Vievio šakočiai: Atraskite autentišką skonį ir tradicijų atgaivinimą

Šakotis - neatsiejama lietuviško stalo dalis, ypač per šventes. Šis tradicinis desertas, primenantis medį su šakomis, turi gilias šaknis Lietuvos kulinarijos istorijoje. Šiandien norime papasakoti apie Vievį, kur šį gardumyną kepa Bliujų šeima, įkūrusi kepyklą „TaiVeta“. Jų istorija - tai pasakojimas apie tradicijų puoselėjimą, meilę darbui ir šeimos verslo sėkmę.

Netikėtas atradimas Vievyje

Vievio turguje įsigijusios šakotį senjoros negalėjo patikėti, kad šis prabangus gardumynas tikrai iškeptas Vievyje. „Negali būti, niekas Vievyje šakočių nebekepa“, - sakė vieviškės ir skubėjo patikrinti, ar tikrai Lauko gatvėje kepyklos esama. Atvykusios įsitikino, kad raguoti kepiniai jų mieste gaminami ir ne kartą grįžo šviežio šakočio nusipirkti. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad net vietiniai gyventojai kartais nežino apie savo krašto kulinarinius lobius.

Kepyklos „TaiVeta“ įkūrimo istorija

Kepyklą „TaiVeta“ įkūrė vieviškių Bliujų šeima gyvenamojo namo kieme. Iveta ir Lukas Bliujai, brolis ir sesė, pasidalino, kaip gimė idėja įkurti šakočių kepimo verslą. Iveta pasakojo: „Iš krikšto tėvų sužinojome, kad galima gauti paramą iš Kaimo plėtros fondo. Pirma reikėjo sugalvoti idėją, bet nebuvo lengva ją rasti. Galvojom, ką geriausiai mokam. Galėčiau kepti kibinus, bet iš jų verslo nebus, gal pyragus, bet nemoku, tada nusprendėm kepti šakočius“.

Lukas pridūrė: „Šakočiai pats mėgstamiausias mūsų desertas, visada jo namie būdavo. Buvo galimybė įsigyti namuose keptų šakočių, bet jų kaina buvo nemaža“. Nors Iveta niekada nebuvo kepusi šakočio ir net nebuvo mačiusi, kaip tai daroma, Bliujai ryžosi išbandyti laimę ir parašė projektą Kaimo plėtros fondui. Jiems buvo suteikta 100 proc. parama.

Kepyklos įrengimas ir mokymosi procesas

Kieme stovėjo ūkinis pastatas, kuriame močiutė kažkada augino paršelius. Tai buvo pastatas vaiduoklis, kuris nepuošė kiemo. Neturėjau jokios patirties su statybom, tačiau kartu su tėčiu Kęstučiu vietoj ūkinio pastato per vasarą įrengėm kepyklą“, - pasakojo Lukas. Projekto įgyvendinimui buvo skirtas 9 mėnesių laikotarpis, tačiau prasidėjusi koronaviruso pandemija nuolat kišo koją - tai medienos reikėjo laukti, tai įrangos tiekimas strigo.

Taip pat skaitykite: Šakočio edukacinės programos Ignalinos regione: ką verta žinoti?

Įrengus kepimo krosnis, iškilo dar didesnis iššūkis - išmokti kepti šakotį. „Beveik stovėjo kepykla, o kaip šakočius kepti dar nežinojom, ieškojom žmonių, kurie kepa, skambinėjom ieškodami, kas edukacijas daro“, - pasakojo Iveta. Po ilgų paieškų Iveta internetu surado žmogų, kuris šakočius kepa pagal autentišką vienuolių receptą.

Vienuolių recepto paslaptys

„Paskambinome jam, pasakėm, kas domina. Pirma reakcija buvo: „Ne, vaikai, nieko nebus“, bet prisikalbinom, kad pamokytų. Nuvykę pamatėme, kad jis šakočius kepa savadarbiu „pečiuku“, kurį susikonstravo iš mašinos detalių. Visą dieną praleidome pas jį, kol sesė pramoko kepti. Sužinojome, kad pagal šį receptą šakočius dar 19 amžiuje kepdavo Marijampolėje veikusio vienuolyno vienuoliai. Geraširdžiam žmogui receptą perdavė mama, o jis mus išmokė.

Vienos dienos šakočių kepimo praktika leido pasisemti labai reikalingų žinių, tačiau grįžus namo paaiškėjo, kad tokios praktikos nepakaks tobuliems šakočiams iškepti.

Pirmieji bandymai ir šeimos pagalba

„Pradžioje visai nesisekė, daug šakočių krito. Jau kepimo pabaiga, žiūrim, koks gražus ir nuskrenda į kitą patalpos galą. Ir mes valgėm, ir gyvūnai, ir kaimynai buvo sotūs šakočiais. Po truputį sekėsi vis geriau. Iš pradžių savi pirko ir valgė, paskui žinia pasklido iš lūpų į lūpas. Pamenu, koks buvo pirmas šakotis, kurį nupirko vestuvėms. Jis visai neturėjo ragų. Dabar tikrai tokio neatiduočiau“, - pirmus bandymus prisiminė Iveta.

Dukrai antrina mama Nijolė: „Kol dukra išrado viską, ką turi, kiek ji po darbo sėdėdavo… Kepė kepė, o ragų kaip nėra, taip nėra. Bet dirbo kantriai ir galiausiai pavyko išdirbti receptą. Nuo pat pradžių nieko nekeičiam, receptas išliko toks pat“.

Taip pat skaitykite: BAS 100: profesionalus šakočių kepimas

Kokybė ir natūralumas - pagrindiniai prioritetai

Kaip pasakojo jaunieji verslininkai, kepant šakotį naudojama visai nedaug miltų. Didžiąją dalį tešlos sudaro sviestas ir kiaušiniai, kurių vienam šakočiui iškepti reikia net aštuoniasdešimties. Kepyklos savininkė I. Bliujūtė sako, kad jai labai svarbi gaminio kokybė, todėl naudojami aukščiausios klasės, sertifikuoti produktai.

„Patys atsivežame iš paukštyno ant kraiko laikomų vištų kiaušinių, dedame natūralų sviestą. Būtų tobula naudoti naminius kiaušinius, bet tokį pasirinkimą riboja Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai. Parduotuvėse galima įsigyti įvairių šakočių, bet nė vienoje parduotuvėje nėra šakočio, kuris būtų toks šviežias kaip kepykloje „TaiVeta“, kuri kartais užsakovui šakotį atiduoda dar šiltą.

Vieviškių kepamų šakočių galiojimo laikas - 1 mėnuo. Iveta pasakojo, kad ilgiau palaikius šakotį jo skonis pasikeičia, nes sviestas apkarsta. O prekybos centruose pardavinėjami šakočiai turi ilgą galiojimo laiką, kurį garantuoja kepiniuose naudojami palmių riebalai. Kepykla „TaiVeta“ taip pat turėjo pasiūlymą tiekti šakočius prekybos centrams, bet pasiūlymo atsisakė.

Rankų darbo ir meilės svarba

Iveta sako, kad kiekvienas šakotis kepykloje gaminamas su meile. „Mūsų receptas unikalus, nes viskas daroma rankomis. Kiekvieną ragą šakotyje išformuojam rankomis. Jei viską automatizuotume, galėtume iškepti daugiau, bet tada prarastume visą autentiškumą ir kokybę. Džiaugiamės, kad galime pasiūlyti naminius, ekologiškai paruoštus šakočius ir labai malonu, kad klientai tai vertina. Dalyvavome Šalčininkuose mugėje, priėjo vyriškis ir išsirinko šakotį. Pasiūliau paragauti, o jis sako: „Iš kvapo jaučiu, kad geras“.

Šeimos verslo stiprybė

Kepykla „TaiVeta“ - tikras šeimos verslo pavyzdys. Verslas išvystytas ir plėtojamas tik Bliujų šeimos rankomis. Iveta Bliujūtė rašė projektą, tėtis Kęstutis su Luku statė kepyklą, šakočius kepti moka beveik visa šeima (tik tėtis niekada nebandė), bet kiekvienam skirtingų skonių šakočius iškepti pavyksta. Kaip sako Iveta, net pusseserė Emilija, pamačiusi ilgai languos negęstančias šviesas, skambina pasiteirauti, ar nereikia pagalbos. Ji padeda kiaušinius mušti, nes tai gana ilgas darbas - baltymą reikia atskirti nuo trynio. Ivetos sūnus Taironas dar tik ketvirtokas, bet pasižymi puikia iškalba ir nepraleidžia progos šeimos kepamų šakočių pareklamuoti. „Vaikščiojanti reklama“, - juokauja namiškiai. Po stovyklos, kurioje Taironas dalyvavo, kepykla net iš Kauno užsakymų sulaukė.

Taip pat skaitykite: Tradicinė šakočių kepimo įranga

Ateities planai ir indėlis į bendruomenę

Įkūrus kepyklą reikėjo sugalvoti pavadinimą. Jis gimė pakeliui namo su kepyklai skirtomis medžiagomis. Paklausus, ar iš šakočių kepimo galima išgyventi, Iveta paaiškino, kad įsibėgėjus kepyklos veiklai išėjo iš ankstesnio darbo. Nors dabar dažniausiai šakočius kepa mama Nijolė, bet ir kitų darbų pakanka. Reikia bendrauti su klientais, šakočius supjaustyti ir supakuoti. O tai padaryti irgi norisi ne bet kaip. Anksčiau Iveta naudodavo sezoninius atributus: vasarą levandas, žiemą eglės šakelę su apelsino žievele, rugio varpą ir pan. Dabar liko tik lininis siūlas, bet ant kiekvienos pakuotės užklijuojamas lipdukas, pridedama vizitinė kortelė.

Paklausus apie ateities planus brolis ir sesė pasakojo pirmiausia laukiantys, kol pabaigs sandėlio statybas. Vėliau planuoja įsigyti dar vieną krosnį, kad galėtų iškepti daugiau raguotų skanėstų. Pasak Ivetos, švenčių metu šakočių poreikis labai išauga, o kepykla turi Maisto ir veterinarijos tarnybos apribojimą - per dieną iškepa nustatytą kiekį šakočių, bet toks kiekis neatitinka poreikio.

Tiesa, mažųjų lankytojų kepykla jau buvo sulaukusi. Sūnaus klasė buvo atvykusi pasmalsauti, kaip šakočiai kepami. Iš Elektrėnų mokiniai buvo atvykę dideliu autobusu pažiūrėti, kaip tradicinis lietuvių desertas gaminamas. Kepykla „TaiVeta“ pagal galimybes prisideda prie švenčių rėmimo. Vasarą šakočiais apdovanojo pirmųjų vietų nugalėtojus Drakonų laivų varžybose.

Šakotis - lietuviškos kulinarijos simbolis

Šiandien kepykla „TaiVeta“ skaičiuoja trečiuosius veiklos metus. Bliujų šeima džiaugiasi, kad užteko ryžto parašyti projektą, kuris buvo pirmas žingsnis link Kaimo plėtros fondo paramos, kuri leido įkurti nuosavą verslą. Šakotis - vienas ryškiausių ir išskirtiniausių lietuviškos kulinarijos simbolių. Tradiciškai kepamas ant specialaus ilgo veleno virš atviros ugnies ar orkaitėje, šakotis tapo neatsiejama šeimos švenčių - vestuvių, krikštynų, didžiųjų švenčių - dalimi.

Šakočio istorija ir paplitimas

Šakočiai, taip pat žinomi kaip „Baumkuchen“ Vokietijoje ar „Sekacz“ Lenkijoje, Europoje atsirado jau prieš kelis šimtmečius. Lietuvoje šakočiai tapo svarbia kultūrinės virtuvės dalimi dar XIX amžiuje. Šio gardėsio gamyba vis dar reikalauja rankų darbo, kruopštumo ir tinkamų ingredientų.

Pirmoji knyga, kurioje minimas šakotis (Baumkuchen) ir pateikiamas jo receptas, buvo parašyta 1581 metais ir vadinosi „Ein new Kochbuch”. Manoma, kad į Lietuvą šakotis atkeliavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ir kepamas vienuolynuose. Šis plačiai po šalį paplitęs desertas greičiausiai perimtas iš vokiečių tautos. Kartais jis yra dar vadinamas šnekamojoje kalboje gan paplitusiu pavadinimu - Bankuchenu (vok. Baumkuchen).

Šakočio formos ir gamybos ypatumai

Lietuvoje šakotis panašus į medį su daug šakų. Panašios formos yra ir lenkiškas šakotis. Šakotis, kaip desertinis patiekalas, savo forma yra panašus į eglę, o jo sustingusios tešlos spygliai primena šakas. Norint suskaičiuoti, kiek kartų buvo pilta tešla, reikia padaryti skersinį kepinio pjūvį.

Pas mus gaminami įvairaus dydžio, bet dažniausiai vieno užpylimo šakočiai. Jie pasižymi švelniu skoniu ar savitu unikaliu skoniu (kaip sudėtinis ingredientas pagardinimui yra įpilamas vanilinis cukrus), nes yra pagaminti iš tradicinių produktų pagal tradicinę technologiją - trapieji šakočiai. Trapieji šakočiai yra tokie, kurių gamybai įdedama dar daugiau kiaušinių, nei įprastai.

Šakočiai pasaulyje

Šakočiai - ne tik tradicinis lietuviškas kepinys. Pasidairę po pasaulį, pamatysime, kad į šakočius panašius kepinius kepa ir kitose šalyse ir nebūtinai Europoje. Galime išskirti Japoniją, Švediją, Portugaliją, Vengriją, Rumuniją, Baltarusiją, Lenkiją, Latviją. Aišku, skirtingose šalyse šie gaminiai skiriasi, nes jie turi tik tai šaliai būdingų tradicinių konditerinių bruožų.

Kaip pasigaminti šakotį namuose?

Šiandien šakotį galima pasigaminti ir namuose, jei pasirūpinsime paprastesne forma ir būtiniausia įranga, o skonio autentika liks nepakartojama.

Iš anksto išimkite sviestą ir kiaušinius iš šaldytuvo - tegul jie sušyla iki kambario temperatūros.
Po vieną įmuškite kiaušinius į sviesto-cukraus masę, po kiekvieno kiaušinio gerai išplakite.
Pamažu supilkite grietinėlę, nenustodami maišyti.
Atskirkite miltus nuo kepimo miltelių ir druskos.
Miltus berkite mažomis porcijomis, atsargiai įmaišydami.
Gauta tešla turi būti šiek tiek tiršta, bet vis dar bėgti nuo šaukšto.
Pilkite nedidelį kiekį tešlos ant formos / kūgio viršaus: dalį paskleiskite, kad varvėtų, tampa natūralios “šakos”.
Kepkite pirmą sluoksnį apie 5-7 minutes, kol jis apskrus, lengvai paruduos.
Užpilkite kitą ploną sluoksnį tešlos, kepkite, kartokite procesą, kol sunaudosite visą tešlą.
Pabaigoje palikite šakotį orkaitėje 10-15 min., kad galutinai išdžiūtų ir sutvirtėtų.

Jei neturite specialios šakočio kepimo įrangos - nesijaudinkite. Nors šakotis dažniausiai siejamas su išskirtine lietuviška tradicija, jo pavadinimų ir variantų - begalė: vokiškajame regione jis žinomas kaip “Baumkuchen”, Lenkijoje - “Sękacz”, o įvairiose Europos šalyse egzistuoja savitos interpretacijos.

Šakočio dekoravimas ir patiekimas

Lietuvoje dažniausiai šakotis puošiamos paprastai - apibarstomas cukraus pudra ar poliejamas balto šokolado glaistu. Šakotį galima patiekti kaip torto alternatyvą, gražiai supjaustytą skiltelėmis arba “šakelių” formomis. Šakočiai taip pat dekoruojami įvairiomis konditerinėmis puošmenomis. Anksčiau sulaukdavome daug užklausų dėl spalvotų cukraus gėlyčių, lapelių, širdelių dekoro, bet kuo toliau, tuo tokių pageidavimų gauname rečiau. Klientai jau kelis metus renkasi minimaliai puoštus, su keletu akcentų, neperkrautus arba visai atsisako puošybos. Šakočius galima patiekti įvairiai - jie puikiai dera su kava, arbata ar šampanu.

Šakočių kepimo paslaptys

Šakočio skonis tiesiogiai priklauso nuo naudojamų ingredientų kokybės. Naudokite tik šviežius kaimiškus kiaušinius. Tikras sviestas užtikrina šakočio trapumą ir aromatą. Geriausiai tinka aukštos kokybės kvietiniai miltai. Šakočių tešla turi būti glotni, be gumulėlių, ir tinkamo tirštumo - panaši į tirštą grietinę. Šakočio kepimas - tai menas. Šis procesas reikalauja specialaus įrenginio, vadinamo šakočių pečiumi arba voleliu. Pečiaus temperatūra turi būti vienoda. Tešlą pilkite plonais sluoksniais, kurie po kiekvieno užtepimo turi būti gerai iškepę. Šakočio spygliukų dydis priklauso nuo meistro gebėjimo staigiai užpilti tešlą.

Įdomūs faktai ir patarimai

Šakotis gali būti žemas, aukštas ar labai aukštas, cilindro formos, tuščiaviduris šakotas.
Šakotis Vilniuje ar Trakuose yra toks pat nacionalinis etninis desertinis patiekalas, kaip ir Baltarusijos, Lenkijos ar likusios Lietuvos, nors jo ištakos vokiškos.
Pagal šalis ir regionus gali skirtis šių skanėstų išvaizda.
Lietuviai net nedvejodami šakotį priskiria nacionalinei virtuvei.
Šakotis, kaip kibinai, koldūnai ar cepelinai, jau nuo senų laikų yra neatsiejamas lietuvių šventinio stalo gardėsis.
Šis desertas - unikalus lietuvių tautos pasiekimas ir paveldo produktas.
Šis spygliuotas gražuolis yra laikomas lietuvių kulinarijos istorijos dalimi, apsukrių namų šeimininkių, vestuvių gaspadynių ir amatininkų meistriškumo simbolis.

Šakočių gamintojai Lietuvoje

Turime labai daug šakočių gamintojų. Konkuruojama ir šakočio kaina, ir forma ar pakuote. Aiški tikra sudėtis, kur naudojamas ne margarinas, o sviestas su išsaugota tradicine gamybos technologija. Šis šakotis patiks tiems, kas pasiilgo tradicinio paprastumo ir nuoširdaus nepridėtinio skonio. Galima viską pakeisti, bent akimirkai sugrįžti į vaikystę, o ant šventinio stalo padėti įprastą ar pagal Jūsų pageidavimus puoštą šakotą natūralų vaikystės prisiminimų skonio gražuolį.

Šakočio receptas (3 žmonėms)

Ingredientas	Kiekis	Paskirtis
Kvietiniai miltai	200 g	Pagrindinis ingredientas
Kiaušiniai	4 vnt.	Svarbus komponentas tešlai ir purumui
Cukrus	150 g	Saldumui ir skoniui
Mielės (sausos)	10 g	Norint pasiekti purumo
Pienas	100 ml	Skystis tešlai
Sviestas	100 g	Tešlos minkštumui ir skonio suteikimui
Vanilinis cukrus	1 šaukštelis	Kvapui ir skoniui
Druska	1 žiupsnelis	Skoniui
Rumų esencija	1 šaukštelis	Papildomam kvapui ir skoniui

Gaminimo eiga:

Pasiruoškite tešlą: Sumaišykite šiltą pieną su mielėmis ir šiek tiek cukraus, palikite kelias minutes, kad mielės užsirūgštų. Tuo pačiu metu ištirpinkite sviestą ir sumaišykite su kiaušiniais.
Maišykite ingredientus: Į dubenį sudėkite miltus, cukrų, druską ir vanilinį cukrų. Supilkite mielių mišinį ir sviestą su kiaušiniais. Gerai išmaišykite, kad tešla būtų homogeniška.
Leiskite tešlai pakilti: Tešlą uždenkite ir palikite šiltoje vietoje 1-1,5 val. Kol tešla pakils ir taps puri.
Kepkite šakočius: Įkaitinkite orkaitę iki 180°C. Paimkite specialią šakočių formą arba, jei neturite, galite naudoti kepimo indą. Patepkite formą sviestu ir pilkite į ją tešlą. Kepkite 30-40 minučių, priklausomai nuo formos dydžio, kol šakočiai taps aukso spalvos.
Patiekite ir mėgaukitės: Po kepimo leiskite šakočiams atvėsti. Patiekite juos su šviežiais vaisiais, plakta grietinėle ar tiesiog su puodeliu arbatos.

Šakočių kepimo istorijos ir meistrai

Meistrė Irena Žvirblienė sakė šakočius kepanti jau daugiau kaip 15 metų. Perdien iškepama nuo 42 iki 70 kg šakočių, kurių dydis ir svoris įvairuoja nuo 150 g iki 5 kg. Kaip ir kiekvienas konditeris, konkretaus savojo produkto recepto I. Žvirblienė neišdavė, tačiau patikino, kad sviestinių šakočių skonis priklauso nuo kokybiškų produktų - ji maišo tik 82 proc. riebumo sviestą, ne mažiau kaip 30 proc. riebumo grietinę, kiaušinių įsigyjama tik iš ūkininkų.

Šakočiai Jolantos šeimoje pagal tą patį receptą yra kepami jau beveik šimtą metų. Pašnekovė pasakojo, kad pirmoji šakočių kepimu užsiėmė jos senelė, vėliau žinias perėmė krikšto mama, o galiausiai tradicijas tęsė ji pati. Jolanta kepa šakočius pagal iš kartos į kartą keliaujantį receptą.

Šiugždų kepamas šakotis minkštas, drėgnas, storais ragais, nes ir tešla riebi. Jie savoje kepyklėlėje dar kepa šakotį ant lininio audeklo. Šakočių kepėja maišydama tešlą nededa nei vanilinio cukraus, nei kepimo miltelių. Šakotį ji gardina tik sutarkuota natūralia citrina. Renkasi natūralų 82-83 proc. Lietuvos kaime užsiimama ne vien žemės ūkiu. Pastaruoju metu vis dažniau kaimo gyventojai imasi smulkiųjų amatų. Prieš beveik penkerius metus nuosavą kepyklėlę Žynių kaime (Vilkaviškio r., Klausučių sen.) įkūrę Jolanta ir Jonas Šiugždos nesigaili sugrįžę gyventi į kaimą. Jų pragyvenimo šaltiniu tapo pagal šimtametį giminės receptą kepami šakočiai.

tags: #sakociu #kepimas #receptas

Vievio šakočiai: tradicijos ir skonis, atgimstantys šiandien