Stebuklas virš Hadsono: nominacijos ir tikra istorija
Likus mėnesiui iki „Oskarų“ ceremonijos, JAV kino akademija paskelbė apdovanojimų nominantus. Ši ceremonija kasmet sukelia didelį susidomėjimą kino pasaulyje, o nominacijos atspindi geriausius praėjusių metų filmus ir aktorius.
„Oskarų“ nominacijos 2017 metais
2017 metų „Oskarų“ nominacijos atnešė nemažai staigmenų ir patvirtino spėjimus apie favoritus. Daugiausiai nominacijų, net keturiolika, atiteko Damieno Chazelleo filmui „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016), kuris tapo daugiausiai „Oskarų“ nominacijų susirinkusiu miuziklu kino akademijos istorijoje. Taip pat nuostabą sukėlė Deniso Villeneuveo filmas „Atvykimas“ (Arrival, 2016), susirinkęs aštuonias nominacijas, įskaitant geriausią filmą ir geriausią režisierių. Stipriausiu „Kalifornijos svajų“ konkurentu išliko Barrio Jenkinso kūrinys „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016), gavęs aštuonias nominacijas. Be to, kino teatruose rodomas „Mančesteris prie jūros“ buvo nominuotas šešiems „Oskarams“.
„Stebuklas virš Hadsono“: tikra istorija apie drąsą ir profesionalumą
Vienas iš filmų, sulaukusių dėmesio „Oskarų“ lenktynėse, buvo Clinto Eastwoodo režisuotas „Stebuklas virš Hadsono“ (Sully, 2016). Šis filmas pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie Chesley‘ų Sullenbergerį, patyrusį pilotą, kuris 2009 metų sausio 15 dieną išgelbėjo 155 gyvybes, avariniu būdu nutupdydamas lėktuvą į Hadsono upę Niujorke.
Lemtinga diena Hadsono upėje
Turbūt niekas neprisimena 2009 metų sausio 15 dienos įvykių Niujorke. Lėktuvas, pakilęs iš „LaGuardia“ oro uosto, taip ir nepasiekė Šiaurės Karolinos. Po lėktuvo susidūrimo su laukinėmis žąsimis užgęsta abu jo varikliai, ir lėktuvo pilotas Chesley‘us Sullenberger‘is (aktorius Tomas Hanksas) priima sprendimą su visa įgula ir 155 žmonėmis leistis avariniu būdu į Hadsono upę. Stebuklas įvyksta, ir 40 metų stažą ore turintis pilotas saugiai nutupdo lektuvą į ledinį vandenį ir išgelbsti 155 žmones. Per pasaulį nuskrieja žinia apie Sulio padarytą žygdarbį.
Profesionalumas ir žmogiškumas
Žinodamas, kad Eastwoodas renkasi savo istorijas labai atsakingai ir įžvalgiai, dar ruošdamasis eiti į filmą nusiteikiau pamatyti tai, ką „Oskarų“ žiuri labai mėgsta - profesionalumą. Šis filmas lygiai toks pats profesionalus kaip ir visi kiti legendinio režisieriaus filmai. Net tuščioje kabinoje vaikščiojantis Toma Hanksaas verčia nerimauti. Mums suteikiama galimybė išvysti piloto mintis, kas galėjo nutikti, ir nors visas pasaulis jį mato kaip didvyrį, didžioji kova vyksta dabar - su pačiu savimi ir bandymu pasitikėti savo profesionalumu. Visi šie elementai labai žmogiški, tačiau dėl Clinto sugebėjimo įtikinamai pasakoti istoriją labai sunku iki galo įsimylėti pagrindinį veikėją. Reikia pasidžiaugti, jog tokio žanro draminiuose filmuose realūs momentai yra atvaizduoti kaip įmanoma realiau: žmonių emocijos, reakcijos.
Taip pat skaitykite: Tikėjimas ir žuvies stebuklas
C. Eastwoodas viename iš interviu sakė, kad pasamdė gelbėtojus, kurie pirmi sureagavo į pagalbos šauksmą, kai lėktuvas nusileido, suvaidinti toje pačioje scenoje kine. Tai, žinoma, įspūdinga, gerbtinas ir režisieriaus sugebėjimas dirbti su neprofesionaliais aktoriais.
Tomo Hankso vaidyba
Didis filmo grožis yra Tomo Hankso vaidyba. Režisieriai net kalba, kad niekuomet neprašausi rinkdamasis Tomą. Aktorius vaidino tiesiog nuostabiai, įamžindamas vidinę dramą piloto galvoje ir šeimoje. Eilinį kartą Hanksas keliaus į geriausio pagrindinį vaidmenį atlikusio aktoriaus nominacijos sąrašus. Paminėti reiktų ir puikiai darbą atlikusį Aaroną Eckhartą, kuriam buvo skirtas antrojo piloto vaidmuo ir kuriam, ko gero, gali būti skirtas apdovanojimas už antraplanį vaidmenį.
Eastwoodo pasirinkimas pasakoti tikras istorijas
Seniai tapęs ne tik amerikiečių kino legenda Clintas Eastwoodas per pastarąjį dešimtmetį režisuotuose filmuose vis dažniau renkasi realias, o ne išgalvotas istorijas. Kartais dėl jų interpretacijų šalyje užverda aršūs ginčai. Jo filmas „Amerikiečių snaiperis“ (2014 m.) tėvynėje susilaukė piktos kritikos. Režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, likvidavusį 255 gyvus taikinius. Dramoje „Stebuklas virš Hadsono“ (orig. pavadinimas „Sully“, 2016 m.) C. Filme „Traukinys į Paryžių“ (The 15:17 to Paris, 2018 m.) atgijo dar viena tikra istorija apie tai, kaip 2015-ųjų rugpjūčio 21 dieną trys po Europą keliaujantys jauni draugai amerikiečiai į Paryžių važiuojančiame traukinyje susidorojo su iki dantų ginkluotu teroristu. Ne mažiau dramatišką (nors nestokojančią ir komiškų epizodų) istoriją C. Eastwoodas papasakojo dar viename filme „Ričardas Džiuvelas“. Jo pagrindinis herojus, kaip ir dauguma amerikiečių tiki amerikietiška svajone ir žino, kad labiausiai visuomenė vertina žmones, kurie „sukūrė patys save“. Tik ne visiems pasitaiko patogi galimybė šio tikslo pasiekti. Vienam iš milijonų amerikiečių Ričardui Džiuvelui pasisekė. Kartą jis tinkamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. 1996-aisiais jis buvo vienas iš olimpinių žaidynių Atlantoje apsaugininkų ir atkreipė dėmesį į įtartiną krepšį. Jame, kaip pasirodė, buvo bomba. Iš karto nenukenksminti jos nepavyko, tačiau dėl Ričardo veiksmų pavyko išvengti didelio skaičiaus aukų. Po šio žygdarbio amerikiečių spauda vyrą pavertė nacionaliniu didvyriu. Jei šio triumfo vaizdais filmas būtų pasibaigęs, turėtume dar vieną patriotinį holivudinį agitacinį kūrinį, iš tolo dvelkiantį paradiniu patosu. Laimė, taip neatsitinka, nes ir tikrovėje pergalės apoteozę perbraukė tolimesni įvykiai. Mat FTB agentai suabejojo, ar tik Džiuvelas neišgalvojo šio pavojaus ir ar ta bomba nebuvo jo paties. Žiniasklaida pasigriebė šią sensaciją ir vėl ėmė pūsti didelį propagandinį burbulą. Taip prasidėjo akimirksniu nuvainikuoto didvyrio Ričardo Džiuvelo košmaras.
Anot „7 meno dienų“ apžvalgininko Jono Ūbio, „Ričardas Džiuvelas“ primena tortą - kiekvienas sluoksnis vis kitoks, bet visuma vientisa. Iš pradžių tai svajojančio tapti didvyriu vienišiaus studija. Tačiau Ričardas nėra emociškai ir psichologiškai pasirengęs didvyrio vaidmeniui. Kartu filmas - tai ir beveik biblinė istorija apie ambicijas ir baisias jų pasekmes. Mat ambicijų turi ir FTB agentas Tomas (Jon Hamm), ir žurnalistė Keitė (Olivia Wilde). Tomas taip nori sugauti teroristą, kad gana greit pripažįsta Džiuvelą nusikaltėliu. Keitė svajojo tapti garsia žurnaliste, o tam, kad išgarsėtum, reikia „karštos“ temos. Todėl ji ir pakibo ant kabliuko apie apsaugininką teroristą. Visi trys personažai rodo, kuo baigiasi liguistas troškimas įgyvendinti svajones. Tačiau Eastwoodas pernelyg geras režisierius, kad jam užtektų paprasto veikėjų palyginimo. Jis leidžia ramiai tekėti pasakojimui, kurį nutraukia emocingi veikėjų monologai, ir tiki, kad žiūrovas pats padarys išvadas“.
Kiti filmai ir tendencijos kino pasaulyje
Moterų vaidmuo kine
Moterų nugalėtojų dabar pilna ir kitur. Jos ryžtingai demaskuoja aukšto rango seksualinius smurtautojus („Skandalas“), įveikia rasistinius prietarus pačioje NASOJE („Paslėpti skaičiai“), sėkmingai kovoja su tarptautiniais teroristais („Taikinys Nr. 1“, ) ir šaltojo karo laikų šnipais („Raudonasis žvirblis“, „Atominė blondinė“ ir pan.). Dažnai išradingos avantiūristės pasirodo ir komedijose. Vienas naujausių pavyzdžių - režisieriaus Arono Gaudet „Kuponų karalienės“. Pagal tikrus įvykius sukurtoje nuotaikingoje kriminalinėje komedijoje pasakojama apie dvi drauges Konę (akt. Kirsten Bell) ir Džo Džo (akt. Kirby Howell-Baptiste). Jų gyvenimas eiliniame Amerikos miestelio (Arizonos) priemiestyje buvo niekuo neišskirtinis, kol nesupelijo Konės pusryčių dribsniai. Tą lemtingą rytą praplėšusi naują pakuotę ir supratusi, kad papusryčiauti nepavyks, įpykusi Konė parašo piktą laišką dribsnius gaminančiai kompanijai. Kažkodėl atrodo, kad panaši nepatenkintų pirkėjų korespondencija lieka be atsako, bet šį kartą atsitinka priešingai. Konės galvon topteli geniali mintis panašiai pasielgti su dar keliomis kompanijomis. Pavyksta ir tai. Tuomet sustoti neketinanti Konė sukurpia grandiozinį planą, pasidalija juo su drauge Džo Džo, ir abi draugės neria į Meksikoje spausdinamų kuponų „verslą“. Panaši istorija iš tikrųjų Amerikoje įvyko 2012-aisiais metais. Tad filmo scenaristams daug ko neteko išgalvoti. Pakako tik gerokai padailinti kai kuriuos akcentus ir prigalvoti daugiau juokingų situacijų (nes visgi tai ne kokia nors socialinė drama, o komedija). Komiška šio filmo dalis tampa gerokai intensyvesnė, kai aferisčių veikla susidomi nevykėlių detektyvų porelė - Saimonas (akt. Vince‘as Vaughnas) ir Kenas (akt. Paulas Walteris Hauseris). Pirmasis vaizduoja „kietą“ FTA agentą, nors iš tikrųjų yra tik pašto agentas, o antrasis stengiasi būti panašus į filmuose matytą superpolicininką. Kurį laiką ir pati istorija su netikrais kuponais, ir dviejų porelių tarpusavio konfliktai yra pakankamai juokingi, tačiau artėjant atomazgai prognozuojamų primityvių pokštų daugėja. Bet dėl to filmo kūrėjų kaltinti visai nesinori. Nes „Kuponų karalienės“ - ne kokia nors socialinė drama, o ekscentrinė komedija!
Taip pat skaitykite: Vaflių tortas: paprastas receptas
Komedijos, kurios nebaugina rimtomis problemomis
Prisiminkime jau kiek primirštą filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“, kurio pagrindinius vaidmenis suvaidinę aktoriai Jimas Carrey ir Ewanas McGregoras net pačius aršiausius homofobus turėtų įtikinti, kad būti gėjumi yra visai nebaisu. Greičiau… labai juokinga. Sunkoka patikėti, bet ketinimo realizuoti filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“ atsisakė ne vienos Holivudo kino studijos vadovai. Nors pagrindiniams vaidmenims pavyko prikalbinti anksčiau filmavimo aikštelėje nesusitikusius, bet publikai gerai pažįstamus aktorius J.Carrey ir E.McGregorą, o scenarijų parašė kino hitų „Katės ir šunys“ bei „Blogasis Santa“ autoriai Glennas Ficarra bei Johnas Requa, filmas nelengvai skynėsi kelią pas būsimuosius žiūrovus. Tikriausiai, todėl, kad siužetą sudaro reali istorija, ir buvo baiminamasi, kad J.Carrey nepaverstų jos ekscentrišku balaganu. „Meilė - labai keistas dalykas. Ji tai džiugina tave, tai liūdina. Meilė verčia tave daryti pačius netikėčiausius poelgius. Tiesą sakant, tik dėl meilės aš čia guliu ir mirštu“, - tokiais žodžiais ligoninės palatoje gulintis Stivenas Raselas pradeda savo gyvenimo apžvalgą. Keturiasdešimtmetis šeimos žmogus, praktikuojantis katalikas ir buvęs policininkas, atsigavęs po automobilio avarijos, nusprendė daugiau nebeslėpti nuo kitų savo didžiosios paslapties ir pagaliau ryžosi prisipažinti esąs gėjus. Pasirodo, kad net būdamas mažas berniukas jis danguje matė visai ne traukinuko, o vyriško falo formos debesėlius. Avariją Stivas suvokė kaip signalą iš aukštybių ar tikro nušvitimo ženklą, kad išėjęs iš ligoninės, tarsi po melo detektoriaus seansų, galėtų praeityje palikti amžinos veidmainystės košmarą ir toliau nebevaržytų savo tikrosios prigimties. Palikęs šeimą vyrukas leidžiasi į pikantiškus ryšius su gerokai jaunesniais meilužiais, bet greitai supranta, kad toks gyvenimas - brangus malonumas. Todėl greitų pinigų troškimas buvusį sąžiningą policininką paverčia aferistu, o naujoji profesija jį atveda tiesiai į kalėjimą. Užtai būtent čia Stivas sutinka savo tikrą meilę kalėjimo bibliotekoje dirbančio vaikino Filipo Moriso asmenyje. Stivenas Raselas už visas savo aferas humaniškame Amerikos teisme buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Rimčiausiu jo nusikaltimu tapo bandymas ištraukti iš kalėjimo savo meilužį Filipą Morisą. Finalinis filmo titras skelbia, kad „kaip žmogus, suteikęs daug keblumų Teksaso valdžiai ir gubernatoriui George‘ui Bushui, Stivenas buvo nuteistas beprecedente bausme. Dabar 23 valandas per parą jis leidžia izoliatoriuje, o likusią paros valandą gali skirti kūno higienai ir mankštai“. Jo partneris Filipas buvo išleistas į laisvę 2006 metais. Bet, kaip teigė Amerikos žiniasklaida, filmo apie save jis žiūrėti kol kas neketina. Tiems, kurie iš intriguojančių filmo anonsų apie dviejų gėjų santykius tikėjosi ekrane pamatyti kažką panašaus į „Kuprotą kalną“, gali pasijusti nusivylę. Vienintelis dalykas, kuris sieja šį režisieriaus Ango Lee dramą ir gerokai linksmesnį filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“ yra tai, kad abu filmai pasakoja apie meilę.
Filmai sukurti pagal tikrus įvykius
Kaip ir komedija „Kuponų karalienės“, režisieriaus Jeffo Tomsic‘o filmas „Papuolei! taip pat sukurtas pagal tikrus įvykius. Scenarijaus pagrindą sudaro rimtame JAV leidinyje „Wall Street Journal“ paskelbtas Russello Adamso straipsnis „Reikia planuoti ir būti atsargiam, kad neatsitiktų taip“ (“It Takes Planning, Caution to Avoid Being It”). Ir straipsnyje, ir jo motyvais sukurtoje komedijoje perspėjama apie iš pirmo žvilgsnio visiškai nepavojingus žaidimus, kurių šėlsmui pasiduoda net ir suaugusieji. Vienas toks azartiškas žaidimas yra vadinamas „Gaudynėmis“. Jas filme, kai tik pasitaiko tokia galimybė, žaidžia penki draugeliai - Džeris (akt. Jeremy Renneris), Hogis (akt. Ed Helmsas), Kalahanas (akt. Jonas Hammas), Rendis (akt. Jakeas Johnsonas) ir Seiblas (akt. Hannibalas Buressas). Jau trisdešimtį metų šiai kompanijai paskutinį kiekvieno pavasario mėnesį visi rimti reikalai, įskaitant darbą ir šeimą, pasitraukia į antrąjį planą. Džeris yra pripažintas šio žaidimo profas: per visus tris dešimtmečius jis vienintelis iš grupės sugebėjo išvengti visų spąstų. Tačiau šių metų gegužę vyks jo vestuvės. Kitaip tariant - puiki proga likusiems keturiems užklupti Džerį nepasiruošusį. Atrodytų, kas čia ypatinga? Filmų apie nenorinčius ar negalinčius subręsti vyrus, bijančius realaus gyvenimo ir vengiančius imtis iniciatyvos ar priimti svarbius sprendimus, tikrai netrūksta. Bet tai dažniausiai būna dramos. O režisieriaus Jeffo Tomsic‘o filmas įrodo, kad kaip vaikai siaučiančius keturiasdešimtmečius stebėti visai įdomu. Kam gi nesinori prisiminti vaikystės šėliones ir prisiminti jas aktyvaus poilsio dienomis? Tokie žaidimai ne tik leidžia pabėgti nuo nuobodžios gyvenimo kasdienybės, bet ir pasitelkti fantaziją: kad tie patys kartojami pokštai neatsibostų, reikia kaskart atnaujinti repertuarą. O tai ne taip jau paprasta. Kartais net pavojinga sveikatai. Pvz., filmuojant sceną, kurioje Džeris iššoka pro antrojo aukšto langą, Jerermy Renneris susilaužė ranką. Bet tai dar niekis palyginus su tuo, kas šiam aktoriui atsitiko sausio pirmąją, kai savo rančoje Siera Nevada kalnuose, netoli Tahoe ežero buvo sunkiai sužeistas sniego valymo mašinos. Anot vietos šerifo, „J. Rennerį pervažiavo jo paties sniego valytuvas, kuris sveria apie 6,5 tonos - tris kartus sunkesnis už automobilį“. Po dviejų operacijų aktorius jau gydosi namie, bet kada jis galės vėl filmuotis, niekas pasakyti negali.
Aktoriai, kurie įsimena ilgam
Dauguma žiūrovų aktorių Adamą Sandlerį, tikriausiai, ilgam įsidėmėjo, kai pamatė smagią komediją „Vestuvių dainininkas“ (1998 m, rež. Frankas Coraci), nors jis tada jau nebuvo naujokas kine. Matyt, tada taip sukako, kad apie dainų autoriaus karjerą svajojančio gabaus muzikanto Robio charakteris sutapo su išgarsėti trokštančio paties aktoriaus siekiu. Padėjo dar ir tai, kad aktorius turėjo gerą partnerę Drew Barrymore, suvaidinusią labai mielą merginą Džuliją, šeimininkaujančią svetimose vestuvėse. Vėliau A. Sandleriui teko vaidinti ne tokiose subtiliose komedijose, bet tarp jų kartais pasitaikydavo tikrų „perliukų“, tokių kaip „Apgirtę nuo meilės” (2002 m., rež. P. Th. Andersonas). O vaidmuo kriminalinėje dramoje „Neapdoroti deimantai“ (rež. Benny ir Joshas Safdie) ženklino jau visai kitą jo aktorystės lygį. Komedijoje „Visados kaip pirmą kartą“ A. Sandleris vėl susitiko su Drew Barrymore. Jis čia suvaidino Havajuose gyvenantį veterinarą Henrį Rotą, kuris yra tikras lovelasas, mokantis vilioti moteris (ypač trumpalaikiams audringiems santykiams visada pasiryžusias turistes), bet kaip maro bijantis rimtų santykių ir ilgalaikio įsipareigojimo. Tačiau kartą mergišius prieina liepto galą. Paprasčiau kalbant, jis iki ausų įsimyli merginą vardu Liusė Vaitmor (ją ir vaidina Drew Barrymore). Henriui iš pradžių atrodo, kad ir su šia simpatiška blondine viskas bus kaip įprasta. Tačiau greitai paaiškėja, kad greitą pergalę komplikuoja viena menka problemėlė. Mat merginą po autoavarijos ištiko trumpalaikis atminties praradimo sindromas - ji atsimena tik vienos dienos įvykius. Kiekvieną rytą Liusė sutinka Henrį tarsi pirmą kartą. Ir vyrukui nelieka nieko kito, kaip viską pradėti iš naujo kasdien. Sutikime, kad situacija tikrai nebanali. Cikliškai besikartojančių prisiminimų principas gerai tinka ir įtempto veiksmo psichologiniams trileriams (pvz., „Memento“, 2000, rež. Christopheris Nolanas), ir komedijoms (Švilpiko diena“, 1993, rež. Haroldas Ramis). Pati mintis „užkariauk mylimos merginos dėmesį kasdien vis kitaip“ - tikrai graži. Čia jau išradingumui nėra ribų. Ypač jeigu dar reikia įveikti ir nedraugiškai nusiteikusios aplinkos pasipriešinimą. O priešinasi čia ne tik pati mergina, ryte neprisimenanti, kas įvyko vakar, bet ir Liusės tėvas bei brolis, kurie kasdien stengiasi merginai sukurti maksimalaus komforto zoną. Nors filmo struktūra primena tradicinę holivudinę konstrukciją, joje svarbus vaidmuo tenka dabar jau ir romantinėse komedijose privalomam humorui, kurį subtiliu retai galima pavadinti. Iš antraplanių aktorių labiausiai įsimena Liusės brolį Dagą vaidinantis Seanas Austinas (ne iš karto atpažįsti, kad būtent jis vaidino hobitą Semą „Žiedų valdovo“ epopėjoje) ir Danas Aykroydas. Pastarasis vaidina epizodinį gydytojo vaidmenį, bet kiekvienas susitikimas ekrane su šiuo aktoriumi - visada mažytė šventė. (G.J.).
Filmai, kurie pavergia milijonus kino mylėtojų
Turtinga bankininko paveldėtoja ir Niujorko aukštuomenės dama Florence Foster Jenkins (1868-1944) visą gyvenimą svajojo tapti daininke. Tikrais faktais paremtoje biografinėje istorijoje pasakojama Florence (aktorė Meryl Streep) karjeros laiptai. Kelyje į išsvajotąją šlovę pasitaikė ir kritikos ir pašaipų, tačiau moteris drąsiai ėjo pirmyn, nekreipdama per daug dėmesio į aplinkinių reakcijas. Kritiką moteris ramia širdimi nurašydavo,, konkurentams“, o pašaipas ir juoką priimdavo kaip susižavėjimo ir džiaugsmo ženklą. Britų režisieriaus Stepheno Frearso tikrais faktais paremta biografinė komedija „Florence“ žiūrovus supažindins su tikra JAV dainininkės Florence Foster Jenkins gyvenimo istorija ir karjeros raida. Netalentingos aukštuomenės damos iš Niujorko kelią į didžiąją sceną kino filme vaidina garsi amerikiečių aktorė Meryl Streep. F.F.Jenkins - turtinga aukštuomenės ponia, iš tikrųjų gyvenusi XX a. Niujorke. Perkopusi 40-metį ji nusprendė įgyvendinti savo … Tokie filmai savo išore ir lengvai sukramtomu turiniu pavergia milijonus kino mylėtojų, kurie eidami į kiną trokšta tik vieno - lengvos ir kokybiškos pramogos. Šiais metais tokiais filmais tapo „Warcraft: Pradžia“ (angl. „Warcraft: The Beginning“), „Savižudžių būrys“ (angl. „Suicide Squad“), „Tarzanas: Džiunglių legenda“ (angl. „The Legend of Tarzan“), „Vaiduoklių medžiotojai“ (angl. „Ghostbusters“) ir kt. Tačiau tokie filmai neužsilieka ilgam, nepretenduoja į prestižinius kino apdovanojimus ir tuo labiau netampa kultiniais. Todėl rugsėjis ir yra ypatingas tiems, kurie yra pasiilgę rimtų ir subtilių filmų. Būtent nuo rudens prasideda svarbiausių metų filmų pristatymai ir įnirtinga kova karštame apdovanojimų sezone.
Rugsėjo mėnesio kino įvykiai ir filmai
Vienu iš ryškiausių rugsėjo mėnesio kino įvykių tapo naujasis keturis „Oskarus“ laimėjusio režisieriaus Clinto Eastwoodo filmas apie narsų JAV didvyrį, neeilinių sugebėjimų lėktuvų pilotą Ch. „Sully“ Sullenbergą, kuris išgelbėjo šimtus gyvybių, išvengęs rimtos lėktuvo katastrofos.
Taip pat skaitykite: Apie duonos ir žuvies stebuklą
#
tags: #stebuklas #virs #hadsono #nominacijos