Velykų stalas Lietuvoje: nuo senovės iki šių dienų
Šventosios Velykos - tai ne tik Kristaus Prisikėlimo šventė, bet ir laikas, kai visa šeima susėda prie vaišėmis nukrauto stalo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Velykų stalas Lietuvoje keitėsi per amžius, kokie patiekalai buvo populiarūs anksčiau ir kokie yra mėgstami šiandien.
Margučiai - Velykų simbolis
Aptariant velykinius valgius, derėtų pradėti nuo svarbiausio šventės akcento - margučių. Kiaušinių dažymas per Velykas pas mus atkeliauja su krikščionybe. Pirmieji tokie minimi XVI amžiuje Martyno Mažvydo, tačiau dideli kiekiai prieš Velykas įsigyjamų kiaušinių fiksuoti dar XIV amžiaus pabaigos Jogailos dvaro dokumentuose. Tai yra bendrosios Europos krikščioniškosios tradicijos dalis. Dažytas kiaušinis simbolizavo Kristaus Prisikėlimą. Raudona jo spalva galėjo simbolizuoti ir Kristaus auką ant kryžiaus. Aišku, liaudiškuose pasakojimuose atsirasdavo savų simbolikos aiškinimų. Jonas Balys mini, esą pakeliui į Golgotą Kristus sutikęs „Cirinėjų su sūnumis, kurie nešėsi krepšį kiaušinių. Tai, kad ši tradicija žinoma ir Rytų, ir Vakarų krikščionybėje, rodytų ankstyvą jos kilmę. Turime hipotezių, kad ši pavasario ir kiaušinio simbolika ateina iš ikikrikščioniškų laikų. Ir tai yra įmanoma. Juk ir Lietuvoje iš etnografinės medžiagos žinoma, kad margučiai susiję ir su kitomis pavasario šventėmis: Atvelykiu, Jurginėmis, Sekminėmis. Kai kurie autoriai margučius sieja su platesniu - senovės Persijos - kultūriniu kontekstu.
Šiandien margučių dekoravimo būdų - visa puokštė: nuo kaklaraiščių, servetėlių ir ryžių iki skutimosi putų. Margučiai, kaip ir bet kuri tradicija, yra evoliucionuojanti, prisitaikanti prie kintančios tikrovės. Žmonės dažymui naudoja tai, ką turi savo aplinkoje. Senieji dažikliai buvo augaliniai: svogūnų lukštai, ąžuolų ar alksnių žievė, beržų lapai, ramunėlės. Kad dažai tvirčiau laikytųsi, dėdavo alūno. Žinoma, jau XIX amžiaus pabaigoje rasime ir pirktinių dažų, kuriuos pasiūlydavo stiprėjanti chemijos pramonė. Seniausi margučiai buvo vienspalviai, natūralių, žemiškų spalvų. Turbūt būdavo įvairiai. Vienuose namuose - daugiau vienspalviai, kiti - skutinėti ar marginti vašku. Vienspalviai taip pat galėjo būti nudažyti pamerkiant į spalvotą skystį ar tiesiog nudažant dažuose mirkytu teptuku ar skudurėliu. Kristina Blockytė-Naujokė mini, kad Mažojoje Lietuvoje kai kur apskritai kiaušinių nedažydavo, nes laikė tai pagonišku papročiu. Kaimo tradicijoje buvo randama ir įvairių simbolinių spalvų paaiškinimų. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo leistuose lietuviškuose velykiniuose sveikinimo atvirukuose dominuoja vienspalviai - raudoni, mėlyni, geltoni, žali - kiaušiniai. Kai kur jie padailinti kitos spalvos juosta (pavyzdžiui, raudonas kiaušinis su uždažyta žalia juosta).
Velykų stalo tradicijos per amžius
Šventinis stalas Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, visais laikais priklausė nuo žmonių religijos ir namų turtingumo. Tai yra to paties socialinio sluoksnio kataliko, ortodokso ir liuterono namuose rastume skirtingus valgius. Taip pat stalas priklausė ir nuo istorinio laikotarpio. Juk gastronominė kultūra yra nematerialusis paveldas, tad nuolat kintantis, evoliucionuojantis.
Vienas seniausių detalių velykinio stalo aprašymų užfiksuotas 1620 metų Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje. Anuomet šventiniams vienuolių pietums buvo rekomenduojami šeši patiekalai. Kalbėdami apie seniausius laikus - XIV-XVI amžius - tai matome iš valdovų, diduomenės dvarų virtuvių pirkinių prieš Velykas. 1394 metų Jogailos dvaro sąskaitų knygoje Didžiosios savaitės metu minima, kad antradienį buvo įsigyta dvi kapos (60 sūrių), skirtos tortams, didelis maišas baltų (pikliuotų) miltų kepiniams, 30 saikų kvietinių miltų ir lašinių. Penktadienį pirkta šafrano ir 1200 kiaušinių, skirtų Velykoms. 1412 metais Velykų dieną pirkta žirnių, sorų, žalių kopūstų, kopūstų daigų, 12 paršelių, 4 švieži sūriai, 900 kiaušinių.
Taip pat skaitykite: Duonos simbolika lietuvių kultūroje
Vienas seniausių detalių velykinio stalo aprašymų užfiksuotas 1620 metų Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje. Anuomet šventiniams vienuolių pietums buvo rekomenduojami šeši patiekalai: kietai virti šventinti kiaušiniai su gabalėliu kiaulienos; gerai virti barščiai ar kita sriuba; veršiena ar vištiena, ar kaplūnas gelsvame padaže (su šafranu) arba žvėriena; kepta aviena ar žąsiena, vištiena arba paršiena; ryžiai su pienu; geras tortas (įdarytas pyragas). Panašūs - su daug mėsos ir pyragų - velykinių stalų aprašymai žinomi iki pat Antrojo pasaulinio karo. Kaip rašo Rita Vileišytė-Bagdonienė atsiminimuose, Vasario 16-osios Akto signataro Jono Vileišio namuose buvo „…ant stalo didžiulis kumpis, keptas duonos tešloje, kad liktų sultingas, rūkyta kiaulės galva su spalvotu margučiu dantyse, milžiniškas kalakutas, veršiuko kulšys, paršiuko vyniotinis, kuriuos valgydavome su krienais ar majonezu […]. Dar buvo krepšiai, pilni bandelių su lašinukais, taip pat įvairūs tortai ir metai iš metų tie patys plokšti pyragai, mozūrėliais vadinami: karališkas, migdolinis, šokoladinis ir iš įvairių džiovintų vaisių […].
Saldūs kepiniai - neatsiejama Velykų stalo dalis
Anksčiau Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse itin svarbią vietą užėmė saldūs velykiniai kepiniai. Mokslininkai Velykų pyragus sieja su išskirtiniu krikščioniškų Velykų ir duonos ryšiu. Juk duona yra Kristaus kūnas. Ją tikintieji priima kaip Šventąją Komuniją per Mišias. Tai yra dalis Eucharistijos sakramento, kuris buvo Jėzaus Kristaus įsteigtas prieš pat Velykas, Paskutinės vakarienės metu. Specialios duonos (macų) kepimas prieš Velykas (Pesach) žinomas ir judaizme. Kai kuriuose Europos regionuose duona galėjo būti ir ikikrikščioniškų pavasario apeigų dalis. Tad Velykų pyragai yra daugiasluoksnis reiškinys.
Velykų pyragus matome minimus visuose šios šventės stalo aprašymuose mūsų krašte. Patys seniausi, Jogailos laikų, tortai greičiausiai buvo apvalūs pyragai su varškės įdaru. Kaip tik šiam įdarui buvo perkami dideli kiekiai sūrių. Vėlesnėse receptų knygose randame ir tokių pyragų receptų. Jų tešla būdavo mielinė, bet užmaišoma su vandens priemaiša plaktuose kiaušinių baltymuose. Pakilusi tešla būdavo padalijama bandelėmis, jos iškočiojamos. Tada sluoksniuojama su trintu varškės sūriu, kiekvieną tešlos sluoksnį patepant sviestu, o į paskutinį sluoksnį dedant razinų ir užklojant tešla. XVII amžiuje jau žinomi kepiniai - bobos. XVIII-XIX amžiais pamažu nusistovėjo būtinasis pasiturinčių namų Velykų stalo pyragų rinkinys. Helena Klotilda Tiškevič-Ostrowska savo atsiminimuose apie XIX amžiaus pabaigos Kretingos dvarą mini, kad ant Velykų stalo puikuodavosi didžiulis (metro aukščio) baumkuchenas, 12 mozūrėlių (apelsininis, kavos, šokoladinis, migdolinis, datulių, karališkas, džiovintų vaisių…), 10 bobų (duoninė, petynetinė, kavos, šafraninė…). Panašus Velykų stalas buvo ir tarpukario Lietuvoje.
Mėsos ir žuvies patiekalai
Žinoma, šventinis stalas neapsieidavo ir be mėsos bei žuvies patiekalų. Kaip ir kitų patiekalų atveju, viskas priklausė nuo namų turtingumo ir laikotarpio.
Išnykę ir pamiršti patiekalai
Jei nelįstume per giliai į praeitį ir kalbėtume apie Velykų stalo pokyčius per praėjusius 100-150 metų, pirmiausia tai būtų pusės metro aukščio ar net aukštesnės Velykų bobos. Joms kepti reikia ypatingos meistrystės. Tarp išnykusių skanėstų galima paminėti mozūrėlius, kumpį tešloje, kiaulės galvą, iš sviesto lipdytą Velykų avinėlį, keptą paršelį, mėsos gardinimą šafrano padažu. Retai kas gamina tikrą kiaulės kojų ir galvos šaltieną, kepa žąsis ar kalakutus.
Taip pat skaitykite: Kibinų istorija
Šiuolaikinis Velykų stalas
Šių laikų šventinis stalas gali pasirodyti paprastesnis, nei buvo tarpukariu ar dar ankstesniais laikais. Bet taip, ko gero, yra dėl to, kad Lietuvoje žmonės niekada negyveno taip pasiturimai ir nevalgė taip gausiai ir gerai kaip dabar. Šiuo metu dauguma mūsų valgo kaip praeities valdovai bei diduomenė ir daugelyje namų kone kasdien ant stalo yra šventė.
Gastronominės kultūros kaita
Gastronominė kultūra, kaip ir visas nematerialusis paveldas, nėra uždaryta kapsulėje. Ji nuolat kinta. Vieni patiekalai yra tiesiog būdingi mūsų gamtinei aplinkai, vadinamajai vidutinės klimato zonos sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvei. Geras tokio patiekalo pavyzdys galėtų būti ruginių miltų tešloje keptas kumpis. Toks mėsos paruošimo receptas užfiksuotas XIII-XIV amžių receptų knygose Šiaurės ir Vakarų Europoje. Bet jis būdingas ir Lietuvai. Kiti patiekalai turi aiškias kilmės vietas, bet atkeliavo pas mus prieš šimtus metų, buvo perimti, tapo mūsų virtuvės dalimi. Toks yra baumkuchenas-bankuchenas-šakotis - senojo Velykų stalo puošmena.
Tiek vieni, tiek kiti, nepaisant jų žinomumo kitose šalyje, yra ir mūsų. Nes nematerialusis paveldas tampa savas ne tik per istoriją (kiek laiko patiekalas žinomas Lietuvoje), bet ir žmonėms apsisprendus - ar mes jį laikome savu? Čia nutinka dar vienas įdomus dalykas - visiškai normalu, kad, pavyzdžiui, tą patį patiekalą savu laiko kelios tautos ar regionai. Dėl to tas mūsų savumas nė kiek nenukenčia. Kitas dalykas yra nematerialiojo paveldo nuolatinis kitimas. Velykų stalas turi mažiau tradicinių apribojimų nei, pavyzdžiui, Kūčių stalas.
Taip pat skaitykite: Interneto svetainių prisitaikymas
tags: #senoji #animacija #vištos #pyragas