proteinų.

Populiariausios pašarinės žolės:

  • Baltasis dobilas (Trifolium repens): Nereiklus dirvožemiui ir klimatinėms sąlygoms, vertingas pašarinis augalas. Kaip ir visi ankštiniai, įsisavina iš oro azotą, kuriuo praturtina dirvožemį. Didesni baltųjų dobilų kiekiai gamina azotą, kurį naudoja kartu augantys augalai arba jis įsisavinamas augalų kitose sėjomainose. Puikiai auga drėgnuose ir rūgščiuose dirvožemiuose, netinka tik lengvo dirvožemio kalvotose vietose. Ganykloje gali išsilaikyti 8-10 metų. Sausos masės derlius siekia iki 10 t/ha.
  • Raudonieji dobilai (Trifolium pratense): Aukštesni už baltuosius dobilus, užauga iki 70 cm. Geriausiai auga neužmirkusiose, neutraliose (pH 6-7) dirvose. Mėgsta lengvesnius ir vidutinius priemolius. Žolyne produktyvūs 3-4 metus. Daugiausia naudojami mišiniuose pjaunamai žolei, nors naudojami ir ganymui. Raudonieji dobilai gali būti ankstyvieji ir vėlyvieji.
  • Persiniai dobilai (Trifolium resupinatum): Derlingiausi tarp vienmečių dobilų. Užauga iki 70 centimetrų, yra linkę išgulti.
  • Mėlynžiedės liucernos (Medicago sativa): Iki 100 cm aukščio užaugančios vasarinės žolės. Geriausiai joms tinka neutralūs, neįmirkę dirvožemiai, lengvesni ir vidutinio sunkumo, laidūs orui priemoliai. Dėl ilgų šaknų pakelia gana stiprias sausras.
  • Daugiametė svidrė (Lolium perenne): Vertinga pašarinė žolė, sudaranti didžiąją dalį pašarinių žolių mišinių. Geriausiai tinka derlingos, laidžios molio ir priemolio dirvos. Nerekomenduojama auginti durpynuose, kur gali užmirkti, rūgščiose sausose priesmėlio ir smėlio dirvose. Svidrės nemėgsta didelių šalčių. Tai retakerė žemaūgė žolė, sudaranti tankią veją, tinkanti dekoratyvinėms vejoms, ganykloms, nes yra atspari mindymui. Dėl krūmijimosi reikėtų intensyviai naudoti -pjauti žiemos pašarams ir nuganyti 4-5 kartus per sezoną.
  • Tikrasis eraičinas (Festuca pratensis): Mėgsta drėgną ir derlingą dirvą. Geriausiai auga vidutinės drėgmės priemolio dirvose. Vidutinio reiklumo, atsparus šalčiui, naudojamas daugelyje žolių mišinių. Geriausiai tinka pievoms ir ganykloms, atsparus mindymui, nupjauti eraičinai atauga gana gerai. Metinis žaliosios masės derlius - iki 37 t ha-1.
  • Pašarinis motiejukas (Phleum pratense): Tai 50 - 150 centimetrų aukščio žolė, lengvai atpažįstama iš varpiško žiedyno. Tinka auginti beveik visuose dirvožemiuose, išskyrus rūgščius ir sausus bei smėlingus dirvožemius. Puikiai tinka mišiniuose su dobilais. Dažniausiai auginamas silosui ir šienainiui, nes sunkiau atauga ir nėra atsparus mindymui ganyklose.
  • Pievinė miglė (Poa pratensis): Nereikli pašarinė žolė, puikiai auganti durpynuose, vidutinio drėgnumo dirvožemiuose. Gana atspari rūgščioms dirvoms, pH 4,0- 8,0. Nemėgsta priesmėlio dirvų. Sudaro vientisą ir tankią velėną, atspari mindymui, užpildo atsiradusius tuščius plotelius. Gerai tinka ganykloms, taip pat naudojama ir siloso mišiniuose. Formuojasi lėtai, 3 - 4 metus, tačiau toje pat vietoje auga 10 ir daugiau metų.
  • Raudonasis eraičinas (Festuca rubra): Puikiai tinka tiek pašariniams žolynams, tiek vejai. Atsparus ganymui, mindymui ir žemam pjovimui. Tinka sausesniems, mažiau derlingiems žolynams įrengti. Ilgai išsilaiko žolynuose, atsparus lapų ligoms. Dirvai nereiklus, auga ir nederlingose, sausokose, ir rūgščios dirvose.
  • Paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata): Labai puikiai atželia nušienauta, bet skursta nuganoma. Šunažolės ganyklose rekomenduojama ganyti gyvulius tik pačiose ganymo sezono pradžioje.
  • Eraičinsvidrės (Festulolium): Tai nendrinio eraičino ir gausiažiedės svidrės hibridas, turintis abiejų gerąsias sąvybes. Žolė atspari ligoms, gerai peržiemoja, mėgsta neutralius (pH 5,6-7,1), nesausus priemolius. Pjauti galima net iki 4 kartų per vasarą. Puikiai atželia, derlingesnė nei eraičinai ir svidrės, turi daug angliavandenilių.
  • Gausiažiedė svidrė (Lolium multiflorum): Vienmetė žolė, nupjauta naudojama pašarinės žolės ruošimui. Gausiažiedė svidrė gali būti naudojama ir kaip tarpinė žolė mažinanti varpučio ir kitų piktžolių kiekį. Laukuose su gausiažiedėmis svidrėmis varpučių sumažėja 40 - 80 procentų. Panašiu poveikiu pasižymi ir eraičinsvidrės.
  • Gausiažiedė svidrė (Lolium westerwoldicum): Ankstyvos brandos vienmetė žolė Nuo sudygimo iki pjovimo užauga per 40 - 45 dienas. Per menesį vėl atželia kitam pjovimui. Sausųjų medžiagų kiekis - apie 10-11 t/ha, galvijai jas labai gerai virškina - įsisavina 64- 70 proc.
  • Hibridinės svidrės (Lolium hybridum): Didžiausias derlius būna antraisiais metais.

Kova su piktžolėmis

Ganyklų žolyną suprastina menkavertės žolės - kiaulpienės, arkliarūgštės. Žolynuose gali būti ir nuodingų augalų, tokių kai aitrieji vėdrynai. Piktžolių kiekį sumažina tinkamas pirminis žemės įdirbimas ir ankstyvas piktžolių pakirtimas.

  • Paprastoji kiaulpienė: Viena iš labiausiai paplitusių menkaverčių žolių. Dauginasi sėklomis, kurios išlieka daigios 2-3 metus, nukirstos šaknys formuoja naujus pumpurus. Kiaulpienė tinkamai prižiūrimame žolyne neturi sudaryti daugiau kaip 5 procentus žolyno. Įrengiant žolynus kiaulpienės naikintinos herbicidais (2,4-D grupės). Kiaulpienių smarkiai sumažins ir tankus antsėlis iš vikių ir avižų.
  • Arkliarūgtė arba tankiažiedė rūgštynė: Yra sunkiai išnaikinama menkavertė žolė. Auga derlingose neįmirkusiose dirvose. Dideli platūs lapai užgožia vertingas pašarines žoles, lapai nėra mėgstami gyvulių. Dauginasi sėklomis, kurios daigumą gali išlaikyti dešimtmečiais bei šaknimis. Suarus, supjaustytos šaknys suformuoja naują augalą, išverstos į žemės paviršių sėklos sudygsta. Naikinimas kompleksinis - ankstyvoje stadijoje augalus nupjaunant, kad nesubrandintų sėklų bei nuolat naikinant herbicidais. Efektyviausias natrio chloratas, raundapas.

Ganymas

Prieš pradedant ganiavos sezoną, reikėtų ganyklas apžiūrėti, išrinkti aštrias šakas, vielas, surinkti nugaišusius gyvūnus. Mėnesį prieš išvedant į ganyklas, gyvuliai pratinami prie būsimų pasikeitimų duodant jiems sultingų pašarų. Per pirmąsias tris dienas ganoma po 1-2 valandas, palaipsniui ilginant ganymo laiką. Visą dieną galima gyvulius ganyti praėjus kelioms savaitėms nuo ganymo pradžios. Visą šitą laiką reikėtų papildomai šerti ir žiemos raciono pašarais, nes jaunoje žolėje yra per mažai ląstelienos ir angliavandenių.

Žolyno sudėtį pagal galvijų rūšį turėtų sudaryti specialistai. Ganyklos taip pat turėtų būti paruošiamos atsižvelgiant į metų laiką. Pavyzdžiui, karves specialistai rekomenduoja pirmiausia ganyti ganyklose, kuriose žolyno pagrindą sudaro šunažolės. Ganyti pradedama, kai žolė pasiekia apie 10 centimetrų aukštį, o sausą ir vėlyvą pavasarį - žolei pasiekus 5 centimetrus. Fenologiškai ganymas pradedamas pradėjus žydėti kiaulpienėms.

Aitvarinis - porcijinis ganymas

Šiuolaikinėse ganyklose dažniausiai naudojamas aitvarinis - porcijinis ganymas. Gyvūliams atskiriama nedidelė ganykla, kurią nuėdus perkeliami į kitą ganyklą. Žolė nuganoma iki 5 - 6 centimetrų aukščio. Nenuėsti likučiai turėtų būti nupjaunami. Nuganius rekomenduojama varpinių žolių ganyklą patręšti azoto trąšomis (skystu mėšlu).

Atitvaro plotas skaičiuojamas įvertinant žolės kiekį 1 kvadratiniame metre. Vidutiniškai, jei žolės aukštis 15-20 centimetrų, 1 kvadratiniame metre pavasarį bus apie 1,5 kg žolės. Pavasarį, vasarą, rudenį žolėje bus skirtingi sausos medžiagos kiekiai bei skirtingas žolyno derlingumas. Vidutiniškai per parą karvei reikia apie 10-12 kg žolės sausųjų medžiagų. Atitinkamai įvertinant derlingumą, sausųjų medžiagų kiekį galima paskaičiuoti - kiek per parą karvei reikia šviežios ganyklos.

Žolės aukštis ganyklose turi atitikti optimalų aukštį reikalingą ganomiems gyvuliams. Karvėms žolė turėtų būti iki 20 centimetrų. Gyvulys neturėtų kelti galvos skabydamas aukštą žolę ar bandydamas nuryti ilgesnį žolės kuokštą, tai padidina jo eikvojamą energiją. 8-15 cm aukščio žolės karvės suėda apie 14 kg sausųjų medžiagų, 20-25 cm - tik 9 kilogramus sausųjų medžiagų. Atitinkamai karvėms teks skirti papildomo raciono.

Pavasarį į tą pačią ganyklą galvijus galima sugrąžinti po 3-4 savaičių. Atitinkamai vasarą - po 4-5, rudenį - po 5-6 savaičių. Per sezoną ganyklą galima nuganyti 4-6 kartus. Ganymą reikėtų baigti rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje, kad žolės prieš žiemą sukauptų daugiau maisto medžiagų. Nenuėsta žolė nupjaunama, jei trūksta, patręšiama fosforo ir kalio trąšomis.

Papildomi pašarai

Šie pašarai sudaryti iš įvairių koncentratų, traiškytų kukurūzų ir miežių, liucernos (gausu ląstelienos). Tinkantys įvairaus amžiaus avims, ėriukams ir avinams. Šis pašaras skatina besivystančio prieskrandžio veiklą. Dozavimas: ėriukams siūloma duoti apie 100gr per dieną. Suaugusioms avims tikslus dozavimas nenurodomas. Siūloma duoti tiek pat kiek anksčiau duodavot avižų arba kitu grūdų. Pašaras yra dribsnių pavidalo.

tags: #žaliosios #masės #saulės #serimas

Populiarūs įrašai: