„Skrydis virš gegutės lizdo“: galvos analizė
Šiame straipsnyje nagrinėjama knyga „Skrydis virš gegutės lizdo“ per psichologinės analizės prizmę, atskleidžiant jos veikėjus, temas ir simbolizmą.
Įvadas
Keno Kesey romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (angl. One Flew Over the Cuckoo's Nest) - tai kūrinys, nagrinėjantis psichinės sveikatos, individualumo ir sistemos priespaudos temas. Knyga pasakoja apie Rendalą Makmerfį, į psichiatrijos ligoninę patekusį sukčių, kuris meta iššūkį ten įsigalėjusiai tvarkai ir Didžiosios Sesers, valdingos slaugės, autoritetui.
LSD ir psichodelinių narkotikų istorija
Norint geriau suprasti knygos kontekstą, verta panagrinėti LSD ir psichodelinių narkotikų istoriją, kuri glaudžiai susijusi su knygos autoriaus Keno Kesey gyvenimu ir kūryba.
LSD (lizergo rūgšties dietilamidas) pirmą kartą buvo susintetintas 1938 m. lapkričio 16 d. Šveicarijoje. Šveicarų farmacijos kompanijos „Sandoz“ chemikas Albertas Hoffmanas ieškojo vaistų migrenai ir galvos skausmui malšinti. 1943 m. jis vėl nusprendė atkreipti dėmesį į šią medžiagą. Visiškai atsitiktinai, sintetinant medžiagą dar kartą, truputis jos pateko ant jo odos ir netrukus jis pradėjo jausti neįprastą atsipalaidavimą, sumaišytą su šiek tiek juntamu apsvaigimu. Jis teigė, kad grįžęs namo ir atsigulęs į lovą juto ne itin malonią fizinę būseną, sumaišytą su labai smarkiai pakitusia ir stimuliuojama vaizduote. Jis tą būseną apibūdino kaip „sapnavimą“ ir užmerktomis akimis matė nepertraukiamą kaleidoskopinį spalvų žaismą itin sudėtingomis geometrinėmis figūromis. 1943 m. balandžio 19 d. A. Hoffmanas sąmoningai suvartojo 250 mikrogramų medžiagos - tai istorijoje įvardijama kaip pirmas oficialus medžiagos išbandymas. Dar neprasidėjus poveikiui, jis dviračiu išvažiavo namo ir važiuojant pradėjo jausti pirmuosius medžiagos poveikius.
Vėliau Šveicarų farmakologijos kompanija išbandė LSD su gyvūnais ir galiausiai žmonėmis, padarydama išvadą, kad nors LSD išprovokuoja keistą elgesį, medžiaga neatrodo kenksminga fiziškai. „Sandoz“ buvo didžiulė tarptautinė kompanija, o Hoffmanas ieškojo medžiagų, galinčių atnešti pelno.
Taip pat skaitykite: Ar žmogaus dvasia gali būti palaužta? Filmo analizė
Ankstyvieji LSD tyrimai buvo prieštaringi. Mokslininkams tai buvo būdas tirti beprotybę laboratorijose: tais laikais davus pacientui psichodelinių narkotikų, jie iš tiesų atrodydavo kaip išprotėję. Laboratorinės beprotybės entuziastai samdydavo studentus (dauguma laboratorijų buvo įsikūrusios universitetuose), sušvirkšdavo jiems narkotiko, šviesdavo į akis, uždavinėdavo keistus klausimus, atlikdavo įvairius erzinančius testus. „Sandoz“ kompanija pastebėjo, kad LSD spartina psichoterapinius procesus. 6-ajame dešimtmetyje daugėlis psichoterapeutų teigė, kad per 3 mėnesius naudodami LSD su pacientais jie pasiekia rezultatų, kuriems įprastai prireikia 3 metų naudojant Zigmundo Froido technikas. Kompanija matė didelį komercinį LSD potencialą, tačiau greičiausiai šios medžiagos atradimas padarė jiems didžiulę meškos paslaugą. 1966-aisiais, kai narkotikas buvo uždraustas JAV, dėl šios medžiagos stigmatizacijos „Sandoz“ patyrė didelę žalą reputacijai; panašiai kaip chemikalų kompanija „Dow“, išradusi napalmą.
Aldous Huxley, inteligentiškas britų filosofas ir rašytojas, ieškojo idėjų, galinčių stumtelti žmoniją į kitą evoliucijos fazę, išlaisvinti proto potencialą: daugelis to meto mąstytojų manė, kad atominio ginklo laikais būtinas dvasinis renesansas. Ieškodamas religinių atsiverimų pavyzdžių, klausydamasis įvairių šamanų ir filosofų, Aldous rado straipsnį neaiškiame moksliniame žurnale, parašytą dviejų kanadiečių mokslininkų, tyrusių meskalino poveikį. Aldous Huxley pagalvojo, kad rado tai, ko ieškojo: netrukus susisiekė su straipsnio autoriais ir suderino galimybę išbandyti meskaliną daktaro Humphrey Osmond namuose. Tas pats mokslininkas ir sugalvojo terminą „psichodelikai“ 1953-aisiais Los Angeles, svečiuose pas Aldous Huxley, kuris tapo ypač svarbiu LSD ir psichodelinių narkotikų istorijos veikėju. Idėjos apie žmogaus evoliucijos paspartinimą buvo vienas tos epochos mąstysenos bruožų. George Bernard Shaw, H. G. Wells, Teilhard de Chardin: labai daug intelektualų patikėjo šia idėja. Po meskalino, o vėliau ir LSD atradimo, Aldousas praleido dešimtmečius, bandydamas sukelti dvasinę revoliuciją. Jis tikėjo, kad išpopuliarinus psichodelikus elito tarpe ir suteikus jiems galimybę išplėsti savo sąmonę, susijungti su visa apimančiu kosminiu protu, galima teigiamai pakeisti visuomenės raidą. Vykdydamas savo misiją, psichodeliniais narkotikais jis vaišino politikus, menininkus, filosofus, mokslininkus.
Huxley sekėjai nusamdė psichologą Timothy Leary, nes jis dirbo Harvarde - JAV elito kalvėje, tikėdamiesi, kad psichodelinė revoliucija gali prasidėti nuo įtakingiausiųjų klasės. Greitai LSD iš tyrimų laboratorijų išplito į turtingų Beverli Hilso psichologų kabinetus; ritualizuotus pogrindinius seansus, organizuojamus verslininko, kataliko, CŽA (centrinės žvalgybos agentūros) agento Al Hubbard’o; į kitas vietas kuriose narkotikai buvo vartojami įvairiais tikslais. Vidurnakčio diskusijos netruko pavirsti narkotikų vakarėliais. Niekas nekviesdavo „išbandyti LSD“.
Tuo metu Harvarde geriausi mokslininkai, įkvėpti Aldous Huxley, tęsė mokslinius bandymus su psichodelikais. Timothy Leary prie kurio prisijungė Richard Alpert (vėliau žinomas kaip Ram Dass) buvo taip vadinamo Harvardo psilocibino eksperimento lyderiai. Jie vykdė eksperimentus, studijavo ir pramogavo su iš grybų išgautu ir susintetintu psilocibinu ir LSD, pagamintais toje pačioje Šveicarų kompanijoje „Sandoz“. Jie vykdė savo tyrimus (arba bent jau tai, kad pradžioje buvo tyrimai) iki 1963’iųjų. Mokslininkai perkėlė savo eksperimentus į Meksiką ir įvairias Karibų jūros šalis, kurias irgi teko palikti. Galiausiai jie įsikūrė senoje rančoje Millbruke, Niujorko valstijoje. Joje lankėsi įvairūs žinomi dvasingumo ieškotojai: rašytojas Allan Watts, psichologas R. D.
Aldous Huxley manė, kad verta LSD dažniau vartoti iki 30 metų o vėliau gal tik kartą per metus, jis rūpinosi mistiškomis narkotiko galimybėmis ir teigė, kad LSD padeda tik „pasiruošusiam protui“. Mokslininkas (bent jau iš pradžių jis toks buvo) Timothy Leary tikėjo, kad šias medžiagas turėtų vartoti visi: ne tik pasaulio elitas. Jis teigė, kad visi turėtų išbandyti smegenų be cenzūros veikimą ir patirti visas sąmonės galimybes.
Taip pat skaitykite: Sistemos ir individo priešprieša: „Skrydis virš gegutės lizdo“
Thimoty Leahry demokratiškas požiūris į psichodelikus pritraukė bitnikų kartos poetą Aleną Ginsbergą. Jis manė, kad artėjantis nušvitimas gali užbaigti karus, godžią korporacinę mąstyseną ir komformistinį gyvenimo stilių. 1960’ųjų viduryje psichodelinis veiksmas persikėlė į San Franciską, kur pradėjo populiarėti naujas hipių judėjimas, muzikos kultūra su Greatful Dead ir panašiomis psichodelinio roko grupėmis. Buvo rengiami susibūrimai ir koncertai, kurių metu dalyviai nevaržomai vartojo narkotikus.
LSD susidomėjo ne tik hipiai, mokslininkai, filosofai ir menininkai. CŽA pradėjo vykdyti eksperimentus, tikėdamiesi šį narkotiką paversti ginklu šaltąjame kare. 1950 ir 1960’aisiais Jungtinių Valstijų valdžia baiminosi, kad sovietų, kinų ir Šiaurės Korėjos agentai naudoja sąmonės kontrolės technologijas bandydami išplauti Korėjos konflikto karo belaisvių smegenis. 1953’aisiais metais JAV šnipų organizacija CŽA patvirtino ypač slaptą projektą MK-ULTRA, siekdami surasti priemones manipuliuoti priešų iš komunistinio bloko sąmone. Programoje buvo įvykdyta 150 eksperimentų su žmonėmis naudojant psichodelinius narkotikus, paralyžuojančias medžiagas, elektrošoką. Kartais tyrimų subjektai žinojo, kad su jais atliekamas eksperimentas, tačiau kartais jie neturėjo supratimo kas vyksta, nes psichodelinėmis medžiagomis buvo intoksikuojami be jų žinios ar leidimo. Pvz. operacijos „Vidurnakčio orgazmas“ metu, prostitutės viliodavo vyrus į namus, kuriose jie buvo kvaitinami psichodelikais o jų elgesys stebimas ir įrašinėjamas per permatomus veidrodžius. Programa buvo slapta ir prastai kontroliuojama, todėl vėliau daugėlis su ja susijusių CŽA agentų pripažino, kad atlikdami operacijas jautėsi kaip laukiniame vakarėlyje. Kontraversiški agentūros bandymai nedavė laukiamų rezultatų.
„Įsijunk, susireguliuok, iškrisk.“ Šį kontrakultūros eros šūkį išpopuliarino Timothy Leary. „Turn on“, pasak jo paties, reiškia aktyvuoti savo neurologinius ir genetinius rezervus: tapti jautriu skirtingiems sąmonės lygiams ir atpažinti jos aktyvatorius. Vienas iš būdų tai padaryti buvo narkotikai. „Tune in“ reiškia harmoniškai sąveikauti su aplink esančiu pasauliu: išreikšti ir materealizuoti savo vidines perspektyvas. „Drop out“ siūlo selektyviai, savanoriškai, grakščiai atsisakyti nuo primestinių, nesavanoriškų nesąmoningų įsipareigojimų. Tai reiškia pasitikėjimą savimi, savitumo skleidimą, įsipareigojimą judrumui, laisvam pasirinkimui ir pokyčiams.
LSD vartojimas, Timothy Leary ir kitų psichodelikos pionierių idėjos labai paveikė Amerikos jaunimą. Leary ragino priešintis karui Vietname, abejoti autoritetais, kvietė tobulinti sąmonę psichodeliniais narkotikais ir rasti naujų būdų problemoms spręsti. Sparčiai paplitęs narkotinių medžiagų vartojimas, pavieniai su tuo susiję incidentai ir augantis visuomenės nepaklusnumas išprovokavo valdžią uždrausti LSD ir kitus psichodelikus. Niksonas pavadino Leary pačiu pavojingiausiu žmogumi Amerikoje. 1970’aisiais metais buvo priimtas kontroliuojamų medžiagų aktas, kuriuo šie narkotikai buvo pripažinti netinkamais medicininiam naudojimui: jie buvo priskirti labiausiai kontroliuojamai narkotikų specifikacijai nr. 1. Šis įstatymas užkirto kelius mokslininkams tirti psichodelikų naudojimą medicinoje.
Pagrindiniai veikėjai ir jų psichologinės savybės
Rendlis Makmerfis
Rendlis Makmerfis - charizmatiškas sukčius, kuris apsimeta bepročiu, kad išvengtų kalėjimo. Jis tampa katalizatoriumi, išjudinančiu ligoninės pacientus ir įkvepiančiu juos kovoti už savo individualumą. Makmerfis simbolizuoja laisvę, maištą ir pasipriešinimą sistemai.
Taip pat skaitykite: „Skrydis virš gegutės lizdo“: santrauka
Didžioji Sesuo
Didžioji Sesuo - valdinga ir manipuliuojanti slaugė, kontroliuojanti ligoninės pacientus. Ji simbolizuoja sistemą, kuri siekia palaužti individualumą ir paversti žmones paklusniais. Didžioji Sesuo naudoja psichologinį terorą ir įvairias bausmes, kad išlaikytų savo valdžią.
Vadas Bromdenas
Vadas Bromdenas - indėnų kilmės pacientas, kuris apsimeta kurčias ir nebylus, kad išvengtų Didžiosios Sesers dėmesio. Jis yra istorijos pasakotojas ir stebėtojas, kuris mato, kas vyksta ligoninėje, ir supranta sistemos žiaurumą. Vadas Bromdenas simbolizuoja marginalizuotus žmones, kurie kenčia nuo sistemos priespaudos.
Kiti pacientai
Kiti ligoninės pacientai - tai įvairių psichinių sutrikimų turintys žmonės, kurie yra paversti bejėgiais ir priklausomais nuo sistemos. Makmerfis padeda jiems atgauti savo orumą ir pasitikėjimą savimi.
Temos ir simbolizmas
Psichinė sveikata
Knygoje „Skrydis virš gegutės lizdo“ psichinė sveikata vaizduojama kaip socialinis konstruktas. Ligoninės pacientai dažnai yra laikomi „bepročiais“ ne dėl savo ligų, bet dėl to, kad jie neatitinka visuomenės normų. Knyga kelia klausimus apie tai, kas yra normalu ir kas yra nenormalu, ir kas turi teisę nustatyti šias ribas.
Individualumas prieš sistemą
Knygos pagrindinė tema - tai kova tarp individualumo ir sistemos. Makmerfis simbolizuoja individualumą, kuris meta iššūkį sistemai, atstovaujamai Didžiosios Sesers. Knygoje parodoma, kaip sistema siekia palaužti individualumą ir paversti žmones paklusniais.
Laisvė ir priespauda
Laisvė ir priespauda - tai dar viena svarbi knygos tema. Makmerfis atneša į ligoninę laisvės vėją, įkvėpdamas pacientus kovoti už savo teises ir individualumą. Didžioji Sesuo, priešingai, simbolizuoja priespaudą ir kontrolę.
Simbolizmas
Knygoje gausu simbolių, kurie padeda atskleisti jos temas. Gegutės lizdas simbolizuoja psichiatrijos ligoninę, kurioje žmonės yra laikomi nelaisvėje ir kontroliuojami. Makmerfis simbolizuoja gaivų vėją, kuris įsiveržia į gegutės lizdą ir išjudina ten įsigalėjusią tvarką. Vadas Bromdenas simbolizuoja marginalizuotus žmones, kurie kenčia nuo sistemos priespaudos.
Psichologinė analizė
Knygą „Skrydis virš gegutės lizdo“ galima analizuoti iš įvairių psichologinių perspektyvų.
Antipsichiatrija
Knyga atspindi antipsichiatrijos judėjimo idėjas, kurios teigia, kad psichinės ligos yra socialinis konstruktas, o psichiatrijos ligoninės - tai vietos, kuriose žmonės yra paverčiami bejėgiais ir priklausomais nuo sistemos.
Humanistinė psichologija
Knyga taip pat atspindi humanistinės psichologijos idėjas, kurios pabrėžia individualumo svarbą, laisvą valią ir žmogaus potencialą. Makmerfis padeda pacientams atgauti savo orumą ir pasitikėjimą savimi, įkvėpdamas juos siekti savo tikslų.
Socialinė psichologija
Knygoje nagrinėjami socialinės įtakos, konformizmo ir paklusnumo autoritetui klausimai. Didžioji Sesuo naudoja įvairias manipuliacijos technikas, kad kontroliuotų pacientus, o Makmerfis meta iššūkį jos autoritetui ir įkvepia pacientus priešintis.
Knygos įtaka ir reikšmė
Knyga „Skrydis virš gegutės lizdo“ turėjo didelę įtaką visuomenei ir kultūrai. Ji padėjo atkreipti dėmesį į psichinės sveikatos problemas ir paskatino diskusijas apie psichiatrijos ligoninių vaidmenį. Knyga taip pat įkvėpė daugybę menininkų, rašytojų ir filmų kūrėjų.
tags: #Skrydis #virš #gegutės #lizdo #galvos #analizė