Šiaurės ir Pietų Korėjos: Du pasauliai viename pusiasalyje
Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie dvi valstybes, esančias gana toli nuo Lietuvos - Pietų Korėją ir Šiaurės Korėją. Pietų Korėja dažniausiai asocijuojasi su technologijomis, ekonominiu išsivystymu ir kultūriniais produktais, tokiais kaip korėjietiška muzika (K-pop) ir serialai (K-dramos), kurie populiarėja visame pasaulyje. Tačiau mažai kas žino apie gilų istorinį kontekstą ir politinius skirtumus, skiriančius šias dvi šalis. Šiame straipsnyje siekiama nušviesti pagrindinius skirtumus tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos, apžvelgti jų istoriją, dabartinę politinę situaciją, ekonominius skirtumus ir visuomenės gyvenimą. Taip pat bus aptariamos galimos susivienijimo perspektyvos ir iššūkiai.
Korėjos padalijimo istorinės priežastys
Iki XX amžiaus Korėja buvo vieninga valstybė. Iki 1910 m., kai Japonija okupavo visą Korėjos pusiasalį, Korėja buvo viena šalis. Nuo 1910 iki 1945 m. Korėja patyrė Japonijos priespaudą, kuri apribojo kultūrinį, politinį ir socialinį nepriklausomos valstybės gyvenimą. 1945 m., Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, ji prarado visas savo kolonijas, įskaitant Korėją. Dvi to meto supervalstybės - JAV ir Sovietų Sąjunga - buvo atsakingos už Korėjos valstybės atkūrimą ir išlaisvinimą. Tačiau dėl ideologinių skirtumų jos negalėjo susitarti, kokia turėtų būti nauja valstybė. Dėl to 1948 m. pietinėje Korėjos dalyje buvo įsteigta demokratine santvarka paremta Korėjos Respublika (mums žinoma kaip Pietų Korėja), remiama JAV, o šiaurinėje dalyje buvo įkurta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (žinoma kaip Šiaurės Korėja) - KLDR, remiama Kinijos ir Sovietų Sąjungos. Šis padalijimas įtvirtino skirtingus politinius ir ekonominius modelius, kurie radikaliai pakeitė abiejų valstybių raidą.
Korėjos karas ir demilitarizuota zona
1950 m. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją, pradėdama Korėjos karą. Šis karas, trukęs trejus metus, pareikalavo milijonų gyvybių ir dar labiau įtvirtino pusiasalio padalijimą. 1953 m. liepos 27 d. tarp valstybių buvo pasirašytos paliaubos, tačiau taikos sutartis nebuvo pasirašyta. Dėl to oficialiai valstybės yra „karo padėtyje“. Po karo tarp valstybių buvo įkurta demilitarizuota zona (DMZ) - vienas iš labiausiai saugomų pasienio ruožų pasaulyje. Demilitarizuota zona buvo įkurta abiejų pusių pajėgoms atsitraukus po 2 km į šiaurę ir į pietus. Demilitarizuota zona yra vienas iš karštųjų pasaulio taškų, kuriame nuolatos tvyro įtampa. Nors didelių konfliktų pavyksta išvengti, šioje zonoje tarp valstybių nebuvo apsieita be incidentų. Šiaurės Korėja ne kartą bandė dar kartą užpulti Pietų Korėją. Tai geriausiai atspindi po demilitarizuota zona šiaurės korėjiečių kasti tuneliai, kuriais buvo siekiama įsiveržti į Pietų Korėją. Šiaurės Korėja teigė, kad tuneliai buvo skirti anglies kasybai, tačiau tuneliuose anglių nebuvo rasta. Pietų Korėjai tunelius pavyko atrasti bei laiku sustabdyti. Dar vienas įtampos ženklas - propagandą skleidžiančių garsiakalbių įrengimas. Abi pusės demilitarizuotoje zonoje sumontavo didžiulius garsiakalbius, per kuriuos siunčiamos propagandinės transliacijos. Paradoksalu, bet demilitarizuota zona tapo ne tik įtampos, bet ir natūralios gamtos simboliu. Dėl ilgos žmogaus veiklos stokos, čia susiformavo unikali ekosistema, kurioje gyvena daugiau nei 5 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių, įskaitant daugybę nykstančių rūšių. Demilitarizuota zona yra žinoma ne tik kaip įtampos tarp dviejų valstybių simbolis, bet taip pat ir kaip natūralios, ilgą laiką žmogaus nepaliestos gamtos ir natūralios ramybės simbolis. Per 70 metų šis gamtos lopinėlis tapo namais įvairiai florai ir faunai bei daugiau nei šimtui nykstančių rūšių. Daugiau nei 5 tūkst. augalų bei gyvūnų rūšių gyvena demilitarizuotoje zonoje. Ekskursijos metu mes apsilankėme viename iš tunelių, kuris buvo kastas šiaurės korėjiečių, kad galėtų surengti ataką prieš Pietų Korėją, susitikome su demilitarizuotoje zonoje gyvenančiais ir dirbančiais gyventojais bei daugiau sužinojome apie Korėjos istoriją.
Politiniai skirtumai
Pietų Korėja yra demokratinė respublika, kurioje vyksta laisvi ir sąžiningi rinkimai. Šalyje veikia stiprios politinės partijos, užtikrinančios politinę konkurenciją ir piliečių dalyvavimą valdyme. Šiaurės Korėja, kita vertus, yra totalitarinis režimas, valdomas Kimų dinastijos. Šalyje nėra politinės opozicijos, o valdžia griežtai kontroliuoja visus visuomenės aspektus. Žmogaus teisės yra sistemingai pažeidinėjamos, o piliečiai neturi pagrindinių laisvių. Šis politinis kontrastas yra vienas iš didžiausių skirtumų tarp abiejų Korėjų, turintis didelę įtaką jų raidai ir santykiams.
Ekonominiai skirtumai
Pietų Korėja yra viena iš ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių. Šalis pasiekė didelį ekonominį augimą per pastaruosius kelis dešimtmečius, tapdama lydere tokiose srityse kaip elektronika, automobilių pramonė ir laivų statyba. Pietų Korėjos ekonomika yra orientuota į eksportą, o šalies įmonės, tokios kaip „Samsung“ ir „Hyundai“, yra žinomos visame pasaulyje. Šiaurės Korėjos ekonomika yra viena iš labiausiai izoliuotų ir atsilikusių pasaulyje. Dėl autoritarinio režimo ir izoliacionistinės politikos, šalis patiria nuolatinį ekonominį nuosmukį. Žemės ūkis yra neefektyvus, pramonė - pasenusi, o prekyba su užsieniu - labai ribota. Dėl to Šiaurės Korėja nuolat susiduria su maisto trūkumu ir priklauso nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos. Ekonominis atotrūkis tarp abiejų Korėjų yra milžiniškas ir nuolat didėja, sukuriant didelius iššūkius galimam susivienijimui.
Taip pat skaitykite: Susiskaldymas ir bendrumas vėliavose
Visuomenės gyvenimas ir kultūra
Pietų Korėjos visuomenė yra moderni ir vakarietiška. Šalis pasižymi aukštu išsilavinimo lygiu, gerai išvystyta sveikatos apsaugos sistema ir plačiomis galimybėmis kultūrai ir pramogoms. Pietų Korėjos kultūra yra populiari visame pasaulyje, ypač dėl K-pop muzikos ir K-dramų. Šiaurės Korėjos visuomenė yra griežtai kontroliuojama ir izoliuota nuo išorinio pasaulio. Piliečiai yra indoktrinuojami valstybės ideologija, o bet kokia nepriklausoma mintis yra griežtai baudžiama. Kultūra yra stipriai cenzūruojama, o piliečiams prieinama tik valstybės kontroliuojama žiniasklaida ir pramogos. Gyvenimo sąlygos Šiaurės Korėjoje yra labai sunkios, o dauguma gyventojų patiria skurdą ir maisto trūkumą. Žmogaus teisės yra sistemingai pažeidinėjamos, o piliečiai neturi pagrindinių laisvių.
Susivienijimo perspektyvos ir iššūkiai
Nepaisant nuolatinės įtampos, abi Korėjos oficialiai siekia susivienyti ir tapti viena valstybe. 1972 m. buvo pasirašytas susitarimas, kuriame abi pusės oficialiai patvirtino savo siekį taikiais būdais susivienyti. Kiek vėliau, 2000-aisiais, buvo organizuojami diplomatiniai susitikimai tarp valstybių vadovų ir priimta susivienijimo siekianti deklaracija. Tačiau žvelgiant į šiandieninę situaciją matyti, kad, nors oficialiai valstybės ir siekia susivienijimo, prie konkrečių rezultatų tai nepriveda. Kalbinamų demilitarizuotoje zonoje gyvenančių ir dirbančių korėjiečių nuomonės dėl valstybės susivienijimo taip pat išsiskyrė. Pavyzdžiui, yra tokių, kurių draugai ar giminės gyvena Šiaurės Korėjoje. Tačiau nemaža dalis pietų korėjiečių, ypač jaunesnioji karta, kategoriškai pasisako prieš susivienijimą. Pagrindiniai susivienijimo iššūkiai yra dideli politiniai ir ekonominiai skirtumai tarp abiejų valstybių. Šiaurės Korėjos totalitarinis režimas ir atsilikusi ekonomika kelia didelių problemų integracijai į demokratinę ir ekonomiškai išsivysčiusią Pietų Korėją. Be to, susivienijimas pareikalautų didelių finansinių išteklių, kuriuos Pietų Korėja turėtų skirti Šiaurės Korėjos ekonomikos atstatymui ir infrastruktūros modernizavimui. Vokietijos susivienijimo patirtis rodo, kad tokie procesai gali būti labai brangūs ir užtrukti ilgą laiką.
Kinijos įtaka Korėjos pusiasalyje
Kinija vaidina svarbų vaidmenį Korėjos pusiasalio politikoje. Kinija yra pagrindinė Šiaurės Korėjos sąjungininkė ir ekonominė partnerė, teikianti paramą ir apsaugą nuo tarptautinio spaudimo. Tačiau Kinija taip pat siekia stabilumo pusiasalyje ir nenori, kad Šiaurės Korėja destabilizuotų regioną savo agresyvia politika. Todėl Kinija kartais spaudžia Šiaurės Korėją susilaikyti nuo provokacijų ir siekti dialogo su Pietų Korėja ir tarptautine bendruomene. Kinijos įtaka Korėjos pusiasalyje yra didelė ir turės didelės įtakos galimam susivienijimo procesui.
Gyvenimas Pietų Korėjoje: asmeninė patirtis
Gyvenimas Pietų Korėjoje gali pasirodyti kaip mokslinės fantastikos kūrinys, kur technologijos ir modernumas susipina su tūkstantmečiais siekiančiomis tradicijomis. Štai keletas įžvalgų apie kasdienį gyvenimą šioje šalyje:
- Technologijos ir patogumas: Pietų Korėja yra technologijų lyderė, kurioje naujovės diegiamos kasdien. Išmanieji telefonai, greitas internetas ir moderni infrastruktūra palengvina kasdienį gyvenimą.
- Dinamiški miestai: Pietų Korėjos miestai yra tankūs ir pilni gyvybės. Seulas, Pusanas ir kiti didieji miestai siūlo platų kultūros, pramogų ir verslo galimybių spektrą.
- Tradicijos ir modernumas: Pietų Korėjos kultūra gerbia tradicijas, tačiau taip pat yra atvira naujovėms. Galima rasti šventyklų šalia dangoraižių, o tradicinius drabužius - šalia modernių mados tendencijų.
- Maistas ir kultūra: Korėjietiška virtuvė yra turtinga ir įvairi. Nuo kimchi iki bibimbap, galima rasti daugybę skanių patiekalų, kurie atspindi šalies kultūrą ir istoriją.
- Porų kultūra: Pietų Korėjoje porų kultūra yra labai svarbi. Poros dažnai dėvi vienodus drabužius, keičiasi dovanomis ir kartu leidžia laiką specialiose vietose, skirtose poroms.
Šiaurės Korėja: tarp kalbų ir tikrovės
Šiaurės Korėja yra viena iš labiausiai izoliuotų ir represinių valstybių pasaulyje. Šalis yra labiausiai militarizuota valstybė pasaulyje. Joje yra apie 25 milijonus gyventojų ir daugiau kaip milijonas žmonių aktyvios kariuomenės. Palyginimui, Lenkija turi 38 milijonus gyventojų ir 120 tūkstančių kariuomenės. Ukraina, kur gyvena maždaug 42 milijonai žmonių ir kur vyksta karas, turi 250 tūkstančių žmonių kariuomenę. Šiaurės Korėjoje tarnyba kariuomenėje privaloma visiems, moterims - 3 metai, vyrams - 10 metų. Taip ir gaunasi virš milijono kareivių. Skaičiuojant su rezervistais, Šiaurės Korėjos Liaudies Armija sudaro maždaug apie 10 milijonų žmonių. Kitaip tariant, ta valstybė kariškių skaičiumi išties atsiduria šalia tokių šalių, kaip Kinija, JAV ar Rusija, t.y., realiai bando spraustis į karinių supervalstybių kategoriją. Primityvesnių ginklų, kaip kad automatai, Šiaurės Korėja turi pakankamai daug. Sudėtingesnės ginkluotės, aišku trūksta, tačiau irgi yra. Kai kuriuos ginklus Šiaurės Korėja gaminasi pati, ir dar ir eksportuoja. Jei ne dešimtis metų besitęsiančios sankcijos, Šiaurės Korėja galėtų būti viena iš didesnių pasaulio ginklų eksportuotojų, juoba kad kai kurios technologijos tenai gana neblogai atidirbtos. Kai kurie iš Šiaurės Korėjos turimų ginklų realiai yra labai modernūs: pvz., savaeigis 170mm Koksan pabūklas, kuris apie 1980 buvo išvis bene toliausiai šaudantis savaeigis pabūklas pasaulyje - 43km šaudant įprastais sviediniais, o reaktyviniais - 54km. Paliyginimui, vos ne 20 metų naujesni Lietuvos įsigyti PzH 2000 šaudo 30km nuotoliu įprastais sviediniais, o reaktyviniais - 40km. Yra įtarimų, kad po Kuveito karo Šiaurės Korėjai savo technologijų galėjo perduoti Irakas (Gerald Bull konstruoti pabūklai), o tai gali reikšti, kad Šiaurės Korėja gali turėti ir kažkurių Al Fao pabūklo analogų (pastarasis įprastiniais sviediniais šaudė iki 56 kilometrų atstumu). Pokpung-Ho tankai, nors ir atsilikę nuo vakarietiškų, visgi nėra toks šlamštas, kokiu buvo ginkluotas Irakas ar Sirija - iš principo jie jau pajėgūs kovoti ir su vakarietiškais. Tankų kiekiais (apie 3-4 tūkstančiai) Šiaurės Korėja gali išties nustebinti: nors pati ir nepajėgi tų tankų gaminti, tačiau pajėgi juos modernizuoti, o šarvuotą techniką saugo ir vis atnaujina dar nuo Korėjos karo laikų. Tarp ginkluotės - bent 1500 daug kartų modernizuotų T-54/T-55 bei Type 59 (kinietiškas T-54 variantas) tankų, ir daug T-62, ir T-72, ir pan.. Byrant SSRS, Šiaurės Korėja sugebėjo gauti ir kažkiek T-80, kuriuos ardė ir paskui gautas žinias taikė kitų tankų modernizavimui. Kiekvienas didesnis ginklas Šiaurės Korėjoje yra saugomas karui, modernizuojamas, tobulinamas ir kažkaip vis remontuojamas. Vienas iš momentų su tankais yra toks: Šiaurės Korėja yra pristačiusi tiek požeminių gelžbetoninių slėptuvių, kad jų turi daugiau, nei tankų. Visi tankai gali kovoti ir pusiau mobilų, slėptuvinį karą - išlįsti, truputį pavažinėti, pašaudyti ir vėl grįžti kažkur po žemėmis. Gal keblesnė situacija yra su aviacija: Šiaurės Korėja turi 40 Mig-29 naikintuvų - tai nei labai geri, nei labai modernūs lėktuvai. Tačiau ten pat yra kone 200 prieš lėtesnius taikinius galinčių kovoti Mig-21 (didesne dalimi - kinietiški klonai - J-7), o taip pat ir 100 Mig-23. Vienas kiek menkiau žinomas faktas: savo laiku Šiaurės Korėja buvo viena iš tų šalių, virš kurių skraidydavo SR-71, tad sovietai korėjiečius rėmė gana moderniomis technologijomis. Ir kai kurie apšaudymai būdavo netoli sėkmės - buvo atvejų, kai zenitinės raketos sprogdavo vos per kelis kilometrus nuo SR-71. Šiaurės Korėjos turimi ginkluotės kiekiai tikrai dideli: apie 8000 pabūklų, apie 5000 salvinės artilerijos pabūklų (taip, kur nuotraukoje matėte korėjietiškus traktorius - įsivaizduokite, kad kiekviename kolūkyje tokių keletas, su reaktyvinėmis sistemomis), 3000-4000 tankų, 2000 šarvuočių, netoli 10000 priešlėktuvinių kulkosvaidžių ir pabūklų, 500 laivų, 700 kovos lėktuvų ir taip toliau. Ir didžiausias pasaulyje specialiąsias pajėgas. Galų gale, kad maža nebūtų, Šiaurės Korėja turi labai netipiškai išvystytą alternatyvios ir pagalbinės ginkluotės gamybą - pvz., ten pilna radijo ryšio trikdymų stočių, GPS trikdymo stočių, jie krūvomis perkasi iš Kinijos lazerius, iš kurių daro optinių sistemų slopinimo (ir žmonių luošinimo - apakinimo) prietaisus, gamina tegul ir nelabai efektyvias, bet visgi elektromagnetines impulsines bombas, įvairią karinę techniką dažo radijo bangas sugeriančiais dažais ir pan., turi netgi tuntus keistų pusiau povandeninių katerių, kurie, esant reikalui gali plaukti ir kaip beveik povandeniniai laivai, ir kaip gliseriai. Žodžiu, gyvas galas keistenybių. Nesunku suprasti, kad tokia doktrina reiškia, jog šalis yra militarizuota tiesiog absoliučiai, visur statomi pirmiausiai įtvirtinimai, o tik paskui kažkas kito, visur nenormaliai daug kariuomenės ir visa šalis dirba taip, kad dėjo kariuomenė ant tų sankcijų, nes geriau tegul vaikai badauja, tačiau raketų bus daugiau.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
Ginkluotės modernizavimas Šiaurės Korėjoje vyksta gana įdomiai, tačiau procesas labai seniai atidirbtas: Šiaurės Korėja labai mieai tampa tarpininke bet kokiems ginklų pardavimams. Pvz., Kai vyko Irako-Irano karas, daugybė įvairių valstybių rėmė Iraką, tačiau Iranas irgi stengėsi pirkti ginklus. Ta pati SSRS, kuri pardavinėjo ginklus Irakui, į Iraną ginklus tiekdavo per Šiaurės Korėją. O tokiu būdu Šiaurės Korėja gaudavo kažkiek tokių ginklų, kokių šiaip gauti būtų negalėjusi. Kažkuriuo kitu to paties karo metu Šiaurės Korėja be jokių skrupulų patiekdavo ir kažkurių ginklų į Iraką. Kai kuriais atvejais dėl tokio tarpininkavimo Šiaurės Korėja sugebėdavo gauti ir vakarietiškos ginkluotės. Dar kai kuriais atvejais Šiaurės Korėja gaudavo net ne tik ginklus, bet ir ginklų gamybos linijas iš Kinijos - vien tam, kad ta pati Kinija galėtų vykdyti ginklų tiekimą kokiam nors Iranui, vaizduodama, kad ji čia niekuo dėta.
Pagal ginkluotės, amunicijos, kariuomenei skirtų degalų ir pan. Toliašaudžiai pabūklai yra tipiškas Korėjos požeminių slėptuvių naudojimo pavyzdys: kiekvienam pabūklui yra pastatoma bent viena gelžbetoninė požeminė slėptuvė, su aikštelėmis. Karo atveju pabūklas gali išvažiuoti, pašaudyti, o paskui vėl pasislėpti. Ir taip daroma ne tik toje zonoje, kuri netoli Pietų Korėjos - taip daroma išvis visur. Turint omeny, kad Šiaurės Korėjos pabūklai yra labai toliašaudžiai, išnaikinti iš tų slėptuvių juos galima tik raketomis arba bombardavimais iš oro. Bendrai imant, Šiaurės Korėjos karinė doktrina yra pakankamai moderni, nors ir ganėtinai savižudiška: dar nuo kokių 1970 metų esminiai akcentai dedami ant kuo didesnio mobilumo ir kuo didesnių specialios paskirties (diversinių, desantinių ir pan.) karinių pajėgų. Kareiviai mokomi karo, kurio esmė - neturėti fronto linijos, o veržtis labai giliai (maždaug per 100km) į priešo (Pietų Korėjos) gilumą. Prasiveržę kariai imtųsi mobilaus karo veiksmų visoje toje 100km zonoje, paversdami Pietų Korėjos gynybą tiesiog neįmanoma, todėl pasku juos galėtų judėti ir kiti, lėtesni daliniai.
Dar nuo sovietinių laikų Šiaurės Korėja tapo ir aukštesnių karo technologijų eksportuotoja - pirmiausiai balistinių raketų. Ir šita tema - ko gero įdomiausia, jei jau nagrinėjame rimtas karo galimybes. Raketų buvo mažai, jos buvo nevaldomos, bet korėjiečiams jų norėjosi. Ir apie kokius 1976 metus gavo. Nors tuo metu Scud-B raketos tai pačiai SSRS atrodė jau pasenusios (sukurtos dar apie 1960), Šiaurės Korėjai tai buvo technologinis stebuklas. Trumpai tariant, Scud-B korėjiečiams pasirodė kaip tikras džiaugsmas. Ir jie ėmė jas klonuoti. Gal per kokius 7-8 metus jiems pavyko pasistatyti ištisas gamyklas, kurių reikėjo raketų komponentams gaminti, o tada padaryti pirmas kopijas, o paskui jas paleisti į serijinę gamybą (apie 1984). Kadange korėjiečiams sekėsi gerai, labai greitai jie gavo užsakymą iš Irano - už pusę milijardo dolerių - tuo metu vyko Irako-Irano karas, o Irakas raketas gaudavo iš SSRS. Jau apie 1990 metus Šiaurės Korėja sukūrė ir visai nuosavą balistinę raketą - Rodong-1. Pagal savo konstrukciją raketa buvo panaši į tas pačias Scud-B, tačiau labai smarkiai padidinta, o tai jau reiškia, kad projektavimas, nors ir remiantis ankstesniais sprendimais, buvo visai originalus. Panaši istorija pasikartojo ir su Scarab-A (Točka) raketomis: 1996 Šiaurės Korėja nusipirko kažkiek tų sovietinių raketų iš Sirijos, o paskui per keletą metų nuklonavo ir ėmė gaminti pati - gavosi raketos, pavadintos Toksa. Lyginant su sovietinėmis, raketos buvo patobulintos (galimai panaudojant iš kitur gautus duomenis apie modernesnes Točka-U raketas), tad skridimo nuotolis pasiekė apie 120km. Šiuo metu Šiaurės Korėja yra viena iš gana nedaugelio pasaulio valstybių, galinčių paleisti netgi ir kosminius palydovus. Nors ir sunkiai, bet gali.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
tags: #Šiaurės #ir #Pietų #Korėja #skirtumai