Grybų pasaulis: nuo miško iki stalo

Grybai - tai ne tik skanus, bet ir vertingas maisto produktas, kuris nuo seno naudojamas įvairių šalių kulinarijoje. Džiovinti, marinuoti, kepti, virti - grybai tinka įvairiausiems patiekalams. Tačiau renkant grybus svarbu būti itin atsargiems, nes tarp valgomųjų pasitaiko ir nuodingų rūšių.

Grybų augimas ir rinkimas

Grybai gyvena simbiozėje su medžiais. Kiekviena grybo rūšis yra susijusi su tam tikra medžio rūšimi. Grybiena ir medžio šaknys sudaro mikorizę - abipusiai naudingą sąjungą. Grybiena apipina medžio šaknis, ima iš medžio reikalingas medžiagas, o medis iš grybienos gauna jam reikalingų medžiagų. Grybiena dažniausiai auga toje pačioje vietoje dešimtmečius, o gal ir ilgiau, tačiau, pasikeitus aplinkos sąlygoms, ji gali sunykti.

Patyręs grybautojas eina per žinomas grybienas ir daugiau dėmesio skiria pastoviai derančioms vietoms. Toks vietų įsidėmėjimas puikiai vysto atmintį ir asociatyvųjį mąstymą, kuris ugdo tokius bruožus kaip kūrybiškumas ir vaizduotė, sugebėjimas orientuotis. Tai ypač naudinga vaikams.

Grybai auga ten, kur drėgna ir pakankamai šilta. Daug lemia ir pačio grybo biologija, nes vieni geriau auga, pavyzdžiui, spygliuočių miškuose, kiti - renkasi augti lapuočių pamiškėse, treti - nešienaujamose pievose. Grybams augti šiluma ir temperatūra turi būti subalansuota: kai per karšta ar per sausa - grybai nedygsta.

Grybai auga ir dieną, ir naktį, bet juos rinkti patariama ankstų rytą, kuomet nukritę ant kepurėlių rasos lašeliai juos geriausiai išryškina ir „išduoda“. Tokie grybai yra tvirtesni, sultingesni. Visgi, prasidėjus šalnoms, grybų reikėtų neberinkti - tai savotiška grybų sezono pabaiga.

Taip pat skaitykite: Receptai be grilio

Patyręs grybautojas nevaikščios po grybieną, nes grybiena nemėgsta suplūktos žemės. Ypač tai taikytina grupėmis augančioms voveraitėms. Mėgėjai per kelis metus sunaikina voveraičių grybienas pjaudami voveraites, užlipdami ant grybienos ar net draskydami samanas. Traukiant grybą reikia atsargiai nuo jo nuimti šakeles ir žoles ir ištraukti neišvartant sąmanų.

Pavojai grybaujant

Apsinuodijimas grybais yra labai pavojingas. Nuodingi grybai gana dažnai yra skanūs valgant. Simptomai nėra itin baisūs - viduriavimas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, tačiau laiku nesikreipus, po trijų-keturių dienų gydytojai gali nepadėti.

Nuodingi gali būti netgi tradiciškai valgomi grybai, kaip baravykai. Senstelėjusiuose ar peršalusiuose baravykuose susidaro aminų ar amidų junginiai. Svarbu rinkti tik tuos grybus, kuriuos geriausiai pažįstate, nes lapkritį gali išdygti ir vienas kitas nuodingas grybas. Taip pat nerenkami pakirmiję, šalnos gavę ar seni grybai dėl besikaupiančių nuodingų medžiagų.

Apsinuodijimo grybais simptomai gali būti labai apgaulingi ir panašūs į nepavojingų ligų simptomus. Tai gana greitai po grybų pavalgymo pasireiškiantis viduriavimas, vėmimas, pilvo skausmai. Nuodai veikia organizmą palengva pažeisdami kepenis, inkstus, širdį. Dažnai simptomai po dienos sumažėja, tačiau jei prasitęs toliau gali būti per vėlu. Po trijų keturių dienų apsinuodijus žalsvąja musmire gydytojau jau gali niekuo nepadėti. Baisiausia yra žalsvoji musmirė, labai panaši į ūmėdę ar raukšlėtajį guduką.

Beveik visų musmirių klasikinis kotelių šakninis sustorėjimas, taip pat sijonėlis ir karpos ant kepurėlės paviršiaus.

Taip pat skaitykite: Kalėdiniai imbieriniai sausainiai: geriausi receptai

Grybų paruošimas

Kulinarijoje itin paklausūs džiovinti grybai. Grybus reikėtų džiovinti apie 40 laipsnių temperatūroje. Džiovinti geriau tunelinėmis džiovyklėmis, taip džiovinti grybai išlaiko daugiau aromato. Grybai kepami tik ant sviesto, aliejus sugeria kvapus ir skonį. Kai kuriuos grybus, kaip baravykus, voveraites, kepame nevirtus ir netgi neplautus, kitus verta apvirti. Grybai dedami į verdantį vandenį, mažiau praras skoninių sąvybių.

Grybus galima konservuoti raugiant, sūdant, marinuojant, įdedant į mišraines. Viena pagrindinė taisyklė kepant grybus - nenaudokite aliejaus, jis sugeria grybo skonį ir aromatą. Grybą kepti galima tik ant sviesto, jis kaip tik paryškina grybo skonį. Baravykai, voveraitės, raudonikiai, jauni lepšiai, kreivabūdės gali būti kepami be apvirimo. Kitus grybus reikėtų bent penketą minučių apvirti ir tik tada naudoti patiekalams. Norint gauti skanesnį grybą juos dėkite į verdantį vandenį, taip mažiau ištrauks jų skonį.

Populiariausi valgomieji grybai

Lietuvos miškuose auga daugybė valgomųjų grybų, tačiau kai kurie iš jų yra populiaresni už kitus.

Baravykiniai grybai

Baravykinių šeima labai gausi, joje daug mėgiamų grybų. Didžioji baravykinių grybų dalis valgomi ir skanūs. Nors, kaip sakoma, šeima ne be išsigimėlių. Abejotina, ar atsiras nuodingų baravykinių krepšyje, tačiau yra keletas neskanių, nors ir gražiai atrodančių.

Tikrinis baravykas

Geidžiamiausias grybautojų laimikis yra tikrinis baravykas. Baravykas dažniausiai sudaro mikorizę su eglėmis, ąžuolais, beržais. Lietuvoje būna du pagrindiniai baravykų augimai: vasarinis (liepos mėnesį, dažniausiai atviresnėse vietose, miško pakraščiuose) ir rudeninis. Dažniausiai vasarinio dygimo baravykai būna stipriai sukirmyję.

Taip pat skaitykite: Kaip numesti svorio sveikai

Tikrinis baravykas turi storą, pilnavidurį kotelį, padengtą rudai geltona odele. Kepurėlės viršus - nuo balto iki tamsiai raudono. Dažniausiai kepurėlės tamsėja grybui augant. Jaunų baravykų apatinė dalis būna ryškiai balta, augant gelsvėja. Pats vertingiausias yra apie 10+ cm kepurėlės dydžio baravykas su tik pradėjusia žalsvėti apačia. Tokį galima vadinti karališku baravyku, jis išlieka kietas kaip jaunas baravykas, tačiau turi senesniam baravykui būdingo skonio ir aromato.

Svieste kepti baravykai: Įkaitiname sviestą, kiek įdedame smulkiai pjaustytų svogūnų, kiek juos patraukiame į keptuvės šoną. Dedame sausus pusę centimetro storio pjaustytus baravykus. Jei jų neplausime, o tik apvalysime šepetuku, bus skaniau. Vieną pusę kepiname apie 2 minutes, apverčiam po vieną ir padruskinam.

Dažniausiai tikrinį baravyką grybautojai supainioja su aitriuoju baravyku, dar vadinamu zuikio ar kiškio baravyku. Senstelėjęs zuikio baravykas turi rausvą apačią, tačiau jaunas - tokią pat baltą kaip ir jauno baravyko apačią, tik su kiek labai švelniu rausvu atspalviu. Dažniausiai turi siauresnį kotelį, dėl ko maišomas su lepšiais. Tačiau pasitaiko nuostabių storakočių aitriųjų baravykų, kuriuos sunku vizualiai atskirti.

Kiti baravykiniai grybai

  • Paąžuolis: Vienintelį baravyką paąžuolį galima sumaišyti su nuodingu šėtonbaravykiu. Šėtonbaravykio kotas - nuodingai raudonos spalvos. Paąžuolis gana skanus grybas, bet reikalingas apvirimas. Nerekomenduojama valgyti kartu su alkoholiu.
  • Šilbaravykis: Melsvėjantis šilbaravykis dar gąsdina nepatyrusius ir net kai kuriuos patyrusius grybautojus dėl keistai nuodingos spalvos mėlynumo, kuris atsiranda tik spūstelėjus grybą. Kotelis lūžinėja segmentais. Auga lapuočių miškuose. Tačiau tai labai skanus grybas. Tvirti išlieka netgi seni grybai, verdant mažiau ištyžta sporų vamzdeliai. Verdant grybas išbalą, įgauna nuostabų skonį ir kvapą. Panašus yra smiltyninis šilbaravykis, kuris nemėlynuoja, bet pasižymi panašiu segmentiniu kotelio lūžinėjimu.
  • Raudonviršis: Baravykas raudonviršis labai mėgiamas dėl savo tvirtumo. Net ir senesnių raudonviršių apatiniai vamzdeliai išlieka nesutęžę, mažiau kirmyja. Perpjautas pamėlynuoja, termiškai apdirbtas pajuoduoja. Galima kepti be pirminio nuvirimo. Raudonikiai dažniausiai sudaro mikorizę su beržais. Tai vienas iš dažniausiai randamų vertingų grybų. Pirmieji ima augti liepos mėnesį drėgnesniuose jaunų miškų pakraščiuose. Pagrindinis augimas - rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, randami iki pat šalnų. Nupjautas mėlynuoja, išvirtas būna tamsios spalvos. Raudonviršiai mėgsta augti grupėmis. Ta pati grybiena gyvena gana ilgai, gali pramečiuoti. Skurdesnėse žemėse raudonikių derlių sukaupia kas keleri ar net daugiau metų.
  • Lepšis: Lepšis priklauso raudonviršių genčiai. Renkami tik jauni grybai, nors ir jie dažnai būna sukirmyję. Dažniausiai randamas pušynuose. Nemėlynuoja kaip tikrinis raudonviršis.
  • Aksamitinis baravykas: Pušynuose dažnai randamas rudagalvis aksombaravykis. Mėlynuoja, ne taip vertinamas kaip tikrinis baravykas dėl minkštumo. Grybiena ilgametė, toje pat vietoje galima rinkti rudakepurius aksombaravykius kelis dešimtmečius. Labiau mėgsta 50-70 metų pušynus. Nupjautas smėlynuoja, termiškai apdorotas pajuoduoja. Rudakepurių aksombaravykių kotas plonesnis nei tikrinio baravyko. Galima sumaišyti su žalsvuoju aksombaravykiu, kurio vamzdeliai ir sporos retesni, kepurėlės paviršius aksominis, skirtingai nei rudakepurio - lygus ir slidus. Jis dažniausiai minkštesnis ir abejoju ar rasite su storesniu kotu. Valgomas, bet ne itin skanus. Dažnas klaidingai šilbaravykiais vadina aksombaravykius.

Kazlėkai

Dar vienas puikus ir tvirtas grybas yra geltonasis kazlėkas. Šilinis kazlėkas kiek minkštesnis už tikrąjį kazlėką. Šiliniai kazlėkai auga senesniuose miškuose, tikrasis kazlėkas - jaunuose pušynuose. Tikrojo kazlėko kepurėlė blizgesnė ir atrodo tarsi būtų šlapia. Kazlėkams lupama odelė, tai vienas iš bjauresnių darbų, nes pirštai po to lieka juodi. Tamprusis kazlėkas nuo skaniųjų kazlėkų skiriasi didesniais sporų vamzdeliais. Minkštas, verdamas rausta, tampa tamprus.

Kazlėkai, kurių „mėsa“ išlieka balta ir puri net po apdorojimo, nors ir kukliai papildys mitybos racioną, tačiau atneš naudos sveikatai. Šie gardūs grybai itin sudomino mokslininkus bei medikus, o jų nauji atradimai stebina, ypač besisiejantys su sveikatos gerinimo klausimais.

Kazlėkų rūšys

  • Tikrasis kazlėkas (Suillus luteus) - dar žinomas kazlėko, sliduko, baravyko kazlėko, pušyngrybio, šližiuko vardu - šio grybo neatpažinti būtų gėda, nes itin slidi, gliti, gleivėta kepurėlė yra pagrindinis kazlėko skiriamasis bruožas. Grybai užauga vidutinio dydžio - didelių sutiksite retai - kurio kepurėlė 3-10 cm skersmens, gleivėta, pusrutulio formos arba išgaubta. Kepurėlės apatinėje pusėje išsidėstę vamzdeliai, kurie jauno grybo būna šviesiai geltonos spalvos, smulkiai akyta apvaliomis akelėmis, su balto skysčio lašeliais, pridengti violetine plėvele. Kazlėko kotas 3-10 cm ilgio ir 1-3 cm pločio, turintis tamprų, odišką pilkai violetinį ar gelsvai rusvą žiedą. Grybo trama balta, gelsva, minkšta ir švelni, o ją pažeidus spalvos nekeičia. Lietuvoje randamos 9 kazlėkų rūšys.
  • Šilinis kazlėkas (Suillus granulatus) arba šližiukas, slidukas, šilagrybis - grybas, kurį gana sunku atskirti nuo tikrojo kazlėko. Skiriasi tik tuo, kad šilinio kazlėko vaisiakūniai be plėvelės, kotas be žiedo, kepurėlė mažiau gleivėta, dygsta mažesnėmis grupėmis. Grybas auga senuose žolėtuose pušynuose, ypač jų pakraščiuose, pakelėse vasarą ir rudenį.
  • Grakštusis kazlėkas (Suillus grevillei) - seniau vadintas pomaumediniu kazlėku. Tai didelius vaisiakūnius išauginantys geltonai oranžinės spalvos grybai.
  • Geltonasis kazlėkas (Suillus variegatus) - geriau žinomas kaip makavykas (retkarčiais dar kaip geltonasis baravykas, meilutis, šedikas), kurio kepurėlė plaušuota, grublėta, negliti (išskyrus drėgnu oru), gelsvai pilkos, geltonai rudos ar rudai geltonos spalvos. Perlaužus grybo tramą, ji šiek tiek pamėlynuoja.
  • Tamprusis kazlėkas (Suillus bovinus) - neretai tarmiškai vadinamas nakcižieda, retikas, jaučbaravykis ar raudonkotis baravykas - didelėmis grupėmis augantys grybai, pasižymintys tampriu vaisiakūniu, gana didele (8 cm, kartais 12 cm skersmens) tamsiai geltonos ar geltonai rudos spalvos kepurėle, o vamzdeliai su didelėmis, ištįsusiomis akutėmis. Šalnoms atsparūs grybai visą rudenį auga pušynuose. Valgomieji grybai.
  • Pelkinis kazlėkas (Suillus flavidus) - skoniu neprilygstantis tikrajam, šiliniam kazlėkui ar makavykui, nes vaisiakūniai smulkūs, su 5-6 cm skersmens pilkai gelsva kepurėle. Nemėsinga trama būna gelsvos, žalsvos spalvos, pavandenijusi, plona ir minkšta.
  • Pilkasis kazlėkas (Suillus viscidus) - gana negražus grybas dėl savo nešvariai gelsvai pilkos spalvos kepurėlės, kuri yra gleivėta, o pakraščiai dažnai atrodo lyg atspurę (dalinio apvalkalo likučiai).

Dažnai karčiuoju kazlėku vadinamas kartusis pipirbaravykis (Chalciporus piperatus), tačiau jis joks ne kazlėkas. Pipirbaravykis į kazlėkus (konkrečiau, į tamprųjį) panašus dėl gleivėtos kepurės drėgnu oru ir akiuotų vamzdelių kepurėlės apačioje, tačiau šie yra raudono atspalvio.

Tikrasis kazlėkas auga sausuose smėlinguose, žolėtuose ir ypač jaunuose, išretintuose pušynuose bei eglynuose su pušies priemaiša, miškų aikštelėse, pamiškėse. Grybai sutinkami labai dažnai, jie auga grupėmis, kartais ištisomis kolonijomis, bet pavieniui - retai.

Grybų vaisiakūniuose yra mažai riebalų, daug skaidulinių medžiagų ir angliavandenių, tikslingiau sakant, sausojoje masėje randama 20 % baltymų, 57 % angliavandenių, 6 % riebalų ir 6 % mineralų. Kazlėkuose yra biologiškai aktyvių maisto papildų ir junginių (nutraceutikų), todėl jie gali būti laikomi funkciniu maistu. Kazlėkais pastaruoju metu susidomėję medikai. Kai kurie tyrimai rodo, kad grybas gali būti naudingas sveikatai, pavyzdžiui, pasižymėti priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis.

Prieš apdorojant kazlėkus, gleivingą luobelę reikia nulupti, nes kai kuriems žmonėms ji gali sukelti virškinimo sutrikimų.

Kazlėkų receptai

  • Kazlėkų kepsneliai: Šis receptas puikiai tinka norintiems į mitybą įtraukti daugiau grybų ir sumažinti mėsos kiekį. Pagal kepsnelių skonį ir struktūrą sunku bus atskirti nuo tikros mėsos.

    Keptuvėje įkaitinamas aliejus. Miltai, plakti kiaušiniai ir kukurūzų košė sudedami į atskirus dubenėlius. Kazlėkai apvoliojami miltuose, tada kiaušiniuose ir galiausiai polentoje. Kepsneliai sudedami į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir kepama tol, kol susidarys auksinės spalvos plutelė (2-3 min.). Iškepti kepsneliai dedami ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų aliejaus perteklius. Apibarstoma druska, patiekiama kartu su pasirinktu kreminiu priedu (kukurūzų košės piurė, majonezas, graikiškas jogurtas, grietinė ir kita) ir bulvėmis ar kitu garnyru.

  • Troškinti kazlėkai: Kazlėkai labiausiai mėgstami troškinti, nes jų mėsinga tekstūra patiekalui suteikia skonio gilumo ir pikantiškumo bei miško paklotės aromato.

    Kazlėkai nuvalomi, nulupama odelė, nuplaunami, nusausinami ir plonai supjaustomi. Svogūnas susmulkinamas ir pakepinamas svieste naudojant gilią keptuvę. Svogūnams įgavus auksinę spalvą, į keptuvę sukrečiami kazlėkai, įpilamas sultinys. Viskas troškinama 20-30 min. Baigus troškintis, pridedama kapotų petražolių, pagardinama druska ir pipirais.

Voveraitės

Voveraitė - vienas iš labiausiai Europos ir ypač prancūzų virtuvės vertinamų grybų. Gana sunku suprasti kodėl, gal dėl to, kad tai itin transportabilus ir nekirmyjantis grybas. Abejotina, ar net prestižinius restoranus pasiekia itin šviežios voveraitės, kurios ir yra pačios skaniausios. Voveraitės auga 40-60 metų beržynuose, bet dažniausiai rasite šalia panašaus amžiaus eglučių. Auga grupėmis, dažniausiai ratais. Rinkite neįeidami į grybieną, taip ji išliks dešimtmečiais. Renkant nupjaunami žemėti galai, nupučiamas smėlis. Idealios yra jaunos, ką tik surinktos voveraitės.

Esant palankioms sąlygoms, voveraitės ima augti jau gegužės mėnesio pabaigoje. Labai skanus ir daugybėje šalių kulinarijoje itin vertinamas grybas. Auga grupėmis, dažniausiai sudarydamas ratus. Rinkti iš išorinės rato pusės, neiti į grybienos vidų. Taip išsaugosite grybieną ilgiau. Prieš gaminant voveraitės neplaunamos, o nuvalomos šepetėliu. Tokios sausos dedamos į įkaitintą keptuvėje sviestą, ar jau apkepintus svogūnus.

Voveraites iš karto rinkite švariai, nupjaustykite žemėtą kotelį, nupūskite smėlį prieš dedant į pintinę. Prieš gaminant voveraitės neplaunamos, o nuvalomos šepetėliu. Tokios sausos dedamos į įkaitintą keptuvėje sviestą, ar jau apkepintus svogūnus.

Ūmėdės

Ūmėdžių gentyje yra kelios dešimtys skirtingų ūmėdžių. Jos gali būti geltonos, žalios, rausvos, raudonos. Nevalgomos tik kraujo spalvos ūmėdės, augančios pelkėse, ir dvokiančioji ūmėdė. Ūmėdės labai skanios kiek pavirtos, išlieka tvirtos ir traškios. Auga beveik visur, dažnos urbanizuotose teritorijose. Ūmėdžių skiriamasis bruožas - stora, kieta ir tuo pačiu trapi kepurėlė bei lygus ir trapus kotelis. Dvokiančioji ūmėdė - gliti, skleidžia nemalonų kvapą. Beveik visos voveraitės turi kiek kartumo. Apvirimas kartumą sumažina. Su gruzdais (piengrybiais) maišoma su juodmėsė ūmėdė.

Kiti valgomieji grybai

  • Piengrybiai: Piengrybiai pasižymi didesniu ar mažesniu kartumu. Pats skaniausias piengrybis yra rudmėsė. Ji turi labai nedaug kartumo ir galima kepti netgi be papildomo apvirimo. Piengrybis gruzdas - skanus, nors ir kartus grybas. Jie labai skanūs sūdyti. Po kelių mirkymų gruzdai praranda kartumą. Piengrybis pūkuotė labai panaši į rudmėsę.
  • Kelmučiai: Kelmučius labai lengva supainioti su skujagalviais. Kelmučiai turi sijonėlį, kuris suplyšta išsiteisinus kepuraitei. Kepurėlės paviršius švelniai žvynuotas. Skujagalvių sijonėlio nėra arba jis simbolinis, kepurėlė ryškiai žvynuota. Kelmučių renkamos tik kepurėlės, kotelis kietas. Apverdama. Kelmučių švelnesnis kepurėlės žvynuotumas ir kepurėlės apačią dengiantis sijonėlis. Užaugusių sijonėlis praplyšta. Kelmučiai labai skanus grybas, fantastiški kepti ant sviesto, virti.
  • Kreivabūdės: Pilkšvoji ir gluosninė kreivabūdė - vienas iš vėlyviausių grybų, nors kartais išauga ir lietingą vasarą. Vertingas ir skanus grybas, kurį galima kepti be apvirimo. Paskutinis metų grybas yra kreivabūdės. Vertingiausios yra tamsesnė ir kiek susiraičiusi gluosninė kreivabūdė ir lygi, gelsva pilkoji kreivabūdė. Jas dažnai jau sušalusias sausio ar net vasario mėnesį galima nuskinti nuomedžio ir tiesiai į žuvienės puodą. Šviežias ir nepašalusias volioju miltuose ir kiaušinyje ir kepu ant sviesto.
  • Žaliuokės: Žaliuokė arba žalsvasis baltikas auga atviruose smėlynuose, baltose samanose, pušynuose. Apverdama ir galima naudoti daugybėje patiekalų. Juosvažalis baltikas, pilkoji žaliuokė turi daug nuodingų ir nevalgomų imitatorių. Neturint patirties geriau nerinkti. Pavojingiausias dryžuotasis baltikas, kuris skiriasi kūgine kepurėle. Kitų baltikų kepurėlė matinė, juosvažalio - blizgi. Pušynuose prie kelmų auga raudongalvis baltikas, raibas kaip vištytė, todėl kartais taip ir vadinamas. Vienas iš vertingiausių vėlyvojo rudens grybų yra žaliuokė arba žalsvasis baltikas. Jis sunkiai sumaišomas su kitais grybais dėl ryškiai žaliai geltonos apačios ir kepurėlės. Auga smėlėtose atvirose vietose, baltos samanos, viržynai. Dažniausiai sutinkamas prie pušų. Kai kurie autoriai priskiria vos ne prie nuodingų, todėl geriau ilgiau pavirti. Tačiau jį itin lengva be patirties sumaišyti su daugybe kitų baltikų. Apačia dažniausiai ryškiai balta, bet be žalsvo persiliejimo.
  • Gudukai: Iš gausios šeimos skaniausias yra raukšlėtasis gudukas. Raukšlėtuosius gudukus renka jaunus, imamos tik galvutės. Spalvos diapazonas stipriai nekinta, yra geltonai rudai, matinis. Kotelis lygus, nors kartais apačioje būna sustorėjimas. Tik sustorėjimas dažniausiai tolygus. Pilkoji musmirė gali imituoti guduką, kai nusitrina karputės nuo kepurėlės. Pagrinde auga saulėtuose pušynuose, samanose, nors pasitaiko ir kitokiose vietose. Auga grupėmis, dažnai labai didelėmis. Lygi, sausa, geltonai ruda galvutė yra skiriamasis guduko bruožas, retai turi kitokią kepurėlės spalvą. Taip pat lygus kotas, be ryškaus sustorėjimo apačioje ir sijonėlis. Tačiau dažnai pasitaiko ir gudukų su sustorėjusia apačia, tik tas sustorėjimas dažniausiai tolygus. Grybas apverdamas, apvirtas išlieka tvirtas, kiek salsvoko skonio.
  • Bobausiai: Bobausiai yra labai nuodingi grybai. Pakanka lyžtelti pirštą, kuriuo rinkti grybai, kad pajusti giromitino galią. Panašu paveikia su alkoholiu. Tačiau tai kaip Fugu, nuodinga, bet skanu. Būtina virti tris kartus, kas kartą nupilant ir praplaunant. Stenkitės nevirti kambaryje, kur esate, po to skauda galvą. Išvirus troškinama svieste, grietinėlėje ar grietinėje. Čia yra bobausių paštetas su sraigėmis. Sraigės verdamos apie valandą. Grybai supjaustomi arba perleidžiami per mėsmalę, maišomi su prieskoniais, sraigės perleidžiamos per mėsmalę ar sukapojamos. Stipriai nuodingi, geriau rinkti su guminėmis pirštinėmis, po grybavimo nieko neliečiant nusiplauti rankas. Nežiūrint į nuodus - labai skanus grybas. Nuodas giromitinas sunaikinamas karštyje. Tam verdama tris kartus, kiekvieną kartą kruopščiai nuplaunant. Jokiais būdais nenaudoti kvapų "sultinį".
  • Briedžiukai: Briedžiukai kaip ir bobausiai - ankstyviausias grybas. Yra kelių rūšių briedžiukų, augančių dažniausiai lapuočių miške. Šie yra augantys tik po obelimis. Jį geriausia trumpai kepti. Grybas įdaromas sūriu, galima įdėti šparagą, apvoliojama kiaušinyje ir džiuvėsėliuose ir apkepama svieste.

Svarbu

Prieš renkant bet kokius grybus, įsitikinkite, kad juos gerai pažįstate. Jei abejojate, geriau nerinkite!

tags: #tampriasis #baravykas #receptai

Populiarūs įrašai: