Šaltibarščiai su Kisieliumi: Receptai ir Tradicijos

Šaltibarščiai - tradicinė lietuviška šalta sriuba, vasaros metu itin populiari. Tačiau, kaip paįvairinti šį klasikinį patiekalą? Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius šaltibarščių receptus ir pateiksime įdomių idėjų, įskaitant šaltibarščius su kisieliumi. Taip pat aptarsime kitus tradicinius lietuviškus patiekalus ir jų variacijas.

Šaltibarščiai: Klasika ir Variacijos

Šaltibarščiai - tai šalta burokėlių sriuba, dažniausiai gaminama su kefyru arba pasukomis, agurkais, krapais ir kiaušiniais (nors Kūčių stalui kiaušiniai praleidžiami). Ši sriuba puikiai tinka karštomis vasaros dienomis, nes yra gaivinanti ir lengva.

Tradiciniai Šaltibarščiai

Ingredientai:

  • 500 ml kefyro arba pasukų
  • 200 g virtų burokėlių
  • 1-2 švieži agurkai
  • Krapų
  • Svogūnų laiškų
  • Druska, pipirai pagal skonį
  • Virti kiaušiniai (nebūtina)

Gaminimo eiga:

  1. Burokėlius ir agurkus supjaustykite kubeliais arba sutarkuokite.
  2. Krapus ir svogūnų laiškus smulkiai supjaustykite.
  3. Visus ingredientus sumaišykite su kefyru arba pasukomis.
  4. Pagardinkite druska ir pipirais.
  5. Patiekite atšaldytus.

Šaltibarščiai su Kisieliumi

Šaltibarščiai su kisieliumi - netradicinis, bet įdomus būdas paįvairinti šį klasikinį patiekalą. Kisielius suteikia sriubai saldumo ir tirštumo, o vyšnių ar spanguolių kisielius - gaivų skonį.

Ingredientai:

  • Tradiciškai paruošti šaltibarščiai (pagal aukščiau pateiktą receptą)
  • Spanguolių arba vyšnių kisielius (pagal skonį)

Gaminimo eiga:

  1. Paruoškite tradicinius šaltibarščius.
  2. Į kiekvieną porciją įdėkite šaukštą ar du kisieliaus.
  3. Išmaišykite ir patiekite.

Kiti Netradiciniai Šaltibarščių Priedai

Kulinarijos pasaulyje visada yra vietos eksperimentams. Štai keletas idėjų, kaip dar galima paįvairinti šaltibarščius:

  • Avokadas: Suteikia kreminės tekstūros ir švelnaus skonio.
  • Lašiša: Lengvos ir gaivios salotos, puikiai tinkančios Kūčių stalui.
  • Bulvių krepšeliai su daržovėmis ir silke: Originalus ir skanus užkandis, kuris patiks visiems.
  • Aguonų pyragas su migdolais: Skanus ir aromatingas pyragas, kuris puikiai tinka desertui.
  • Sluoksniuotos tešlos pyragas su grybais ir špinatais: Sotus ir skanus pyragas, kuris gali būti patiekiamas kaip pagrindinis patiekalas.
  • Ridikai: suteikia aštrumo.
  • Krienai: suteikia aštrumo.

Lietuviškos Virtuvės Tradicijos

Lietuviška virtuvė turtinga ir įvairi, su daugybe tradicinių patiekalų, kurie perduodami iš kartos į kartą. Kūčios - tai ypatingas metas lietuvių kultūroje, laikas, kai šeimos susirenka prie bendro stalo pasidalinti džiaugsmu, ramybe ir tradiciniais patiekalais. Šis vakaras, kupinas simbolizmo ir senovinių papročių, žymi pasiruošimą didžiajai šventei - Kalėdoms. Kūčių stalas tradiciškai būna pasninkinis, ant jo patiekiami 12 skirtingų patiekalų, simbolizuojančių 12 apaštalų arba 12 mėnesių. Šie patiekalai atspindi gamtos dosnumą, dėkingumą už derlių ir viltį, kad ateinantys metai bus sėkmingi.

Taip pat skaitykite: Kūdikių tyrelė iš saldžiųjų bulvių

12 Tradicinių Kūčių Patiekalų

  1. Kūčiukai (Šližikai): Maži, sausi kepiniai, simbolizuojantys sielų maistą.

    • Receptas:
      • 500 g miltų
      • 20 g šviežių mielių (arba 7 g sausų)
      • 1 stiklinė vandens
      • 1/2 šaukštelio druskos
      • 1 šaukštas cukraus
      • Aliejus aptepimui
      • Mieles ištirpinkite šiltame vandenyje su cukrumi. Palaukite, kol suputos.
      • Miltus sumaišykite su druska. Įpilkite mielių mišinį ir užminkykite tešlą.
      • Tešlą uždenkite ir palikite šiltoje vietoje, kol pakils (apie 1-1,5 valandos).
      • Pakilusią tešlą iškočiokite ir supjaustykite mažais kubeliais.
      • Kūčiukus sudėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos, aptepkite aliejumi ir kepkite iki 180°C įkaitintoje orkaitėje apie 10-15 minučių, kol pagels.

  2. Aguonų Pienas: Saldus gėrimas, simbolizuojantis gausą, vaisingumą ir gerovę.

    • Receptas:
      • 200 g aguonų
      • 1 litras vandens
      • 2-3 šaukštai medaus (pagal skonį)
      • Aguonas nuplikykite verdančiu vandeniu ir palikite mirkti apie 1 valandą.
      • Aguonas gerai nusunkite ir sumalkite mėsmale arba blenderiu.
      • Sumaltas aguonas užpilkite šiltu vandeniu ir gerai išmaišykite.
      • Mišinį perkoškite per marlę arba sietelį.
      • Į aguonų pieną įdėkite medaus ir išmaišykite.

  3. Kūčiukai su Aguonų Pienu: Paprastas, bet labai svarbus Kūčių stalo patiekalas. Kūčiukai mirkomi į aguonų pieną, suteikiant jam saldumo ir papildomo skonio.

  4. Silkė: Žuvis, simbolizuojanti Kristų.

    • Receptas (Silkė su svogūnais):
      • 500 g silkės filė
      • 2-3 svogūnai
      • Actas
      • Aliejus
      • Pipirai
      • Silkės filė supjaustykite gabalėliais.
      • Svogūnus supjaustykite plonais griežinėliais.
      • Dubenyje sumaišykite silkę, svogūnus, įpilkite šiek tiek acto, aliejaus ir pipirų.
      • Gerai išmaišykite ir palikite marinuotis šaldytuve bent 2 valandas.

  5. Spanguolių Kisielius: Rūgštus ir gaivinantis desertas.

    Taip pat skaitykite: Džiovintų vaisių sriuba

    • Receptas:
      • 500 g spanguolių
      • 1 litras vandens
      • 3-4 šaukštai cukraus (pagal skonį)
      • 2-3 šaukštai bulvių krakmolo
      • Spanguoles užpilkite vandeniu ir virkite, kol suminkštės.
      • Spanguoles pertrinkite per sietelį.
      • Gautą sultinį supilkite atgal į puodą, įdėkite cukraus ir užvirkite.
      • Krakmolą išmaišykite šaltame vandenyje ir supilkite į verdantį sultinį.
      • Nuolat maišydami virkite, kol kisielius sutirštės.

  6. Grybų Sriuba: Simbolizuoja gamtos dosnumą.

    • Receptas:
      • 50 g džiovintų grybų (arba 300 g šviežių)
      • 1 svogūnas
      • 1 morka
      • 2 bulvės
      • Lauro lapai
      • Pipirai
      • Druska
      • Aliejus
      • Džiovintus grybus užpilkite šiltu vandeniu ir palikite mirkti per naktį. Jei naudojate šviežius grybus, juos supjaustykite.
      • Svogūną ir morką supjaustykite kubeliais ir pakepinkite aliejuje.
      • Į puodą supilkite grybus (su vandeniu, kuriame jie mirko), įdėkite pakepintas daržoves, lauro lapus, pipirus ir druską.
      • Užvirkite ir virkite apie 30 minučių.
      • Bulves supjaustykite kubeliais ir įdėkite į sriubą. Virkite, kol bulvės suminkštės.

  7. Pyragėliai su Grybais (Ausytės): Simbolizuoja gerovę ir gausą.

  8. Virtiniai su Grybais: Simbolizuoja šeimos vienybę ir bendrystę.

  9. Burokėlių Sriuba (Šaltibarščiai): Gaivinanti sriuba.

  10. Raudonieji Burokėliai: Simbolizuoja sveikatą ir ilgaamžiškumą.

    Taip pat skaitykite: Tortų verslas "Saldi Pagunda"

  11. Virti Kukurūzai: Simbolizuoja derlingumą ir gausą.

  12. Obuoliai su Medumi: Simbolizuoja sveikatą, jaunystę ir saldų gyvenimą.

    • Receptas:
      • Obuoliai
      • Medus
      • Obuolius supjaustykite skiltelėmis.
      • Apšlakstykite obuolius medumi.

Kiti Tradiciniai Lietuviški Patiekalai

Be Kūčių stalo patiekalų, lietuviška virtuvė gali pasigirti ir kitais tradiciniais valgiais:

  • Cepelinai: Bulvių patiekalas su mėsos, varškės arba grybų įdaru.
  • Vėdarai: Kiaulės žarnose keptos bulvės su spirgučiais.
  • Šaltiena: Šaltas mėsos patiekalas.
  • Kugelis: Bulvių apkepas.
  • Žemaičių blynai: Bulvių blynai su mėsos įdaru.

Įdomūs Faktai apie Lietuvišką Virtuvę

  • Lietuviai gamina ir pieno gėrimą, vadinamą pieno šampanu. Jis ruošiamas iš išrūgų, paskanintų razinomis, cukrumi ir citrinų gabaliukais.
  • Ilzenbergo k. pagalvojus, ką iš jų pagaminti, kaip patiekti.
  • Seniūnijos g. 29, Labanoro miestelis, Švenčionių r. Radvilų virtuvės. Užkandis ragaujamas nuo XVIII amžiaus. Šiame užkandyje dera rūkytos šoninės sūrumas ir šokolado saldumas, kas sukuria neįprastą skonį bei netikėtumo efektą.
  • Restorano šefas Ignas Višinskas prisipažįsta apie tokius anksčiau negirdėjęs ir ieškojęs būdų, kaip tradiciniams rožiniams šaltibarščiams suteikti įdomesnį veidą. Paupio g.
  • Tikri turistai keliaudami įspūdžius renkasi ne tik akimis ir širdimi, bet ir liežuviu. Savo lėkštėse visada turime palikti vietos naujoms patirtims ir gurmaniškiems atradimams. Šiame žemėlapyje rasite net 20 netikėtų skonių - nuo kvadratinių cepelinų iki agurkų džemo. Be to, ištisus metus tai viename, tai kitame Lietuvos kampelyje vyksta gurmanų fiestos - gastronominiai renginiai.

Kulinarija Istorijos Kontekste

Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų… Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų…

XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506-1548) bei jo brolio Vladislovo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys. Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų įdarytų keptos, virtos, troškintos ir rūkytos laukinės paukštienos gardumynais elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai. Aplink šiuos fantastiškus kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški kopūstais, grybais ir kiaušiniais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų kalėdiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

Štai, XVI amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, figos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairių įvairiausios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, kadagių uogos, laurų lapai, muskatų riešutų žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Valdovų Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai kunigaikščiai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres.

Beje, karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca prie Valdovų Žemutinių rūmų (dabar Sereikiškių parkas) liepė įsteigti daržus ir čia buvo auginama daug iš Italijos atvežtų daržovių ir prieskoninių žolelių, kuriuos maisto gaminimui ir gardinimui naudojo rūmų kulinarai. (Paskaitykite A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“, kurioje jis nepaprastai gražiai aprašo, kokias gėrybes savo daržuose augino Lietuvos bajorai, aut).

XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms. O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, - taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, einiai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t., ir pan.? Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius?

1428 m. sausio mėn. 6 d į Volynės sostinę Lucką “be Lenkijos karaliaus, Mazovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos Didysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prūsijos ir Zigfridas iš Livonijos”. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.

1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 grš, antis ir gaidys - 2 grš. Rugių, kviečių, miežių statinė - 20 grš, žirnių -10 grš, sorų ir pupų - 8 grš, grikių - 6 grš, aguonų - 50 grš, sėmenų - 40 grš, kanapių -30 grš, šviežų agurkų - 6 grš, raugintų agurkų - 20 grš, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų - 6 grš, česnakų - 30 grš, svogūnų - 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis - 2 grš, sūris - 2 grš, lašinių paltis -15 grš, mėsos paltis - 12 grš. Arklys ir jautis kainavo dvi kapos grašių, karvė - 100 grš, kiaulė - 12 grš, paršiukas - 5 grš, avis - 15 grš, ėriukas - 6 grš, ožka - 12 grš.

Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis. Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis. Ir visą šita daugybė įvairiausio maisto juk ne iš dangaus iškrisdavo, o būdavo magyrų pagaminama. Be to, didikų tarpe buvo priimta dovanoti garbiam užsienio svečiui patikusius savo valgiais virtuvės virtuozus, o jei jau prisieidavo parduoti, tai tik už tiek aukso, kiek pats magyras sverdavo.

…Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių. Štai kaip XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos…

Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o be to pagal anų laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančiais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmonų pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos. Paskutiniai Prancūzijos statistiniai duomenys rodo, kad šioje šalyje yra tik keturios moterys kulinarės. Betgi ir carinėje Rusijoje iki spalių revoliucijos restoranuose ir eiliniuose traktieriuose virtuvės darbams būdavo atrenkami patys vikriausi berniukai, kurie, atlikdami visus virtuvės ruošos darbus, būdavo mokomi sunkaus ir sudėtingo virėjų darbo, tik sulaukę jaunuolio amžiaus tapdavo kulinarų padėjėjais ir būdavo prileidžiami prie viryklės.(Palyginkite, koks dabar Lietuvoje gali būti kulinarijos lygis, jei Lietuvos Darbo biržos moterėlės, ypač Žirmūnų, per kelis mėnesius paruošia ir išleidžia darban “diplomuotus” virėjus, - juk jie ar ji per tą laiką net daržovių neišmoksta apdoroti ar supjaustyti. Tad nėra ko stebėtis, kad Lietuvos kulinarijoje dabar vyrauja absoliutus nemokšiškumas ir diletantizmas, - TV ir radijuje “kulinarines“ laidas veda visi alkanieji - ir aktoriai, ir žurnalistai, ir kultūros namų direktoriai, ir visokie mažaraščiai kitataučiai… Vienu žodžiu dabartines “kulinarines” laidas galima pavadinti “analfabetai - diletantams, o ne kulinarai - gurmanams”).

Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan.

Beje, lieka pridurti, kad, vis dėl to, senaisiais laikais buvo ir toksai terminas - “virėja”, tai dažniausiai nusigyvenusių bajorų, šlėktų (nuo vokiško žodžio „schlekt“ - tai yra savaime pasiskelbusiais bajorais ir pasisavinusiais tikrųjų bajorų herbus. Tai yra heraldinis kazusas, kai bajorais skelbėsi, o dar ir šiandien tebesiskelbia jokių karališkų privilegijų neturėję išsišokėliai. Šitai ypač paplito 1674-1696 m., valdant Jonui Sobieskiui, kai buvo ignoruojamos patriomonialinės bajorijos teisės ir bet kuris prasčiokas, žemakilmis avantiūristas galėjo skelbtis bajoru iš tėvo motinos, savo motinos ar net žmonos pusės…) arba plikbajorių virtuvėse dirbusi moteriškė, kuriai leisdavo virti viralą tarnams ir šeiminykščiams, teisingiau sakant, magyras pats viralą suruošdavo, sudėdavo reikalingus maisto produktus, o virėjos reikalas būdavo prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, nugraibyti putas, bet jokiu būdu jai nebūdavo leidžiama dėti prieskonių ir druskos. Šiukštu būdavo moteriai gaminti mėsą, žuvį, daržoves, o jau apie padažus ir kalbėti negalima, - čia jau buvo tik pačio archimagyro šventas reikalas. Žodžiu, nuo virtuvės darbų moterys yra išvaduotos ir labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse, ir mažiausiai civilizacijos palietusiose Azijos kraštuose, vien tik, ko blogo, Lietuvoje maitinimo įmonėse masiškai valgį gamina daugiausia moterys, na, gal dar kokioje nors komunistinėje Gudijoje…

Aišku, istoriškai taip susiklostė, kad Lietuvos kaimuose, o vėliau ir miestuose maisto ruošyba ir gamyba šeimai daugiausia užsiimdavo moterys. Didelio išmanymo ir kūrybos čia nereikėjo, nes maistą gamindavo duonkepėse krosnyse. Duonkepėse šiluminis maisto apdorojimas specialių, išskirtinių žinių nereikalavo, - be duonos, kuria privalėjo mokėti kepti kiekviena šeimininkė, visi kiti valgiai būdavo labai lengvai ruošiami. Nes į sriubas, troškinius, apkepus sudėdavo visus reikalingus ingredientus, prieskonius ir pašaudavo į iškūrentą krosnies vidų, o ten karštis pats už save viską atlikdavo. Krosnyse ypatingai gerai iškepdavo paršiukai, avinukai, ožkiukai, įvairūs kepsniai bei kepiniai.

#

tags: #šaltibarščiai #su #kisieliumi #receptas

Populiarūs įrašai: