Roma Aukštis Virš Jūros Lygio: Įdomybės Ir Kelionių Patarimai
Turkija, šalis, kurioje susitinka Europa ir Azija, vilioja turistus savo istorija, kultūra ir gamtos grožiu. Nuo senovinių griuvėsių iki šiuolaikinių kurortų, Turkija siūlo įvairių įspūdžių kiekvienam keliautojui. Straipsnyje aptarsime įdomiausius Turkijos aspektus, pradedant Stambulu ir baigiant atokesniais regionais, taip pat pateiksime praktinių patarimų, kaip geriausiai patirti šios šalies grožį.
Stambulas: Miestas Ant Dviejų Žemynų
Stambulas, buvęs Konstantinopolis, neabejotinai patenka į populiariausių pasaulio miestų kelionėms dešimtuką. Miestas didžiuojasi buvęs svarbus skirtingose epochose, apstatytas įspūdingomis mečetėmis ir cerkvėmis, 2000 metų senumo miesto sienomis, akvedukais, cisternomis, sultonų rūmais ir šimtamečiais turgumis. Stambulas yra didesnis už Londoną, Romą ar Paryžių. Tai idealus miestas savaitgalio išvykai. Šv. Sofijos soboras Stambule, pastatytas 537 m., yra vienas iš daugelio istorinių miesto simbolių.
Turkijos Kurortai: Nuo Antalijos Iki Kušadasio
Daugeliui turistų Turkijos veidas yra jos kurortai dviejose pakrantėse - Viduržemio jūros ir Ėgėjo jūros. Kas septynioliktas lietuvis - 6% mūsų tautos - kiekvienais metais atostogauja Turkijoje. Turkijos kurortų privalumai: karštis, pigumas, geri paplūdimiai. Atostogauti Turkijoje iš esmės pigiau nei Palangoje. O klimatas - kitas: jau balandį ar lapkritį Antalijoje šilta tarsi Palangoje liepą (ir dar beveik nelyja). Svarbiausias pasirinkimas keliaujant į Turkijos kurortą - pats kurortas. Jų ten - begalė. Tiesa, jei keliausite su Lietuvos organizatoriais, pasirinkimas gerokai susiaurėja. Taip jau Turkijoje yra: kiekvienas kurortas turi vyraujančias tautybes, kurios ten vežamos. Net iškabos rašomos tų tautų kalbomis: vienur - rusiškai, kitur - angliškai. Poilsio prasme, daugelis Turkijos kurortų gana panašūs: geri paplūdimiai, karštis. Užtat kitų pramogų prasme jie skiriasi smarkiai: vieni „ūžia“ naktiniu gyvenimu, kiti yra netoli svarbių lankytinų vietų ar net turi jų savo ribose (pvz. Alanijos pilis ant kalno), treti - gražūs gamta (kalnai, uolos). Turkijos kurortai iš esmės yra dviejose didelėse zonose - Pietinis (Antalijos, Viduržemio jūros) krantas ir Vakarinis (Kušadasio, Ėgėjo jūros) krantas. Išsirinkus kurortą, ne mažiau svarbu pasirinkti viešbutį.
Kiti Turkijos Miestai: Nuo Antalijos Iki Izmiro
Deja, kitų gražių miestų Turkijoje - nedaug. Daugelis Turkijos miestų pilni vienodų nuobodžių daugiabučių ir tik keli svarbiausi lankytini objektai žiba tarp jų. Netgi Turkijos sostinė Ankara tokia (netgi, sakyčiau, neverta turistų dėmesio). Tarp įdomesnių Turkijos miestų - Antalija (žavi senamiesčiu) ir Izmiras (barai, pajūrio promenada). Net butą mums išnuomavęs žmogus kalbą pradėjo nuo kritikos savo miestui: ‚Ankaroje nėra ko žiūrėti. Stambulas - gražus, Izmiras - gražus, Antalija - graži.
Kapadokija Ir Pamukalė: Unikalūs Gamtos Stukai
Dvi iš pačių unikaliausių pasaulio gamtinių vietų yra Turkijoje. Tai - Kapadokija ir Pamukalė. Kapadokija - tai šimtus kilometrų besitęsiantis uolinių kūgių (vadinamų „fėjų kaminais“), „pilių“ ir kanjonų peizažas. Jis pilnas natūralių ir dirbtinių olų, kuriose - Viduramžių cerkvės ir šiuolaikiniai viešbučiai. Po žeme ten plyti ištisi požeminiai miestai, kur slėpdavosi dešimtys tūkstančių žmonių. Pamukalė - baltos tufo terasos, kurias suformavo be perstojo šimtmečius bėgęs karštasis gelmių vanduo. Maudynės terasose labai apribotos, bet vien pažiūrėti į jas be galo žavu. Turkai tas dvi lygių neturinčias gamtines vietas pavertę ir visokių pramogų centrais (ypač Kapadokiją). Ten siūlomos ekskursijos arkliais ar keturračiais motociklais, galimybė pažvelgti į viską iš dangaus - oro baliono. Kapadokija - populiariausia vieta žemėje kilti oro balionu. Pramogos Turkijoje neturi sezonų: keturračiai motociklai pro fėjų kepurę nutolsta į Kapadokijos peizažą.
Taip pat skaitykite: „Pica Roma“ veiklos apžvalga
Istorinis Turkijos Paveldas
Reta kuri šalis gali prilygti Turkijai svarba civilizacijos istorijoje. Žmonės čia gyveno sėsliai jau prieš 4000 metų, statė miestus ir kūrė meną. Pilna Turkija tokių senų griuvėsių ir net tie, kuriems griuvėsiai nuobodūs (pavyzdžiui, mano žmona) čia pasijunta priblokšti: tiek daug išlikę, šitokie mastai. Turkijai prilygsta nebent kokia Italija, o graikiški miestai čia didingesni, nei Graikijoje. Būtent romėniškas paveldas Turkijoje ir yra įspūdingiausias: dešimtis tūkstančių žiūrovų talpindavę teatrai, miestų vartai ir pirtys apsiplauti, fontanai ir iš tolimų kalnų į miestus vandenį nešantys akvedukai, vilos, kolonuotos gatvės ir aikštės, iš kurių parduotuvių prekių kainas kažkada šaukdavo pirkliai. Gali pajusti gyvenimą prieš 2000 m. - net reklamos kai kur likusios, o ne tik pamatai. Dauguma visų šių grožybių - pakrantėse. Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų. Bet pakrantėse iki pat 1923 m. daugumą gyventojų sudarė graikai. Graikija siekė šias žemes prisijungti, bet 1922 m. pralaimėjo karą. Rezultatas: Turkijos graikai ištremti į Graikiją, o iš ten atitremti Graikijos turkai. Pastarųjų buvo mažiau, todėl kai kurie graikų miesteliai iki šiol apleisti ir lankomi „tamsiosios istorijos“ mėgėjų. Didžiausi tokių naujųjų griuvėsių - Kajakojus. Prieš 100 metų dabartinės Turkijos žemėse gal 20% žmonių buvo krikščionys (jie vyravo ir elite) - po visų karų, graikų ir armėnų tremčių, liko 2%. Turkijoje galutinai įsivyravo musulmonų turkų kultūra.
Turkijos Kultūra Ir Tradicijos
Kitose musulmonų šalyse dažnas europietis jaučiasi kiek svetimas, nesugeba įsijausti į vietinį gyvenimą, bet Turkijoje tai - lengviau nei kur kitur.
*Dervišų šokis. Šie „musulmonų vienuoliai“ sukdamiesi aplink savo ašį tiki susiliejantys su Alachu. Dervišų šokis Stambule.
*Hamamas. Turkiška pirties patirtis, į kurią įeina ir masažas (reikia pirkti pilną).
*Pilvo šokis. Kai kurie turkai pyksta, kai šis moteriškas „viliojimas pilvo raumenimis“ pavadinamas turkišku - nes jį sukūrė arabai ir jis laikomas nepadoriu (lyg vietinis gogo atitikmuo).
Taip pat skaitykite: Nepalo kultūra ir aukštis
*Kaljanas (nargilė). Tam yra specialios kavinės, kur gali užsakyti įvairių skonių rūkalus.
Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų. O taip pat turkų turgus ir turkų virtuvė (žr.
Vakarietiškas Turkijos Veidas
Retas keliautojas galėtų patirti Turkijoje kultūrinį šoką - na gal nebent atokiuose kaimuose - bet „žali“ keliautojai ten ir nekeliauja. Viskas Turkijoje taip suvakarietinta - kai kuriuose miestuose tik muedzino šauksmas maldai penkis kartus per dieną primena, kad esi Rytų šalyje. Reta egzotika: restoranas Turkijos kaime. Mat Turkija ne šiaip sau perėmė kažką iš Vakarų. Prezidentas Kemalis Atatiurkas (prisiimtos pavardės reikšmė: „turkų tėvas“) dar 1922 m. paėmęs valdžią nutarė šalį apsukti 180 laispnių, padaryti ją tokia pasaulietine, kad beveik ateistine, rytietiškas tradicijas keisti vakarietiškomis. Savaitgalis perkeltas iš „musulmoniško“ penktadienio į „krikščionišką“ sekmadienį. Uždraustos tradicinės turkų kepurės - fezai. Atatiurkas keitė net turkų kalbą: ji buvo rašoma arabų raštu, dabar - lotynų. O dervišai, kuriais taip džiaugiasi turistai, pusiau nelegalūs: visi vienuolynai (tiek musulmonų, tiek krikščionių) Atatiurko uždaryti ir uždrausti. Mevlanos kapas. Atatiurkas taip pat neigė, kad didžiausia (per 10% gyv.) Turkijos mažuma kurdai apskritai yra tautinė mažuma - vadino juos „kalnų turkais“. Iki pat XXI a. Šita ideologija - nacionalistinė, bet antireliginė - vadinama kemalizmu. Nors pasibaigus 15 Atatiurko valdžios metų pamažu įsivyravo demokratija, ji egzistavo tik formaliai. Mat vos koks vadovas nuspręsdavo bent kiek pakeisti valstybės kryptį - tuoj tai uždrausdavo teismas (nes svarbiausių Atatiurko Konstitucijos straipsnių keisti negalima), o vadovas būdavo nuverčiamas armijos. Vieniems „nuverstiesiems“ tiesiog uždrausta dalyvauti politikoje, kiti - net nužudyti. Armija ilgai valdžioje nepasilikdavo: būdavo skelbiami nauji rinkimai, bet juose galėdavo dalyvauti tik „teisingos“ partijos, tad valstybinė ideologija nesikeisdavo. Tie „pogrindiniai virvučių tampytojai“, spėriai pašalindavę neįtikusią valdžią, turkų pravardžiuojami Giliąja valstybe. Turkijos gatvėse ir įstaigose gausu Atatiurko nuotraukų. Populiaru net išdabinti jomis - ar Atatiurko parašu - savo automobilį. Visas Turkijos elitas (ir teisėjai, generolai) sekė ta kemalizmo ideologija. Tiesiog, kitaip mąstantys nė negalėjo patekti į to elito prieangį. Pavyzdžiui, moterims, ryšinčioms musulmoniška skarele, drausta eiti į universitetą ar net vairuoti automobilį. Religingiesiems vieta buvo kaime. Dar 2000 m. Daugumai „eilinių“ turkų visa tai nepatiko, tik jie negalėjo to pakeisti.
Dabartinė Turkija: Pokyčiai Ir Kontroversijos
Dabar situacija pamažu keičiasi: 2005 m. Liepos 15 kankinių atvaizdai dabina daug Turkijos vietų (nuotraukoje - Ankaros metro). Iš viso žuvo 179 cviviliai, savo kūnais nuo armijos sukilėlių dengę svarbias Turkijos vietas. Kažkuo priminė Ukrainą, Maidaną - ten irgi gausu Maidano didvyrių atvaizdų. Tik Turkija mums tolima, tad apie liepos 15 aukas žinome mažai. Kai kuriuos „kemalistinius“ draudimus Erdoganas pamažu labai atsargiai atšaukė. Teisėjai užkirsdavo tam kelią, tad po revoliucijos numalšinimo Erdoganas elgėsi drąsiau: atleido antidemokratiškai nusiteikusius teisėjus, generolus. Dalį įtakos praradęs elitas (ir jį mėgstanti cituoti Vakarų žiniasklaida) dėl to niekina Erdoganą, aiškina, neva „Turkija eina atgal“ ar „islamizuojasi“. Man be galo sunku suprasti jų mintis: juk Turkijoje iki šiol nėra net tokios laisvės išpažinti islamą, kokia yra Lietuvoje (pvz. Lietuvoje niekas nedraudžia jokio tikėjimo vienuolynų, nekontroliuoja drabužių). Neturėdamas geresnių pavyzdžių, kaip „islamizavimosi“ įrodymus Turkijos elitas teikia pavyzdžiui… alkoholio reklamų draudimą. Atrodo, įtakingą mažumą erzina bet koks pokytis ne jų trokštama kryptimi, net jei dėl tokio pokyčio demokratiškai apsisprendžia dauguma. Panašiai kaip kai kuriems Lietuvos rusams ~1990 m. Moterys su skarelėmis Stambulo kelte. Taip vilkinčių moterų Turkijoje padaugėjo. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad jos būtinai - labai konservatyvios. Tiesa, ne viskas taip paprasta ir negalima sakyti, kad dalis Turkijos yra „erdoganistai“, dalis - „kemalistai“. Mat Kemalį Atatiurką gerbia daugelis turkų (rimtesnė jo kritika net draudžiama) - ypač dėl to, kad jis išgelbėjo Turkiją nuo padalijimo po to, kai pralaimėtas Pirmasis Pasaulinis karas. Karo istorijos fanams būtina aplankyti Galipolio pusiasalį, kur Atatiurko legenda prasidėjo: ten jis, vadovaudamas frontui, laimėjo vieną svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių (tiesa, visus kitus Osmanų Imperija pralošė). Australų ‘vienišos pušies’ (Lone Pine) kapinės Galipolyje. Jie žuvo mėgindami paimti Stambulą. Per visą istoriją Stambulo miestas krito vos kelis kartus. Galite nueiti ir į kokį Atatiurko muziejų - tokie yra kone kiekviename name, kur jis tik nakvojo - ar jo kapą Ankaroje. Ten pamatysite žmogų-legendą, kurį turkai myli.
Klimatas Ir Geriausias Laikas Keliauti
Klimato atžvilgiu, Turkija padalinta į dvi dideles dalis. Viena jų yra visa pakrantė, kita -visos likusios žemės, kurios - maždaug bent 1 km aukštyje.
Taip pat skaitykite: Kodėl svarbus aukštis virš jūros lygio?
*Turkijos pajūris - tai visi kurortai (Antalijos regionas, Kušadasio regionas), Stambulas. Visgi, Turkijos turizmo sezonas iš esmės - pavasario vidurio iki rudens vidurio. Tada į Turkija skrenda pilni užsakomieji reisai - ir iš Lietuvos. Kitu metu kurortai suminga: didesniuose galima gauti gerų pasiūlymų (ypač Alanijoje), maži išvis užsidaro. Tik, kai tiek mažai keliautojų, net atidaryti viešbučiai gali būti nelabai šildomi. Turkijos pajūris sausio mėnesį - tuščias, bet temperatūra tokia, kad ne vienas lietuvis ar ‘šiaurietis’ norėtų išsimaudyti.
*Vidinė Turkijos dalis - tai Pamukalė, Kapadokija, Ankara. Gali būti neįtikėtina, bet naktimis temperatūra ten- labai panaši, kaip tais pačiais mėnesiais Palangoje. Į pagrindinius Turkijos turistinius regionus pavienės turistų grupės vežamos ištisus metus, bet didžiausios (ir labiausiai trikdančios) minios juos apsiaučia kurortinio sezono metu, kai kasdien ten vežami ištisi autobusų konvojai visokiausių šalių turistų. Pažintiniam keliautojui geriau ten keliauti ne sezono metu. Visoje Turkijoje lietingiausia yra žiemą, o sausiausia - vasarą.
Keliavimo Būdai Turkijoje
*Pirkti kelialapį su užsakomuoju lėktuvo skrydžiu. Taip elgiasi dauguma lietuvių. Jei reikia standartinio produkto - poilsio pajūryje su šiek tiek pramogų ar ekskursijų - neverta “išradinėti dviračio”: taip tikrai bus pigiausia. Net jei vienai-kitai dienai norėtumėte pavažiuoti ar apsistoti kitur - Pamukalėje, Kapadokijoje - taip vis tiek bus pigiausia. Kartais netgi apsimoka pirkti kelialapį su pigiausiu viešbučiu Antalijoje netgi tada, kai jūs neketinate išvis gyventi tame viešbutyje: tiesiog, pirkti atskirai skrydžius gali išeiti brangiau. Didelis pajūrio viešbutis, kokiuose paprastai apgyvendina turistus iš Lietuvos kelionių organizatoriai.
*Skristi į Stambulą tiesiogiai. Į Stambulą yra patogūs tiesioginiai reisai iš Vilniaus - deja, nepigūs.
*Skristi į Turkiją su persėdimu. Dažniausiai labiausiai apsimoka „netikri persėdimai“, kai skrendate su „Wizzair“ ar „Ryanair“ į tą Europos miestą, į kurį tuo metu pigu skristi, o paskui iš ten - pigiu skrydžiu į Turkiją.
*Važiuoti automobiliu iš Lietuvos. Tai nėra taip toli/baisu, kaip atrodo: esame sėkmingai nuvažiavę. Kelionė į vieną pusę gali trukti apie porą parų, jei skubant - tačiau verta pasidairyti ir pakeliui.
*Trumpam išlipti skrendant kur nors per Stambulą. Tai - gera galimybė pamatyti Stambulo miestą, nes Turkish Airlines siūlo daug bilietų su, tarkime 7 val. ar 24 val. Stabtelėjus Stambule dienos metu, galima aplankyti kokią įdomybę, kaip, pvz. šiuos Dolmabahče rūmus.
Transportas Turkijoje
Turkija dabar išgyvena lūžį. Nauji pinigai virsta augančiais moderniais miestų rajonais, mokamomis automagistralėmis ir greitaisiais geležinkeliais. Visgi, miestų, į kuriuos galim anuvažiuoti taip „moderniai“, dar mažoka, tik patys didžiausi ir tai ne visi. O ten, kur kalnų keliai, įprastiniai geležinkeliai, ten 100 km kelionė gali trukti ir dvi valandas. Vingiuoti kalnų keliai - ypač tie, palei jūrą - ir labai gražūs. Didmiesčiuose apsimoka važinėti viešuoju transportu, tačiau norint aplankyti atokesnes vietas, ypač gamtines - neprošal išsinuomoti automobilį. Turkai negarsėja geromis vairavimo manieromis, bet, mano nuomone, nuo pirmųjų kartų, kai lankiau Turkiją, jos smarkiai pagerėjo. Tik miestų senamiesčiuose problema - siauros, raitytos, neoficialiai visokių prekijų mikroautobusais užstatytos gatvės, o ir platesnėse gatvės užgriozdomos, nes parkavimo, būna, taip trūksta, kad mašinos statomos ir dviem eilėmis. Modernus Stambulo tramvajus. Viešasis transportas daugelyje miestų plečiamas, bet vis dar netobulas, o daug vietų pasiekiama tik lėtais autobusais. Važiuojant užmiestyje verta įsidėmėti kai kuriuos Turkijos kelių niuansus, retus kitose šalyse. Magistralės yra mokamos, o susimokėti galima tik nusipirkus specialų įtaisą pašto skyriuje. Tačiau magistralių galima ir išvengti - išskyrus Stambulo tiltus iš Europos į Aziją. Jei kelias trijų juostų ir visos skiriamosios juostos brūkšninės - reiškia, vidurinė juosta skirta lenkimui iš abiejų pusių (jokiu būdu ja nevažiuokite šiaip). Taip pat Turkija - viena geriausių šalių keliavimui pėsčiomis. Ten gausu šimtus kilometrų besidriekiančių pėsčiųjų žygių maršrutų, kurių garsiausias yra Likijos kelias prie Antalijos.
Derybos Turkijoje
„Turkijoje būtina derėtis“ - sako liaudies išmintis. Tačiau turtėjant Turkijai, tai nebėra absoliuti norma: neturistinėse vietose (gyvenamųjų rajonų turgeliuose, požeminėse perėjose) daug kur surašytos kainos ir jos - adekvačios (nors perkant kelis daiktus galima prašyti…
tags: #roma #aukštis #virš #jūros #lygio #įdomybės