Ryto Suktinio Receptai: Nuo Tradicinio Kekso Iki Šventinio Kalakuto

Laida „Ryto suktinis“ - tai įkvėpimas kiekvienam, ieškančiam idėjų, kaip paįvairinti kasdienį ar šventinį stalą. Nuo paprastų pusryčių iki įmantrių šventinių patiekalų, laidoje galima rasti receptų kiekvienam skoniui ir progai. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių receptų ir temų, kurios buvo pristatytos laidoje "Ryto suktinis".

Trautės Bakutienės Šventadienio Keksas

Trautė Bakutienė, kilusi iš Pamario krašto, pasidalijo savo mamos receptu, kuris šiame krašte yra laikomas pačiu gardžiausiu kekso receptu. Trautė, vaikystę praleidusi žvejodama su mama, teigia, kad šventadienio keksas yra svarbiausias patiekalas, be kurio neapsieidavo šišioniškiai. Prie šio kekso puikiai dera grupės „Arbata“ muzika.

Daržovių ir Vaisių Pjaustymo Menas

„Ryto suktinis“ taip pat atskleidžia, kaip įprastas daržoves ir vaisius galima paversti tikrais meno kūriniais. Dvi nagingos Lietuvos kulinarinio paveldo Vilniuje muziejaus šeimininkės, Laima Nenartavičienė ir Leonarda Gribačiova, dalijasi vaisių ir daržovių pjaustinėjimo tradicijomis, kurios atkeliavo iš Tolimųjų Rytų. Šis menas ypač populiarus Tailande, o šiandien išplitęs visame pasaulyje tarp virtuvės estetų.

Pusryčių Įkvėpimai

Laidoje „Ryto suktinis“ netrūksta įkvėpimo idėjų pusryčiams. Štai keletas pasiūlymų, kaip pradėti dieną skaniai ir įdomiai:

  • Purūs kaip debesėlis blynai.
  • Užkepti brusketos sumuštinukai su kremine kiaušiniene, mocarella ir pomidoriukais.
  • Mėgstamos duonelės skrebutis su keptu kiaušiniu ir arbūzu.
  • Lietiniai su klevų sirupu, kokosų drožlėmis, avietėmis ir keptu bananu, pagardinti juodųjų serbentų uogiene.
  • Kietojo sūrio vaflis su kiaušiniu, keptais kekiniais pomidoriukais ir pupelėmis.
  • Bandelės, užkeptos orkaitėje su kiaušiniu.
  • Lietiniai su varške ir bananais.
  • Mielinės tešlos bandelės su brokoliu, kietuoju sūriu ir rūkyta vištiena.
  • Netikra pica rytui su 4 sūrių ir spalvotais pomidorais.
  • Varškės apkepas su cinamonu ir obuoliais.
  • Švieži kruasanai su bri sūriu, varške, medumi ir uogomis.
  • Saldi vaikystę primenanti manų košė su medumi ir bananais.

Užkandžiai ir Desertai

Laidoje taip pat pristatomi įvairūs užkandžių ir desertų receptai. Vienas iš jų - karštos suktos bemielės tešlos lazdelės su kumpiu, stambia jūros druska ir sezamais.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai ir modernūs agurkų rauginimo būdai

Kalakuto Suktinys su Spanguolėmis, Česnakais ir Riešutais

Artėjant šventėms, „Ryto suktinis“ siūlo išbandyti kalakuto suktinio receptą su spanguolėmis, česnakais ir riešutais. Tai puikus patiekalas, kuris ne tik gardus, bet ir paprastai pagaminamas.

Ingredientai:

Kalakuto suktiniui:

  • 50 gr. džiovintų spanguolių
  • 40 gr. žemės riešutų
  • 15 gr. petražolių
  • 20 gr. česnakų
  • 150 gr. svogūnų
  • 100 gr. vandens
  • 1 kg. kalakuto filė
  • 80 gr. sviesto (kambario temperatūros)
  • Druskos, pipirų

Morkų piurė:

  • 450 gr. morkų
  • 40 gr. sviesto
  • 150 gr. grietinėlės (36 %)
  • 100 gr. svogūnų
  • Šlakelis aliejaus
  • 100 gr. vandens
  • Druskos, pipirų

Kale kopūstas:

  • 200 gr. Kale kopūsto
  • Žiupsnis druskos
  • 20 gr. citrinų sulčių
  • 60 gr. sviesto
  • 200 gr. vandens

Gaminimo Instrukcijos:

Kalakuto suktinis:

  1. Visus įdaro ingredientus (svogūnus, česnakus, žemės riešutus, džiovintas spanguoles ir petražoles) smulkiai sukapokite. Sudėkite į dubenį ir gerai išmaišykite.
  2. Paruoškite kalakuto filė: ją nuplaukite, nusausinkite ir nupjaustykite nereikalingas ataugas. Palyginkite mėsą, jog suktinis būtų kuo vienodesnio storio.
  3. Filė ištepkite kambario temperatūros sviestu ir sudedame paruoštą įdarą. Pagardinkite druska bei pipirais.
  4. Atsargiai susukite mėsą ir ją tvirtai suriškite virve. Sandariai uždenkite aliuminio folija ir kepkite 180 C laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 45 minutes, arba kol vidinė mėsos temperatūra pasieks 55 C laipsnius.
  5. Tuomet skardą išimkite, nuimkite aliuminio foliją. Padidinkite orkaitės temperatūrą iki 220 C laipsnių ir kepkite 30 minučių, arba kol vidinė mėsos temperatūra bus 65 C laipsniai. Šiuo metu suktinis turi gražiai apskrusti, tad galite naudoti kepimo funkciją su vėjeliu.
  6. Iškepusį vyniotinį ištraukite iš skardos ant pjaustymo lentelės. Leiskite mėsai pailsėti 10-15 minučių, o tuomet pjaustykite ir patiekite.

Morkų piurė:

  1. Nuskustas morkas bei nuluptus svogūnus supjaustykite stambesniais gabalėliais.
  2. Į puodą su sviestu pilkite šlakelį aliejaus, įkaitinkite ir sudedame daržoves. Verdame tol, kol morkos visiškai suminkštėja.
  3. Rankiniu elektriniu trintuvu viską sutrinkite iki vientisos konsistencijos.

Kale kopūstas:

  1. Kopūstus sudėkite į puodą su verdančiu vandeniu. Įberkite druskos ir virkite apie 5 minutes.
  2. Kai šis ištirps, supilkite vandenį ir citrinų sultis. Tačiau jokiu būdu neperverdame!
  3. Kopūstus gerai nukoškite ir patiekite kartu su kalakuto suktiniu bei morkų piurė.

Juvelyrės J. Kalvaitienės Kūryba

Laidoje „Ryto suktinis“ buvo pristatyta ir juvelyrės J. Kalvaitienės kūryba. Etnologė Zita Kelmickaitė spėjo papasakoti apie J. Kalvaitienės kūrybinius pasiekimus. Juvelyrės akmenų kūrybos kelias driekiasi visą pastarąjį dešimtmetį, kaskart vis labiau drąsesnis, spalvingesnis, kol galop atvedė į kolekciją, kurios ir pavadinimas - „Gelmės“ išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą. Juvelyrė sakė šia savo kolekcija siekianti meno kūrėjo statuso.

J. Kalvaitienės vėriniai žaižaruoja įvairiomis spalvomis, skoningai parinktais jų deriniais, kur pusbrangiai akmenys - granatas, kvarcas, turmalinas, oniksas, koralas, špinelis, labradoritas, tanzanitas, o taip pat - gintaras ir upiniai perlai tarytum pasakoja tam tikras kūrinių istorijas. Vėrinių pavadinimai - „Kleopatra“, „Afroditė“, „Degantis miškas“, „Pieno puta“, „Kalėdų žvaigždė“, „Gintarinė pakrantė“, „Miško pasaka“, „Virš debesų“ - jiems suteikia tam tikros prasmės, atspindi ir autorės filosofinį požiūrį į gyvenimą.

Pasak juvelyrės, pirmiausia gimsta kūrinys, o po to - jo pavadinimas, niekada nebūna vienodų darbų. „Jaučiu iš akmenų sklindančią energiją, kuri tvyro aplinkui, ir yra ypač svarbi tam žmogui, kuriam kūrinys skirtas. Akmenys skleidžia savitą šviesą: juos fotografuojant, netgi pasimato visai kita spalva, susidaranti lūžtant spinduliui“, - kalbėjo J. Kalvaitienė.

Autorė neslėpė, kad šiais savo juvelyriniais dirbiniais ji jaučiasi jau pasiekusi tam tikrą ribą ir savotiškai išsisėmusi: „Nei kūriniai, nei žmogus nebūna vienodi - jie kaip tekantis vanduo, nes niekas nestovi vietoje. Mano kūryba - kaip vandens kaita, todėl ir parodos pavadinimas „Gelmės“ pasako, kad jau panirau tiek, kiek norėjosi, o gal tiek, kiek buvo duota.“

Taip pat skaitykite: Kiemasargio darbas Vilniuje

Dabartinėse J. Kalvaitienė vizijose - pradėti kurti interjero kompozicijas iš žmogui patinkančių akmenų: „Dievas davė man malonę pažinti akmenis, todėl norėčiau pabandyti iš jų kurti kažką kita. Norisi pačiai dalintis, o ir skatinu žmones tai daryti: netaupykime savo talentų ir gerumo - visi turime kažką ypatingo, kasdien sakykime gerus žodžius.“

Vaistininko V. Skirkevičiaus Patarimai

Laidoje „Ryto suktinis“ vaistininkas V. Skirkevičius dalijasi patarimais apie vaistinius augalus. Jis pasakoja apie trikertę žvaginę, kuri, pasak jo, gali sustabdyti kraujavimą.

Trikertė Žvaginė

Trikertė žvaginė auga ten, kur dirva yra smėlėta, žvyruota. Pasak V. Skirkevičiaus, lietuviai šį augalą vadina sūriukais, nes jo vaisių sėklos labai panašios į sūrius. „Lotyniškai Capsella bursa-pastoris - piemenų krepšeliai. Mes net istoriškai galime numatyti, į ką jie buvo panašūs, - į piemenų krepšelius. Šis augalas vertingas dėl to, kad stabdo kraujavimą iš visur - iš plaučių, inkstų, šlapimo pūslės, o ypatingai tuomet, kai yra problemų moterims ginekologinėje sferoje. Jis todėl buvo labai vertinamas - paprastas augalas, kuris gali sustabdyti kraujavimą“, - sako žolininkas. Jo teigimu, netgi gydytojams paskyrus vaistus, nereikėtų užmiršti šio augalo, jį daugeliu atvejų galima vartoti kartu.

„Yra įvairių receptų, bet patys pagrindiniai yra naudojant šviežią augalą. Jeigu ant trikertės žvaginės yra baltas žiedas, mes jį galime malti ir išspausti sultis, naudoti kaip sultis, lašus - arbatinis šaukštelis 3-4 kartus per dieną. Jeigu norime ilgiau vartoti, čia yra įvairūs ciklai, 21 dienos ciklas. O sultis galima ir užkonservuoti - pilamas 80 laipsnių spiritas: 3 dalys sulčių ir 1 dalis spirito, ir pasidedame į šaldytuvą. Reikia vartoti po arbatinį šaukštelį 3-4 kartus, kada kraujuojama. Net ir po gimdymo, kada galimi papildomi kraujavimai, žvaginės arbata tinkama - užplikomas vienas šaukštas žolių vienai karštai stiklinei vandens, geriama po pusę stiklinės 2 kartus per dieną, taip pat 21 dieną“, - pataria V. Skirkevičius.

Anot žolininko, augalas veikia ir priešuždegimiškai, skatina regeneraciją. „O jeigu yra aukštas kraujo spaudimas, tai kaltininkas gali būti inkstai - šiuo atveju irgi galima naudoti žvaginę. Geriausia tai daryti pagal tokį receptą: į butelį pridedama du trečdaliai žvaginės augalo ir paskui užpilama degtine iki pat viršaus, viskas palaikoma dvi savaites. Po jų galima gerti po valgomą šaukštą 3 kartus per dieną, o po mėnesio reikia nukošti, kad nebūtų per didelės ekstrakcijos“, - sako žolininkas.

Taip pat skaitykite: Kito Ryto tabletės: ką svarbu žinoti

Pasak V. Skirkevičiaus, tai vienas iš augalų, kuris lietuvių tautosakoje įvardijamas kaip turintis magiškos galios. „Ta magija pasireiškia tuo, kad jis vadinamas pavydžole. Norint, kad žmogus būtų neapžavėtas, reikia gerti šio augalo arbatas kokią savaitę, kad pavydas, kuris griaužia kitą žmogų dėl tavęs, nueitų ir nepakenktų. Dar vienas magiškas augalas - pavadinimu keridžolė. Daugelis moterų, pasižiūrėję į šį augalą, pasakys, kokia čia keridžolė, jeigu ji panaši į melisą? Nuspėti, kad tai keridžolė galima iš to, jog tą augalą itin mėgsta katinai. Kvapas iš tikrųjų yra toks pats kaip melisos, tačiau keridžolės apatinėse lapų dalyse ir ant stiebo yra baltų plaukelių. Štai tokie du augalai, kuriems mūsų protėviai suteikdavo maginės reikšmės“, - pasakoja žolininkas.

Fejerverkų Paslaptys

Laidoje „Ryto suktinis“ buvo kalbama ir apie fejerverkus. Pasirodo, ugnis visose pasaulio kultūrose turi labai svarbią apeiginę ir maginę reikšmę. Žmonėms fejerverkai atrodo brangūs, nes trunka labai trumpai, o pinigų suma iš tikrųjų kartais būna didelė.

Pati pradžia - fabrike, kur yra maišomi cheminiai mišiniai, iš kurių daromi specialūs užtaisai, klijuojami į specialius rutulius ar cilindrus, priklausomai nuo efekto, ir tada gaminamas daiktas, kuris iššaus. Mes jį vadiname užtaisu-sviediniu.

Yra mados ir stiliai. Pavyzdžiui, Japonijoje stengiamasi kiekvieną užtaisą gaminti tokį, kad jis vienas iš savęs būtų gražus. Europos šalys mėgsta ne vieną, o daug, jie būna suderinti su muzika. Amerikoje, ypač Nepriklausomybės dienos šventėje, priimta fejerverkus naudoti dėl garso kiekio, triukšmo, ten nesistengiama dėl stiliaus ar muzikos.

Kai užtaisas yra pagaminamas, jis atkeliauja pas mus į Lietuvą ir pirotechnikai paruošia scenarijų - kaip kas po ko turi šauti. Tada užtaisome specialią įrangą - vamzdžius, nes iš vieno vamzdžio yra iššaunama vieną kartą, tai reiškia, kad jeigu fejerverkas - didelis, tų vamzdžių yra kalnas. Taigi paruošti didelį, gražų, rimtą fejerverką reikia mažiausiai savaitės: vykstama į vietą, susimontuojama įranga ir tas visas procesas užtrunka.

Lietuvoje yra parengiamieji kursai, bet jie duoda tik pačius pradmenis, teorines žinias, o kad būtum rimtu pirotechniku, reikia metų dviejų normalios patirties, nuolat dirbant. Tai yra tas pats, kas patranka. Jeigu iššauna, tai nesugrąžinsi. Todėl visų pirma galioja griežtos saugumo taisyklės.

Pasaulyje, ypač Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Malta, rastume 70-80 metų amžiaus specialistų. Tose šalyse ši specialybė yra labai populiari, daugeliu atvejų būna toks kaip šeimos verslas, perduodamas iš kartos į kartą.

Gera idėja, kaip išnaudoti vienokius ar kitokius efektus, prasideda nuo stilistinio, kompozicinio, muzikinio pasirinkimo. Iš esmės tie efektai visame pasaulyje yra panašūs.

Žiūrovams labai gera vieta stebėti fejerverkus yra ant Gedimino pilies kalno, bet pirotechnikams tai nėra patogi vieta. Visų pirma sudėtinga užgabenti visą įrangą, viršuje aikštelė nėra lygi ir didelė, taip pat bokštas truputį maišo. Kita vertus, šaudyti fejerverkus negalima vidury miško, nes medžių šakos kliudo, tai tokiais atvejais darome sodo-parko fejerverkus.

Iš sukauptos patirties tarptautiniuose festivaliuose gimė mintis organizuoti tokį festivalį Lietuvoje. Iš tikrųjų labai malonu, kad kolegos iš aplinkinių šalių tik palankiai apie mus atsiliepia - sako, kad su mumis festivalyje nenorėtų rungtyniauti. Jie įvardina, kad mūsų meistriškumas yra aukšto lygio, pakankamai geras.

Sceninė teatrinė pirotechnika dabar daugelis rimtesnių koncertų, renginių ar televizijos projektų be to tiesiog neapsieina. Žmonės stebi tuos koncertus ir vien su garsu bei šviesa jų nenustebinsi, reikia kažko daugiau. Pats pirotechninis efektas, kuris panaudojamas be minties ar idėjos, žmonių nenustebina.

Fejerverkų istorija prasidėjo atsitiktinai. Kadaise, kaip ir šiais laikais, kinai buvo žinomi dėl bambuko. Jis yra tuščiaviduris, o išdžiūvęs ir įmestas į laužą, plėsdamasis nuo šilumos, skleidžia sproginėjimo garsą. Maždaug 600-aisiais mūsų eros metais buvo išrastas parakas. Nuo to momento prasidėjo šiuolaikinių fejerverkų užuomazga. XIII amžiuje garsus keliautojas Marco Polo iš Kinijos į Europą parvežė paraką. Pradžioje jis buvo naudojamas daugiau kariniais tikslais, su laiku vis populiarėjo dvaruose, parkuose, buvo tik baltos ir geltonos spalvos, tačiau jau XIX amžiuje italai išrado būdą, kaip juos galima nudažyti ir kitomis spalvomis.

Dizaineris Juozas Statkevičius: Amato Svarba

Laidoje „Ryto suktinis“ dizaineris Juozas Statkevičius kalbėjo apie amato svarbą ir norą veikti. Jis paminėjo 93 metų Emiliją Mecelicienę iš Utenos, kuri nuo mažumės svajojo būti siuvėja, tačiau pradėjo tuo užsiimti tik sulaukusi 50-ies.

Pasak J. Statkevičiaus, kai kurie žmonės, net sulaukę garbaus amžiaus, dega noru kažką veikti ir kur nors eiti: „Tai seno raugo žmonės, kurie valgė gerą maistą, šoko, dainavo bei savo amatą mylėjo. Ir jie nesigėdija būti siuvėju.“

E. Mecelicienė prisimena, kad ją, išmokusią siūti, nusivežė į Naudėnus: „Aš pasiuvau kailinius. Tada iš kito kaimo atvažiavo žmogus ir norėjo, kad ir jo sūnui pasiūčiau kailinius. Pasiuvau juos per tris dienas, bet tas tris dienas nakvojau pas užsakovus. Dabar tikrai taip nesugebėčiau. Kai siuvi, galvoji tik apie siuvimą. Dabar darau marškinėlius. Planuoju važiuoti į Palangą, tai galvoju, prie baltų kelnių reikia mėlynai baltų marškinėlių.“ Kaip priduria E. Mecelicienė, ji visuomet žiūri televiziją, jei rodo dizainerį J. Statkevičių. „Man labai įdomu. Galvoju, kad jei būčiau patekus į tokią siuvyklą, kaip J. Statkevičius turėjo… “

J. Statkevičius tvirtina lietuvių kartais pavadinamas siuvėju. „Bet tik įvaldęs amatą gali padaryti dalykus, kurie atrodo labai lengvai padaromi, o iš tiesų yra sunkūs. Kas paprasta, iš tiesų yra labai sudėtinga“, - tikina J. Statkevičius.

Anot J. Statkevičiaus, stojamas į dailės technikumą jis padaręs tris gramatines klaidas, bet labai dėl to nesirūpinęs. „Nors vėl teko grįžti į mokyklą, netrukus man paskambino S. Žuko technikumo direktorius Vytautas Dūdėnas ir pasakė - jūsų darbai man labai patiko, mes jums specialiai atlaisvinome vietą. Rugsėjo pirmąją ten sutikau aš, vienas berniukas, ir 12 panelių“, - prisimena dizaineris.

J. Statkevičius teigia besidžiaugiantis, kad vėliau mokykloje, kurią teko lankyti, atsirado kabinetas, pavadintas jo vardu: „Visi mokiniai ten veržiasi būti. Sakysite, kad vėl Statkevičius giriasi? Bet tegul būna kuklūs tie, kurie nieko nepadarė ir kurie nemoka sagos įsisiūti.“

Kaip įsitikinęs žinomas dizaineris, geras skonis perduodamas iš kartos į kartą. „Mano mama turi skonį - ji žino, kaip pasidažyti, susirišti plaukus. Ji moka atrodyti kaip pasaulio žmogus ir nekreipti dėmesio į pastabas, kad „jau pas mus taip nenešioja“. Taip ir mane išugdė“, - teigia pašnekovas.

Anot J. Statkevičiaus, jo komandoje moterys dirba jau po 30 metų: „Tai mano antroji šeima. Jų darbo diena trunka daug ilgiau nei naktis, jos atlaiko tiek daug mano norų, nervų, riksmų… Bet kai viską kartu padarome, džiaugsmas pasireiškia ir ovacijomis. Tos kelios minutės po pasirodymo, kai žmonės tiesiog lipa lubomis, ypatingos, norisi apsikabinti. Aš didžiuojuosi savo kolektyvu.“

Dizaineris įsitikinęs, kad niekas nenori sunkaus amato. „Bet be amato tu nieko negali - nė žingsnio. Tada, jei labai nori, praeisi visas sienas. Dabar viskas labai keičiasi, mes nespėjame. Net „Vogue“ atleido 2 tūkst. žurnalistų ir pakvietė influencerius, tuos socialinių tinklų „blogerius“, nes jie atsineša savo auditoriją. Kažkokia mergaitė su gražia šukuosena, kurią seka du milijonai žmonių, pasakoja - šitas tortas labai skanus, šitos kelnaitės labai patogios, šitas kinas labai geras. Ir tie 2 milijonai eina paskui ją“, - sako J. Statkevičius.

tags: #ryto #suktinis #receptas

Populiarūs įrašai: