Vandens parašiutizmas Lietuvoje: pramoga, prieinama ne kiekvienam
Vandens parašiutizmas, leidžiantis pajusti oro ir vandens vienybę, Lietuvoje nėra pati populiariausia vandens pramoga, tačiau unikali patirtis traukia nuotykių ieškotojus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra vandens parašiutizmas, kokios jo ištakos, kokios kainos ir saugumo aspektai Lietuvoje bei pasaulyje.
Kas yra vandens parašiutizmas?
Vandens parašiutizmas (angl. parasailing) - tai pramoga, kurios metu žmogus, prisegtas prie specialaus parašiuto, yra velkamas katerio virš vandens. Startas gali būti dvejopas: bėgant kelis metrus ežero, jūros ar vandenyno pakrante, tempiant parašiutą už savęs, arba laukiant atsistojus ant platformos, kol katerio jėga pripildo kupolą oro ir iškelia virš vandens.
Istorija: nuo Floridos iki Lietuvos
Vandens parašiutizmo šaknys siekia praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečius, kai pirmieji skraidinimai buvo pradėti Floridoje (JAV). Tolstant nuo Lietuvos, laike tolsta ir pirmieji bandymai užsiimti vandens parašiutizmu. Anot p. Gudelio, apie vandens parašiutizmą po tiek metų prisiminta, nes tai - pelningas verslas, ypač ten, kur turistų srautai dideli: „Vandens parašiutizmas pritraukia turistų. Parašiutas - efektingas, jis sudaro įspūdį."
Pono Gudelio valdomas vandens parkas šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalių regione, siūlantis išbandyti skrydį virš ežero parašiutu. „Anksčiau žmones skraidino pajūryje, bandyta ir Šiaurės Lietuvoje, ir Trakuose. Dabar tokie likome vieninteliai“, - sako p. Gudelis, vandens parke vadinamas tiesiog kapitonu.
Kaina ir aukštis: Lietuva ir pasaulis
Vandens parašiutizmas - brangi pramoga. Nemažai kainuoja įranga: galingi kateriai, karabinai, parašiutai, kuras. Finansinė našta - viena iš priežasčių, dėl kurios dalis verslininkų liovėsi jį plėtoti. Lietuvoje, Anykščių rajone veikiančiame vandens parke, 10-15 minučių skrydis su parašiutu į maždaug 20-40 m aukštį kainuoja 38 eurus vienam asmeniui. Užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV, kainos siekia 65-115 USD, o norinčiuosius pakelia į 150-365 m aukštį. Anot p. Gudelio, dėl gamtos įvairovės tam tinkama Gruzija. „Nerizikuočiau skristi Afrikoje.
Taip pat skaitykite: Atviros jūros skrydžių saugumo aspektai
Patirtis: tyla ir vienybė su gamta
Nors vandens parašiutizmas nėra toks populiarus kaip vandens slidės ar vandenlentės, jis siūlo unikalią patirtį. Pasak p. Gudelio: „Tai nėra toks vandens sportas kaip vandens slidės ar vandenlentės, kur viską reguliuoji pats. Vandens parašiutizme nuo tavęs mažai priklauso - esi keleivis, o pagrindinis veikėjas - katerį valdantis žmogus." Visgi, kai kurie žmonės grįžta. Pakilus parašiutu virš vandens, galima pabūti su savimi visiškoje tyloje. Pakilus aukštyn, garsų beveik nebelieka, tik silpnas katerio burzgimas ir vėjo šiurenimas. Stebi vaizdus iš viršaus ir jautiesi nuogas prieš gamtą. Anot pašnekovo, patirtis užgožia ir aukščio baimę: „Kai pradedama kilti, nebegali būti jokių „stop“. Todėl visada paklausiu, ar žmonės bijo aukščio. Pastebėjau, jog net paniškai jo bijantys įveikia baimę - pradeda bėgti ir negali sustoti." „Vakaras, nes pamatai saulėlydį“, - dar nespėjus baigti klausimo apie skrydžiui tinkamiausią laiką sako kapitonas. Ideali vieta norintiems pabėgti nuo rūpesčių. Žavaus kraštovaizdžio sala suteikia galimybę pasimėgauti gamtos bei Avalono miesto vaizdais iš dangaus. „Natonal Geographic“ Ontarijo miestą vadina viena iš geriausių vietų saulėlydžiui stebėti.
Saugumas: rizikos ir atsargumo priemonės
Užsienio žiniasklaidoje galima rasti pranešimų apie nelaimingai pasibaigusius skrydžius parašiutu virš vandens. Anot p. Gudelio, tai saugus sportas, o nelaimės nutinka neįvertinus vėjo greičio, krypties ir vietovės reljefo - architektūros, gamtos: „Organizatoriai siekia padaryti įspūdį ir traukia žmones kuo arčiau įspūdingų vietų neįvertindami galimos rizikos.“ Pašnekovo teigimu, Nevėžos ežere tokių atvejų nebūta: „Gal ir yra kas nusibrozdinęs koją į virvę, bet tik tiek. Net esant avariniam nusileidimui, žmogų ore prilaiko parašiuto kupolas." Riziką, tikina p. Gudelis, sukelia tik pramogos rengėjų nekompetencija, ir ją galima nesunkiai pastebėti: kai organizatoriai skuba žmogų paruošti ir pakelti į dangų, akivaizdu, kad siekiama aptarnauti kuo daugiau klientų, taigi kuo daugiau uždirbti.
Prieš kiekvieną skrydį žmogus privalo išklausyti apie 10 min. trukmės instruktažą. Dar viena svarbi procedūra - technikos patikrinimas. „Niekada negali žinoti, kada bus paskutinis kokios nors detalės skrydis, todėl viską tikriname prieš kiekvieną pakilimą“, - aiškina vandens sporto klubo direktorius. „Visada paklausiame žmogaus apie jo sveikatos būklę - ar sveika nugara, sąnariai, ar neturi problemų dėl klausos, regos, - vardija p. Gudelis. - Vis dėlto medicininės istorijos kaip blaivumo nepatikrinsi." Galimybę skristi gali apriboti oro sąlygos: matomumas, vėjo kryptis, greitis, lietus ar perkūnija. Amžiaus apribojimų nėra, jie labiau priklauso nuo ūgio. Jei vaikas yra bent 1,50 m ir turi tėvų leidimą, skristi jam leidžiama. Anot p. Gudelio, pilnamečiai vandens parašiutizmą gali išbandyti, kol leidžia sveikata: vyriausias skraidintas žmogus buvo 65-erių.
Teisiniai aspektai: kas gali organizuoti?
Vandens parašiutizmo pramogą Lietuvoje organizuojantis žmogus privalo išsilaikyti laivavežio teises, kad galėtų valdyti katerį, o specialių leidimų nėra. Pavojingas sportas tampa ir tada, kai juo užsiimama ne pagal taisykles. „Vandens parašiutizmas, kaip ir automobilių lenktynės, gali vykti oficialiai - trasose ir nelegaliai, gatvėse. Kai žmonės bando parašiutus tempti automobiliais, tai yra pavojų keliančios gatvės lenktynės“, - vertina p. Gudelis.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
tags: #skraidymas #virs #vandens #technika